Buvau sau pažadėjusi du dalykus: kasmet aplankyti bent po vieną vietovę Lietuvoje bei šioms kelionėms išnaudoti nepaprastai gražų metų laiką – auksinį rudenį.
Ilgokai sprendžiau, kur labiausiai norėčiau to aukso pasisemti. Tam galiu skirti tik savaitgalį. Spalio mėnuo - jau nebe turizmo sezonas, tad daug kur savaitgalį lankytojų centrai ar kitos įdomios vietos nebedirba.
Labiausiai tinkami mano norams pasirodė Anykščiai. Juolab, kad mintį aplankyti šį miestą palaikė mano bičiulė, rašanti apie keliones po Lietuvą . Taigi, į Anykščius vyksime drauge.
Kaimyninį rajoną - Anykščius būčiau jau seniai aplankiusi, jei į juos patogiu grafiku vežtų autobusai. Tiesa, tiesioginis autobusas iš Molėtų į Anykščius važiuoja, bet man tektų vykti penktadienio vakarą. Vasarą tokia mintis būtų buvusi nebloga, bet ilgėjančių vakarų sezoną nutariu važiuoti šeštadienio rytą, su persėdimu. Tinklapis autobusubilietai.lt tinkamai sudėlioja autobusų maršrutų jungtis: į Anykščius važiuosiu persėsdama šiam rajonui priklausančiuose Svėdasuose.
Šeštadienį prieš aštuntą valandą kalenu dantimis savo miestelio autobusų stotyje: šiąnakt buvo didelė šalna.
Iki Svėdasų važiuosiu daugiau nei valandą, tad autobuse sušylu. Pro langą stebiu šarmos nubalintus laukus ir iš rūko lendančius spalvingus miškus. Autobusas trumpam sustoja Utenoje ir netrukus akis pamalonina virš didelio Alaušo ežero kylantis rūkas bei kitoje jo pusėje ant kalvos stovintis iki šiol tik nuotraukose matytas bažnyčios bokštas. Svėdasai.
Bežiūrint į vaizdingą miestelio panoramą galvoje sukirba šimtas planų, tačiau Svėdasų apžiūrai turėsiu tik 40 minučių. Išlipusi iš autobuso patraukiu link ant kalno baltuojančio bažnyčios bokšto.
Spėjama, kad Svėdasų apylinkėse žmonės gyveno labai seniai, tačiau Svėdasų dvaras minimas 1503 metų rašytiniuose šaltiniuose. Nuo 1574 metų jau minimas ir Svėdasų miestelis.
Ilgus amžius Svėdasų dvaras prinklausė Radviloms ir manoma, kad tai buvo karališkasis dvaras.
18 amžiuje dvaras atitenka kitiems savininkams - Marikoniams.
Rašoma, kad 20 amžiaus antrojoje pusėje dvaro centras buvo barbariškai niokojamas, kol jo likučiai buvo grąžinti paveldėtojams. Tuo tarpu Svėdasų miestelis tampa valsčiaus, dar vėliau - seniūnijos centru.
Užlipusi ant kalniuko iš netikėtumo žagteliu, nes prieš mano akis atsiveria tarsi trijų bažnyčių bokštai. Ko jau ko, o išvysti net kelių bokštų mažame miestelyje tikrai nesitikėjau. Iš tolo geriausiai matosi varpinė.
Bandau įkomponuoti savo atradimą ir beieškodama visus pastatus apimčiančio taško ateinu iki Alaušo ežero. Nuo aukštos bažnyčios kalvos atsiveria platus ežero vaizdas.
Pagaliau galiu grožėtis trijų pastatų bokštais: kairėje - 1848 metais šventoriuje pastatyta mūrinė grafų Marikonių koplyčia-mauzoliejus, kur buvo laidojami šios šeimos nariai. Viduryje – tuometinio klebono rūpesčiu 1863–1865 metais pastatyta mūrinė neogotikinė 36 metrų aukščio varpinė. O dešinėje - medinė kryžminio plano 38 metrų ilgio ir 30 metrų pločio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.
Apeinu aplink bažnyčią. Šalia jos stovi paminklas iš šio krašto kilusiam rašytojui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui.
Užeinu į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vidų. Bažnyčia nedidelė, viduje tamsoka. Pasidairau į medinį bažnyčios interjerą, bet nefotografuoju, nes žmonės renkasi į pamaldas. Verčiau trauksiu pasižvalgyti aplinkui.
Iki autobuso laiko dar yra, tad nusprendžiu apeiti bažnyčią iš kitos pusės.
Paskui siaura gatvele pasileidžiu link Alaušo ežero.
Šis miestelis man tapo tikru atradimu, tad Svėdasuose norėtųsi praleisti bent jau valandą ar pusantros ir viską apžiūrėti be jokios skubos. Deja, jau tenka skuosti link autobusų stotelės.
Autobusas į Anykščius 10 valandą ir stotelėje prisirenka nemažai žmonių. Netrukus pajudu, o už pusvalandžio išlipu Anykščių autobusų stotyje.
Kaip tik iš Vilniaus atvyksta ir mano bičiulė. Mus pasitinka „Nijolė ir Algimantas“ apartamentų http://www.booking.com/Share-61KCtD , kuriuos išsinuomojome vienai parai, šeimininkas ir nuveža į naują gyvenamąją vietą.
Užeiname į jaukų ir tvarkingą butą. Šeimininkas pasako pagrindinę informaciją ir nudžiuginęs, kad rytoj gyventojų nebus, tad galime daiktus laikyti iki išvykimo, išeina savo reikalais.
Butas išties jaukus ir patogus, šeimininkai - paslaugūs ir draugiški, tikrai rekomenduoju čia apsistoti.
Išgėrę arbatos išsiruošiame į pažintį su Anykščiais. Nuo naujųjų namų iki miesto centro tėra kelios minutės pėsčiomis.
Anykščiuose aš esu buvusi ne kartą ir turbūt net ne dešimt kartų, tačiau labai nuodugniai ištyrinėti šio miesto dar neteko. O ir būta paskutinįkart jau senokai.
Pasiruošti kelionei užtektinai laiko neturėjome, tad keliaudamos po šį miestą vadovausimės Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro (TIC) parengta informacija.
Pirmą kartą Anykščiai buvo paminėti 1440 metais kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Anykščių dvaras – tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Anykščių dvarą davė valdyti Radvilai Astikaičiui.
Per visą gyvavimo istoriją miestui teko išgyventi ne tik pakilimo, bet ir nesėkmingų momentų, tačiau Anykščiai visada atsigaudavo. Šiuo metu kurorto statusą turintis miestas yra vienas įdomiausių ir lankomiausių turizmo taškų Lietuvoje.
Atėję į miesto centrą pažiūrime į A. Baranausko aikštės pakraštyje esantį kultūros centro pastatą, kurio šone esanti spalvinga nuoroda primena, kad 2012 metais Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine.
Pirmiausiai sukame į aikštės pakraštyje esančią TIC parduotuvėlę, nes norime įsigyti tarp keliautojų populiarios atrakcijos „Surink Lietuvą“ Lietuvos žemėlapio Anykščių magnetuką. Paskui pasisukiojame po aikštę.
Sudomina kitoje aikštės pusėje esantys pastatai. Šalia didelių teismo rūmų stovi nedidelis raudonų plytų namas, kuriame tarpukariu veikė brolių Rapoportų krautuvė.
Šioje aikštės pusėje prasideda Anykščių senamiestis. Tiesa, to senamiesčio tėra dvi gatvės, bet po jas pasidairyti bus įdomu.
Sukame link buvusios žydų sinagogos. Sovietmečiu ši sinagoga buvo paversta kepykla, todėl iš apleisto pastato kyšo aukštas kaminas. Ir tik nedidelis memorialas primena, kad ši miesto dalis buvo artimai susijusi su žydų istorija: atminimo paminklas iš Anykščių kilusiam pasaulinio garso dailininkui Rudolfui Baranikui.
Kita Anykščių senamiesčio gatve grįžtame į miesto centrą. Pakeliui praeiname jaukią nedidelę kavinę. Būtų smalsu užsukti, bet kol kas abi esame sočios.
Praėję jau pažįstamą A. Baranausko aikštę ir kirtę judrią gatvę, apžiūrime į paminklą Antanui Vienuoliui.
Nuo aikštės šalia paminklo galima paganyti akis į Anykščių bažnyčią bei apačioje tekančią Šventosios upę.
Prie upės kol kas nesileisime, nes pirma norime apžiūrėti seniausius miesto rūmus – 19 amžiuje pastatytą Okuličiūtės dvarelį. Pasakojama, kad dvarelyje lankydavosi dvarininkai reformatai, vėliau čia veikė sukilėlių štabas, buvęs įrengtas slaptas ginklų sandėlis.
Pastatas šiuo metu yra restauruojamas, tad tik pasižiūrime pro tvorą.
Nuo dvarelio leidžiamės link Šventosios.
Pasivaikštome krantine.
Šventosios upė Anykščiuose yra užtvenkta, o per užtvanką į kitą upės pusę galima pereiti pėsčiųjų tiltu. Mes tik pasisukiojame ant tiltelio ir grįžtame į „savo“ pusę.
Kylame ant tilto, kuriuo važinėja automobiliai.
Grįžtame į J. Biliūno gatvę ir leidžiamės tolyn nuo centro.
Anykščiai garsėja daugybe pramogų miesto svečiams, tad prie vienos jų ir patraukiame. Pakeliui pasidairome į Antano Vienuolio vardo gimnaziją.
Sukame į šoninę gatvę ir netrunkame prieiti Kalitos kalną, ant kurio rasime tiek žiemos, tiek vasaros džiaugsmus. Žiemos metu šioje vietoje veikia slidinėjimo, o vasarą – vasaros rogučių trasos.
Nors Anykščių miestas vėlyvą spalio šeštadienį pasirodė gana tuščias, ant Kalitos kalno randame tikrą skruzdėlyną. Vienas po kito atvažiuoja ne tik automobiliai, bet ir autobusai su mokiniais.
Planavau nusileisti vasaros rogutėmis, tačiau eilė laukia nemaža. Mano draugė leistis neketina, tad ir aš nutariu nelaukti.
Nuo Kalitos kalno pasidairę į apačioje plytintį rudens spalvų nudažytą slėnį suksimės atgalios.
Grįžtame į J. Biliūno gatvę ir trepsime link dar vienos atrakcijos.
Besišnekučiuodamos prieiname 1873 metais pastatytą Šv. Aleksandro Nevskio cerkvę.
Pirmoji cerkvė čia buvo pastatyta Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės, Lenkijos karalienės Jelenos rūpesčiu. Pasibaigus 1487 – 1494 metų rusų – lietuvių karui, susitaikymo tarp dviejų valstybių vardan, ji susituokė su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru ir tapo visų stačiatikių Lietuvoje globėja.
Cerkvė užrakinta, tad einame prie šalia esančio Anykščių regioninio parko direkcijos pastato. Parko direkcija yra įsikūrusi Anykščių dvarui priklausiusioje teritorijoje. Šalia pastato esanti informacinė rodyklė išduoda, kad šiame name yra buvusi pradinė mokykla, kurioje mokėsi A.Baranauskas, J.Biliūnas, A.Vienuolis.
Priešais direkciją stovi labai panašios formos ir spalvos namas, kuriame dabar yra įsikūręs “Menų inkubatorius”. Sukame link jo.
Šįkart mums rūpi ne menas, o technologijos ir inovacijos. Tad leidžiamės plytelėmis klotu takeliu ir einame palei nedidelį Anykštos upelį.
Paskui sukame į kalno šlaite įmontuotą modernų pastatą. Taigi, lankysimės nuo 2015 metų veikiančiame COSMOS Paukščių Take. Tai veidrodžių kambarys, kuriame pasitelkiant šviesą ir garsus yra sukuriamas begalybės pojūtis.
Bilieto kaina suaugusiam - 2 eurai. Pardavėja informuoja, kad reikės palaukti 5 minutes. Prisėdame. Kai iš nedidelio kambariuko išeina grupelė lankytojų, bilietų pardavėja pakviečia mus.
COSMOS Paukščių Takas man buvo privalomas pamatyti Anykščių objektas ir tikrai neapsirikau, nes patirtis buvo žodžiais nenusakoma. Linkiu kiekvienam apsilankyti.
Išėję iš Paukščių Tako begalybės, grįžtame į J. Biliūno gatvę ir ja einame tolyn nuo centro. Pakeliui užtinkame siauruko bėgius.
Praėję Anykščių miesto stadioną tarp gyvenamųjų namų pamatome žemėlapyje nepažymėtą paminklinį akmenį ir labai nustembame. Tai atminimas 1951 metais žuvusiems kovotojams už Lietuvos laisvę.
Laikas prisipažinti, kad trepsime link Šeimyniškėlių piliakalnio komplekso. Šaligatvis baigiasi, o mes einame šalia judraus kelio nutiestu takeliu – gatve.
Kitoje judraus kelio pusėje – Anykščių turistinis ženklas.
Dar kiek ir pamatome Šeimyniškėlių piliakalnio istorinio komplekso sienas. Beje, šį kompleksą ryte mačiau pro autobuso langą.
Rašoma, kad Šeimyniškėlių piliakalnio istorija mena Karaliaus Mindaugo laikus, mat čia neva stovėjusi karaliaus pilis. Šeimyniškėlių (Vorutos) pilis buvo viena didžiausių to meto medinių pilių Rytų Europoje.
Užeiname į kiemą. Po kiemą galima pasivaikščioti nemokamai, tačiau norint sudalyvauti ekskursijoje su gidu arba atrakcijose, jau reiktų susimokėti kelis eurus.
Po kiemą vaikštančios darbuotojos pakviečia prisijungti prie grupės, tačiau mes Anykščiuose turime kitų planų, tad nerimaujame, kad visur nespėsime, todėl atsisakome. Greitomis apeiname pilies kiemą.
Vienintelė blogybė ta, kad oras vis labiau niaukiasi, o rankas kanda šaltukas. Viename kiemelyje randame besikūrenančią ugnį ir ruošiamą arbatą, tačiau ji – tik ekskursijos lankytojams.
Išėję iš pilies kiemo suksime link piliakalnio.
Panašu, kad teks kaip reikiant pamankštinti kojas.
Užlipę ant vieno iš piliakalnių užkandame, o po to vėl pasileidžiame kalvomis ir pakalnėmis.
Paskui tuo pačiu keliu grįžtame į Anykščius. Pakeliui pasižiūrime į Anykštos vingius.
Priartėję prie miesto centro sukame į Liudiškių gatvę, kurioje mūsų lauks dar viena pramoga. Pakeliui pamatome J. Biliūno gimnaziją.
Ilgokai einame šaligatviu palei plačią ir judrią gatvę, paskui takeliu nusukame miško pakraščiu. Virš galvos kabo geltonos beržų lapų girliandos, aplinkui tyla ir rudeniška ramybė.
Tikriausiai jau atspėjote, kad einame link Laimės žiburio. Tik iki jo teks ne vieną laiptelį įveikti.
Ant Liudiškių kalno 1953 metais buvo perlaidoti Zakopanėje mirusio rašytojo Jono Biliūno palaikai. Po poros metų ant kalno buvo pastatytas monumentas. Kalnas Laimės žiburiu pavadintas pagal to paties pavadinimo J. Biliūno pasakojimą.
Nustembu, kad nuo mano paskutinio vizito čia niekas nepasikeitę.
Pamatome link kalno judančią nemažą grupę žmonių, tad pasileidžiame žemyn. Takeliu grįžtame prie parkingo, o mano draugė pasiūlo užsukti prie už kelių šimtų metrų esančios žydų masinių žudynių kapavietės. Kelią į kapavietę rodo ir nuoroda.
Keletą metrų paėję keliu, sukame į miško keliuką ir netrunkame prieiti kitame Laimės žiburio šlaite esančius holokausto aukų kapus.
Prieš karą kas antras Anykščių miestelio gyventojas buvo žydas. Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas Anykščiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, sugriovė žydų gyvenimus. 1941-ųjų rudenį buvo sušaudyta dauguma Anykščių žydų.
Aplankę kapus, sukame atgal į Anykščių centrą.
GPS vedamos gatvėmis ir gatvelėmis žingsniuojame link dar vienos Anykščiuose populiarios pramogos. Netikėtai pakvimpa džiovintais obuoliais: esame šalia „Anykščių vyno“ gamyklos. Man šioje gamykloje teko lankytis ne kartą, tačiau šįkart mūsų tikslas yra kitas.
Prieiname šiandien jau ne kartą matytą A. Baranausko aikštę. Ją juosia ryškia raudona spalva nudažytas dabartinis teismo rūmų pastatas ir kiti įdomūs Anykščių senamiesčio statiniai.
Šiame pastate pirmą kartą Anykščiuose buvo pradėtas gaminti vynas. Mano bičiulė sako, kad čia taip pat yra buvęs žydų bankas.
Ateiname prie švento Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios ir norime pasikelti į jos bokšte esančią apžvalgos aikštelę. Man apsilankymas šioje apžvalgos aikštelėje buvo dar vienas privalomas dalykas.
Apartamentų šeimininkas rekomendavo į bažnyčios bokštą lipti vakare, nes panorama įspūdingiausia saulei leidžiantis. Deja, saulę jau seniai paslėpė debesys, bet taip išgirtos panoramos pasižiūrėti vis tiek norisi. Tik tenka nusivilti, nes ne sezono metu bažnyčios bokšto lankymo valandos yra trumpesnės ir mes ten nebepatenkame. Ką darysi, planus teks atidėti rytdienai.
Per daug nenusimename ir pasukame į šalia bažnyčios esantį Vyskupo skverą, kurio viduryje stovi paminklas vyskupui Antanui Baranauskui.
Skvere galima ne tik smagiai pasivaikščioti ar pailsėti ant įrengtų suoliukų, bet ir susipažinti su vyskupo A. Baranausko parėdymais.
Vakarėja. Pro naują ir didelį bibliotekos pastatą sukame į pagrindinę gatvę ir jau ieškosime vietos vakarienei.
Vakarieniaujame J. Biliūno gatvėje esančioje kavinėje „Juna“. Vakarienė nei patinka, nei nepatinka, tokia per vidurį. Pasisotinę ir sušilę einame pakratyti pilvų bei pasidairyti į vakarinius Anykščius.
Elektros lempučių apšviestas miestas atrodo visiškai kitaip. A. Baranausko aikštėje apšviesti išryškėja ant medžių kabantys sodai.
Nuo aikštės einame link taip ir neaplankytos švento Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios.
Prieš šimtmetį iškilusi architekto N. Andrejevo suprojektuota neogotikinė raudonų plytų dvibokštė bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje - 79 metrų aukščio.
Į bažnyčios vidų bandysime patekti rytoj, o šiandien tik iš tolo pasidairome į šviesų išryškintas formas.
Pasivaikščioję sukame ilsėtis. Šiandien nutrepsėjome nemažai kilometrų, o rytoj laukia lygiai tokia pati intensyvi diena.
Labanaktis.
Rytoj tęsime pažintį su Anykščiais ir žygiuosime Šventosios pažintiniu taku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą