Madeira. V dalis

2014-06-16 Pirmadienis. Porto Moniz.
Keisime gyvenamąją vietą. Suplanuotas išvykimo laikas 09:00. (Kitas autobusas darbo dienomis į Porto Moniz dar yra dešimtą valandą).
Raudono autobuso Rodoeste stotelė vos už poros minučių nuo mūsų studijos. Bet dar turime atiduoti raktus. Draugę palieku su lagaminais gatvėje. Pati užbėgu ir užnešu raktus. Viskas gerai, šeimininkė palinki gero kelio. (Atrodo, nerašiau, kad 9 naktys studijoje (be maitinimo) Funšalyje mums bendrai atsiėjo 270 eur).
Einame prie kioskelio. Perkame bilietus iki Porto Moniz. Į vieną pusę - po 6 eur. Atvažiuoja autobusas Nr. 139.
Gal valandą sukinėjamės, kol pasiekiame Ribeira Brava miestelį. Stojame. Vairuotojas praneša, kad stovėsime 10 minučių. Tiek turime miestelio apžiūrai. 

 

 Iš Ribeira Brava - link Serra de Aqua. Paskui autobusas vingiuos kaimais kaimukais. Kol galiausiai pasieks Sao Vicente miestelį salos šiaurėje. Visą kelią lydi fantastiški vaizdai. 

 Porto Monišą pasiekiame kelios minutės po 12-tos (turėjome būti lygiai). Autobusas sustoja prie lavos baseinų ir mūsų viešbučio "Salgueiro". Jis čia stovės iki 16 val., kuomet pro Ponta do Pargo ir Calheta pusę grįš į Funšalį. Dar vienas autobusas, į Funšalį pajudantis be penkiolikos penkios, jau važiuoja tuo keliu, kaip mes atvažiavome čia: pro Sao Vicentę.

Viešbutyje pasitinka mergina. Duoda raktus nuo kambario. Sumokėsime kai išvyksime (booking kaina 84 eur dviems naktims už dvivietį). Ok. Kambarys su vaizdu į vandenyną.
Išsidedame daiktus ir einame pietauti. Mieste tiek daug žmonių. Saulė plieskia, nėr kur dėtis.
Jausmas atvykus į Porto Moniz – tarsi į kitą salą atplaukus. Vandenynas čia audringas, garsiai šniokščiantis. Nuostabu.

 Šioje saloje dar neragavome espetadas – madeirietiško šašlyko. Žinau, kad jis vyniojamas į lauro lapus ir kepamas ant žarijų. Šioje kavinėje greičiausiai negausime nei lauro, nei žarijų. Šašlas čia toks šiaip sau, lietuviškas skanesnis.

Pavalgome ir einame pakrante link senojo Sao Joao Baptista forto, dabar - Akvariumo. Išnaršome visas kerteles. Turistus vilioja specialiai nutiestas takelis, vedantis tarp tamsių lavos uolų.

 Kažkur nusileidžiame žemyn, į olą.

Žvilgsnis į Ilheu Mole salą.

Bandome eiti senuoju šiauriniu salos keliu iki žymiųjų Ribeira da Janela kaimo uolų. Bet susibarę, grįžtame atgal.

Kylame į miestelį ir ilgai naršome senas gatveles. 

  Išeiname prie vandenyno. 

 Pasiekiame miestelį. Dar pažiūrim į natūralius lavos baseinus. Vandenynas vis labiau šėlsta. Dūžtančios bangos išmeta aukštus purslus. Ošimas tampa ūžimu. Kiaurai pučia žvarbus vėjas. Šiokią tokią užuovėją randame už uolų, praėję Sao Joao Batista fortą. Pavydžiai žiūrime į saulės apšviestą Sao Vicentę.

Ima temti. Vakare miestelis visiškai tuščias. Nuo žvarbaus vėjo visa drebu. Grįžtame į viešbutį. Traukiame storus šiltus drabužius. Čia pirmąkart išbandau neperpučiamą striukę.
Apsimuturiavę dar ilgai sėdime balkone.

 2014-06-17 Antradienis. Sao Vicente – Santa - Porto Moniz.

Planavome iš ryto porai valandų eiti į lavos baseinus pasideginti. Bet dangus apniukęs. Eisime pavaikščioti.
Internete Sunflower update radau, kad galima pakilti į virš Porto Moniz esančią apžvalgos aikštelę Vigia ir link Lamaceiros.
Taigi, kylame į aukštą statų kalną link Vigia. Iš pradžių lipame stačiu keliu. O paskui iki apžvalgos aikštelės veda siauras cementinis takas. Jausmas tarsi eitume levada. Tik kad nėra apsauginių turėklų.

 Paskui patenkame į šunkelį. Visas apaugęs vos įžiūrimas takelis. Čia būtinos ilgos kelnės. Susibraižiau visas blauzdas. Kažkiek tenka lipti laiptais. 

Iš Vigia apžvalgos aikštelės vaizdas neypatingas. Žiūri pro cementinio mini kambariuko skylutę. Čia verta eiti tik jei neturi ką veikia.

Tad iki pagrindinio kelio grįžtame tuo pačiu apleistu taku atgal. Ir sukame aukštyn link apžvalgos aikštelės, esančios po Pico do Caldeiro. Išeiname į labai statų vietinės reikšmės kelią. Laimei judėjimo nėra. Per visą mūsų klajonę iki šio ryto viršūnės tik vieną automobilį sutikome.
Vaizdas nuo šios aikštelės visai nieko.
Galima būtų traukti tolyn, iki Santa kaimo. O iš jo leistis žemyn į Porto Moniz. Bet Santa paliksim vakarui. O pačios leidžiamės tuo pat keliu, kaip ir atėjome. Mūsų laukia autobusas į Sao Vicente miestelį.

Nusileidusi savo viešbučio suvenyrų krautuvėlėje klausiu, kur rasti 12 valandos autobuso stotelę į Sao Vicentę. Pardavėja pasako, kad prie policijos. Paprašau, parodo žemėlapyje. Laiko visai nedaug, skubame.

Taigi, laukiame autobuso. Stotelėje nemažai žmonių. Dauguma - mokiniai. Rodoeste dryžuotas autobusas vėluoja. Bet kai esame ne vienos, neimame to į galvą.
Netrukus judame, už bilietus iki Sao Vicente sumokėję po 2,60 eur.

Daug kelio važiuojame tuneliais. Keista, bet po vienu tuneliu net autobusų stotelė yra. Čia išlipa močiutė. Kažkur matosi šoninis išvažiavimas iš tunelio. Privažiuojame Seixal kaimelį. Seixal irgi turi lavos baseinus, mažytį senamiestį. Žinau, kad yra paplūdimys, į kurį nuo labai stačių uolų krinta didelis krioklys. Važiuojant jo užmatyti nepavyko.
Ir vėl autobusas neria į ilgus tunelius.
Tose vietose, kur autobusas išnyra iš tunelių, matyti senasis šiaurinis salos kelias - Via Antiga.

Lipame Sao Vicente. Vietovė apie dabartinę Sao Vicentė labai senais laikais buvo tapusi prieglobsčiu vietos gyventojams, besislepiantiems nuo piratų.

1928 m. dalį kaimo palaidojo stipri nuošliauža.
1980 m. bendru vietos gyventojų sutarimu didžioji dalis kaimo namų buvo renovuota. Viena priežastis buvo siekis išsaugoti namus. Kita - padaryti šią vietą patrauklesne. Nes turistų, aplankančių Sao Vicentę tik didėjo.

Sukame į senamiestį. Prieiname Sao Vicente bažnyčią ir kapelius. Apsidairę, kylame gražia laiptuota gatve. Matau, kad viršuje yra kelias. Juo beveik niekas nevažinėja. Pasiūlau užlipti ten.
Miestelis nuo Estrada da Vigia kelio atrodo fantastiškai.

Nueiname į vandenyno pusę. Iš aukštumų dairomės į apylinkes ir nedidelę koplyčią prie vandenyno.

Grįžtame ir leidžiamės žemyn. Paeiname link vulkaninių urvų. Tada sukamės ir traukiame link koplyčios. 

Koplyčia ir neįprastos konstrukcijos tiltas - Sao Vicente simboliai.

 Sustojęs upės vanduo ir vandenynas.

 Vandenynas ties Sao Vicente kaip niekur kitur žydras. Tolumoje matyti pirštas, ant kurio įsikūręs Seixal. Čia labai karšta. Tad sukame atgal. 

Autobusų stotelėje, iš kurios važiuosime į Santa, daug keleivių. Vienas dryžuotas autobusas stovi. Ties autobuso išvykimo laiku atvažiuoja kitas autobusas. Vairuotojai kažką pašukavę, susikeičia vietomis. Susirenka visas šmutkes ir sėda į naują vietą. Ką žinoti, į kurį lipti?

Klausiu prie vieno, ar į Santa? Sim. Vairuotojas nekalba angliškai. Klausiu, ar iš Santa "possible - rodau pirštais einantį žmogų - para Porto Moniz"? Sim. Ir vairuotojas irgi pirštais pazigzaguoja. Taigi, perku bilietus. Vienas vėl kainuoja 2,60 eur.

Iš Sao Vicente iki Porto Moniz kelionė autobusu trunka kažkur 40 minučių. Šis autobusas Porto Moniše nesuka prie mūsų viešbučio. Važiuoja tiesiai į kalną ER101 keliu, viena iš stotelių netoli bažnyčios.
Paskui leidžiasi kažkur... Sustoja. Laukia. Šalimais suskamba skambutis. Po 5 minučių suguža pulkas mokinių. Pajudame. Iki Santa važiuojame apie 15 minučių. Kylame link tos viršūnės - Pico do Caldeiro, kur ėjome ryte. Paskui viršumi lygiu keliu rieda link Santa.

Mes išlipame prie bažnyčios, autobusas nuvažiuoja dar toliau.
Bažnyčia remontuojama, tad prie jos neiname.
Santa kaimas ne toks ir mažas iš pirmo žvilgsnio pasirodė. Plačios gatvės, gražūs namai. Po jį nemarširuojame. Ieškome kelio žemyn, į Porto Moniz.

Sunflower gidas rašo, kad leidimasis žemyn užima 1 val. 15 min. Trasa yra 3 km ilgio. Ši trasa įvardijama kaip vidutinio sudėtingumo. Bet mums ji pasirodė juokinga. Na, nebent kad stati. Kitų aspektų nematau.

Tiesia gatve einame per kaimą. Namai retėja. Galiausiai mus lydi tik laukai. Ir nė gyvos dvasios aplinkui.

Asfalto kelias pasikeičia į akmeninį. Neužilgo jau išvystame vandenyną. Pakelės pilnos žiedų. Pasirodo Porto Moniz panorama.  

Prieiname apžvalgos aikštelę. Pasėdime čia kiek, pasigrožime. Dar užkremtame, atgauname jėgas. Ir – vėl į kelią. Užmatome laiptelius, trumpinsime kelią. Kelias kurį laiką eina šešėlyje esančiu šlaitu. Tematome tik uolą. ir girdime šalimais bėgantį vandenį.

Dabar jau sukame į senovinį madeirietišką akmeninį kelią. Žygis labai vaizdingas. Visada lydi tai vandenynas, tai žali slėniai, tai Porto Moniz panorama. Tikrai vertas dėmesio pasivaikščiojimas.

 Vakarieniaujame savo viešbučio restorane. Einame pasigrožėti vakariniu miesteliu. Vakaras šiandien šiltas ir tylus. Žmonių Porto Moniz beveik nesutikome.

2014-06-18. Trečiadienis. Porto Moniz – Funchal

Rytas prasideda labai gražiu saulėtekiu. Puolu į balkoną fotografuoti. Lauke šilta. Iš apačioje esančio restorano kvepia bulkutės.

 Rengiamės ir einame pusryčių. Restorane paserviruotas tik vienas staliukas. Šiąnakt viešbutyje buvome vienintelės gyventojos.

Po pusryčių su visa manta leidžiamės į apačią. Susimokame už viešbutį. Paliekame recepcijoje bagažą pasaugoti.
Šiai dienai planuotas visiškas relaksas.
Iki devintos valandos, kol atsidarys lavos baseinai, vaikštome promenada. Paskui sumokėję po 1,50 eur einame pažiūrėti, kas ten per baseinai.

Viduje sočiai persirengimo kabinų, tualetų. Spintos daiktams (eurą mokėjome).

Prie baseinų iš ryto tik vienas kitas žmogus. Bet netrukus lankytojų prigužėja. O apie pietus jau nelabai yra vietos kur atsigulti. 

 Trečią užkandame, einame susirinkti iš viešbučio lagaminų. Ir traukiame prie stovinčio autobuso.

Ketvirtos valandos autobuso Nr. 80 vairuotojas – piktas. Pasakome, kad reikia įdėti bagažą į bagažinę, bagažinę atidaro. O jau bagažą atseit dėkitės pačios.
Sumokame po 6 eurus. Važiuosime šiandien kitu keliu, nei atvykome į čia. Pro Ponta do Pargo, Calheta. Buvo smalsu pamatyti pietinę salos dalį, kad jau aplankyti jos nepavyko.

Kylame į mūsų vakar lankytą Santa. Paskui važiuojame link Ponta do Pargo. Vietovės šioje vietoje išties kitokios. Vieta plokštesnė. Nėra aukštų smailų kalnų viršūnių. Daug žalumos. Ištisos šlaitais lipančios sodriai žalios ir plačios terasos. Ilgai važiuojame, kol pamatome žemai esančius pietinės Madeiros miestelius.
Galiausiai pasiekiame Calheta. Calheta garsėja kaip vienas iš nedaugelio Madeiros kurortų, turinčių šviesaus smėlio paplūdimį. Tiesa, dirbtinai supilamą.
Turime 10 minučių kurorto apžiūrai. Turistai su fotoaparatais rankose kaip skėriai pasipila iš autobuso, neturistai lieka jame.

 Paskui ilgai vingiuojame link Ribeira Brava, Funšalio. Nuo Ribeira Brava autobusas važiuoja per Via Rappida, todėl Funšalį pasiekiame gana greit. Iš viso kelionė iš Porto Moniz truko kiek virš 3 valandų.

Piktojo vairuotojo klausiame, ar stoja netoli turgaus. Taip, stoja. Išlipdamos pasakome, kad mūsų bagažas apačioje. Vairuotojas parodo, kad jei reikia, išsiimtumėme pačios.

Nuo autobuso stotelės iki pigaus hostelio, kurį buvome užsisakę tik vienai nakčiai, vos 5 minutės kelio. Hostelis yra senoviniame pastate, tad tenka aukštais laiptais temti lagaminus. Kambarys kuklus, bet mums reikalingas tik pernakvoti. Viešbučio savininkas kalba tik portugališkai. Šiaip labai smagus diedukas. Gaunu wi-fi slaptažodį. Rytdienai mums užsako taksi.

2014-06-19. Ketvirtadienis. Funšalis – Lisabona – Varšuva
Ryte nubundame, puolame ruoštis. Apačioje bare portugalai ošia dar nuo vakar.
Išeiname be poros minučių pusę septynių. Recepcionistas diedukas sako, kad jau taksi mūsų laukia. Padėkojam. Palinki gero skrydžio.

Išvažiuojame į oro uostą žinoma, kad per anksti. Ale gi negaliu nepasilikti laiko kokiam nors nenumatytam ekstra.
Madeira, apšviesta gatvės žibintų, dar miega. Taksistas pakalbina anglų kalba, kaip patiko, kur buvom, ką matėm. Nuveža labai greit. Sumokam 35 eur. Plėšikas.

Einame į oro uostą. Iš gudraus TAP ir SATA bendro savitarnos aparato išsiimu bilietus. Atspausdina iškart abiems segmentams. Tik popierius jau toks plonytis.

Kokį pusvalandį dar medituojame. Tada jau paskelbia stalelių numerius, priduodame lagaminus. Juos atsiimsime tik Varšuvoje.
Oro uoste – avalynės tikrinimo reidas. Visiems iš eilės liepia nusiauti, duoda maišelius ant kojų.

Laiko turime per akis. Apžiūrime oro uostą. Trečiame aukšte randame išėjimą į lauką.

 Įlaipinimas vyksta normaliai. Darbuotojas žmones grupelėmis veda prie lėktuvo. Vietos prie lango. Bet vis tik neteisingoje pusėje.

Skrydis prasidės. Supurškiamas visas rankinis bagažas, esantis skyriuose viršuje. Apsisaugojimui nuo Dengue fever plitimo, kaip vėliau sužinojau.

 Netrukus pusryčiai. Bet nepalyginsi su tais, kuriuos davė atskrendant čia. Sumuštinis tik už vieno danties.

Pusantros valandos skrydis labai greit praėjo. Leidžiamės Lisabonos oro uoste.

Lėktuvas leidžiasi laiku. Lisabonoje vėl turime ilgą laiką tarp skrydžiu: keturias su puse valandos.
Šįkart jau drąsiai einame iš oro uosto į metro stotelę. Prie bilietų pirkimo automatų minia žmonių. Bet dabar jau žinome, kad yra keli automatai truputį į šoną. Tiesiu taikymu prie jų - kur eilės beveik nėra.
Traukiame anąkart pirktas Viva Viagem korteles. Jas tik papildome dviem bilietais. Važiuosime į tą patį Oriente rajoną, kaip ir buvome anąkart. Pažinimo tikslų jau nebeturime, o ir laiko kažkur leistis yra mažoka. Einame pro prekybos centrą ir aikštę prie vandens.

 Dabar jau nueisime iki pat apžvalgos aikštelės prieš Vasco de Gama tiltą. Neskubėdamos ir lėto atsimėgaujame paskutiniais vandens reginiais. Tilto pabaigos kitame krante - nematyti. vaikštome gražiaja promenada.

Prekybos centre nusiperkame mėsainių. Bet jie visai kitokie nei pas mus, apskrudinti kitaip, daug skanesni.

Važiuojame atgal į oro uostą. Skrydžio vartai bus paskelbti tik prieš valandą iki jo (nors ant bilieto jie yra, bet norime pasitikrinti). Vienoje lentos pusėje – skrydžių laikai, kitoje – rodomos futbolo rungtynės.
Lėktuvas vėluos 15 minučių. Mums tai ne į naudą.

Galiausiai prasideda laipinimas.
Vietos prie lango. Lėktuvo sėdynės labai minkštos.

Nekantraudamos sulaukiame pietų. Šįkart pietums – kepsnys su bulvių koše. Toks šiaip sau. Bet užtat labai skanių ir įdomių salotų gavome. Su razinomis, daigintomis sėklomis, alyvuogėmis, mėsyte dar kažkuo ir keistu padažu. Desertui prie kavytės - kažkas iš putėsių.
Aišku, apvainikuoti įvykusiai kelionei imame balto vyno.

Lėktuvas nuo Lisabonos iki Varšuvos skrenda 4 valandas. Papietavusi žiūriu vėl tas pačias Mr Bean serijas, ką rodė Funšalio segmente.
Skubame išlipti iš lėktuvo. Daužosi širdis, bus lagaminai ar ne. Nuo to priklauso, kada grįšime namo ir kur teks leisti naktį. Laimei, jie pasirodo.
Griebiame ir lekiame į traukinių stotį. Ją labai greit randame. Tačiau iki stoties reikėjo paėjėti. 5 minutes tai tikrai.
Taip greit susisukome. Traukinys atvažiuoja keliomis minutėmis ankščiau nei turėtų. Iki Simple autobuso, grįžtančio iš Berlyno, beveik valanda dar.
Gal be 20 minučių išeiname prie autobuso. Jis ką tik atvažiavęs.

2014-06-20. Penktadienis. Lietuva.
Lietuvoje autobusas trumpam sustoja Kaune. Vilnių pasiekiame laiku. O paskui iškart šokome į kitą autobusą, nuvežusį į mūsų miestelį.
Viskas vyko sklandžiai. Kelionė buvo puiki.