2018 m. birželio 10 d., sekmadienis

Šiaurinė Portugalija: žygis Quinta Nova trasa.

Vakar keliavome iš Porto į Peso da Regua.

2018-06-10. Sekmadienis. Trilho da Quinta Nova.

Pagaliau dangus susimylėjo ir oro prognozės lietaus rodo vis mažiau, o aš iš arčiau pamatysiu vynuogynus.

Žygiams po Deuro slėnį išrinkau dvi trasas. Viena - PR1-SBR Trilho da Quinta Nova - praeisime šiandien, kitą bandysime įveikti po poros dienų.

Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad ši diena man buvo pati įspūdingiausia visos kelionės po šiaurinę Portugaliją diena, todėl nuotraukų įdedu daug. Kai kurios bus panašios, bet noriu išsaugoti kuo daugiau pasakiškai gražių akimirkų.

Pusryčiai Imperio viešbutyje yra nuo 7 valandos. Jie tokie pat gausūs, kokie buvo viešbutyje Porte, tik ne tokie skanūs. Tačiau džiaugiamės Peso da Regua užsisakę nakvynę su pusryčiais, nes rasti maisto parduotuvę šiame mieste ne taip paprasta būtų buvę.

Traukinys Pocinho kryptimi išvyksta 09:10. Traukinių grafikus galima rasti čia: https://www.cp.pt/passageiros/en .

Papusryčiavę griebiame vakar pirktas medines lazdeles ir einame į traukinių stotį.

Stotis nedidelė. Viduje yra mažas laukiamasis, bilietų kasa ir stendas su traukinių tvarkaraščiais. Taip pat yra nedidelė kavinė. Tualetai, beje, nemokami ir labai tvarkingi, yra kitame pastate.

Į stotį ateiname truputį anksčiau, nes nežinome, kiek užtruks bilietų kasoje nusipirkti bilietus. Tačiau čia viskas paprasta. Prieš mus eilėje stovi pora žmonių. Perku du bilietus iki Ferrao. Pardavėjas kalba angliškai ir užklausia ar parduoti atgalinius bilietus. Iš pradžių nusprendžiu pirkti tik į vieną pusę, bet paskui persigalvoju ir paprašau atgalinių. Ir teisingai padariau, kaip vėliau įsitikinau. Už atgalinį bilietą sumoku po 4,30 Eur. Atgaliniame biliete nurodytas išvykimo iš Ferrao laikas 18:28. Deja, taip ir nesužinojau, ar galima vykti kitu laiku.

Išeiname pasižvalgyti į peroną. Regua traukinių stotyje yra du keliai, tačiau traukiniai paprastai stoja pirmame. Perone nėra jokių švieslenčių, jokios informacijos, tik rodyklinis laikrodis tiksi laiką.

Grįžtu prie bilietų kasos paklausti kelio. Bilietų pardavėjas pasako, kad pirmas.

Žmonių perone prisirinkusi gausybė.



Iki mūsų traukinio dar daug laiko, o per garsiakalbį pasakoma informacija. Ji pranešama portugalų kalba, tačiau iš žmonių sujudimo suprantu, kad atvažiuoja traukinys.

Labai nustembu pamačiusi pas mus ateinantį bilietų pardavėją, kuris mus perspėja, kad dabar bus traukinys į Portą. Mūsiškis važiuos po šito ir parodo, į kurią pusę turės važiuoti. Padėkoju, o kasininkas nueina. Esu nustebusi ir sužavėta. Ši šalis man vis labiau patinka.

Taigi, važiuojantys į Portą sulipa į traukinį ir išvažiuoja, o mes liekame laukti savojo. Į peroną suguža bent kelios organizuotos turistų grupės, greičiausiai važiuojančios į vyno ūkius. Keista, kad nematau pavienių žygeivių. Iki traukinio likus vos minutei, vienas ateina su kuprine ir ilga lazda.

Traukinys išvyksta laiku. Lipsime antroje stotelėje, o iki jos riedame gerų dvidešimt minučių.

Buvome vienintelės keleivės, išlipę Ferrao traukinių stotyje.

Stotis labai maža ir praktiškai turi tik stogą. Nėra čia nei kasų, nei suolų. Net tualeto nėra. Stovi namelis su užrašais, kad čia yra moterų ir vyrų tualetai, tačiau durys užcementuotos, o užrašai tik butaforiniai.

Apsidžiaugiu, kad nusipirkome atgalinį bilietą. Nors ne bėda, jį būtų galima įsigyti ir iš konduktoriaus.

Vos išlipame, nulyja lietus, tad pastovime po stogu.



Paskui pasidairome aplinkui. Netoli Ferrao traukinių stoties yra nedidelė prieplauka.



Mus atvežęs traukinys nudundėjo į priekį, o mes likome kažkokiame Dievo užmirštame kampelyje.



Be ketvirčio dešimtą valandą pajudame į savo žygį.

Sukame į EM587 kelią ir nedrąsiai leidžiamės į pažintį su mane ilgą laiką viliojusia vynuogynų karalyste.

Trilho da Quinta Nova trasą pasirinkau, nes tai buvo vienintelė išsamiai aprašyta ir maps.me žemėlapyje pavaizduota Deuro slėnio trasa. Pamaniau, kad ji pirmam žygiui idealiai tiks.

Keliu traukiame iki trasos pradžios.



Sekmadienio rytą kelias visiškai tuščias. Oras vėsus ir kūną kiek purto drėgmė, o gal ir jaudulys.

Apačioje paliekame traukinio bėgius ir Deuro upe plaukiantį laivą, o pačios lengvu serpantinu į kalną lipančiu keliu kylame aukštyn.




Kažkur suvilioja ryškiaspalviai kaktuso žiedai.



Su kiekvienu posūkiu kylame vis aukščiau ir žvalgomės aplinkui bei grožimės tarp stačių šlaitų vingiuojančiu Deuru.

Upėje dažnai plaukia laivai.



Kitoje pusėje matome lietaus nubalintas kalnų viršūnes.



Taip atrodo kelias netoli Quinta Nova vyno ūkio, kuriame pradėsime savo žygį Trilho da Quinta Nova trasa.



Dar kiek – ir prieš akis išdygsta debesyse paskendę vyno ūkio Quinta Nova pastatai. Ten PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasa prasideda ir baigiasi.



Pusė vienuolikos. Kad atėjome ten, kur reikia, rodo prie vartų esantys užrašai.



Vyno ūkis oficialiai buvo įkurtas 1764 metais. Quinta Nova (pilnas pavadinimas - Quinta Nova de Nossa Senhora do Carmo) pavadinimą ūkis gavo susijungus dviems šeimoms, o Nossa Senhora do Carmo – nuo netoliese esančios koplyčios. Tačiau žinoma, kad pastatai ir vyno pramonė čia veikė daug seniau. Prieš beveik tris šimtus metų ūkyje buvo pagaminama didelis kiekis kokybiško vyno, todėl šis ūkis buvo įtrauktas į Peso da Regua vyno gamintojų bendriją. Nuo 1999 metų ūkis priklauso Amorimų šeimai – 4 kartai. Vyno ūkis stengiasi išlaikyti senovines tradicijas, todėl restauracijos ir remonto darbai yra atliekami stengiantis išlaikyti statinių autentiškumą bei ryšį su aplinka. Nuo 2005 metų ūkis dalyvauja turizmo programoje ir teikia nakvynės, maitinimo paslaugas, organizuoja ekskursijas. 19 amžiui priklausančiame buvusiame dvare įrengtas viešbutis. Šis ūkis buvo pats pirmasis Portugalijoje, pradėjęs vyno turizmą.



Quinta Nova vyno ūkis iš viso valdo 120 hektarų žemės. Didžioji jos dalis – net 85 hektarai yra skirti vynuogynams.

Vynuogės auginamos terasose, į kurias augalai sodinami dviem eilėmis. Statūs upės šlaitai turi 45 laipsnių nuolydį. Į hektarą yra susodinama 3500 sodinukų. Iš hektaro gaunama 4 tonos vynuogių derliaus. Man tie du skaičiai kažkaip keistai skamba, bet ši informacija pateikta ūkio svetainėje, negaliu ginčytis.

Gamta yra tikrasis vyno kūrėjas. Vasaros regione būna saulėtos ir karštos, o žiemos - šaltos ir lietingos. Sausas ir šiltas klimatas leidžia išgauti reikiamą vynuogių cukraus kiekį ir spalvą.

Vynuogės ūkyje auginamos, skinamos ir atrenkamos rankiniu būdu. Tačiau vyno ruošimo darbus atlieka šiuolaikiniai mechanizmai.

Pasileidžiame akmenimis grįstu į ūkį vedančiu keliu.



Toje vietoje, kur kelias daro posūkį, pamatome sudėtą krūvą medinių vyno statinių.




Maps.me žemėlapis rodo, kad trasa turėtų prasidėti už šių statinių. Randame geltona – raudona trasos ženklą ir juo sekdamos patraukiame į žygį. Trasa aiškiai guli ir maps.me žemėlapyje.

Vidutinio sudėtingumo 5,7 km ilgio PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasa priklauso Quinta Nova vyno ūkiui, nes ji eina per ūkiui priklausančią žemę. Rašoma, kad trasai apeiti reikia pustrečios valandos, tačiau trasą galima trumpinti. Aukščiausiai pakylama į 364 metrų aukštį. Trasa pasiekiama visus metus, tačiau esant labai karštam orui reikia imtis atsargumo priemonių: turėti galvos apdangalą, pakankamą kiekį vandens bei kremą nuo saulės.

Birželis yra tas mėnuo, kuomet stačiuose Deuro slėniuose gali negailestingai kepinti saulė. Tačiau kol kas einu su striuke ir man nekaršta.

Už vyno statinių prasidėjusi trasa iš pradžių eina vos įžiūrimu murzinu ir žole ir krūmais apaugusiu takeliu. Pradžia man nelabai patinka, bet nieko kito nelieka, kaip tik eiti pirmyn. Paskui išeiname į siaurą ūkio keliuką.



Keliukas vingiuoja pro kalvas, ant kurių auga juostomis susodintos vynuogės.

Paskui trasa suka pro langelį iš akmenų sukrautoje sienoje.



Kurį laiką klampojame palei akmeninę sieną. Žemė čia pažliugusi, o kojos giliai sminga į juodą masę.

Tačiau tokiu nemaloniu taku nedaug nueiname, nes iš kelio išveda apelsinų ir mandarinų medžiai. Po jais vaisių tiek daug prikritę, didžioji dalis jau net pūva, tad išdrįstame keletą sveikų įsidėti į kuprines.



Kiek paėjus, dar kartą tenka lįsti pro langelį tvoroje.



Kitoje tvoros pusėje mūsų laukia jau nebe purvynė, o tvarkingas žvyro keliukas.

Saulė šildo, bet kaupiasi lietus. Debesų slegiami kalnai ir slėniai yra labai vaizdingi.




Dar minutė kita - iš kuprinės traukiame lietpalčius bei skleidžiame skėčius.

Lietaus migloje skendintis slėnis yra netgi žavus.




Kalnuose su skėčiu vaikštau pirmą kartą.

PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasa yra gerai sužymėta, tvarkinga. O ir takai nesudėtingi, nes veda vynuogynus išraizgiusiais keliukais, kuriais važinėja ir ūkio technika. Trasoje stovi medinės šiukšliadėžės.



Vaikštau susižavėjusi ir alpėdama nuo grožio.

Kažkur pasirodo Deuro upė ir jos nenusakomos spalvos vanduo visam peizažui suteikia dar didesnį įspūdį. Jau ketvirtis po vidurdienio, o atrodo, čia ką tik atėjome.



Visą ūkį yra išraizgęs keliukų tinklas. Kai kuriais eiti trasos ženklai draudžia, bet jų dauguma galima žingsniuoti.



Kai kada pradeda lynoti lietus.



Prieiname pačius gražiausius vaizdus, kuomet apačioje tekančio Deuro šlaituose raštus piešia vynuogynų eilės, o kraštovaizdžiui spalvų suteikia raudoni pastatų stogai.



Prieš akis visu gražumu Deuro slėnis ir Quinta Nova vyno ūkio pastatai.



Quinta Nova vyno ūkio vynuogynai labai prižiūrimi, idealiai išpuoselėti, o sodybos keliukus puošia išmoningai parinkti želdiniai.



Užeiname iš akmenų pastatytą nežinomos paskirties konstrukciją. Jos viduje auga apelsinmedžiai. Radę stalą ir suolus, nusprendžiame pailsėti ir papietauti. Be dvidešimties minučių pirma.



Nuo mūsų pietų vietos matosi Quinta Nova pastatai.



Pasistiprinę vaikštome toliau. Pirmiausiai turėsime užlipti akmenine siena.



PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasa nėra aukštai pakylanti, tačiau vaizdai - dieviški.
Upė ir vynuogynai.




Sukame ir sukame keliukais, tačiau niekaip neatsigeriame dieviškų vaizdų.




Traukinys tik vakare, o trasoje tiek daug laiko tikrai nepraleisime. Todėl dar namuose kilo mintis pavaikščiojus po Quinta Nova apylinkes sukti į šoninį kelią ir pėsčiomis per kalnus nueiti iki Pinhao kaimo. Bandome įgyvendinti mintį.



Tačiau maps.me parodyto keliuko niekur nerandame. Kažkur nusukę į šalį bandome eiti ne trasos taku, tačiau vos sprandų nenusilaužėme. Tenka atsiprašyti PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasos ir grįžti į ją.




O grįžus - pasimėgauti kitoje Deuro pusėje įtekančia Rio Tavora upe.





Bandome ieškoti kitų takų, vedančių palei upę, tačiau nesėkmingai. Tad statoku žvyro keliu leidžiamės žemyn link Quinta Nova sodybos.



Aukštai liko ant kelių metrų aukščio cementinio bloko užrašyta Quinta Nova vyno ūkio reklama.




Keliukas suka vingį po vingio. Tai žiūrime į Regua pusę, tai į Pinhao. Ir vis dar kaifuojame nuo vaizdų, nuo vynuogynų raštų.







Pačioje upės pakrantėje randame 17 amžiuje pastatytą Capela Nossa Senhora do Carmo koplyčią. O upe kaip tik ir rabela - senovėje vyno statines į Portą plukdžiusi valtis praplaukia.



Deuro upė šioje vietoje buvo labai pavojinga, todėl laivus dažnai ištikdavo katastrofos. Pasimelsti ir paprašyti Mergelės Marijos gailesčio buvo pastatyta koplyčia.

Koplyčia buvo pastatyta Quinta Nova de Nossa Senhora do Carmo vyno ūkio žemėse, todėl yra ūkio nuosavybė.



Kelias minutes pasėdėję prie koplyčios, vėl leidžiamės į trasą. Mūsų kelias tai kyla, tai leidžiasi. Pakyla vėjas, o vietomis jis stiprokai pučia.



Apačioje Deuro pakrante eina traukinio, kuriuo mes atvažiavome, bėgiai.




Kelias suka, nežinia, kelintą vingį. Mus vis dar žavi Deuro slėnio formos ir raštai.




Quinta Nova sodyba atrodo čia pat, tačiau iki jos dar ne vieną posūkį suraitysime.



Deuru plaukia laivas. Lygiai toks pat, kaip vakar nakvojo uoste mūsų mieste Regua.



Vėl gėrimės raštais ir formomis.



Kažkur trasos ženklas rodo eiti per vynuogyną šalia pasodintų augalų, tačiau nedrįstame.



Eisime aplinkui.



Vėl trasa išveda prie upės. Eiti galime į visas puses. Trasos sužymėtos puikiai, tačiau vaikštant vis vien pravartu turėti GPS. Iš tikrųjų takų yra ir daugiau, nei oficialiai pavaizduotoje trasoje. Turint laiko ir noro, vynuogynais galima klaidžioti visą dieną.




Tačiau jau jaučiasi nuovargis, o vaizdai, kad ir kokie jie būtų gražūs, pradeda darytis monotoniški. Pasukame link vyno ūkio Quinta Nova.




O šiuo keliu vėliau suksime į traukinių stotį.



Sukame į mums jau pažįstamą akmenimis grįstą kelią, vedantį į ūkį.






Toks vaizdas pasitinka atėjusius į Quinta Nova vyno ūkį.



Trumpai pasidairome po Quinta Nova ūkį. Sodyba įkurta 1764 metais ir iš tiesų yra prabangi bei verta pavadinimo "luxury".




Nuo jos prieigų ne tik vaizdai gražūs laukia, bet ir vyno degustacija, maistas, nakvynė. Mėgstantiems prabangą tikrai rekomenduočiau čia apsistoti nakvynei.

Mūsų kišenei degustacija šioje vietoje yra per brangi, o užeiti puodeliui kavos jaučiamės per purvinos, todėl patraukiame į traukinio stotelę.

Pro pakelėje žydinčius oleandrus -paskutinis žvilgsnis į Quinta Nova.



Ateiname į Ferrao traukinių stotį.



Dar tik kiek po penkių, todėl vaikštome paupiu, o paskui pasileidžiame keliu.



Traukinys atvyksta laiku, jis pilnas linksmų vyno prisiragavusių žmonių. Kai kurie ant kojų nelabai pastovi.



Grįžę į Regua, einame ieškoti vakarienės.

Klaidžiojame toliau nuo paupio esančiomis gatvėmis. Rua do Marques de Pombal gatvėje mus anglų kalba užkalbina pagyvenęs vyriškis ir pakviečia užeiti į jo restoraną. Paprastai vengiu restoranų, tačiau šįkart kažkodėl užeiname.

Čia pat įsitikinu, kad žodis “restoranas” Portugalijoje dar nieko nereiškia. Esame pasodinamos prie stalo, išsirenkame patiekalą vakarienei. Kol laukiame, pastebiu, kad stalo įrankiai šiame “restorane” yra ne tik skirtingi, bet ir labai pigiai atrodantys, o indai – nuskilę.

Šiandien paragaujame prieš pagrindinį patiekalą patiektos užkandėlės. Paskui sulaukiame užsakyto patiekalo – valgėme bacalhau. Gauname didelį menkės filė gabalą su bulvėmis ir daržovėmis. Būtų viskas gerai, bet menkė vienoje vietoje padegusi.

Nepaisant tų nepatogumų, vakarienė buvo skani. Už bacalhau įskaitant užkandžius ir vyną sumokame po 17 eurų.



Išeiname vakarinio pasivaikščiojimo, o po to sukame ilsėtis.

Mūsų diena buvo puiki.

Rytoj vyksime į Lamego ir Pinhao.

2018 m. birželio 9 d., šeštadienis

Šiaurinė Portugalija: Portas ir Peso da Regua.

Vakar lankėmės Bragoje.

2018-06-09. Šeštadienis. Portas – Peso da Regua.

Kaip ir rašiau pasakojimo apie šiaurinę Portugaliją pirmoje dalyje, mano svajonė buvo pamatyti ne tik Portą, bet ir vynuogynus. Šiandien keisime gyvenamąją vietą ir 4 naktims kelsimės į vynuogynais garsiame Deuro slėnyje esantį Peso da Régua arba tiesiog – Regua miestą.

Nors kiti keliautojai rekomendavo apsistoti Deuro slėnio perlu vadinamame Pinhao miestelyje, aš pasirinkau Peso da Regua. Mano pasirinkimą nulėmė patogios susisiekimo visuomeniniu transportu galimybės. Jei Pinhao pasiekiamas tik traukiniu ir galbūt laivu, tai pro Peso da Regua važiuoja ir autobusai. Kaip vėliau įsitikinau, pasirinkdama gyvenamąja vieta Regua miestą nusprendžiau labai teisingai.

Dėliodama kelionės maršrutą, iš Porto į Regua ketinau išvykti devintą valandą ryte ir nuvažiavusi iškart pasileisti į vynuogynus. Tačiau orų prognozės po pietų rodo smarkų lietų, todėl nutariame keisti kelionės planus ir iš ryto pasimėgauti giedru oro Porte, o į Regua važiuoti po pietų.

Iš mūsų Mirandesa Guesthouse viešbučio išsiregistruoti reikia iki 12 valandos. Papusryčiavę kambaryje paliekame sukrautą mantą, o pačios išeiname pasivaikščioti.

Patraukiame į Porto miesto širdį – plačią ir judrią prabangiais įvairių stilių pastatais apjuostą Avenida dos Aliados.
Pakeliui apžiūrime 18 amžiuje baroko stiliumi pastatytą klasikinėmis keramikos plytelėmis – azulėjomis dekoruotą Igreja Paroquial de Santo Ildefonso bažnyčią.



Paskui sukame link pirmąją kelionės Porte dieną matytos Kunigų - Clerigos bažnyčios.



Nenorime eiti tomis pačiomis gatvėmis, tad nuo Kunigų bažnyčios siaura gatve leidžiamės žemyn link Deuro upės ir Barredo laiptais nulipame į paupį.

Kažkur ant grindinio pastebiu ženklą. Neatmetu minties kada nors žygiuoti portugališkuoju Santjago keliu.



Pavaikštome Deuro upės pakrante Ribeiros kvartale. Saulėtą dieną paupys ir į šlaitą lipantys senieji Porto rajonai atrodo visiškai kitaip. Paskui vėl kopiame aukštyn. Šįkart mūsų kelias ves mums dar nepažįstamais escadas dos Guindais laiptais.



Į statų Deuro upės šlaitą galima pakilti ir Funicular dos Guindais funikulieriumi, tačiau mes norime pasivaikščioti.

Tik paminėsiu, kad Batalha ir Ribeira kvartalus jungiantis funikulierius pastatytas 1891 metais, tačiau ilgą laiką buvo neveikiantis. Rekonstruotas ir prikeltas naujam gyvenimui funikulierius buvo gana neseniai.

Escadas dos Guindais laiptai yra labai vaizdingi, tik mums tenka atsisukti atgal. Kylame pro spalvingus namus, o kažkur pasimato karaliaus Luišo I tiltas.



Kelias aukštyn nelengvas, nes nuo daugybės laiptelių jau pakirto kojas, tačiau susižavėjimo šūksniai netyla.



Dar kiek ir akių dėmesio pradeda nebepasidalinti priekyje matoma Muralha Ferdinando tvirtovė bei už nugaros likęs tiltas.




Beveik užlipome.




Escadas dos Guindais laiptai atveda į Praça da Batalha aikštę. Pakilę į viršų galime iš arčiau apžiūrėti Ferdinando tvirtovės sienas.



Muralha Ferdinanda – karaliaus D. Ferdinando valdymo laikais siena buvo pastatyta turint tikslą praplėsti viduramžių miesto ribas. Jos statybos buvo finansuotos iš prekybos vynu surinktų mokesčių.

Miesto siena turėjo bokštus ir tvirtovę. Iki šių dienų yra išlikę dvi sienos dalys. Pirmoji, vadinama Trecho dos Guindais, yra šalia Rua Arnaldo Gama gatvės, o kita, Trecho do Caminho Novo, yra šalia Escadas do Caminho Novo. Šis lankytinas punktas įtrauktas į miesto vyno kelią, kuriuo einant pažinti vietovę siūlo Porto turizmo gidai.

Mes į Ferdinando tvirtovę bandėme patekti antrąją kelionės Porte dieną, tačiau nesėkmingai, nes tvirtovė yra remontuojama.



Iki išsiregistravimo iš viešbučio dar yra šiek tiek laiko, tačiau jau ne tiek, kad galėtume nueiti toli. Pažiūrėjusi į žemėlapį sugalvoju į viešbutį grįžti mūsų dar neita Rua Generar Souse Diaz gatve. Ten ir patraukiame.



Ech, kur mes buvome anksčiau, nes vaizdai nuo šios gatvės yra dieviški. Tik kol kas tenka dairytis atgal.




Kažkur gatvė daro posūkį, už kurio mūsų akis jau džiugina bent keli tiltai.



Saulėtą dieną upėje vyksta didelis judėjimas. Maži ir didesni laiveliai plukdo turistus.



Paskui mūsų kelias suka nuo upės. Gana greitai pasiekiame viešbutį, belieka tik išsiregistruoti. Padėkojame viešbučio darbuotojai ir išeiname į Campanha traukinių stotį.

Traukinių grafikus galima rasti čia: https://www.cp.pt/passageiros/en Ieškant Peso da Regua pavadinimo, užtenka įvesti Regua.

Iš Campanha traukinių stoties traukinys į Regua išvažiuos tik ketvirtis po pirmos, bet ilgai laukti neteks. Mat su manta kelionė iki stoties trunka kiek ilgiau, o prie bilietų kasų laukia milžiniška eilė. Šįkart važiuosime IR – InterRegional (greitesniu) traukiniu, todėl bilietus pirksime prie 1-6 langelių. Mūsų turimos elektroninės CP kortelės jau nebetinka.

Mūsų laimei dirba daug kasų ir prieiname gal per 10-15 minučių. Bilietas kainuoja be kelių centų 10 eurų. Traukinio kryptis - Picinho. Portą ir Peso da Regua skiria beveik 100 kilometrų.

Traukinys važiuos iš 12 platformos, kuri yra metro pusėje, tad į požeminę perėją leistis nereikia.

Traukinys išvyksta laiku. Man labai patiko, kad palaukė atbėgančių keleivių.

Traukinys jau pažįstamas nuo nenusisekusios kelionės į Gimarainsą, tik šįkart mūsų traukinio kontrolierius nebeišlaipina. Šiame traukinyje nepranešinėjami stotelių pavadinimai, tačiau vagonuose kabo maršruto schema ir galima pasižiūrėti.

Atsižvelgdamos į keliautojų patarimus, sėdame į tą vagono pusę, kurioje turėtų matytis Deuro upė. Tačiau neradus toje vagono pusėje laisvos vietos, nusiminti tikrai neverta. Mat traukinys prie Deuro upės privažiuoja gana ne greit. Ir pradžių jis puškuoja pro neįdomius miestus ir miestelius, paskui išsiveržia į kaimišką vietovę ir rieda vaizdingo slėnio šlaitu.
Deja, slėnio grožis matosi kitoje vagono pusėje, o mes grožimės tik iš tolo.

Galiausiai išriedame į Deuro pakrantę. Dangus apniukęs, o netrukus jis visiškai sutemsta ir prasideda stipri liūtis. Kraštovaizdis būtų gražus, tačiau kol kas žiūrime į pilką panoramą. Jokio grožio ir džiaugsmo nesijaučia. Netgi ima nusivylimas, jog ką reiks daryti, jei visas mūsų viešnagės Regua dienas lis lietus, o mes negalėsime žygiuoti po kalnus.



Traukinys iš Porto iki kito mūsų nakvynės taško Peso de Regua važiuoja dvi valandas. Kaip atsidaro traukinio vagono durys, jau žinome nuo anądien buvusio nesėkmingo važiavimo į Gimarainsą. Tačiau Regua išlipa didelis būrys keleivių, tad durų pačioms atidaryti neprireikia.



Išėję iš stoties pastato patraukiame ieškoti Imperio hotel viešbučio http://www.booking.com/Share-K8LdVN . Jis yra čia pat, pavadinimas matosi nuo traukinių stoties prieigų, belieka tik gatvę pereiti.

4 naktys dviviečiame kambaryje iš viso kainuoja 162 eurus. Į viešbučio kainą yra įskaičiuoti pusryčiai.

Deja, viešbutyje lifto nėra, tačiau mums nėra labai svarbu, nes kambarys bus antrame aukšte. Kambarys tvarkingas ir švarus.

Mūsų aukšte yra ir kavinė, į kurią kas rytą eisime pusryčiauti.

Užsiregistruojame, susimokame ir einame pasižvalgyti po miestą.

Turime du tikslus: rasti parduotuvę, kurioje galėtume nusipirkti žygio lazdas (mat šįkart skrendame tik su rankiniu bagažu ir jų iš namų nesivežame) ir rasti maisto prekių parduotuvę.

Keista, bet būtent Portugalijoje mums beveik neteko matyti prekybos centrų. Yra bandelinės, vyno, mėsos parduotuvės, daržovės, bet prekybos centrų - ne.

Netoli naujųjų namų randame į mūsiškę „Jysk“ panašią parduotuvę. Užeiname pasižiūrėti, gal rasime žygio lazdų. Žygio lazdų neturi. Galvojame, kuo jas pakeisti. Randame šepečių kotų. Jau beveik buvome pasišovę juos pirkti, bet netikėtai pamatome senukų lazdelių. Pasimatuojame, pasvarstome, kas geriau: lazdelė ar šepečio kotas. Vis tik nusprendžiame pirkti lazdeles.

Vienas klausimas išspręstas. Laikas ieškoti maisto prekių parduotuvės. Deja, parduotuvės, kurią rekomendavo viešbučio darbuotojas, nerandame. Programa maps.me sako, kad gretimame Godim miestelyje turėtų būti Lidl'as. Patraukiame jo ieškoti.

Pakeliui pasižiūrime į Deuro muziejų.



Deuro muziejus - Museu do Douro įkurtas 2008 metais. Moderniame muziejuje galima susipažinti su slėnio istorija, vystymosi peripetijomis, vyno gamyba bei prekyba. Visa tai pademonstruojama šiuolaikinėmis multimedijomis.

Įdomu, kad muziejus įsikūręs Real Companhia Velha portveino kompanijai priklausiusiame 18 amžiaus dvare. Pastatas buvo atnaujintas. Turistai yra viliojami ne tik muziejaus ekspozicija, bet ir jame įsikūrusia kavine, kurioje galima pailsėti besigrožint Deuro slėniu.

Deja, mes muziejui laiko per visą viešnagę taip ir neradome.

Pakeliui susipažįstame su Peso da Regua miestu.



Jau minėjau, kad UNESCO saugomame Deuro upės slėnyje įsikūręs Peso da Régua dažnai vadinamas tiesiog Regua. Gyvenvietė dabartinėje Peso da Régua teritorijoje buvo įkurta Romėnų veržimosi į šiuos kraštus laikotarpiu. Nėra vieningos nuomonės, iš kur atsirado miesto pavadinimas. Daugiausiai yra manančių, kad dabartiniame Regua centre Romos imperijos laikais buvo įsikūrusi Vila Reggula gyvenvietė, nuo kurios pavadinimo ir kilo miesto vardas. Kiti teigia, kad pavadinimą davė Deuro upe plaukioję laivai, vadinami récua. Treti miesto pavadinimą kildina nuo žodžio reguengo, reiškiančio vienuolynui priklausančias žemes. Dar viena nuomone, miesto pavadinimas atsirado nuo žodžio regra, reiškiančio teisę į perleistas žemes. Mat 11 amžiuje vyko teisių į žemes perleidimas.

Nepaisant ankstyvo gyvenvietės paminėjimo, Peso da Regua augimas prasidėjo tik 1759 metais. 1837 metais Regua gavo miestelio (vila) teises, kuriam priklausė Godim regionas ir keli aplinkiniai kaimai. Regua, kaip miestas, gyvavimo piką pasiekė gavęs aukštą vyno kokybės įvertinimą. Apylinkėse buvo įkurta stambi vyno gamybos kompanija “Real Companhia Geral da Agricultura das Vinhas do Alto Douro” bei padidėjo vyno eksportas. Iš Deuro pakrantėje įsitaisiusio miesto į Porto apulinkėse esantį Vila Nova de Gaia nesustojamai buvo plukdomos statinės su vynu. Taip Regua praturtėjo, išaugo ir tapo regiono centru, o 19 amžiuje prie miesto buvo prijungti keli kaimai. 1985 metais Regua buvo suteiktas miesto statusas. 1988 metais Regua buvo paskelbta Vyno sostine.



Tarp Regua ir Godim miestų ribos, galima sakyti, nėra. Paprastai nepastebėsi, kur vienas baigiasi, o kitas prasideda. Kulniuojame apie du kilometrus. Galiausiai randame nemažą Lidl parduotuvę, kurioje sėkmingai apsiperkame.

Parnešę į viešbutį pirkinius, patraukiame ieškoti vakarienės. Ją randame nedidelėje kavinėje gatvėje, einančioje palei Deuro upę.



Kavinė visiškai tuščia. Meniu nėra gausus, daugumos patiekalų jau nebeturi. Užsisakome "heko". Gauname tešloje keptą jūros lydekos filė su ryžiais ir bulvėmis. Paprasta, bet skanu. Toks naminis maistas.

Po vakarienės sukame į traukinių stotį pasižiūrėti rytdienos tvarkaraščio.
Pakeliui pasidairome į šalia traukinių stoties ir mūsų viešbučio esančią bažnyčią.



Iš Regua traukinių stoties galima išbandyti įdomią atrakciją – 250 vietų turintį istorinį garo traukinį. Traukinys kursuoja nuo birželio iki spalio.

Senovinius vagonus traukia 1925 metais gamintas Henschel & Son lokomotyvas. Traukinio maršrutas tęsiasi iki už 50 kilometrų esančio Tua miesto. Kelionė pirmyn atgal trunka tris valandas. Trumpam sustojama Pinhão kaime. Atrakcija nėra pigi, tačiau galbūt visai smagu pralėkti Deuro upės pakrante.
Išduosiu paslaptį, kad važiuojant paprastu traukiniu saulėtą dieną pro langą vaizdai taip pat būna labai gražūs, todėl išlaidauti tikrai nebūtina. 

Mes turime kitų planų, tad susitikrinę tvarkaraščius, pasukame prie Deuro upės.
Pėsčiųjų ir dviračių takas paupiu tęsiasi iki pat Godim.



Dangus apniukęs ir lynoja lietus. Kad ir kaip nusibodo lietus, einame susipažinti su nauja gyvenamąja vieta - Peso da Regua. Miestas man patinka.



Pėsčiųjų taką pagyvina instaliacija.



Pakrantės takas žavus net lietui lyjant.



Pilkame danguje pasirodo properšos. Žvalgomės po krantinę ir Regua uostą - Cais do Peso da Regua. Čia vaikšto daugiau žmonių, o upėje švartuojasi laivai.




Paupyje vyko šunų mylėtojų susibėgimas, į kurį, panašu, kad pavėlavome. Pasidairome į keturkojus. Į dvikojus - taip pat.



Regua uoste yra sustoję net keli dideli kruiziniai laivai. Ruošiantis kelionei teko matyti kvietimų vykti į kelių dienų kruizą Deuro upe. Laivai atrodo įspūdingai.



Už uosto palei Deuro upę vedantis pėsčiųjų takas ištuštėja, sutinkame tik vieną kitą bevaikštantį. O retkarčiais dviračiu kas nors prašvilpia.




Lipame ant į upę iššokusios apžvalgos aikštelės. Regua iš čia atrodo panaši į šiuolaikinį miestą.



Šiuo metu mūsų pasivaikščiojimas idealiai atitinka vidinę būseną: tyla, ramybė ir romantika.



Pėsčiųjų takas baigiasi, o grįžti atgal dar nesinori. Nusprendžiame sukti į Godim ir kiek palipti į kalną.

Pro Godim - Regua eina vyno kelias.



Planuodama kelionę ketinau į Regua atvykti anksti ir pirmą dieną pro vynuogynus lipti į kalną iki Miradouro de Santo António apžvalgos aikštelės, esančios 420 metrų aukštyje. Tačiau lietus šioje kelionėje negailestingai keičia mūsų planus.

Siauromis gatvėmis lipame aukštyn į statoką šlaitą, vedantį link mano minėtos apžvalgos aikštelės. Jei nepavyko šiandien jos aplankyti, tai nors trumpai pasivaikščiosime.

Toliau nuo Deuro upės esančios gatvės yra užneštos žemėmis arba pažliugę nuo lietaus. Viena neišvaizdi gatvelė pralinksmina: kai kelio ženklai sunervina, juos galima sumesti į gatvės purvą.



Pasiekiame traukinio bėgius. Pro čia ir mes važiavome iš Porto.



Pasirodo pirmieji vynuogynai. Eiti būtų tikrai įdomu. Juo labiau, miestelio pakraštyje atrandu tikrą perliuką.



Net nežinau, kas tai, bet ši vieta man patinka. Net gaila, kad vakarėja ir turime grįžti.

Einame atgal į paupį ir grįžtame į Regua.



Dairomės į apylinkes. Visą viešnagės laiką spėliojome, kas ten kitoje upės pusėje viduryje ant kalno: skulptūra ar kiparisas.



Grožimės sustojusiais ilgais kruiziniais laivais. Žinoma, laivai ne tie, kurie plaukia jūromis ir vandenynais. Tai – upių kruizai. Galima plaukti kelių dienų kruizu Deuro upe. O galima pasidaryti vienos dienos kruizą iš Porto, Regua, Pinhao ar Pocinho. Tačiau turint daugiau laiko, vis tik rekomenduoju apsistoti šiame žaviame Deuro slėnyje ir išbandyti visas įmanomas atrakcijas.

Mums bevaikštinėjant sutemsta. Rytdienai turime didelių planų, todėl anksti patraukiame ilsėtis.




Kitą dieną leisimės į žygį.