Rodomi pranešimai su žymėmis Hiking. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Hiking. Rodyti visus pranešimus

2018 m. rugsėjo 13 d., ketvirtadienis

Ruta de Pedra en Sec: Tossals Verds – Lluc.


Vakar žygiavome iš Soller į Tossals Verds.

2018-09-13. Ketvirtadienis. Tossals Verds – Lluc.

Pusryčiai Tossals Verds trobelėje patiekiami nuo 7 valandos, tad keliamės prieš septynias.

Naktį trankėsi perkūnija ir ilgai ošė stipri liūtis, bet iš ryto pro trobelės langą matosi giedras ir saulėtas dangus.

Atsikėlę susiruošiame naujai dienai ir leidžiamės pusryčiauti. Pusryčiams mūsų laukia švediškas stalas: duona, kumpis, sūris, kava.

Papusryčiavę iš trobelės darbuotojo dienos užkandžiams nusiperkame duonos.

Aš prisileidžiu butelį vandens iš lauke esančio krano, o draugė perka buteliuką, nes bėgantis iš krano turi chloro kvapą.

Nuo Tossals Verds žygeivių trobelės pasidairome į ryto saulės nuspalvintus kalnus ir trauksime į kelią.



Šiandien laukia penktasis Sauso akmens - Ruta de Pedra en Sec trasos etapas, besitęsiantis nuo Serra de Tramuntana kalnuose įsikūrusių Tossals Verd iki Lluc.

Per 6 valandas turėsime įveikti 14 kilometrų. Esu tikra, kad mes užtruksime kur kas ilgiau, nei nurodyta maršruto aprašyme, nes per dieną laukia virš 800 metrų pakilimas aukštyn ir beveik tiek pat teks nusileisti žemyn.

Išėję iš Tossals Verds trobelės gerą valandą turėtume žygiuoti vakar eitu kalnų taku, tačiau mes nusprendžiame paįvairinti kelią ir renkamės eiti Sa Coma taku pagal trasų rodyklę, rodančią į Ses Cases Velles.

Jei vakar nuo lietaus bėgome aiškiai pažymėta ir gerai matoma trasa, tai šiandien vos žengusios pirmus žingsnius pasiklystame. Tenka grįžti į pradinį tašką ir tik su GPS pagalba surasti trasą.

Iš pradžių aukšto kalno šešėlio užtamsintas takas netvarkingu šlaitu eina palengva aukštyn. Galvoje pradeda suktis mintys, kad vis tik reikėjo žygiuoti vakarykšte trasa, nes būtume kalnų panorama pasilepinę. Bet po kiek laiko pakylame aukštyn ir atsisukę dairomės į saulės nušviestą slėnį. Už mūsų lieka tikrai ne prasta panorama.





Nors takas kyla palengva ir yra šešėlyje, bet nugara pradeda bėgti prakaitas. Tenka dažnai stoti poilsio, tačiau tie sustojimai tik į naudą, nes galime stebėti, kaip su kiekvienu pakiltu metru keičiasi už mūsų likęs kraštovaizdis.



Kiek prieš dešimtą valandą pamatome Ses Cases Velles des Tossals namus.



Kažkada šie dviaukščiai pastatai turėjo kraiginį stogą. Dabar belikę tik griuvėsiai.

Takas statokai kopia aukštyn, todėl pamatę Ses Cases Velles šeimininkus - ožiukus, nutariame sustoti poilsiui bei užkąsti.

Už savęs palikome puikią panoramą.



Pailsėję žygiuojame tolyn. Takas statokas. Pakilus aukštyn, papučia vėjas, o priekyje esančių kalnų viršūnėmis plaukia debesys.



Už poros minučių pasiekiame vakar dienos kelią ir kurį laiką juo eisime.



Jei vakar bėgte bėgome nuo audros, tai šiandien galime ramiai pasigrožėti saulės apšviestomis apylinkėmis. Saulės šviesa daro stebuklus, tad šį rytą panorama atrodo visiškai kitaip, yra gyva ir spalvinga.



Trepsime dideliais akmenimis nukloto kalno šlaitu. Vakar čia stebėjome medyje įsitaisiusį ožiuką.




Kitoje tarpeklio pusėje pamatome senovėje vietinio inžinieriaus projektuotą viaduką.



Kaip ir vakar, uždarome ūkio vartelius ir leidžiamės nuobodžiu akmenimis nuklotu miško taku.



Kurį laiką žingsniavę mišku, pereiname nuo vakar pažįstamą upelį.



Lygiai vienuoliktą pasiekiame GR221 trasos kryžkelę, nuo kurios suksime į dešinę ir eisime mums nežinomu taku.

Iš pradžių smėlio takas eina lygiai.



Paskui jis pradeda kilti miško šlaitu. Eiti nėra smagu, nes po naktinės liūties takas vietomis yra šlapias ar net žliugsintis.

Nuobodulį prasklaido nebent iš krūmų išlindę avys. Jos yra baikščios ir pamatę žmogų skuodžia į šalį, o mums lieka jų varpelių melodija.

Miške takas yra neaiškus. Retkarčiais jį pametame ir tenka ieškoti su GPS.



Mišku einame ilgai ir pusė dvylikos miško aikštelėje stojame poilsiui.

Pailsėję vėl leidžiamės į kelią ir netrukus prieiname neaiškų statinį, galbūt šulinį ar šaltinį.



Kiek po dvylikos išeiname iš miško. Kraštovaizdis čia visiškai kitoks ir jis mus pakeri jau pirmąją minutę. Žvalgomės į ryškiai žydrą dangų, tolumoje pilkuojančius kalnus ir vešlią bei žalią augaliją.





Kažkur žemai tilindžiuoja avių varpeliai, o šalia maloniai pakvimpa. Takas ir slėnis yra pasipuošę ne tik saldžiai kvepiančiais, bet ir gausiai žydinčiais viržių krūmais.




Pagaliau tiek trasa, tiek oras mus lepina. Vienintelis trūkumas yra po naktinės liūties vis dar šlapias ir molėtas takas. Kai kur vanduo laikosi giliose ir plačiose tako duobėse, kurias tenka apeiti lipant aukščiau į kelkraštį.








Takas palengva kyla aukštyn ir pagaliau parodo už mūsų likusių kalnų keterų piešinį.



Pirmą valandą trasa šakojasi ir viena jo dalis kyla į aukštai virš mūsų pakibusią kalno viršūnę. Ten viršuje girdisi žmonių juokas. Žinoma, pakilti būtų smagu, tačiau tam neturime nei laiko, nei jėgų, nes karšta vidurdienio saulė stipriai kaitina kūną.



Pusę dviejų prisėdame pietų. Valgome ir grožimės kalnų panorama.

Mus besiilsinčias pralenkia viena žygiuojanti moteris. Solo žygeivėms moterims Ruta de Pedra en Sec trasa yra tinkama.



Pailsėję patraukiame į kelią. Mūsų trasa labai greit pasikeičia, nes šalia Puig de Massanella viršūnės matome nebe pievą, o plačiai akmenų nuklotą plotą.



Spėjame, kad netrukus pasieksime aukščiausią šio etapo tašką - Coll des Prat. Tačiau ši žinia mūsų visiškai nedžiugina, nes matome nuo jūros pusės kylančią rūko sieną. Negi ir šiandien pasikartos Valdemossa žygio istorija, kuomet dėl rūko negalėjome pasigrožėti Cami de s‘Archiduc panorama.



Ak, tas kalnų charakteris: vieną minutę gali šviesti saulė, kitą – jau lyti. Žinoma, su kalnais nepakovosi ir turi priimti juos tokius, kokie yra, bet vis tiek apima apmaudas dėl rūko paslėptų vaizdų.
Kaip paguodos prizas mums pozuoja ant akmens įsitaisęs ožiukas.



Gailiai atsidusę nuo Coll des Prat sukame pro aukštą akmenimis nuklotą viršūnę. Iš apačios tiesiai į mus kyla rūkas.



Priešais mus gyvatėle vingiuoja takelis.



Takeliu pasileidžiame žemyn. Mūsų takelis skendi saulėje, o pro akmenis link Coll des Prat traukia rūko kamuoliai.



Kiek po antros valandos prieiname senovėje šaldytuvo funkciją atlikusius Casa de neu des Prat “sniego namus”.

Šioje Serra de Tramuntana kalnų dalyje yra nemažai išlikusių “sniego namų”. Skelbiama, kad juos šių žemių savininkai pastatė 17-18 amžiuje.



Atsisukame atgalios. Nuo virš Coll des Prat esančių kalnų rūko debesis yra dingęs ir danguje šviečia saulė. Tokie kontrastingi ir kas kelias minutes besikeičiantys reiškiniai nepaliauja stebinti.



Stačiu šlaitu leidžiamės žemyn. Man eiti žemyn nepatinka, bet kalno šlaitu einantis siauras takelis yra nesunkus ir be didelių akmenų, tad leidžiuosi gana lengvai.



Nė nepastebiu, kaip atsiduriame slėnio apačioje.

Slėnį raižo ne vienas pėsčiųjų takas. Mes patraukiame prie dar vienų “sniego namų” - Casa Redona d‘en Rubi.



Priekyje matome dar kelis “sniego namus” ir pro dideles smilgų kupetas braunamės jų apžiūrėti.




Paskui grįžtame į trasą ir leidžiamės iki pačios slėnio apačios, o nuo jos kylame į kitą šlaitą.



Lipti aukštyn statu, tačiau spartu ir įdomu. Aplink supa gražūs kalnai, todėl trečią valandą, išsirinkę vaizdingą vietą, nusprendžiame sustoti poilsio.



Toje pusėje, iš kur nusileidome, likusias Puig de Massanella ir Serra des Teixos viršūnes pradeda slėpti migla.



Nežinodamos tolimesnių gamtos ketinimų, besidairydamos į ilgą slėnį išskubame į kelią.



Nė nepastebime, kaip pasiekiame dar vieną perėją, esančią po Puig d‘en Galileu viršūne, tačiau čia mūsų vėl laukia virš kalnų pakibusi rūko kupeta.



Jei atėję į d‘en Galileu perėją dar matėme apšviestą kraštelį naujai pasitikusio slėnio, tai po akimirkos viskas jau skendi tirštoje migloje. Negi lauks eilinis žygis žiūrint į baltą rūko sieną? Maljorka iš mūsų tyčiojasi.



Nors visu šimtu procentų tikiu posakiu, kad “nėra blogo oro, tik bloga apranga” arba “gamtos negražios nebūna, yra tik mūsų požiūris”, bet vis tiek apima nusivylimas ir apmaudas. Išsirinkusi žygiui rugsėjo pradžią tikėjausi ištisai kepti saulėje. Deja, saulėtas akimirkas tenka gaudyti. Ir... kai kada sugauname: nuo perėjos nuėjus vos kelis metrus, priešais mus esantys kalnai prašviesėja, o rūko šydas pakyla tarsi teatro scenos uždanga.




Atsiveria ir plataus slėnio šlaitai.




Ketvirtą valandą su džiaugsmu pasileidžiame takeliu.




Prieiname kryžkelę. Viena rodyklė nukreipia link Casa de neu d‘en Galileu „sniego namo“, tačiau nutariame jam negaišti laiko ir išnaudoti staiga pasirodžiusią saulę šios dienos žygio etapui įveikti.

Sekame rodykle, nukreipiančia į Lluc. Anot nuorodos, iki Lluc dar laukia 1 valanda ir 40 minučių kelio.



Takas nėra smagus, nes jo viduryje styro dideli ir grubūs akmenys, tačiau jis eina tiesiai, tad galime ramiai grožėtis apylinkėmis.







Apie pusę penkių prieiname stačiai į apačią besileidžiantį senąjį Voltres d‘en Galileu kelią.



Voltres d‘en Galileu kelią/bandokelį pastatė žemių savininkas Miguel Catala „Galileu“ tam, kad galėtų pasiekti aplink kalnus esančius „sniego namus“.

Kelias, darydamas posūkius, vingiuoja žemyn 250 metrų.





Nors taku leistis spartu, tačiau sunku išsilaikyti ant kojų ir norisi bėgti. O bėgti nereikėtų, nes kelio akmenys aštrūs, ištrupėję ir vietomis slidūs.

Besileisdamos gėrimės fantastiškais kalnų vaizdais.





Ten aukštai ką tik buvome.



Kalnų didybė sunkiai nusakoma.



Deja, labai greitai Voltres d‘en Galileu kelias įbėga į mišką. Miške jis yra ne mažiau status, o po nukritusiais medžių lapais nesimato ištrupėjusių akmenų, todėl tenka atidžiai dėlioti kojas. Nuo intensyvaus lipimo žemyn pajuntu skausmą keliuose.

Penktą valandą stojame poilsiui. Prieš akis kabo samanomis apaugę medžių šakos, o tolumoje mėlynuoja kalnai.



Miško kelias štai toks. Trumpai pailsėję juo pasileidžiame vėl.



Status ir nemalonus miško kelias, atrodo, niekada nesibaigs, nors nuo poilsio vietos juo ėjome tik gerų dešimt minučių.

Nuo Casa de neu de Son Macip namų kelias pagerėja ir virsta nebe akmenimis grįstu, o gana padoriu miško keliu. Už Casa de neu de Son Macip randame kelis senovinių statinių griuvėsius. Vienas jų yra apdengtas stogeliu.



Kitur stovi „sniego namo“ griuvėsiai.



O dar toliau prieiname apvalią iš žemių supiltą pakylą. Bet labiausiai sudomina šalia kelio besigalinėjantys nedideli ožiukai.



Kai jau atrodo, kad mūsų lauks tik lengvas leidimasis į Lluc miestelį, mūsų trasa suka į žemyn vedantį smulkiais aštriais akmenimis nupiltą taką. Eiti nesmagu ir nuobodu. Nuobodžiame kelyje prakalba pavargęs kūnas.

Šeštą valandą išeiname iš miško.

Mus pasitinka alyvmedžių giraitė ir tolumoje stūksančio kalno kupra.

Aplink alyvmedžius ganosi avys, o jų varpelių melodija maloniai glosto ausis.




Paskui trasos gabaliuką tenka paeiti palei senovinę sauso akmens sieną.



Kai pasiekiame Lluc miestelį, jaučiamės labai pavargusios ir miestelis mūsų visiškai nebevilioja. Tiesiu taikymu traukiame į viešbutį.

Sauso akmens - Ruta de Pedra en Sec trasos žygeiviams galbūt labiau imponuos 52 vietų žygeivių trobelė Son Amer.

Mes nakvynę esame užsisakę buvusiame Lluc vienuolyne.
Šis 13 amžiuje įsteigtas vienuolynas laikomas pirmu Maljorkos saloje įkurtu vienuolynu. Šiuo metu vienuolyno celės (jų yra apie 100) yra paverstos kambariais, o pagrindiniame pastate veikia muziejus.

Dvivietį kambarį rezervavome tiesiai per viešbučio sistemą ir kaip tyčia atsirado problemų, neva, mūsų rezervacija buvo atšaukta. Laimei, viešbutyje buvo laisvų kambarių, tad gatvėje miegoti neteks. Už naktį dviviečiame kambaryje sumokame 70 eurų ir gauname turbūt vyskupo kambarį.



Kambaryje numetę daiktus, einame atsigaivinti. Viešbučio aplinka maloni ir įdomi, bet šiuo metu mums rūpi tik poilsis.



Šalia viešbučio veikiantis baras ko gero dirba tik iki septintos valandos, nes darbuotojai alaus mums parduoda, bet daiktus iš kiemo jau renkasi.

Ilgokai pasėdėję bare, patraukiame pasidairyti po vienuolyno teritoriją.

Lluc miestelyje galima pamatyti keletą įdomių dalykų, be dalis liks kitam kartui. Mes vienuolyno kiemeliais nueiname iki bažnyčios.



Vienuolynui priklausanti renesanso stiliaus bažnyčia buvo pastatyta 17 amžiuje. 20 amžiuje rekonstruota bažnyčia įgauna baroko stilių bei Gaudi architektūrai būdingų bruožų.



Mums užėjus į bažnyčią, ji yra visiškai tuščia, tačiau įdomu buvo sužinoti, kad vienuolynas organizuoja bažnytinio choro pamokas. Chore dainuojantys berniukai ir mergaitės vadinami blauets, nes jie dėvi baltos – mėlynos spalvos drabužį.

Rašoma, kad vienuolių choras buvo įkurtas įsteigus vienuolyną.



Pasidairome po vienuolyno kiemelius.



Buvusio vienuolyno pastate veikia ir restoranas, kuriame mes šį vakarą vakarieniausime.



Parėję į kambarį, puolame maudytis bei skalbtis, o po to traukiame vakarienės. Užsisakau maljorkietišką žuvies apkepą. Paprasta ir skanu.

Sočios einame ilsėtis.

Po šios dienos žygio kalnais jaučiuosi labiau pavargusi, negu po vakarykščio 21 kilometro. Penktajam trasos etapui įveikti užtrukome beveik dešimt valandų, tačiau šiandien teko daugiau kilti ir leistis, nes trasa priminė kalnų žygį. 

Nepaisant nuovargio, šios dienos trasa buvo labai graži. Kiekviena vieta parodydavo naujų gražių vaizdų, o vis erzinęs rūkas tik sustiprino žavias akimirkas.

Trasa nėra sunki ir buvo gerai sužymėta, tačiau šios dienos Ruta de Pedra en Sec trasos etapui būtinas GPS, nes teko susidurti su atkarpomis, kuriose jis buvo reikalingas.

Serra de Tramuntana kalnai tikrai verti būti aplankyti.

Rytoj laukia paskutinis žygis: Lluc - Pollenca.