Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.
2017-06-10. Šeštadienis. Vorochta.
Keliamės anksti, nes traukinys septintą. Nuo mūsų namų iki Jaremčės geležinkelio stoties spartesniu žingsniu tėra vos pora minučių kelio, tačiau dar reikia nusipirkti bilietus, todėl išeiname gana anksti.
Šiandien važiuosime į už 40 kilometrų esantį Vorochtos miestelį.
Iš ryto dangus giedras, tačiau lauke vėsu ir žvarbus vėjas kiaurai veria.
Ankstų rytą Jaremčės traukinių stoties perone tylu.
Einame į stotį ir tiesiu taikymu sukame prie kasos langelio, kur nusipirksime traukinio bilietus. Pasisveikinę prašome dviejų bilietų į Vorochtą.
Kasininkės klausimas išmuša iš vėžių: „- 09:45 dyzeliu?“
Na, labas, kėlėmės su gaidžiais ir atėjome čia prieš septynias tam, kad nusipirktume bilietus į dešimtos valandos dyzelį????
- O tai septintą nevažiuoja?
-Važiuoja. Bet kam jums šitas traukinys?
Turbūt reikėjo pamatyti mūsų fizionomijas...
Kasininkė atsidūsta ir pareikalauja pasų. Jos tonas toks, tarsi būtume prašę bilietų už dyka.
Kurį laiką ji stebeilijasi į mūsų asmens dokumentus. Suveda kažką į kompiuterį. Už bilietus sumokame po 55 grivnas (po 2 eurus). Netrukus gauname bilietus, kuriuose yra atspausdintos vardai ir pavardės lotyniškomis raidėmis, netgi be klaidų. Taip pat nurodytas į Rachivą vykstančio traukinio vagono numeris ir mūsų išlaipinimo stotelė Vorochta.
Laukdamos traukinio su bendražyge pasvarstome, kad kasininkei turbūt daug darbo buvo pavardes įvesti. Bet bandome įžvelgti ir pozityviąją pusę – galbūt „dyzelio“ traukinio bilietai būtų atsiėję ženkliai pigiau.
Prieš septynias einame į lauką. Būtų laikas išvykti, o traukinio nėra. Dešimt minučių po septynių – vis dar nėra. Dar po penkių minučių per garsiakalbius praneša, kad traukinys vėluos dvidešimt minučių. Žinoma, praneša ukrainiečių kalba. Gerai būtų nueiti į stotį pasitikslinti, bet bijau kasininkės.
Matome, kad laukia kiti keleiviai, laukia netgi klientus gaudanti kelionių agentūros darbuotoja, tai laukiame ir mes.
Tik visai atsitiktinai užgirstame skambutį lauke, pranešantį apie atvažiuojantį traukinį. Kas keisčiausia, kad būnant stoties viduje nesigirdi ne tik skambučio, bet ir informacinio pranešimo.
Ilgas traukinys dideliu greičiu įlekia į peroną. Kol susirandame mums reikiamą vagoną, palydovės jau spėja ir laiptus pakelti. Bet suspėjame. Įlipame į savo 11-ąjį. Palydovė pažiūri į mūsų bilietus ir nurodo, į kurias vietas sėsti.
Plackartas. Sėdynės minkštos ir gana švarios, miegoti ant jų būtų tikrai patogu. O visa kita – kaip prieš trisdešimt metų išlikusiuose prisiminimuose apie mokyklinę kelionę traukiniu į Maskvą. Traukinys tikrai sovietinius laikus menantis. Viršuje sudėtos į ritinius susuktos baltais užvalkalais apvilktos antklodės. Tiesa, jos dabar labiau pilkos spalvos. Tualetas palyginus tvarkingas, yra popieriaus, vandens, tik užnešiotas, neiššveistas.
Pajudame vėluodami keturiasdešimčia minučių.
Kelias vaizdingas, eina per kaimus, slėnius, upės pakrante, taip pat ir tuneliais.
Su drauge pasvarstome, kad iš Lvovo į Jaremčę (ir atvirkščiai) būtų gerai tokiu naktiniu traukiniu vykti, nes galima atsigulti ir nereiktų dienos kelyje gaišti. Tačiau nežinia, ar norėtųsi tokiuose pataluose miegoti.
Naktį bardakų gal ir nebūtų, nes palydovėmis dirba tokios moterys – tankai. Jei ne žvilgsniu, tai kumščiu tikrai pastatytų kokį nenurimstantį į vietą.
Traukinys sustoja keliuose kaimuose. Net nepamatome, kaip įvažiuojame į Vorochtą.
Išlipame, o mūsų traukinys tik sutūtuoja ir nurūksta tolyn į Rachivą.
Pirma užeiname į traukinių stotį, ji nedidelė, bet tvarkinga. Pasižiūrime į traukinių grafikus, kurie sutampa su mano turimais ir išeiname susipažinti su Karpatų kalnų kurortu.
Vorochtos miestelis (Ворохтa/Vorokhta) yra 800-850 metrų aukštyje virš jūros lygio. Gyventojų skaičius yra 4000 (yeremche.com duomenimis)
Manoma, kad kelis kilometrus palei Prūto upės slėnį besidriekianti Vorochtos gyvenvietė 17 amžiuje susikūrė kaip Mikulyčynui priklausantis kaimas.
Kalbant apie šio huculų miesto vardo kilmę, istorikai linkę manyti, kad jis atsirado nuo iš caro armijos pabėgusio dezertyro Michailo, pravarde Vorochta, kuris besislapstydamas nuo karinės tarnybos ir tapo vienu pirmųjų naujakurių.
Pusę devintos nuo traukinių stoties pajudame prie artimiausio objekto – kitoje bėgių pusėje turinčios būti Богослужебная часовня varpinės.
Skaičiau, kad varpinė turėtų būti kažkur ant kalno, bet išlaipioję kelis kalnus, nieko nerandame. Randame tik šią koplyčią, apie kurią pavyko sužinoti, kad tai 1903-1904 metais pastatyta nedidelė neapolietiško stiliaus akmeninė Romos katalikų koplyčia su bokštu. Koplyčia neseniai restauruota.
Pasvarstę, kad nežinia ko paieškų gana, eisime prie kitų objektų.
Planuodama kelionę, ketinau nueiti iki Vorochtos tramplino ir į jo viršų pasikelti keltuvu. Tačiau atvykę į miestelį, šią mintį atmetėme, nes nežinome, ar keltuvas veikia. O kitų gražių vietų miestelyje atrodė būsiant pilna. Todėl tik pridursiu, Vorochtoje veikia mokymo centras, kuriame treniruojami Ukrainos sportininkai mokosi slidinėjimo, biatlono, šuolių nuo tramplino.
Siauru žvyro keliu, einančiu palei geležinkelį, patraukiame tolyn. Paskui pasukame į P24 kelią.
Miestelis labai vaizdingas.
Tolumoje įžiūrime viaduką – vieną iš būsimų lankomų objektų.
Kairėje pamatome kapines ir nedidelę koplyčią šalia jų, bet eiti arčiau patingime.
Prieiname bažnyčią, kurios auksu švytinčius kupolus vis matydavome iš tolo. Tai nauja didelė 1920 metais pastatyta Šventųjų Petro ir Povilo cerkvė. Prie durų esanti lentelė informuoja, kad tai graikų katalikų bažnyčia. Šalia stovi varpinė ir nedidelė koplyčia.
Man cerkvė ir ją supanti aplinka labai patinka, nesinori išeiti.
Cerkvę apžiūrime iš visų pusių. Vienoje pusėje žydi pievų gėlės.
Kitoje yra jaukios senovinės kapinės.
Bažnyčia labai didelė, į objektyvą netelpanti. Teko išėjus iš teritorijos kabarotis ant šlaito ir fotografuoti.
Prie cerkvės buvo nemokamas švarus tualetas, kuriuo ir pasinaudojome.
Grįžtame į kelią ir patraukiame prie dar vienos bažnyčios. Judrus kelias netolimas, be to ir vaizdingas. Šalia kelio nutiesti geležinkelio bėgiai suka lanką.
Kaip ir visuose Karpatuose, šiame miestelyje netrūksta mažų koplytėlių.
Labai greitai ant kalno pamatome didelę medinę bažnyčią ir besidžiaugdamos, kad pagaliau atitolsime nuo gana judrios važiuojamosios dalies, sukame link jos.
Kelias iki bažnyčios užtvertas tvora, tačiau vartai tik uždaryti, bet neužrakinti. Deja, prie pačios bažnyčios prieiti nebepavyko.
Tai - Šv. Dievo Motinos Gimimo cerkvė.
Legenda pasakoja, kad iki 1780 Vorochtos gyventojai neturėjo savo maldos namų ir meldėsi nedidelėje Богослужебная часовня koplyčioje, kurią matėme netoli traukinių stoties. 1779 metais miesto įkūrėjo Vorochtos proanūkis Ivanas nusprendė vesti gretimo kaimo įkūrėjo anūkę Jevdokiją. Nuotakos tėvai kaip kraitį perdavė 1615 metais statytą cerkvę, kuri buvo išardyta, atvežta į Vorochtos kaimą ir surinkta garbingoje vietoje - kryžkelėje dešiniajame Prūto upės krante.
Švč Dievo Motinos Gimimo cerkvė ekspertų yra apibūdinama kaip geriausiai huculų maldos namams būdingas proporcijas ir architektūrines formos išlaikiusi bažnyčia.
Kitos nurodomos vertos dėmesio cerkvės yra Kolomijos, Jasino, Tatarivo, Krivorivnios kaimuose.
Kad jau iki pat bažnyčios prieiti nepavyko, leidžiamės žemyn. Pakeliui - medinė Vorochtos architektūra.
Nusileidę į važiuojamą kelią, jį kertame ir sukame į žvyrkelį, vedantį link ankščiau matyto viaduko. Žvyrkelis eina per tankiai žole apžėlusias žalias pievas. Kažkur mekena ožiukai, kažkur senolė gano karves.
Žvyrkelis įsijungia į asfaltuotą kelią ir čia pat pamatome mūsų tikslą - Austrijos imperijos laikus menantį tiltą, kuriuo maršrutu Ivano – Frankivskas – Jaremčė – Vorochta – Rachivas dar labai neseniai važinėjo traukiniai.
Dabar viaduku turbūt niekas nebevažinėja, nes ant jo auga medžiai. Viadukas, kuriuo važiuoja traukiniai, yra daug toliau už miesto, Voronenko pusėje esančioje vietoje. Tačiau mes apsiribosime tik šiuo neveikiančiu. Be to pro Vorochtos kaimą traukiniai važiuoja retai, todėl norintys pasidaryti nuotraukų, turėtų pasidomėti traukinių važiavimo grafiku.
Skelbiama, kad Vorochtos viadukas yra vienas ilgiausių akmeninių tiltų Europoje (130 m.), o didžiosios arkos ilgis siekia 65 metrus.
Grįžtame į kelią ir kitoje jo pusėje pamatę takelį, vedantį palei Prūto upę, sekame juo. Takelis atveda į kuklų paplūdimį. Maudynės nelabai domina, tačiau vaizdas į beveik du šimtus metų skaičiuojantį tiltą ir kitus du naujesnius labai gražus.
Grįžtame į kelią ir einame tiltu. Niekaip negaliu atsigrožėti viaduku. Nuo tilto žavi didžioji upę apglėbianti arka ir už kelių metrų esantis naujasis tiltas.
Panorama man labai patinka, norėtųsi pabūti ilgiau. Tačiau Vorochtos kaime dar turime veiklos, tad išskubame tolyn.
Į kaimą nusprendžiame grįžti kitu keliu, nei atėjome čia. Jis gana ramus, nes automobilių pravažiuoja vienas kitas. Tačiau visi važiuojantys lekia dideliu greičiu.
Vis atsisukame pažiūrėti į taip patikusį viaduką. Tiltu kaip tik važiuoja sunkvežimis, todėl galima realiau įsivaizduoti arkos dydį.
Dairausi į žemėlapį, kuriomis gatvėmis geriausia būtų grįžti į miestelio centrą. Į centrą veda labai kuklios gatvės.
Karpatuose šienapjūtė. Man labai patinka jų kupetos. Priėję arčiau pamatome, čia ko gero bus net ne kupeta, o žaginys.
Pro gyvenamuosius namus sukame siauromis ir netvarkingomis gatvėmis, kurios iš tikrųjų nelabai primena gatves. Šlapią dieną šia reiktų guminių.
Gyvenamuosius namus gyventojai apsitvėrę tvoromis, pro kurias girdisi šunų lojimas. Dažnas šeimininkas iškiša galvą pažiūrėti, kas čia drumsčia kaimo ramybę.
Paskui prieiname tiltą per Prūto upę. Vorochtos kaime prasideda Prūto upės vandens trasa, kuri baigiasi Jaremčėje. Upė čia plati ir atrodo rami, tik labai akmenuota.
Perėjęs tiltą, ramus žvyro kelias veda pro sporto aikštyną ir mūrinius namus.
Dešinėje pusėje ant kalno pamatome dailų didelį pastatą. Žemėlapis padeda susigaudyti, kad ten yra restoranas – baras „Stara Vorochta“ – Senoji Vorochta. Valgyti dar nenorime, o lengvai užkąsti būtų ne pro šalį, todėl einame į barą.
Baras tuščias, tik stalą ramstantys darbuotojai reikalus aptarinėja. Jie mandagūs ir paslaugūs, nors kalba tik ukrainietiškai.
Baro interjeras įdomus. Randame ir lietuviškų automobilių numerių.
Nusprendžiame paragauti patiekalo, kurio pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reikštų „Huculo džiaugsmas“.
Į groteles sudėjęs batono riekeles, padavėjas jas kažkur išneša paskrudinti, o po kelių minučių jau ragaujame užkandį. Jis paprastas, bet labai skanus ir sotus. Ant skrudintos duonos tepame padažą su smulkintais lašiniais ir barstome brinza, o gerkles skalaujame gira.
Rytoj mūsų jau lauks kelias namo. Į Ukrainos oro linijų skrydžius registruotis galima iki skrydžio likus 2 paroms (beje, nuo 2017 metų rugpjūčio mėnesio registracijos laikas keičiasi). Ryte mūsų viešbutyje neveikė internetas, todėl užsiregistruoti negalėjome. Ne bėda, žinoma, juk su normaliomis oro linijomis skrendame, bet vis tiek norisi šią procedūrą atlikti ankščiau. Klausiu padavėjo, ar galėčiau pasinaudoti internetu. Jis informuoja, kad internetas jų bare veikia tik nuo 13 valandos.
Atėjome čia prieš vienuoliktą, todėl pirmos tikrai nelauksime. Susimokame už užkandžius ir girą (už viską bendrai 100 UAH + arbatpinigiai) ir patraukiame į kelią.
Šiai dienai buvau sugalvojusi pasivaikščioti prie Vorochtos miestelio esančių kalnų takais. Žygis iš viso būtų buvęs 14 kilometrų ilgio ir turėjo siekti net Jablunytsios kaimą. Tačiau paskutinę minutę nusprendėme į Jaremčę grįžti kiek ankščiau, kad galėtume suvenyrų turguje nusipirkti lauktuvių. Be to apžiūrėdamos Vorochtos miestelį užtrukome ilgai, todėl kalnų takais visą maršrutą eiti nebėra laiko. Nusprendžiame nužygiuoti tik mažą gabaliuką kelio, vedančio į Piatichatkos kalną (Гора Пятихатка).
Beje, šis maršrutas nėra jokia oficiali turistinė trasa, o tik interneto platybėse rastas kažkieno aprašytas pasivaikščiojimas. Didžioji žygio dalis eitų apylinkių vieškeliais, todėl kas trukdytų čia susikurti savo trasą.
Vėl, tik kitu tiltu, kertame Prūto upę.
Siauras akmenuotas vieškelis, besivadinantis Taraso Šeščenkos gatve, gana sparčiai kyla į kalną. Juo dažnai dideliu greičiu pralekia automobiliai, todėl reikia saugotis, kad iš posūkio staiga kas neišnirtų ar iš po ratų iššokęs akmenukas kaktos nepraskeltų.
Pats vidurdienis, todėl negailestingai kepina saulė, o po vakarykščio žygio dar nespėjusios atsigauti kojos apie tai primena nežymiu mauduliu.
Vieškelis veda pro kalno šlaite įsikūrusias privačias sodybas. Kai kurios iš jų išpuoselėtos, o kai kurios seniai savo dienas suskaičiavę.
Dauguma šeimininkų savo sodybas yra aptvėrę medinėmis tvoromis, kurios iš tolo atrodo, tarsi būtų laiptai į viršų. Tačiau šiame krašte gyvenimo ypatumai kitokie, nei esame įpratę matyti kad ir Viduržemio regiono kraštuose.
Eidamos vis atsisukame atgal, nes už mūsų likęs kaimo vaizdas yra gražesnis nei prieš akis esantis.
Kiek palipę jau galime grožėtis žydinčiomis pievomis ir apačioje likusiais slėniais.
Huculų automobilių spalvos gražiai dera prie aplinkos.
Vorochtoje matėme nemažai gyventojų, remontuojančių savo namus. Ukraina po truputį tvarkosi.
Tačiau kalnuose akiai meiliau atrodo pavienės gryčiukės, tegul ir neišpuoselėtos.
Į viršų gana stačiai kilęs kelias kažkur pradeda leistis. Eiti žemyn lengviau, tačiau nėra patogu, nes reikia saugotis, kad nenugriūtum ant po kojomis riedančių smulkių akmenų.
Kelyje sutikome pavienius gyventojus, einančius savo reikalais. Šiose vietose matyti nepažįstamą žmogų turbūt neįprasta, nes visi sutikti mus labai smalsiai nužiūri.
Dėmesį nuo kojų minamo kelio paveržia prieš akis pasirodęs Piatichatkos kalnas.
Rašoma, kad Piatichankos kalnas labai vaizdingas. Giedru oru nuo jo matosi Syniak ir Chomiak kalnai. Šiandien kaip tik giedra ir saulėta, tačiau mūsų planai kitokie.
Už kelių žingsnių vienoje pusėje pamatome į kalną ritmingai kylančią keltuvų liniją, kitoje – nebeveikiančią ir apleistą keltuvų stotį. Nebeveikiantys Piatichatkos kalno keltuvai taip ir liko kaboti.
Kelias dešimtis minučių einame tolyn. Kažkur kieme pamatome stovinčius kelis automobilius su lietuviškais numeriais. Jei kas būtų kieme, būtinai užkalbintume. Tačiau kiemas tuščias.
Eiti neturint jokio tikslo nėra įdomu. Karšta. Draugė dar nepailsėjusi po vakar dienos žygio ir jaučiasi nekaip, todėl nusprendžiame grįžti.
Tuo pačiu keliu leidžiamės žemyn. Kelias atgal labai vaizdingas, todėl fotoaparatas nenustoja plekšėti.
Eidamos keliu kažkur pamatome auksu spindintį koplyčios kupolą. Iš pradžių pagalvojame, kad saulė perkepino galvas, tačiau galiausiai tarp krūmų kelio pakraštyje iš tiesų išvystame koplytėlę. Užeiname apžiūrėti. Fotografuoti buvo per arti, todėl ji liks tik prisiminimuose.
Vaikščiodamos po Vorochtos apylinkes taip pat nusistebime huculų šulinių dekoracijomis. Virš šulinio padaryti miniatiūriniai nameliai su kūginiais stogais.
Nė nepastebime, kaip prieiname miestelio centrą. Šiame žygyje sugaišome gerą valandą.
Norime dar nueiti iki Vorochtos suvenyrų turgaus, tačiau pakeliui esančioje autobusų stotyje pamatę stovinčius autobusus, nueiname pažiūrėti. Vos priėjusias mus užkalbina vairuotojas ir paklausia, kur važiuojame. Kai pasakome, kad į Jaremčę, jis nuveda prie reikiamo autobuso. Taip nė neaplankę Vorochtos turgaus, išvažiuojame.
Autobusas pajuda iškart, vos įsėdame, 13:20. Metas dar ankstyvas, galėjome gi valandžiukę pabūti. Bet yra kaip yra.
Vorochta man labai patiko. Jei likimas dar kada atves į šiuos kraštus, ilgiau apsistoti norėčiau būtent šiame miestelyje arba mūsų taip ir neaplankytoje Verchovynoje.
Jie vaizdingi, turintys daug pasivaikščiojimui skirtų trasų, o visai netoli yra kiti Karpatų miesteliai ir kaimai.
Apskritai kalbant, Karpatų nacionalinis gamtos parkas man labai patiko. Tik metą kelionei ne visai tinkamą pasirinkome - birželio mėnesį, kuomet Karpatų kalnuose daugiausiai kritulių iškrenta. Tačiau gamta čia fantastiška. Nors turizmo infrastruktūros kalnuose beveik nėra, tačiau dėl to jie dar "nesudėvėti". Čia nėra masinio kopimo į kalnus. Yra tik tyla, ramybė, graži gamta, autentika, draugiški gyventojai.
Autobuso bilietas iš Vorochtos į Jaremčę kainuoja 20 UAH, taigi, nepilną eurą. Autobusas sustoja ir prie mūsų ketinto aplankyti suvenyrų turgaus.
Kelias tragiškai duobėtas, o autobusas lekia dideliu greičiu. Tik privažiavęs Tatarivą, autobusas įsuka į mums jau pažįstamą ir daug lygesnį kelią.
Kaip minėjau ankščiau, kitas mūsų šios dienos tikslas yra prieš kelias dienas lankytas suvenyrų turgus, esantis prie Probyj krioklio Jaremčėje.
Greitai lekiantis autobusas iš Vorochtos atveža per pusvalandį. Tačiau apsižioplinu ir išlipame net pora stotelių ankščiau.
Platus pėsčiųjų takas, vedantis šalia kelio, yra geras ir eina medžių pavėsyje, todėl kulniuoti du – tris kilometrus nėra visiška tragedija. Be to už kančias gauname desertą – gražią panoramą į Prūto upę. Pagal mane, štai ši vieta turėtų matytis panoraminėje aikštelėje grįžtant ilgesniu taku nuo Daubušo uolų. O ar iš tikrųjų matosi, tik ten buvę galėtų atsakyti.
Dar sudomina geležinkelio bėgiai, įvedantys į tunelį.
Dienos antroje pusėje matomas suvenyrų turgus labai skiriasi nuo matyto anądien anksti ryte. Pakelėje išsirikiavusi ilga linija automobilių ir turistinių agentūrų autobusų. Turguje žmonių minios.
Iš pradžių nusprendžiame atsigaivinti ledais. Ledų maža porcija kainuoja 15 UAH. Bet skanūs.
Dairomės lauktuvių.
Pirkau didesnį stiklainį medumi užpiltų riešutų, kainavo 130 UAH. Du mažiukai po 80 UAH.
Sūriai - avinukai po 5 UAH. Lauktuvėms labai smagus pirkinys.
Vyšnių ir abrikosų „dešros“ su graikiškais riešutais viduje, nežinau, kaip vadinasi Ukrainoje, bet Gruzijoje vadinami „čiurčchela” - 40 UAH vienetas.
Prekystaliai lūžta ir nuo naminio vyno buteliuose. Vynas labai skanus, bet nepirkome, nes vakarienei turime šlakelį konjako. O vežti namo – suabejojame dėl sandarumo.
Vyno kaina 30-50 UAH, priklausomai, koks butelis, kokia talpa bei kurioje vietoje įsitaisęs pardavėjas.
Apsipirkę nueiname pažiūrėjome į krioklį. Šiandien vaizdas gražus, bet labai daug žmonių, tad sukame atgal ir patraukiame link Jaremčės centro.
Paėję gabaliuką gatve ir perėję tiltą, užeiname papietauti į šeimininkės rekomenduotą užeigą „U Jakova“ - Pas Jokūbą.
Užsisakome alaus, salotų ir patiekalą „Jokūbo paslaptis“. Sėdime terasoje su vaizdu į upę ir sulūžusį pakabinamą tiltą.
Gauname patiekalą folijoje, tad puolame ragauti, kokia gi toji paslaptis. Viduje - mėsos kukulis baltųjų grybų padaže. Paprasta, bet labai skanu.
Vienintelė blogybė, kad ant staliuko, prie kurio sėdime, labai plieskia saulė, o kavinė sausakimša, persėsti nėra kur.
Skaniai papietavę kiekviena, įskaitant arbatpinigius, paliekame po 115 UAH – 4 eurus ir išeiname savo reikalais.
Į Jaremčės centrą grįžtame pėsčiomis. Turgelyje netoli namų dar perkame sūrių. Lauktuvėms perku pusę kilogramo brinzos. Kilogramas kainuoja 100 UAH. Nors aname turguje prie krioklio vienoje vietoje buvo po 90 UAH, bet ten kažkodėl nepirkome.
Prašiau pusės kilogramo, svėrė daigiau, bet sumokėjau vis tiek 50 UAH.
Vėliau lauktuvėms pirkau pora nedidelių butelių konjako. Jei kam įdomu, prekybos centre "Vopak" 0,25 litro Konjak Šabo kaina buvo: 4* - 70 UAH (2,55 Eur); 5* - 75 UAH (2,75 Eur).
Namuose pasidedame pirkinius ir iškart išeiname pasivaikščioti.
Negalime išvažiuoti iš Jaremčės, nesuradę pliažo ir pakabinamo tilto, todėl leidžiamės į paieškas. Pakeliui užeiname į autobusų stotį pasidairyti rytdienos grafikų.
Stotis dirba nuo 06:30. Viduje yra sukabinti autobusų tvarkaraščiai. Susitikriname, dar pasiteiraujame kasininkės apie bilietus. Kasininkė kalba tik ukrainietiškai. Ji yra mano metų ar net kiek vyresnė, todėl tikrai netikiu, kad nemoka rusiškai. Paguoda bent tokia, kad ji stengiasi, jog mes suprastumėme ir viską parodo gestais.
Kai viską išsiaiškiname, leidžiamės į gatves suplanuotų objektų ieškoti. Bet gatvėse pamatome ir neplanuotų dalykų.
Aukso spalvos kupolu šviečianti miniatiūrinė koplyčia, kokių pilna visuose Karpatuose, kviečia pro ją prasukti.
Po to einame link iš visų pusių Jaremčėje matomos uolos, pavadinimu Dramblys (Skala Slon).
Iš tolo uola iš tiesų kažkiek primena dramblį, tačiau iš arti įspūdžio nepadaro. Sukame į pakabinamo tilto pusę ir einame paupiu. Prūto upės pakrantė akmenuota ir apaugusi žole.
Toje vietoje, kur anot žemėlapio turėtų būti paplūdimys, randame ant šiukšlinų ir piktžolėmis apaugusių akmenų sėdinčius žmones. Dar keli upės krante kepa šašlyką. Visai kitaip aš įsivaizdavau paplūdimį.
Bandau nufotografuoti vaizdą be žmonių.
Nors programa maps.me, vesdama prie pakabinamo tilto, rodo sukti atgal į gatvę, pamatę upės pakrante einantį takelį, sekame juo. Juk niekur neskubame, jei nepraeisime – grįšime. Ir iš tiesų, takelis atsimuša į gilią nedidelio upeliuko išmuštą vagą. Matome, kad tuo takeliu vaikštoma. Tiesiog reiktų stačiu šlaitu pasileisti žemyn ir apačioje esančiu vamzdžiu pereiti į kitą griovio pusę. Bet apsisukame ir einame ieškoti tvarkingo kelio.
Regione prasidėjusi šienapjūtė. Kai kas šieną jau džiovina išradingai pakabinę ant skalbinių virvės.
O kai kas dar tik pjauna. Šieną dauguma gyventojų pjauna dalgiais. Tik kur ne kur matėme žoliapjovę, o netoli pakabinamo tilto vyriškis pjovė trimeriu.
Pakabinamas tiltas pasirodė neskirtas žmonėms vaikščioti. Juo į kitą Prūto upės pusę vamzdžiais keliauja ar vanduo, ar dujos. Mums belieka leistis į paupį ir pasidairyti į tiltą iš šalies.
Leidžiuosi prie pat vandens. Upė aštriomis linijomis išraižiusi pakrantės akmenis, kuriais smagu palaipioti. Dar kartą žvilgteliu į Dramblį ir trauksime atgal į miestą.
Kažkur praeiname užrašą, skelbiantį apie seniausią Jaremčės barą. Kažkur dairomės į naujas statybas. O kažkur akį patraukia „šikarnas“ dekoras.
Pagrindinėje Jaremčės gatvėje perkame giros, ji visur kainuoja 20 UAH. Labai skani.
Namuose laukia lagaminų krovimas.
Vakarojame balkone su trešnėmis ir graikiškų riešutų desertu.
Pasakojimo tęsinį rasite čia.
