2017 m. birželio 5 d., pirmadienis

Lvovas ir Karpatai: Lvovas ir Žovkva.


Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.

2017-06-05. Pirmadienis. Lvovas ir Žovkva.

Nubudę išgirdome už lango ošiantį lietų. Kol atliekame ryto rutiną, lietus kiek aprimsta, todėl nusprendžiame bandyti įgyvendinti šios dienos planus.

Nežinodama net nepasakytum, kad šiandien antroji Zeleny Sviata diena bei Ukrainos nacionalinė šventė, nes mieste nemažai žmonių ir atidarytos įstaigos. Anot vėliau autobuse sutikto pašnekovo, žmonės stengiasi užsidirbti pinigų, todėl per šventes dirba. O tuo tarpu norintys apsipirkti dažniausiai tik poilsio dienomis ir tegali.
Neveikia šiandien tik valdiškos įstaigos.

Ūkanotą ir šlapią rytą išsiruošiame važiuoti į už beveik 30 kilometrų nuo Lvovo esantį Žovkvos (Жовквa/Zhovkva) miestą.

Planuodama kelionę, Žovkvos miesto lankymui buvau paskyrusi sekmadienį, nes pirmadieniais nedirba dominantis muziejus. Tačiau šeštadienį Lvovo miesto beveik neapžiūrėjome, tad nusprendėme Žovkvos lankymą atidėti paskutinei viešnagės Lvove dienai - pirmadieniui.
Vakar, sekmadienį, su kaupu viršijome kelionės programą, todėl šiandien Lvove tektų nuobodžiauti, o Žovkva, kad ir be muziejaus, turėtų būti tobulu variantu įdomiai praleisti dieną.

Į Žovkvos miestą autobusai vyksta iš Autobusų stoties Nr. 2 (AC2), ukrainietiškai vadinamos „Pivnichnyj“. Tačiau vėliau radau idealų variantą – priemiestiniai 151 numerio autobusai kursuoja ir iš netoli Operos ir baleto teatro esančios šv. Teodoro aikštės (Площа Св. Теодора/St. Theodore Square).

Į šv. Teodoro aikštę patraukiame pėstute, nes pakeliui norime apžiūrėti dar nematytą miesto dalį.

Sukame pro už mūsų buto esantį Ivano Franko parką. Tai vienas iš seniausių parkų Lvove ir Ukrainoje. Prieš keturis šimtus metų šioje vietoje plytėjo laukai. 16 amžiuje vietovė buvo privatizuota, o jos savininkas Jan Scholz-Wolfovitch ėmėsi iniciatyvos laukus paversti jaukiu parku, kas jam atsiėjo 1600 auksinių monetų. Kai parko įkūrėjo dukra ištekėjo už Venecijos Respublikos ambasadoriaus, parko šeimininkais tapo naujoji šeima. Ir tik 19 amžiuje parkas atiteko gyventojų reikmėms.

Į teritoriją neužeiname, nes pro tvorą matomas parkas su dailiais suoliukais ir baltais takeliais nesuvilioja.

Vis dar lynoja, todėl tenka traukti skėčius.

Už kelių minučių prieiname Ivano Franko vardą turintį Nacionalinį Lvovo universitetą. Tai seniausiai – nuo 17 amžiaus Ukrainoje veikiantis universitetas. Pastatą puošia aštuonių liūtų, laikančių Galicijos miestų herbus, skulptūros. Priešais universitetą esančioje aikštėje stovi didelė skulptūra, skirta rašytojui ir tautiškumo puoselėtojui Ivanui Frankui.



Prie universiteto esančioje gatvėje pamatome stotelę, kurioje stoja 9 numerio troleibusas, vežantis į oro uostą. Šiandien į oro uostą mums dar nereikia, tačiau iš šios stotelės turėsime ten pajudėti paskutinę mūsų viešnagės Ukrainoje dieną. Įsitikinę, kad toks troleibusas iš tikrųjų važiuoja, dar nusprendžiame pabandyti įeiti į universiteto vidų.



Prieš mus į vidų nuskuba pora, mes žingsniuojame iš paskos. Jie nueina tolyn, o mus sulaiko apsaugininkas ir išprašo lauk. Spėjau tik pamatyti, kad viduje yra erdvi salė su dideliu paveikslu ant lubų.

Išėjusi pakeliu galvą į didingo pastato viršuje įsitaisiusius liūtus ir patraukiame tolyn.



Už minutės jau žygiuojame Lystopadovo gatve. Gailiai atsidūstu, nes mano maps.me žemėlapyje labai ryškia žvaigždute yra pažymėtas taškas ties šios gatvės 6 namo numeriu.



Tai Mokslininkų namai, nors labiau norėtųsi sakyti rūmai. Šie rūmai informacijos šaltiniuose pristatomi kaip vieni gražiausių ir įdomiausių Lvovo rūmų. Pastato interjeras labai patinka filmų statytojams, todėl čia dažnai filmuojama. Juose buvo filmuotos scenos „D‘Artanjenui ir trims muškietininkams“. Nors rūmai jau visą amžių vadinami Mokslininkų namais, tačiau dabar juose dažnai vyksta prabangūs baliai ir iškilmės.

Lvovo gidai skelbia, kad į pastato vidų patekti yra sunku, nebent tik užsakius ekskursiją. Tad buvau susitaikiusi, kad Mokslininkų namų vidaus apžiūrėti nepavyks, nors labai norėjau. Pamatę pravirus vartus į kiemą, nusprendžiame bent jau po jį pasižvalgyti.

Mus pašaukia iš kažkur atsiradęs vyras ir pasiūlo apžiūrėti rūmų vidų. Žinoma, jei kiekviena mokėsime po 20 grivnų. Pamatyti svajonę už nepilną eurą?! Apie dvejones ir kalbos negali būti.

Taigi, sumokame. Bilietų negauname. Smagus vyrukas uždega šviesą ir pasako, kad visi rūmai - mūsų.



Raižinių turėklais puoštais suktais mediniais laiptais kylame į viršų. Interjeras iš medžio, bet labai prabangus.



Einame apžiūrėti viršutinio aukšto salių.



Rūmai pastatyti 1898 metais, o jų autoriai buvo gerai žinomi Vienos meistrai.

Pastatas statytas kaip kazino. Tačiau tai ne tas kazino, kaip kad įsivaizduojamas mūsuose, su ruletėmis ir lošimų automatais. Casino – prabangių balių dvasia ir puošniomis salėmis, laiptine ir biblioteka garsėjantys rūmai, kur puošniomis sukniomis ir prabangiais kostiumais pasidabinę ponai ir ponios susirinkdavo pašokti, paklausyti muzikos, pasižiūrėti vaidinimų, aptarti politikos ar verslo klausimų, išgerti taurę konjako ar vyno, palošti kortomis.



Ilgai klaidžiojame salėmis ir koridoriais.



Paskui einame pasidairyti po kiemą.




Išeiname iš rūmų niekaip negalėdamos patikėti savo šio ryto sėkme. Netrukus nedidelėje aikštėje pasidairome į šv. Jurgio skulptūrą.



Toliau žygiuojame labai gražiomis gatvėmis. Įsismagina lietus, bet negaliu nesustoti ir neįamžinti dar vienos žavios skulptūros.



Iki šv. Teodoro aikštės kelias neilgas. Iš pradžių praeiname Lvovo operos ir baleto teatrą, tuomet sukame pro po pastoliais pasislėpusį Ukrainos dramos teatrą. Po to nosies tiesumu traukiame siauromis gatvėmis ir išeiname į aikštę. Tiesa, jos tik pavadinimas aikštė. Tai tik didelis netvarkingas plotas tarp pastatų. Na, bet jei aikštė, tebūnie aikštė.

Apsidžiaugiame radę 151 numerio autobuso stotelę, ant kurios užrašyta kryptis „Львів – Жовквa“.



Kitoje aikštės pusėje ilsisi keli autobusai.



Štai tokie tie Lvovo miesto ir priemiestiniai autobusai. „Maršrutkos“ irgi tokios, kiek teko matyti, jos geltonos spalvos. Nors kuo skiriasi "maršrutka" ir miesto autobusas, tai ir nesupratau. Bet ir nesigilinau. Svarbu, visur pasiekėme norimus taškus.

151 numerio autobusų tvarkaraščių žinoti nebūtina, nes jie važiuoja dažnai, maždaug kas 15 minučių.

Kalbant apie kitas Žovkvos miesto pasiekimo galimybes, be ankščiau minėtos 2 autobusų stoties (AC2) dar galima vykti iš stoties "Pidzamčė". Iš jos veža tolimųjų reisų autobusai maršrutais, pvz., Lviv - Rava Ruska, Lviv - Černonohrad, Lviv – Sosnivka. Tačiau pastarieji dažnai stoja ne Žovkvos stotyje ir gali tekti iki senamiesčio toli eiti. Tad geriausia yra važiuoti Nr. 151 autobusu, nes jis stoja Žovkvos stotyje bei keliose kitose miesto vietose.

Galima važiuoti ir traukiniu. Pastarųjų per dieną vyksta du. Tačiau kelionė traukiniu truks pusantros valandos. Man labai magėjo išbandyti kelionę Ukrainos traukiniais, bet sveikas protas nugalėjo. O ir tvarkaraščiai buvo nepatogūs.

Autobuso laukėme gal 10 minučių. Atvažiuoja geltonasis. Keleiviai mandagūs, užleidžia užsienietes lipti pirmas, o mes nežinome, kaip elgtis tame autobuse, todėl norime, kad pirmiau jie suliptų. Vis tiek įlipame beveik pirmos. Bilietus perkame iš vairuotojo, jie kiekvienai atsieina po 13 UAH. Tiksliau, reiktų sakyti - susimokame už kelionę, nes vairuotojas bilietų nedavė. Jų niekam nedavė. Ir ne tik šioje kelionėje, o beveik visuose maršrutuose, kiek teko važinėti po Ukrainą.

Iš šv. Teodoro aikštės pajudėjome be dešimties minučių dešimtą. Autobuso grindys nešvarios ir apipeliję sienos, turėklai dažyti geltona ir mėlyna spalvomis. Tų pačių spalvų yra ir užuolaidos bei sėdynių apdangalai, kurie pakankamai tvarkingi ir švarūs.

Vairuotojas greitai lekia plačiomis miesto gatvėmis. Lvovo gatvės pasirodė esančios visai tvarkingos.

Ruošdama į tinklaraštį patalpinti kelionės dienoraštį, išgirdau Lietuvos žiniasklaidą ne kartą minint Lvovo problemas su šiukšlėmis ir jų išvežimu. Galiu pasakyti, kad Lvovo senamiestyje jokių šiukšlynų nematėme, tačiau važiuodamos į Žovkvą kažkurioje vietoje pastebėjome didelį šiukšlių kalną. Tada dar nežinojome apie šią miesto bėdą, tačiau nusistebėjome. Nors galbūt mūsų matytos šiukšlės net nesusiję su minėta problema.

Vairuotojas Lvovo mieste sustoja poroje vietų. Pastebėjome, kad laukiant stotelėje, reikia stabdyti autobusą ranka. Į pakeliui esančią AC2 stotį autobusas neužsuka. Spėju, šio numerio AC2 autobuso stotelė yra kažkurioje vietoje gatvėje.

Labai patiko užmiestyje ant autobusų stotelių didelėmis raidėmis parašyti stotelių pavadinimai.

Važiuodama laukiau, kada gi prasidės tie baisieji Ukrainos keliai. Tačiau tik už Lvovo kelis šimtus metrų buvo duobėtas plento gabaliukas ir važiavome kratomos kaip atrakcionų rate. Paskui vėl prasidėjo pakankamai tvarkingas ir gana lygus kelias. Todėl judėjome sparčiai, tik su dažnais sustojimais. Įlipantys žmonės greičiausiai važiavo į bažnyčią, nes dauguma jų vežėsi gėlių puokštes ar žolynėlius.

Dairomės pro langą. Pakelės nepjautos, laukai dirvonuoja, daržų nematyti. Sodybų kiemai apaugę, nešienauti, nors namai ir ne lūšnos. Niekur nėra gėlių ir išpuoselėtų sodybų nematėme. Užtat bažnyčios, kad ir kokiame mažame kaime jos stovėtų, yra didelės ir puošnios, su iš tolo žvilgančiais kupolais.

Pro autobuso langą - Kulikovo miestelio cerkvė.



Autobusas į Žovkvą važiuoja pusvalandį. Pamatau, kad kažkieno paprašytas, vairuotojas sustoja prie architektūros paminklu paskelbtos medinės šv. Trejybės cerkvės (Церква Святої Трійці/Trinity Church), nuo 2013 metų globojamos UNESCO. Greitai šokame lauk ir už minutės grožimės architektūros paminklo vardo verta bažnyčia.



Cerkvė pastatyta 1720 metais. Ji gali pasigirti turtinga, apie 50 ikonų turinčia kolekcija. Dauguma jų nutapyta bei 18 amžiuje. Cerkvės interjero raižiniams naudotas liepos medis.



Šv. Trejybės dieną šio vardo bažnyčia beveik tuščia. Viduje krikštijamas kūdikis. Laiku atvažiavome ir apžiūrėjome, nes netrukus prie bažnyčios atvyksta nemaža turistų grupė. Išeiname ir žingsniuojame tolyn į miestą.

Traukiame prie dar vienos - Petro ir Povilo cerkvės (Церква Петра і Павл/st. Peter Church).



Tai neįprasto stiliaus 1993 metais pastatyta ortodoksų bažnyčia kartu su veikiančia sekmadienine mokykla, skirta parapijiečių susitikimams. Ją išskirtine daro paradinėje pusėje esantys dideli langai, leidžiantys viduje esančią pagrindinę salę apšviesti saulės spinduliams. 2007 metais buvo pastatyta varpinė.

Man ši bažnyčia labai patinka.

Tiek viduje, tiek lauke daug besimeldžiančių, todėl neužsibūname.



Toli eiti nereikia. Už kelių žingsnių atsirandame prie nedidelės aštuonkampio formos 1624 metais pastatytos švento Lozoriaus (св. Лазаря) bažnyčios. Po trejų metų nuo bažnyčios pastatymo jos priestatuose buvo atidaryta vargšų ligoninė. Dar po kelių metų pastate veiklą pradėjo kaimo vaikų mokykla. 19 amžiuje pastate įsikūrė ir šimtmetį veikė vienuolynas. Tarybiniais laikais pastate buvo rajono archyvas, vėliau žemės ūkio mokykla. Ukrainai atgavus Nepriklausomybę pastatas buvo gražintas tikintiesiems.



Šalia šv. Lozoriaus bažnyčios taip pat vyksta pamaldos. Drožiame tolyn. Nors visai norėtųsi pabūti. Šviesios šio miestelio bažnyčios skleidžia kažkokią labai gerą aurą.

Pasiseks ar nepasiseks apžiūrėti į Dominikonų vienuolynui priklausančią bažnyčią??? Skaičiau, kad bažnyčia dažniausiai būna uždaryta. Bet gal šventės dieną bus kitaip?



Prieiname prie vienuolyną juosiančios tvoros vartų, jie užverti. Bet įžiūriu, kad jie yra uždaryti, tačiau ne užrakinti. Įeiname į kiemą.



Sustoja gatve dviračiu važiavęs diedukas ir ilgai žiūri į mus. Neramu, kad neužrakintų. Apsižiūrime, kad vartai apjuosti mūro siena ir užrakintoms per juos perlipti nepavyktų. Viena saugome vartus, kita vaikštome po kiemą. Laimei, niekas neužrakina. Vėliau išėję į gatvę pamatome plačiai atvertus kitus šoninius vartus...

Bažnyčia buvo uždaryta.



Pridursiu, kad Dominikonų vienuolynas yra vienas iš labiausiai lankomų objektų Žovkvos mieste. Didingai atrodantis vienuolynas buvo pastatytas 17 amžiaus viduryje vietoje buvusios medinės bažnyčios. Statybos darbus finansavo Teofilė Sobieski, nes kartu su vienuolynu statomą bažnyčią norėjo skirti sūnui Markui. Tačiau bažnyčia tapo ne tik sūnaus kapaviete, bet ir jos pačios bei visos Sobieskių šeimos. Kapavietės yra išlikę iki šių dienų.

Dominikonų vienuolynui priklausanti šv. Juozapo bažnyčia (Церква Святого Йосафата) buvo pastatyta pagal to laiko itališkas Neapolio bažnyčių madas.

Kompleksą juosia vienuolių celių pastatai ir apvalus bokštas kampe.

Siauromis ir vingiuotomis gatvėmis patraukiame prie sinagogos (Жовківська синагога/synagogue). Renesanso ir baroko stiliumi pastatyta sinagoga yra aptverta aukšta metaline tvora ir atrodo labai nekaip: apleista, aptrupėjusi, išdaužytais langais ir aptriušusi. O juk tai viena didžiausių sinagogų Europoje.



Eidamos aplink sinagogą pastebime pravirą tvorą. Galvojame bent po kiemą pasižvalgyti. Matome, viduje vyras renka butelius. Mus pastebėjęs vyriškis pakviečia užeiti ir apžiūrėti. Sakosi, esąs muziejaus darbuotojas. Nepatikliai žiūrime, bet vyriškis tvarkingas, nepanašus į asocialą. Parodo kišenėje laikomą spyną, nusistebi, kaip mes čia tik dviese, be grupės, už lankymą paprašo po 5 grivnas.

Kas ten jį žino, tikras jis darbuotojas ar netikras, bet smalsumas nugali, užeiname.

Į sinagogos vidų patenkame pro žemas duris ir šiukšliną bei užgriozdotą priestatą. Tai, ką pamatome viduje, pribloškia. Pastato didingumas, arkos, išlikę altoriaus ir durų ornamentai priverčia išsižioti iš nuostabos. Vieta labai įdomi ir paslaptinga. Ir visa tai taip apleista...





Grįžtame į koridorių – sandėlį.



Paslampinėjame po nedidelį sinagogos kiemą. Pastatą puošia ornamentai virš durų. Bandome surasti freską. Tada neįžiūrėjome, bet dabar nuotraukoje viršuje dešinėje matau veidą.



Dabar jau laikas į Viršutinį miestą (Вічевий майдан).

Žovkvos miesto įkūrimo data laikomi 1594 metai, kuomet lenkų didikas Stanislavas Žolkievkis nusprendė pastatyti miestą pagal tuo metu idealiu laikomą renesanso miesto planą. Miestą sudarė pilis, prieš ją esanti turgaus aikštė, apsupta bažnyčios ir amatininkų bei prekybininkų pastatų su arkomis.



Prieš akis visu didumu atsiveria priešais pilį plytinti prabangių pastatų apjuosta erdvi miesto aikštė, vietinių vadinama Žvolkva (Вечевая). Tačiau įprasta aikštę vadinti Turgaus aikšte (Ринкова площа/Market square). Aikštė atsirado kartu su 16-17 amžiuje statoma pilimi, kuomet buvo tvirtinamos miesto sienos, kilo akmeniniai namai. Aikštėje yra ir senųjų pastatų griuvėsių likučiai. Joje taip pat veikia baras.

Aikštę supta Galicijos miestams būdingi pastatai su plačiomis arkadomis. Dabar juose įsikūrę meno galerijos, parduotuvės, kavinės. Vieną tokį pastatą su arkomis ir priėjome. Šioje kavinėje vėliau pietavome.



Dar ne pietų metas, todėl sukame pasižvalgyti po aikštę.

Turgaus aikštėje yra išlikęs Gėdos stulpas. Jo likučiai vilioja laipioti vaikus. O mamoms galvos skausmas, kad šie sprandų nenusisuktų.



Štai ir atėjome prie Žovkvos pilies (Жовківський замок/Zhovkva Castle). Nusistebime, kad pirmadienį pilies muziejus dirba. Matyt šventinę dieną muziejus veikia pagal sekmadienio ar kitokį grafiką. Taigi, mums dar kartą pasiseka.



Pilies pastatas yra kvadratinės formos. Arkos formos įėjimą turintis dviaukštis statinys yra sutvirtintas trijų bokštų.

Kadangi pilies savininkai mėgo medžioti, šalia parko buvo įkurtas parkas, kuriame buvo auginami elniai ir stumbrai.

17 amžiuje karalius Jonas III pilyje įrengė vasaros rezidenciją.

Karo metu pastatas buvo stipriai apgriautas. Sovietmečiu pastate buvo įsikūrusios kelios valstybinės įstaigos, vėliau čia leista gyventi privatiems asmenims.

Perkame bilietus (20 UAH muziejus ir kiemas), eisime į muziejų. Nors muziejus ne tiek vilioja, daugiau vilioja pamatyti ansamblį iš viršaus. Bilietus pardavusi darbuotoja pasako, kad apžiūrėję pilies kiemą, turėsime lipti kairėje esančiais laiptais.

Labai erdvus pilies kiemas visiškai skiriasi nuo paradinės pusės. Bet restauracijos darbai pamažu juda darbai.

Man kiemas ir toks labai tapybiška atrodo.



Bilietus pardavusi darbuotoja liepė sukti į kairę ir lipti laipteliais. Taip ir padarome. Tik tie laipteliai labai ne kaip atrodo. Aptrupėję, linguojantys. Užeiname į vidų, o ten - landynė. Viskas išdaužyta, prišiukšlinta ir skudurų primėtyta, tušti buteliai voliojasi, belieka sulaukti, kad koks susivėlęs girtuoklis išlįstų. Nusprendžiame, kad mums reikia tikrai ne ten ir labai atsargiai nusileidžiame linguojančiais laiptais žemyn. Vėliau matėme jais lipančius vaikus. Nesuprantu, kodėl negalima jų užtverti kad ir paprasta virvute.



Einame per visas iš eilės duris ir netikėtai randame mums reikalingas. Viduje - platūs ir tvarkingi laiptai, jaukus, išpuoselėtas muziejus. Tik panoramos nėra...



Darbuotoja dar nuveda į kalvę ir pasiūlo papūsti dumples. Labai smagi atrakcija.

Prisiklykę iš savo nuotykių einame į lauką.



Apžiūrime likusias ekspozicijų sales bei dar kartą pasidairome po kiemą.



Išėjusių į lauką akis patraukia Rotušės pastatas (Town hall).




Kol aš lakstau aplinkui norėdama rasti geriausią kampą fotografijai, mano bendrakeleivė flirtuoja su vyriškiu. Pasirodo, Rotušėje veikia muziejus ir yra įrengta apžvalgos aikštelė. Viso to lankymas mums kainuos po 20 UAH. Nusprendžiame pasinaudoti pasiūlymu. Ir netikėtai suprantu, kad čia, o ne pilies muziejuje ir yra mano norėta pamatyti apžvalgos aikštelė. Ech, šiandien sekasi.



Miesto panorama nuo Rotušės apžvalgos aikštelės yra labai graži. Matosi visa Turgaus aikštė, o tolumoje - nuotaikingai lankytas žaliu stogu mojuojantis Dominikonų vienuolynas.



Kitoje pusėje akis traukia bažnyčių ir namų stogai.

Rotušės bokšto laiptinėje įtaisytas dailus muziejus.




Nusileidžiame ir netikėtai atrastos pramogos nudžiugintos einame į lauką. Būtų laikas apžiūrėti pastolių paslėptą šv. Lauryno bažnyčią, šalia kurios esame. Tačiau pamatome miesto vartus ir nusprendžiame pirma pasidairyti, kas yra už jų. Rotušė ir miesto vartai, pro kuriuos kelias kažkada vedė į Hlynianus.



Už vartų miestas baigiasi, todėl grįžtame prie šv. Lauryno bažnyčios. Tik kol mes vaikščiojome, kažkas ėmė ir ją užrakino. Ne veltui sakoma, kad miegančių nieks nelaukia. Nelieka nieko kito, kaip tik traukti prie tolėliau nuo Turgaus aikštės esančios Ukrainos graikų katalikų Kristaus širdies bažnyčios.

Į Turgaus aikštę žvelgiame iš dar vienos gatvės. Jos pabaigoje prieiname jau matytą renesanso laikų pastatą su arkomis.



Kristaus širdies bažnyčia (Церква Серця Христового) nėra toli, tereikia pasukti vos viena gatve. Bažnyčia priklauso Vasilijaus bazilijonų vienuolynui (Василіанський монастир/монастир Різдва Христового). Bazilijonų vienuolynas buvo Galicijos religijos ir kultūros centru. 1895 metais vienuolyne buvo įkurta spaustuvė, leidusi religines ir populiariosios literatūros knygas.
Šalia bažnyčios buvo pastatyta varpinė.

20 amžiuje bažnyčia buvo perstatyta ir įgavo bizantiškąjį stilių. Bažnyčioje galima pamatyti garsaus Ukrainos menininko Art Nouveau stiliumi nutapytų darbų.

Bažnyčia yra svarbi piligrimų susibūrimo vieta. 18 amžiuje į bažnyčią buvo atvežti švento Partenijaus reliktai, kurie yra čia saugomi iki šiol.

Sukame į jaukų kiemą, iš jo užeiname į vidų. Bažnyčia visiškai tuščia. O jau vidus prabangus.




Ilgai sėdime. Paskui einame į lauką. Kiemas taip pat labai gražus ir ramybės pilnas.




Apeiname visus kiemo kampelius ir patraukiame į gatvę. Prieš akis – taip ir neapžiūrėtos šv. Lauryno bažnyčios mūras.



Mano maps.me žemėlapyje yra įsmeigta adatėlė ties moterų vienuolynu. Bandysime eiti, tačiau atsiduriame gyvenamųjų namų kvartale. Į bažnyčią panašaus pastato horizonte nesimato, todėl nusprendžiame nebeieškoti, o grįžti į Turgaus aikštę ir jau ne kartą rodyto pastato su arkomis viduje esančioje kavinėje ”Na Pidsinnyu“ papietauti. Kai atėjome, kavinėje lankytojų nebuvo. Darbuotoja buvo atnešusi nemokamai pavalgyti pietus benamiui. Netrukus kavinė priguža beveik pilna.

Užsisakome po vištienos kepsnį su bulvytėmis fri bei padažu ir po mažą bokalą alaus. Kepsnys paprastas, bet skanus ir sotus. Už pietus iš viso sumokame 120 grivnų. Čia buvo turbūt patys pigiausi pietūs visoje kelionėje, nes kiekviena tik už du eurus pasistiprinome. Na, dar arbatpinigių davėme, tai tegul bus du su trupučiu, bet vis tiek nedaug.

Sočios patraukiame atsisveikinti su Turgaus aikšte. Einame dar neminta gatve, o nuo jos buvo man patys gražiausi aikštės vaizdai. Akis džiugina tiek aikštę juosianti šv. Lauryno, tiek tolėliau esanti Kristaus širdies bažnyčios.



Šv. Lauryno bažnyčią slepia pastoliai. Tačiau jie nesutrukdys keliais žodžiais papasakoti apie šią bažnyčią.

1618 metais pastatyta šv. Lauryno bažnyčia (Костел св. Лаврентія) priklauso renesanso epochos miesto aikštės ansambliui. Italų architekto projektuotos bažnyčios statybas rėmė Žovkvos miesto įkūrėjas Stanislavas Žolkievskis, kuris šioje bažnyčioje ir buvo palaidotas.

Keliautoją turbūt labiausiai nustebins faktas, kad ši bažnyčia nuo pat jos pastatymo nebuvo perstatyta. Maži langeliai ir storos sienos rodo, kad šis statinys per amžius tarnavo ne tik kaip maldos namai, bet ir kaip gynybinė būstinė.

Sunkiausius metus bažnyčia išgyveno sovietmečiu. Iš pradžių joje buvo įkurtas muziejus, paskui – sandėlis. Viduje buvusios vertybės buvo išvogtos ar sunaikintos. Po 43 metų bažnyčią gražinus tikintiesiems, ji buvo restauruota, pastatyti nauji vargonai.




Eidamos gatve pamatome dar vienus miesto vartus ir sieną, į kurią galima užlipti mediniais laiptais. Užlipame. Vaizdas jau nebestebina. Laiptai mediniai, kai kur klibantys, kai kur – su išlūžusia pakopa.

Paskui pro vartus einame į kitą sienos pusę.



Už vartų yra parkas, tiksliau – Žovkvos pilies sodas. Nusprendžiame pasivaikščioti, nes spėliojame, kad galbūt šis parkas bus sutvarkytas, su gražiu vaizdu į išorines Žovkvos pilies sienas bei pasipuošęs dailiomis skulptūromis.

Deja, parkas kaip ir dauguma kitų matytų Ukrainos parkų: be žiedų, su grubiai nušienauta žole ir uždumblėjusiu Svynios upeliu.



Nusprendžiame, kad vaikščioti parku neįdomu, grįžtame pro miesto vartus atgal į Turgaus aikštę ir patraukiame prie Žovkvos autobusų stoties. Pakeliui užeiname į maisto parduotuvę. Jei domina kainos, rūkytą dešrą pirkome už 67 UAH. Varškės indelis (100 gr) kainuoja 15-16 UAH.

Autobusų stotis yra netoli sinagogos, todėl ją nesunkiai randame. Laukti autobuso nereikėjo, kai atėjome, jis jau stovėjo stotelėje.

15:00 pajudėjome į Lvovą. Už kelionę kiekviena paklojame tuos pačius 13 UAH. Autobusas kiek naujesnis ir švaresnis, žalios spalvos.

Autobusas stojo beveik kiekvienoje kaimo stotelėje, todėl prisirinko pilnas, buvo stovinčių keleivių, o viduje - labai tvanku.

Iki Lvovo važiavome gerų 40 minučių. Vairuotojas į Lvovo AC2 stotį neužsuko, bet stojo stotelėje, esančioje pravažiavus žiedą. Paskutinė maršruto stotelė buvo ne šv. Teodoro aikštėje, bet sustojimas gatvėje netoli aikštės. Vairuotojo klausiame, ar jau atvažiavome. Jis patvirtina, kad taip, turime jau lipti ir mosteli į senamiesčio pusę sakydamas, kad mums reikia eiti ten.

Aš žinau, kad mums reikia kitur, taigi, ir patraukiame, kur mums reikia.

Likusį laiką Lvove lankysime Aukštutinę miesto dalį. Žingsniuojame siauromis senomis ir akmenimis grįstomis gatvėmis. Ši miesto dalis nei kiek neišpuoselėta ir atrodo labai autentiška.

Pirmiausiai pamatome nedidelę 1250 metais Princo Leo žmonos Konstancijos prašymu įkurtą Jono Krikštytojo bažnyčią. 19 amžiuje perstatyta bažnyčia įgavo neoromantinį stilių. Pastaruosius keletą dešimtmečių bažnyčioje įkurtas Senojo meno muziejus.



Įsivaizdavau, kad Jono Krikštytojo bažnyčia bus tikrai nepaprasta, tačiau ji nepalieka jokio įspūdžio.
Tačiau tai kopiančios aukštyn į kalną, tai žemyn riedančios senos gatvės su laiko ženklais paženklintais ir remonto reikalaujančiais namais man labai patinka. Galėčiau čia klaidžioti visą dieną.



Siaura gatvele nusileidę nuo stataus kalno, pamatome šv. Nikolajaus cerkvę. Tai viena seniausių Lvovo bažnyčių, kuriai 1292 metais Princas Leo suteikė savarankiškumo teises. Bažnyčia priklausė Galicijos – Volynės princams ir tapo jų kapaviete. Dabartinė bažnyčia – tipiškas 18 amžiaus bažnytinės architektūros pavyzdys. Labai tapybiška bažnyčia yra restauruojama.



Dar kelios minutės kelio ir prieiname Šv. Onufrijaus bažnyčios ir vienuolyno ansamblį. 16 – 19 amžiuje statytą vienuolyno kompleksą sudaro šv. Onufrijaus bažnyčia, varpinė ir daug celių turintis Bazilikonų vienuolynas. Vienuoliai rūpinosi vargšais ir skatino mokslo vystymąsi. Šiame vienuolyne buvo suteiktos erdvės Ivano Fiodorovo spaustuvei. 1583 metais I. Fiodorovas buvo palaidotas vienuolyno kapinėse.

Užeiname į kiemelį. Čia labai jauku.




Praėję nedidelius vartus, patraukiame prie bažnyčios.



šv. Onufrijaus bažnyčia.



Ansamblis tikrai patrauklus, vertas būti aplankytu.



Iki soties atsibuvę einame į gatvę. Šios dienos programoje dar yra numatytas vienos aukščiausių miesto vietų lankymas. Planuodama šiek tiek abejojau pasirinkto kelio teisingumu. Bet rizikuosime eiti ir bandysime pasiekti norimą objektą negrįždamos atgal.

Taigi, nuo šv. Onufrijaus bažnyčios patraukiame į Aukštutinės pilies kalną.

Gatvė pirmiausiai veda pro Pidzamčės traukinių stoties prieigas. Paskui ji atsimušusi į geležinkelio bėgius ir tapusi paprastu žvyro keliu, statokai kopia į kalną.



Nebūtų čia stoties rajonas, mat viena po kitos pasipila neaiškios žmogystos. Išprotėjusi senyva moteris, tempianti didelę mantą ir garsiai kalbantis ar su savimi, ar su dievais. Iš kažkur išnyra kita abejotinos išvaizdos jauna moteris ir prašo kapeikų. “-Negi man niekas negali paskolinti 30 kapeikų???? Tik 30 kapeikų????” – iš jos lūpų sklinda skardus isteriškas juokas. Kankina nerimas, kad tas juokas akimirksniu virs agresijos banga, tad skuodžiame kiek kojos neša tolyn. Laimei, čia vaikšto ir daugiau žmonių, kitaip būtų tikrai nejauku ir nesaugu.

Pidzamčės traukinių stoties rajonas.



Pagaliau statusis kelias užkyla į kalną ir jau turėtų daryti posūkį, už kurio būtų laiptai į Aukštutinės pilies kalno viršų. Bet tolėliau pamatome kažką baltuojant ir nueiname pažiūrėti.



Pasirodo, ant šio kalno yra ne tik Aukštutinės pilies parkas, bet ir Kalvarija su stotelėmis. Mano maps.me žemėlapyje netoli mūsų esamos vietos yra pažymėtas šaltinis. Girdime vandens šniokštimą, einame pasidairyti. Pasirodo, čia būta ne šiaip šaltinio. Čia teka šventas vanduo. 1787 metais šioje vietoje apsireiškė Mergelė Marija ir padovanojo žmonėms šaltinį. 2005 metais šaltinis buvo sutvarkytas, o virš jo pastatyta Mergelės Marijos skulptūra. Einame pasidairyti.

Nusiliedę matome, kad prie vandens nemaža eilutė. Žmonės vandenį pilasi ir nešasi kanistrais ir net maišais. Vieni, mačiau, visą mikroautobusą vandeniu užkrovė. Įdomu, kam jie sunaudoja šitiek vandens?



Kai pamatau, kad nėra pabaigos nešamai tuščiai tarai, pasidaro gaila čia gaištamo laiko. Tačiau bendrakeleivė savo vandenį išpylė ir ji nesutinka lipti į kalną be vandens. Teks laukti.

Prie visos jau smarkiai erzinanti pradėjusios atrakcijos dar ateina kalno papėdėje aplenkta pakvaišusi moteriškė ir su basomis kojomis bei rūbais įlipa į priešais statulą esantį nedidelį baseinėlį su “šventu” vandeniu. Su savimi kalbėdama ji atlieka tik jai suprantamą ritualą ir nueina tolyn.

Laimei, pastebiu, kad šaltinis išteka net pro tris vamzdelius. Vienas iš jų laisvas, tad paraginu draugę prisileisti vandens ir pagaliau pajudame.

Atėjusi į kelią, nuo kurio turėtų prasidėti laiptai, vedantys į Aukštutinės pilies kalno viršų, sutrinku, nes maps.me žemėlapyje pažymėtų laiptų čia nėra. Nusprendžiame paeiti toliau ir pagaliau pamatome kažką panašaus į laiptelius. Įsivaizdavau, kad lipsiu plačiais ir patogiais laiptais. O čia gausime vos ne ropomis ropoti siauru smėlio takeliu, kai kur palengvintu pavieniais laipteliais, kai kur – ne.

Besiropšdama suprantu, kad čia yra Kalvarijos kelias, nes pamatau stotelę.



Va man dėl švento vandens burbėti. Atgailai teko net kelias Kristaus kančios tako stoteles praeiti.

Nugara bėga prakaitas. Poilsio minutėmis pro medžių viršūnes matosi žemai likusio miesto panorama.

Pagaliau pasiekiame plokštesnėje kalno vietoje esančią žalią žemutinę pilies kalno terasą. Į šią vietą subėga daug plačių takų. Yra nuorodos. Sekame ta, kuri veda į Aukštutinę pilį. Tačiau vargai dar nesibaigė, dar laukia ilgas kelias aukštyn. Tik takas patogesnis, eina nebe žvyro kalnu, o plačiais ir patogiais metaliniais laiptais.



Užlipę virtine laiptų, pasiekiame iš Lvovo senamiesčio aiškiai matomą ant Aukštutinės pilies kalno esantį ryšio bokštą.

Kelias minutes veda lygus takas. Paskui jis vėl pradeda kilti.

Su Aukštutine pilimi (Високий Замок/Lviv High Castle) siejamas pirmasis Lvovo miesto paminėjimas. Pilies išlikusios nėra, tačiau rasime apžvalgos aikštelę.



Bet iki apžvalgos aikštelės tenka sukti dar ne vieną ratą į viršų.



Pagaliau pasiekiame viršūnę. Viršuje yra aikštelė. Žmonių daug. Kiek pritrauktas vaizdas į apačioje likusį miestą.



Sudomina tolumoje esanti uola. Galbūt kitą kartą viešėdama Lvove pasuksiu ten.



Pora kartų apsukame aikštelę. Pritariu nuomonei, kad nuo Rotušės bokšto miesto vaizdas yra gražesnis. Ant šio kalno apima begalybės jausmas. Tačiau nuo Rotušės bokšto miestas matosi iš arčiau. Jei reiktų rinktis iš dviejų vieną, pirmumą atiduočiau Rotušės panoramai.

Neužsibūname, tuo pačiu suktu taku leidžiamės žemyn, tada grįžtame iki ryšio bokšto ir daugybe metalinių laiptų leidžiamės iki žemutinės terasos.

Vėl dairausi į žemutinėje terasoje esančias rodykles. Šio kalno papėdėje turėčiau rasti dar vieną būtiną aplankyti objektą – grotoje esančią liūto skulptūrą. Tačiau takas iki jos remontuojamas. Traukiame kitu. Galbūt buvo galima dar kažkur pasukti, bet išeiname į plačią laiptuotą gatvę ir nusileidžiame į miestą.

Jau pažįstamomis gatvėmis trepsime į senamiestį. Kažkur pamatau žavų akcentą.



Nusileidę atgal į senamiestį, užeiname į pakeliui pasitaikiusią 1898 metais pastatytą Transfigūracijos bažnyčią.



Nuo 1685 m. mieste gyveno iš Ispanijos atvykę Trinitorių vienuoliai ir įkūrė bažnyčią. Šio vienuolyno vienuolių viena iš veiklų buvo iš musulmonų vergovės išpirkti krikščionis.




Jau laikas vakarieniauti. Vakarienė bus Armėnų kvartale esančiame ir tris šimtus metų skaičiuojančiame restorane Mons Pius. Einame prie Armėnų bažnyčios ir sėdame restorano kieme. Maloni ir jauki aplinka.

Išsirinkome patiekalus iš ėrienos. Ėriena buvo kieta, bet labai skaniai paruošta, su daržovėmis. Labai gerai subalansuotas skonis. Porcija nedidelė, bet vakarienei – pats tas.



Pavakarieniavusi einu į pastato vidų, nes noriu pamatyti išgirtą restorano interjerą. Pirmiausiai apsilankau moterų kambarėlyje.



Po to pasigrožiu restorano pasididžiavimu - vitražu.



Galiniame kambary yra sukabinti žymių žmonių portretai. Tačiau ten valgė grupė, tai nebuvo kaip dairytis.

Iš Mons Pius išėjome pusę aštuonių. Vakarienė įskaitant arbatpinigius kiekvienai atsiėjo po 200 UAH.

Nors rytoj anksti ryte prasidės naujas kelionės etapas ir šiandien lauks lagaminų dėjimasis, bet į namus neskubame. Vaikštome gatvėmis.



Aplankome bažnyčias, kurių neapžiūrėjome dėl šv. Trejybei skirtų renginių.

Galiausiai patraukiame link namų. Ave Svobody gyvenimas vis dar verda.



Į namus pasukame puošnia Sichovych Strilcyv gatve, nutiesta 1840 metais.
Tais laikais gatvė driekėsi pro botanikui Josefui Mayeriui priklausiusius sodus, dailias vilas ir buvo populiari Lvovo gyventojų pasivaikščiojimų ir pramogų vieta. 19 amžiaus pabaigoje aplink gatvę pradėti statyti daugiaaukščiai pastatai. O rajone pastačius Galicijos parlamento rūmus (dabar priklausančius universitetui), rajonas labai suklestėjo.

Gatvės pavadinimas ne kartą keitėsi. Dabartinis pavadinimas - Sichovych Strilcyv suteiktas siekiant pagerbti atminimą karių, kovojusių su lenkų armija 1918 metais.

Gatvė nepaprastai graži, kiekvienas pastatas verčia atvėpti žandikaulį. Tačiau nefotografavau, nes jau esu pavargusi, o siauroje gatvėje norint sutalpinti vaizdą į kadrą, tektų iš vienos gatvės pusės į kitą bėgioti. Taigi, įamžinu tik vieną vienintelį 11 numeriu pažymėtą pastatą, kuriame prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė Lenkijos garantinis bankas.



Dar kelios minutės – ir mes namuose. Laukia neįdomus vakaras.

Pasakojimo tęsinį rasite čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą