2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Madeira. III dalis

2014-06-12 Ketvirtadienis. Ponta de Sao Lourenco.
Vėl žaliasis autobusas SAM. Funchal – Machico (Abra bay) Nr. 113. 08:30. Bilieto kaina: 3,35 eur į vieną pusę.
Debesuota iš ryto. Išlipus autobusų stotelėje prie Ponta de Sao Lourenco, iškart pasitinka stingdantis vėjas. Turiu tik flysą. Pučia kiaurai. Prie starto vietos jokių tualetų, nieko. Nelaukiame ir mauname į trasą.
Jau pačioje pradžioje Sao Lourenco iškyšulys stebina neįprastomis spalvomis. 



Pirma panorama su raudonplėme uola. Vėjo sūkuriai net neša. Vos nulaikau fotoaparatą. Geriau jau eiti tolyn.
Pirmoji panorama nutolsta. Bet ir vėjas kiek aprimsta. Užuovėja šiokia tokia.



Takas, vedantis per Sao Lourenco iškyšulį yra labai geros būklės, tvarkingas, saugus. Gal tik vietomis, kur yra pabyrėjusio žvyro, reiktų kiek pasisaugoti. 



 Kurį laiką einame ramiai. Užuovėja, net šilta darosi. Tolumoje pamatome trobelę tarp palmių. Sukame link jos kairiuoju keliu.
Raudonas gruntas ir lyg miražas maža trobelė tarp palmių.



Trobelė artėja. Bet nieks joje neveikia. Nei tualetų, nei vandens.
Lipame į aukščiausią iškyšulio tašką. Kopimas status. Atrodo nesunkus, bet užtrunkame.  



Trobelė ir palmės lieka mažais taškiukais.



Kaip atrodo takas. Sunkiausiose vietose turėklų trosai nutraukyti.



Viršuje kiek pabūname. Bet vis ateina nauji žmonės, leidžiamės žemyn.



Prie trobelės labai daug žmonių. Randame ramų kampą, pavalgome. Atgal iš Ponta de Sao Lourenco iškyšulio grįžtame taku, vedančiu palei vandenyną. Paskui takas įsilieja į buvusį, kuriuo čia ir atėjome. Atrodo, viskas lyg ir matyta. Bet tai spalvos pasikeitę nuo apšvietimo, tai žvilgsnis į kitą pusę krinta. Atrodo, tarsi naujai viskas.


Grįžtame prie pačios pirmos šio iškyšulio panoramos. Vėjas jau nebetoks kaip ryte, bet vis vien pučia.
Laiko dar turime. Leidžiamės į vieną iš Baia da Abra paplūdimių. Iki soties atsibuvę, kylame į viršų ir sukame link autobuso sustojimo vietos. Laiko iki autobuso dar vos ne valanda. Einame pasižvalgyti į netoliese esančią pakrantę.
SAM autobusas atvyksta laiku. Pajudame tuo pat keliu, kaip atvykome ryte.
Funšalyje šiandien mus pasitinka žymusis Mercado dos Lavradores turgus. Su krūvomis daržovių, visomis vaivorykštės spalvomis šviečiančių mums nematytų ir tik Madeiroje auginamų vaisių. Madeiriečiai kryžmina viską, ką tik įmanoma. Kai ką nusiperkame, išragaujame. Kai kas patinka, kai kas - ne. Perkame anoną (labai skanus). 



Antrame turgaus aukšte duoda paragauti kelių rūšių iš marachujos išvestų vaisių. Ragaujant visi jie beprotiškai skanūs. Nusiperkame gal trijų rūšių. Šiaip tie hibridai yra nepigūs. Šiame turguje siekia po 14-17 eur už kg. Taigi, vienetui išeina ir virš 3 eur.
Užsukame nusipirkti cukranendrių sulčių. Akyse išspaudžia. Labai skanu. Kitą kartą norėjome dar paragauti, bet šito „kioskelio“ nebebuvo.
Deja, neteko išvysti ir įdomiojo žuvų paviljono. Jis dar ankščiau baigdavo savo darbą.


2014-06-13 Penktadienis. Santana - Sao Jorge
Šiandien važiuosime geltonaisiais/pilkaisiais Horariosdofunchal autobusais. Einame į pilkųjų stotį prie funikulieriaus. Autobusas 08:10. Pamačiusi einantį vairuotoją, iškart klausiu, kuris bus autobusas.
Sėdame į 56 numerio autobusą. Išvykstame laiku. Už bilietus sumokame po 4,70 eur. Važiuosime iki Santana.
Lipame Santanos centre. Kadangi stotelė prie tualetų, suvaikštome į juos. Dar einame pažiūrėti bažnyčios. Tada ieškome žymiųjų Santana namukų. 



Nuo Santana namukų ir turgaus leidžiamės tiesiai link VE1 kelio ir Continente prekybos centro. Trumpai paeiname šaligatviu, vedančiu palei VE1 kelią. Tas ėjimas miestu ir šalia važiuojančių automobilių man ima rodytis beviltišku laiko gaišimu. Žinoma, galėjome važiuoti kito numerio autobusu, vežančiu toliau nei Santana. Prašytis išleisti stotelėje prie senojo viešbučio. Bet yra kaip yra. Einame apie pora kilometrų. Dešinėje pamatome tamsią akmeninę tvorą, vedančią aukštyn. Iš atminties sugrįžo prisiminimai, žinau, kad čia – mūsų kelias.
Jis veda per tylią ramią gyvenvietę. Kaimu einame netrumpai. Pagaliau – sankryža. Sukame į dešinę. Link Quinta do Furao.
Randame restoraną, nuo kurio turi prasidėti takelis į vandenyno pakraštį. Netyčia dar kažkam patrypiam kiemą.
Taigi, pirma panorama. 



 Aplinka žavi. Ir mediniai turėklai, kurie man taip autentiškai atrodo. Pakeliui praeiname pačią Quintą didelį naujovišką pastatą. Atsisukę į nueitą kelią, tarp uolų pamatome pasislėpusį krioklį.
Netrukus gražioji medinė tvora baigiasi. Lieka tik siauras laukinis takas šalia krašto. Priekyje – plikos į vandenyną puolančios uolos, mėlynas vanduo, žalios kalnų kepurės ir geltoni slėniai. 



 Takelis staiga baigiasi. Prasideda gyvenvietė, sukame į ją. Kiek paėję, užmatome seną akmeninį taką, vedantį link Calhau Sao Jorge. Rudas kelias vingiuodamas veda pro paprastus ir neišpuoselėtus vietos gyventojų namus, bet prižiūrėtus jų daržus. 



Kairėje atsiveria vaizdas į apačioje čiurlenančią Sao Jorge upę. Paleistas levanda vanduo išbėga iš savo kelio ir užlieja visą senąjį kelią. Kai kur tenka bristi.
Pagaliau pasirodo šio kelio pirmosios panoramos į vandenyną.
Taip atrodo dauguma senųjų akmeninių Madeiros kelių.  



Pagaliau Calhau da Sao Jorge priartėja. Per visą ėjimą sutikome vos pora žmonių.



Tiltu pereiname per Ribeira Sao Jorge upę ir pasileidžiame link vandenyno. Ilgai sėdime. Išsitraukiame pietų rišulėlį, užkandame. Bangos šėlsta, atrodo, tik labiau įsismarkėja, priekyje mūsų kasa vis didesnę duobę. O atsitraukęs vanduo palieka išjudintų akmenų bruzdesį.
Paskui sukame į vartus, kažką atvedančius prie vandenyno. Mus jie veda į naują šios dienos žygio etapą. Jei iki šiol ėjome žemyn, dabar teks kilti.  



 Pasitinka siauras žvyro takelis ant aukšto ir stačiai į vandenį žiūrinčio skardžio. Kelyje - tiltas. Atrodo neseniai sukaltas. Ir kriokliukai, iš aukštai krintantys beveik ant tako. Kiek paėjus - žvilgsnis atgal. 



Bendrakeleivę suima stiprus aukščio baimės priepolis. ji tik skuba kuo greičiau išeiti iš jai nemalonios būsenos. Aš – iš paskos, nes neramina jos baimė. Tad iki iškyšulio, galima sakyti, subėgiojame. O tada tokiu pat tempu sukame į artimiausią serpantiną aukštyn.
Kalnas, į kurį turėsime įsiropšti, yra aukštas ir be galo status. Saulės atokaitoje. Jokio šešėlio. Bendražygė niekaip neatsikrato panikos, vis dar lekia ir lekia.
Kad ir skubėdamos, lipame labai ilgai. Sao Jorge pasiekiu visai be jėgų ir gyvenimo džiaugsmo. Saulė, skubėjimas ir stresas atėmė viską.
Dar nemažas atstumas iki miestelio važiuojamąja dalimi lipant į viršų. Laimei, kaimas apniukęs, tai bent atgaivina.
Iki autobuso dar dvi valandos. Yra kas veikia šiame kaime, bet nieko daugiau nebenorime. Jokių panoramų. Tuo labiau - lipimo.
Einame ieškoti kavinės pavalgyti.  



Pavalgyti tinkamos vietos niekaip nerandam. Bet vienoje užeigoje smagus diedukas, kalbantis tik portugališkai, pasiūlo paragauti ponchų. Išragaujame kelias, pasirenkame mėlynąją, marachujų. Dar imame didelį sumuštinį.
Kažkiek atsigauname. Turime laiko, paslampinėjame po kaimą.
103 numerio autobusas atvažiuoja laiku. Važiuojant namo, autobusas užsupa. Kažkoks silpnumas lydi visą likusį vakarą. 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą