Ką mačiau Rygoje, galite pasiskaityti čia.
2017-07-15. Šeštadienis. Uolėtoji Vidžemės pakrantė.
Šis mano vizitas į Rygą yra jau trečias ir miestą jaučiuosi kažkiek pažįstanti, todėl bandysiu praplėsti kelionių geografiją ir aplankyti tolėliau nuo sostinės esančias vietas.
Šių metų liepa yra labai vėsi ir lietinga, todėl planuodama kelionę, dėliojausi planus A ir B. Tiksliau – dėliojau planą B – aplankyti Cėsių miestelį. Ir tik orų prognozėje pasirodžius šiek tiek saulės, nusprendžiau pabandyti pasimėgauti jūra.
Prieš daugelį metų esu buvusi savaitgalio išvykoje Jūrmaloje, tad nusprendžiu pasiduoti į priešingą pusę. Akys krypsta į Saulkrasti kurortą. Žinau, kad jame yra trumpas pažintinis gamtos takas, tačiau pajūriu juk galima eiti toli toli ir be jokio specialiai paruošto tako.
Kai iki kelionės telieka savaitė, prisimenu mane labai sužavėjusius bendramintės Linos – Aidlukos rodytus Vidžemės pakrantės raudonspalvių uolų vaizdus. Trumpai "pagūglinusi" atrandu tai, ko man ir reikia: ne tik uolas, bet netgi pakrante vedantį pažintinį taką. Tiesa, takas nėra trumpas, vienur minimi 17, kitur -19 kilometrų. O dar gali tekti apeiti tekančią upę, tad ir visi 22 bus. Bet pamatyti vaizdai bei internete rasti, kad ir negausūs, žygeivių atsiliepimai užliūliuoja. Todėl akimirksniu apsisprendžiu: šeštadienį bus Uolėtoji Vidžemės pakrantė.
Iki trasos pradžios ir pabaigos palankiu maršrutu rieda autobusai, tad priežasties nevykti į pakrantę kaip ir nėra. Tiesa, pirmas autobusas išvyksta mano įpročiams kiek vėlokai, tik 8:30, o žygiui skirtas laikas atrodo būsiantis ribotas, tačiau apsižiūriu atsitraukimo variantus ir drąsiai priimu iššūkį.
Nors vakar vėlai atsiguliau, bet išsimiegu gerai. Nubundu ir be dešimt minučių septynios su geru ūpu keliuosi. Tačiau susiruošiau per anksti ir pusvalandį laukiu sėdėdama bendrame kambaryje.
Prie nakvynės šiuose nakvynės namuose ir „dorme“ dedu didelį pliusą. Jei antra naktis nenugąsdins, tokį nakvynės būdą bus galima praktikuoti dažniau.
Likus pusei valandos iki autobuso išeinu į stotį.
Iš pat ryto šilta ir saulėta. Bilietus perku stoties viduje esančioje kasoje. Eilė labai ilga, klientai aptarnaujami tik prie dviejų langelių, tačiau eilė juda greitai. Po gerų dešimties minučių bilietas iki Tūjos (Tūja) kaimo jau mano kišenėje. Už jį teko paploti 3,55 Eur.
Biliete nurodytas ne tik maršrutas bei vieta autobuse, bet ir išvykimo platforma. Visa pateikta informacija sutampa su rasta internete, todėl lengviau atsikvėpusi einu į platformą.
11 platformą randu pačiame gale. Stotyje šeštadienio rytą žmonių minios. Autobusas atvyksta likus kelioms minutėms iki išvykimo laiko.
Mano 33 vieta buvo ilgo autobuso gale. Autobusas beveik pilnas. Išvažiuojame laiku.
Mačiau besinešančių ir internetu pirktus bilietus.
Autobusas keliose vietose sustoja mieste, todėl prilipa dar daugiau keleivių, yra net stovinčių. Vairuotojas išlaipina žmones net ir tose stotelėse, kurių nėra tvarkaraštyje.
Iki pakeliui esančio Saulkrasti kurorto važiavome valandą. Šią vietovę galbūt apžiūrėsiu rytoj, todėl kreipiau dėmesį į stoteles ir pro langą matomą miestą.
Vairuotojas Saulkrasti apylinkėse stoja labai dažnai, nes beveik kiekvienoje kurorto stotelėje yra keleivių.
Autobuso švieslentėje rodomas ne tik laikas, bet ir esamų bei būsimų stotelių pavadinimai. Nors kelią sekiau GPS, bet ši pateikiama informacija leidžia labiau atsipalaiduoti.
Į Tūjos kaimą per dieną užsuka tik du ar trys autobusai. Kitu laiku tektų išlipti/laukti prie A1 kelio esančioje Tūjas pagrieziens stotelėje, o nuo jos iki Tūjos kelis kilometrus reiktų paeiti.
Mūsų autobusas Tūjos kaimą pasiekia laiku ir išleidžia nedidelėje stotelėje su mediniu gaubtu.
Paskui mane išlipa dar keli žmonės su didelėmis kuprinėmis ir nueina į kempingą.
Aš susiorientuoju, kur esu ir kur man reikia. Iš tolo pažiūriu į kempingo pusėje kyšančius aukštus kaminus ir patraukiu savo keliu.
Tūjos kaime galima pamatyti raudonas uolas, bet nusprendžiu joms negaišti laiko. Tūjoje taip pat galima apžiūrėti 1936 metais įkurto ir iki 1980 metų veikusio plytų fabriko griuvėsius (Tujas kiegeliu fabrika), kurio kaminą jau mačiau iš tolo.
Šis fabrikas plytomis aprūpino daugelį Latvijos miestų. Skelbiama, kad plytos Rygos Parako bokšto renovacijai buvo vežamos būtent iš čia. Molis plytų gamybai buvo kasamas iš Devono periodo klodų, kurių čia pilna.
Tūjoje yra ir tvenkinių, kurie buvo naudojami pastačius plytų fabriką. Šiuo metu juose yra auginamos žuvys. Tvenkiniai yra netoli autobusų stotelės, bet prie jų dėl laiko stokos neisiu. O turbūt ir neįmanoma prieiti.
Yra ir privatus Kirsteina daildars gėlių sodas. Sodas turėtų būti labai žavus, su kaskadomis ir tekančiais upeliais. Kas vykstate automobiliais ir domitės dekoratyviu kiemų apželdinimu, gal ir verta užsukti.
Aš nusiteikusi tik savo tikslui - aplankyti Salacgriva rajone esantį Vidžemės (Vidzeme) uolėtosios pakrantės gamtos rezervatą (Vidzemes akmeņainā jūrmala /The rocky seashore of Vidzeme). Uolėtoji pakrantė priklauso Šiaurinės Vidžemės gamtos parkui, apimančiam 12 kilometrų jūros pakrantės.
Raudono smiltainio klodai čia susiformavo prieš 350-380 milijonus metų, o pajūrio uolas ir akmenis dovanojo prieš 10 – 13 tūkstančių metų praslinkę ledynai.
Uolėtasis paplūdimys platus, jo plotis siekia 20 – 40 metrų. Vandenyje besimaudantys akmenys tarnauja kaip polderiai, sulaikantys jūros bangas ir neleidžiantys ardyti kranto.
Šis žygis reklaminiuose bukletuose pristatomas tarsi pajūrio muziejus su spalvomis, formomis, ir daugybe gerų emocijų. Uolėtoje pakrantėje yra visokio dydžio akmenų, yra uolų, yra olų, yra netgi krioklių.
Didžiąją rezervato dalį užima miškai, todėl pajūryje galima išvysti tipiškas miško kopas.
Uolėtoji Vidžemės pakrantė yra vienintelė vieta Latvijoje bei visoje Baltijos pakrantėje, kurioje galima rasti Devono periodui priklausančias smiltainio atodangas ir paplūdimius, padengtas akmenimis bei gargždais, kopų papėdes, pilkąsias kopas ir pievas.
Nerimavau, ar rezervate apskritai galima vaikščioti, tačiau pavyko rasti informacijos, kad čia iš tikrųjų yra dviratininkų ir pėsčiųjų bei žiemos sporto – slidinėjimo mėgėjams skirta trasa. Miškuose galima uogauti ar grybauti, o paplūdimiuose – degintis ir plaukioti baidarėmis. Tačiau yra apribota veikla vykstančių automobiliais ir kitokiomis motorizuotomis priemonėmis. Statyti palapines ir deginti laužus galima tik specialiai tam skirtose vietose.
Pilna pėsčiųjų ir dviratininkų trasa nuo Tūjos iki Estijos sienos siekia 44 kilometrus.
Oficiali programa žygio laiką nurodo apie 7 valandas. Aš žygiui iš viso turiu lygiai 8 valandas. Atsitraukimo tašką numačiau Dzeni kaimą, nes bijau, kad su mano pomėgiu fotografuoti 8 valandų Vitrupei pasiekti bus maža. Susisiekimas su daugeliu kaimų, esančių šalia trasos, yra geras. Per dieną ten vyksta apie 10 autobusų. Tinka Ainaži bei Limbaži kryptimi vykstantis transportas. Ši trasa tinkama ir keliaujantiems savo transportu, nes palikus automobilį viename maršruto gale, baigus žygiuoti nesunku su autobusu grįžti atgal prie automobilio. Nenorintys kulniuoti tokio ilgo kelio, automobiliu gali privažiuoti prie visų pagrindinių pakrantės objektų.
Trasa įvardijama kaip vidutinio sudėtingumo, tačiau ruožai, kurie sutampa su keliais, yra lengvai praeinami. Pristatoma, kad yra dvi galimybės žygiuoti pėsčiomis: arba eiti keliu, arba paplūdimiu.
Pasirinkus galimybę eiti keliu, kai kurios jo vietos gali būti nuplautos, todėl teks leistis ir tęsti žygį akmenuotu ir uolėtu paplūdimiu. Taigi, panašu, kad iš planuoto lengvo savaitgalio Latvijoje gausis rimtas žygis.
Savaime suprantama, kad žygiui reikalinga tvirta ir patogi avalynė, nes teks laipioti per akmenis ir uolas, o einant šlapiu laikotarpiu - bristi per Kurlinupite ir Zakupe upes. Tik per Vitrupę yra nutiestas tiltas.
Oficialiai Vitrupe – Mantini – Kurmrags – Tūja maršruto trasa prasideda Vitrupėje ties parkingu, esančiu šalia Vitrupės upės, o baigiasi Tūja kaime, taip pat prie upės ir parkingo. Tačiau aš eisiu atvirkštine trasa, nes nenoriu, kad saulė šviestų į akis.
Beje, rašoma, o dabar galiu ir patvirtinti, kad pėsčiųjų trasa, einanti pajūriu, nėra sužymėta. O ir apskritai praverstų turėti GPS.
Planuodama žygį, Tūjos miestelyje ketinau sėsti į taksi ir pavažiuoti iki Kurmrags. Tačiau vėliau nusprendžiau gerus septynis kilometrus sparčiai nužygiuoti keliu einančia pėsčiųjų ir dviratininkų trasa.
Beje, Tūja – tik mažas kaimelis, tad rasti taksi dar ir ne paprasta būtų.
10:15 asfaltuotomis Tūjos kaimo gatvėmis pajudu nuo autobuso stotelės.
Oras šiltas, virš galvos giedras dangus. Kaime šurmuliuoja žmonės, kiemuose ūžia žoliapjovės, iš pat ryto dirba maisto parduotuvė. Namai dailūs, kiemai gražūs.
Prie kelio matau mėlynus siaurus ženklus, žyminčius dviratininkų ir pėsčiųjų kelią. Jų trasoje netrūko.
Nė nepajutau, kaip priėjau Tūjos kaimo pabaigoje esantį Krimalnieki kempingą.
Nuo Krimalnieki kempingo kelias vos susiaurėja ir virsta geros būklės žvyrkeliu.
Žvyrkelis kai kur priartėja, kai kur nutolsta nuo jūros. Galvoju, galbūt smagiau būtų eiti pakrante. Tačiau prisimenu nuvarginusius pernykščius žygius lenkiškos Baltijos pakrantės smėliu ir nusprendžiu, kad verčiau pasieksiu pirmąjį žymesnį tašką Kurmrags, tada jau trauksiu pakrante.
Nuo Krimalnieki kempingo iki Kurmrags lieka 5,5 kilometrų.
Ėjimas keliu neprailgsta. Kraštovaizdis gražus, sodybos dailios, išblizgintos, gražiai apželdintos, gera akis paganyti.
Kažkur sutinku besiganančius ožiukus.
Retkarčiais keliu pravažiuoja vienas kitas automobilis. Kažkas prarieda dviračiu. Einančių žmonių nesutikau.
Jaukus žvyrkelis veda tai mišku, tai pievomis, tai pro senus viensėdžius ar naujakurių sodybas. Kažkur kelias daro lanką.
Prie jūros įrengta poilsiavietė - Atpūtas vieta. Šalia jos buvo informacijos stendas, nemokamas tualetas, konteineriai. Tiek čia, tiek praeituose kempinguose matyti besiilsinčių žmonių.
Dviračių ir pėsčiųjų trasa labai gerai sužymėta ir tiksliai atitinka maps.me nurodytą kelią.
Už poilsiavietės keliukas susiaurėja. Jis gražiai vingiuoja pro apleistas senų samanotų tvorų apjuostas sodybas, mišką su pavieniais dideliais nudžiūvusiais medžiais.
Paskui žvyrkelis vėl praplatėja. Einu nuo kaimo prie kaimo, nuo sodybos prie sodybos. Džiaugiuosi, kad niekur nėra palaidų ar agresyviai lojančių šunų.
Šypseną išspaudžia išradingos kiemų dekoracijos.
Paskui kelias išeina į platų vešlių builių žiedų nuklotą kirtimą. Kraštovaizdis gražus.
Pajūrio krašte šienapjūtė, labai daug kur guli šviežiai nupjautos žolės pradalgiai. Arba pūpso rudos šieno kupetos.
Pasiekiu prieš Jūrmalnieki kaimą esantį informacijos stendą. Nuorodos skelbia, kad iki Kurmrags liko 1,7 kilometro. Keliu paeinu iki Kurmrags kaimo ir nusprendžiu, kad jau laikas leistis prie jūros. Tačiau tokį norą ne taip lengva įgyvendinti. Mat pajūriu viena prie kitos yra pastatytos sodybos. Nors jos atrodo tuščios, bet keliai, vedantys prie jūros, užtverti tvoromis. Jas būtų labai paprasta apeiti, bet kažkaip nejauku.
Kažkur užmatau vos žymų Privačios valdos ženklą, tad pasuku ten.
Greitai praėjusi kiemo pakraščiu po minutės nuo stataus aukšto skardžio jau žvelgiu į jūrą.
Čia pat yra įrengtas stalas ir suolai, tad nusprendžiu pasisvečiuoti.
Trumpam prisėdu, ištiesiu kojas, suvalgau sumuštinį ir lygiai vidurdienį patraukiu laiptais žemyn į paplūdimį. Nuo Tūjos kaimo iki šios vietos apie 7 kilometrus ateiti užtrukau pusantros valandos.
Žmonių pajūriu vaikšto nemažai. Oras fantastiškas, saulėta ir šilta.
Paplūdimys šioje vietoje yra kietai sumuštas, todėl eiti spartu ir gera. Gal ir be reikalo atsisakiau minties eiti pajūriu.
Bet vaizdas netrukus pasikeičia, nes prieinu Kurmrags ragą.
Žvelgiu į akmenis ir paplūdimiui neįprastas raudonos spalvos smėlio dėmes.
Akmenys pasirodo ne tokie ir baisūs, nes netrukus jau mėgaujuosi minkštu pajūrio smėliu.
Dar kiek ir pamatau pirmąjį objektą – į jūrą įbridusį Kurmrags švyturį.
Švyturys buvo pastatytas 1924 metais. Tačiau 1967 metais siautusi audra jį sugriovė ir švyturio liepsnos užgeso amžiams. Įdomu, kad švyturys buvo pastatytas ne šioje vietoje. Jis stovėjo kiek toliau ant aukščiausios uolos. 2005 metais siautusi audra švyturį atnešė iki šios vietos, kur jis ir užsiliko. Beje, tais metais siautusi audra padarė milžiniškos žalos visai gražiajai pakrantei. Nustebino, kad informacijos stende buvo pažymėtos kitos datos, tačiau internete nepavyko rasti kitokių faktų.
Prie švyturio daug žmonių. Kas deginasi, kas vaikšto, o kas bando savo jėgas lipdami į švyturio viršų. Smagu pažiūrėti į stipruolius, tačiau žygį pajūriu dar tik pradedu ir noriu suspėti laiku įveikti trasą.
Traukiu pajūriu tolyn. Paplūdimys platus, vietomis pasipuošęs akmenimis, o kai kuriose atkarpose yra susidaręs visas akmenynas.
Už pusės kilometro pamatau pirmąsias nedideles raudonspalves uolas.
Paplūdimyje vyksta ištisa smėlio ir akmenų kova. Man nuo to tik gražiau.
Kažkur užeinu nedidelį upelį. Galbūt įdomu būtų paieškoti šaltinio, tačiau lįsti į karklais ir žolėmis apaugusį krantą nevilioja.
Minkštu smėliu pasilepinu neilgai, nes paplūdimyje vėl pasirodo akmenys.
Lipti tankiai riedulių nuklotu krantu nesiruošiu, todėl pamačiusi medinius tvarkingus laiptus, lipau aukštyn.
Viršuje sugrįžtu į keliu einančią dviratininkų ir pėsčiųjų trasą ir netrukus trepsiu po dailią sodybą. Sodyba turbūt privati, bet nebuvo jokio ženklo. Todėl pasigrožiu dailia stiklo pavėsine netoli stataus skardžio krašto ir tarp medžių siūbuojančiais hamakais.
Žvyro kelias, įsukęs į kažkokią statybos aikštelę, baigiasi. Šaukiuosi GPS pagalbos. Paklaidžioju, tada randu nežymų takelį, žemėlapyje sutampantį su dviratininkų ir pėsčiųjų trasa. Pasidaro lengviau, tačiau neilgam. Po kelių dešimčių metrų atsimušu į statų skardį. Takelis čia ir baigiasi.
Jūros pusėje apačioje matau smėlio paplūdimį, todėl nusprendžiu grįžti atgal iki laiptų, o nusileidusi bandyti pereiti akmenų ruožą. Kito pasirinkimo neturiu.
Prisipažinsiu, kad buvau bepradėjusi galvoti, jog tik pradėjusi žygiuoti pakrantės trasa, šioje vietoje gausiu nokautą ir nieko nepešusiai teks grįžti atgal. Netgi kūriau planą, kad iki Tūjos kaimo grįšiu pajūriu. Tačiau akmenų buvo tik keletas metrų. Atsargiai juos perlipusi vėl mėgavausi smėlėta pakrante ir vandenyje besimaudančiais didžiuliais rieduliais.
Nuo skardžio, į kurį atsimušiau eidama taku viršuje, išteka lengvai peržengiamas upeliukas.
Atsisuku atgal.
Dar keletas metrų ir pasirodo raudonosios Ežurgu uolos.
Kelių metrų aukštį siekiančios Ežurgu klintis uolos pavasarį ar esant lietingai vasarai pasidabina vandens kriokliais. Deja, man krioklio rasti nepavyko.
Šių uolų formas pakeičia praūžiančios smarkios audros.
Pusė dviejų. Už Ežurgu uolų pamatau į statų skardį kylančius laiptelius su nuorodomis į dviratininkų trasą ir lipu jais. Ankščiau paplūdimyje trasos nuorodų nemačiau (arba nepastebėjau). Pagalvojau, kad galbūt laukia akmenuoti pajūrio plotai, todėl nenorėdama rizikuoti nusisukti sprando, pasirinkau tada man atrodžiusį saugesnį kelią.
Iš pradžių mišku veda takelis. Jam priartėjus prie jūros, apačioje matau gražius smėlio paplūdimius. Galvoju artimiausioje palankioje vietoje nusileisti į paplūdimį. Tačiau takas eina aukštu šlaitu ir leistis neketina, o laiptų, net ir su užrašu „privatu“, nematyti. Galiausiai jis pasuka tolyn nuo jūros.
Suprantu čia užlipdama padariusi didelę klaidą, nes išsitraukusi konspektą perskaitau, kad nuo Kāpnieki iki Siliņi turi prasidėti aukščiausios uolos, kurių plotas siekia 1,2 km, o kai kurių aukštis – iki 5 metrų.
Tačiau grįžti atgal nesiryžtu, nes nežinau, kas lauks vėliau ir besiblaškydama galiu nespėti į autobusą. Stengiuosi į savo klaidą žvelgti pozityviai ir jei jau netenka mėgautis pakrantės grožiu, tai medžių šešėlyje bent galvą atvėsinsiu.
Silini kaimas kvepia jazminais.
Miško kelias. Keista, bet vienai eiti nebuvo nejauku ar nuobodu.
Akylai stebiu kiekvieną kelio pakraštį ir bandau įžvelgti nors menkiausią galimybę nusileisti į paplūdimį. Gerą kilometrą nuėjusi mišku, ties Zivtinas kaimu pamatau nežymų nuožulnų takelį ir kopos pakraščiu išeinu į pakrantę.
Zivtinas klintis uolos.
Zivtinas klintis uolų grandinė savo grožį atvėrė po 2005 metų audros. Iki tol buvo matomos tik pavienės uolos. Tačiau turiu nuliūdinti, kad šioje vietoje dažnai būna nuošliaužų, todėl purvas ir žemė gali būti paslėpusi dalį uolų. Informaciniame buklete rašoma, kad Zivtinas klintis atodangos nustebins skirtingų spalvų ir faktūrų raštais. Todėl čia galima pamatyti skirtumus tarp geltonų ir raudonų uolų.
Už Zivtinas uolų Maps.me žemėlapyje rodoma Uolėtosios Vidžemės pakrantės pėsčiųjų ir dviratininkų trasa turėtų sukti tolyn nuo jūros. Tačiau kartoti anos klaidos nebenoriu ir nusprendžiu eiti pakrante. Eidama į žemėlapį susižymiu vietas, kurios man pasirodo tinkamos užlipti į viršų, jei jau pasiekčiau nepraeinamą vietą ir tektų grįžti atgal. Tačiau grįžti taip ir neprireikia. Besimėgaudama uolomis, paplūdimiu ir jūra einu iki Jaunzemji kaimo.
Prieinu ir plačiu žingsniu peršoku bėgantį upelį. Vaizdai pasakiški, o žmonių nėra. Apima dar didesnis graudulys dėl anąkart praleistos pakrantės dalies.
Kažkur tarpe tarp kopų pamatau sodybą.
Traukiu tolyn ir nepaliauju grožėtis gamtos piešiniais.
Štai ir atėjo momentas, kėlęs didžiausią nerimą. Žinojau, kad trasoje teks bristi Kurlinupite upę. Tačiau niekaip neradau, kokio ji platumo ir kokiam bridimui turėčiau nusiteikti. Dėl šventos ramybės pasiruošiau galimam upės apėjimui, kas mano kelią pailgintų 4 kilometrais. Tačiau bristi nereikėjo. Upei peržengti būtų pakakę net ir vaiko žingsnio.
Beje, Kurlinupite dar vadinama Oltuža. Kiek tolėliau nuo pakrantės ji išplatėja ir atrodo labai rimta upe.
Kai peržengiau upę, nuo širdies akmuo nusirito. Dabar jau dėl nieko nebėra nerimo ir laiminga trepsiu tolyn.
Tolumoje laukia Rankulrags – dar vienas žavus skirtingo dydžio uolų apjuostas Vidžemės pakrantės iškyšulys.
Deja, uolos nežymios, tačiau visą paplūdimį nusėję dideli akmenys atrodo fantastiškai.
Jau beveik valanda, kaip pajudėjau nuo Ežurgu uolų. Taigi, 14:15 prie Rankulrags sėdu ant akmens pietauti.
Netoliese yra kempingas, todėl paplūdimyje daug žmonių.
Pusę trijų vėl kylu į kelią.
Minia lieka paplūdimyje, o aš traukiu tuščiu krantu. Tik tolėliau priekyje matau vaikštančius žmones. Visą dieną saulė padūmavusi su vėjeliu. Nešalta ir nekaršta.
Rašoma, kad nuo Runkuļraga iki Dzeņi yra gražiausi vaizdai, nes uolėti ir akmenuoti paplūdimiai įlenda giliai į jūrą.
Pagaliau iš toli atsiveria pačios įspūdingiausios ir spalvingiausios Veczemju klintis uolos. Pasigėriu. Tada pamatau į šalį vedantį krūmais apaugusį takelį ir pasuku juo.
Ne veltui nusukusi nuo išminto tako lindau per krūmus ir lipau per akmenis.
Pasimėgavusi panorama iš toli, pakrante patraukiu link žymiųjų uolų.
Raudono smiltainio dailiais rėvų raštais dekoruotos ir urvų bei grotų labirintų išraižytos uolos siekia net 6 metrų aukštį. Vieta tikrai įspūdinga. Čia buvo filmuotas filmas “Ilga kelionė per kopas".
Išlandžioju olų labirintus.
Raštai, formos, spalvos.
Olų koridoriais galima būtų klaidžioti valandą.
Kad būtų galima įsivaizduoti uolų dydį.
Netoli yra parkingas, todėl pajūryje žmonių labai daug. Pasigrožiu ir neapsikentusi minios trauksiu tolyn.
Prisipažinsiu, įsivaizdavau, kad išgirtosios Veczemju uolos bus dar didesnės ir raudonesnės. Tačiau tai, ką mačiau, tikrai patiko.
Informaciniame buklete rašoma, kad labiausiai akmenuotas krantas yra nuo Veczemes iki Kutkajų, ten ištisi riedulių laukai, todėl šokinėjimas per akmenis labai vargina. Jei įgris, galima sukti į miško kelią – Sila celu.
Ir iš tiesų, tuoj už Veczemju smėlį keičia smulkūs rieduliai. Pačioje pakrantėje buvo akmenys, o aukščiau – žvyras.
Vis atsisuku pažiūrėti į ką tik lankytas uolas.
Netrukus pasitinka dar viena akmenų sangrūda, kurią apeinu privačios sodybos pakraščiu.
Stebiuosi, kad pakrantėje nebeliko aukštų kopų. O jei kur yra, tai apdėtos akmenimis, kad jūra jų negadintų.
Smėlėtas paplūdimys palaipsniui dingsta ir vis dažniau kartojasi ištisi kumščio dydžio akmenų plotai. Per tokius akmenis eiti labai sunku, nes jie apvalūs ir judantys po kojomis. O kojos jau pradeda jausti nuovargį ir sunkiau kilnotis. Pradeda kankinti erzulys ir noras kuo greičiau baigti žygį.
Mintis išblaško ant kranto iškeltos valtys.
Prieš akis kas žingsnį labiau ryškėja Kutkaju rago kontūrai, tačiau akmenys žudo.
Dar kiek ir akmenys pradeda smulkėti. Deja, eiti nėra lengviau, nes jie rieda po kojomis ir pora kartų vos nepargriūnu.
Pagaliau užuodžiu šio žygio sunkiosios atkarpos finišo kvapą.
Prie Kutakju rags ant akmenų ilsisi žmonės. Jie atvažiavę su dviračiais ir čia sustojo trumpai pertraukėlei.
Besimaudančių žmonių per visą kelią taip ir nemačiau, tik braidančius arba besideginančius. Juk jūra šiame krante ne pati geriausia maudynėms.
Informacinėje brošiūroje randu patarimą Kutkaji rage pabandyti užlipti ant Kutkaju riedulių, nuo kurių atsiveria puikus vaizdas į Veczemju klintis uolas. Tačiau tuo teiginiu labai abejoju.
Nuo Katkajurags pakrantę valdys dideli tankiai sugulę akmenys. Esu prisiskaičiusi, kad šia pakrantės dalimi eiti tikrai neverta, todėl kylu miško takeliu į nedidelę kopą ir suku į keliu einančią dviratininkų ir pėsčiųjų trasą.
Iš miško išėjęs kelias išplatėja. Juo einant vaizdas man labai patinka. Žiūriu į apačioje gulinčius akmenis ir pakrante nuklojusį dumblą ir džiaugiuosi, kad nesugalvojau eiti ten.
Vandenyje karaliauja paukščiai.
Atsisuku atgal. Panorama labai graži.
Kelias geras, eiti spartu. Labai greitai jau dairausi į Kutkaju ir Dzeni kaimų sodybas.
Paskui sparčiu žingsniu minu pro laukus.
Jaunkapteini kaimas pasitinka dailiais namais su išpuoselėtais kiemais. Keliu retkarčiais pravažiuoja prabangūs automobiliai.
Kyla mintis pavalgyti, bet nerandu jokios maitinimo paslaugas teikiančios įstaigos. Čia yra tik privatūs namai arba nuomojamos sodybos.
Lygiai trys valandos, todėl sėdu ant akmens prie vienos iš sodybų ir truputį pailsiu bei užkandu kuprinėje gulinčių užkandžių.
Vienos iš sodybų lange „pasiselfinu“.
Patraukiu tolyn. Šis pajūrio kaimas man labai patinka.
Kelio ir trasą rodantys trasos ženklai.
Jaunkapteini kaimas baigiasi, o kelias tolyn driekiasi pro laukus.
Labai greit prieisiu prie Meleki kempingo.
15:20 sėdu ant rasto prie Meleki kempingo ir svarstau, ką veikti toliau. Iki trasos finišo Vitrupės kaime reiktų eiti paplūdimiu, nes mano telefone rodoma dviratininkų ir pėsčiųjų trasa suka į judrų A1 kelią, kuriuo jau nepaeisi ir jį kirtusi, veda tolyn nuo pakrantės.
Eiti jūros pakrante nuo šios vietos turėtų būti lengva, tik tektų perbristi nežinia kokio platumo esančią Lielurgas upę.
Nusprendžiu, kad tolimesnė šios dienos dienotvarkė tebūnie priklauso nuo autobusų grafiko. Jei iki autobuso bus likę daug laiko, eisiu iki Vitrupės. Jei ne, trauksiu į Dzeni autobusų stotelę.
Jungiuosi prie interneto. http://www.autoosta.lv/?lang=en tinklapyje suvedusi Dzeni – Riga, randu, kad autobusas turėtų būti už gero pusvalandžio. Prisėdusį kūną sukausto nuovargis, todėl ramia širdimi palieku trasą ir einu į autobusų stotelę.
Nuo kempingo iki stotelės nuėjau per beveik dešimt minučių.
Stotelėje yra didelė pavėsinė su suolu. Ant stotelės ženklo yra pritaisytas autobusų grafikas.
Sekmadieniais daug autobusų nevažiuoja arba važiuoja kitu grafiku, reikia atkreipti dėmesį, jei kas ketinate keliauti tą savaitės dieną. Bet šiandien šeštadienis ir grafikas gana palankus.
Autobusas į stotelę turėjo atvykti 16:52, bet jo nėra. Gerai, kad atėjo kita mergina, o tai jau galvočiau, kad jis nevažiuoja. Bet vis tik sulaukiame.
Bilietas iki Rygos kainavo 4 eurus. Autobusas apytuštis. Šiame autobuse nerodė būsimų stotelių ir laiko, bet man tai nebuvo svarbu.
Autobuse užkandu, po to apima didelis nuovargis. Ir nieko keisto, nes Endomondo programa telefone rodo nutrepsėtus 18 kilometrų.
Šios dienos pasivaikščiojimą vertinu gerai. Tik paklydimai, nuklydimai ir vietomis akmenys drumstė idealų pasivaikščiojimą.
Eiti visa trasa netiktų turintiems judėjimo negalią, tačiau atskiri automobiliu pasiekiami gabaliukai yra lengvai įveikiami.
Žygių mėgėjams tikrai rekomenduoju Uolėtąja Vidžemės pakrante vedančią trasą.
Jei pavyks, įdedu nuorodą į maršrutą rodantį žemėlapį: ieškoti čia.
Po poros valandų trukusios kelionės sėkmingai parvykusi į Rygą, iškart lekiu į hostelį. Nusimaudau, persirengiu, kiek pailsiu ir išeinu ieškoti vakarienės. Sėdu mūsų gatvėje esančioje picerijoje Il Patio, sakausi lazanijos ir mažą bokalą alaus. Prie alaus gaunu užkandį – sūrių žemės riešutų.
Vakarienę atneša labai greit. Lazanijos porcija miniatiūrinė, vidutiniškai skani, tik po jos norėjosi dar vakarienės. Bet užtat nepersivalgiau. Vakarienė atsiėjo 11 eurų.
Pralinksmina kavinės tualete leidžiamos italų – latvių kalbų pamokėlės.
Po dušo ir vakarienės jaučiuosi atsigavusi, todėl dar kiek pavaikštau senamiesčio gatvėmis. Tiesiog einu be jokio plano ir gausių fotografijų.
Į hostelį pareinu po dešimtos. Apsidžiaugiau, kad mūsų kambarys tuščias, greit užmiegu.
Diena buvo turininga, bet nuovargis labai greitai užmerkia akis.
