Nebūsiu pirmoji keliautoja po Madeirą, pasakiusi, kad smalsumas pažinti šią salą atsirado išgirdus jos pavadinimą. Prieš gerą dešimtmetį, kai dar pasaulio nevaldė internetas, vieno populiaraus dienraščio kelionių skiltyje perskaičiau pasakojimą apie šeimos poilsį Madeiros saloje. Interneto laikais įsitikinau, kad sala turi ne tik viliojantį pavadinimą, bet ir unikalų kraštovaizdį, svetingus salos gyventojus ir skanų maistą. Smalsumas tapo svajone.
2014-06-06. Penktadienis. Vėlai vakare pajudame iš Lietuvos
Naktinis važiavimas iki Varšuvos Simple autobusu. Po to – labai greit pralėkęs šeštadienio pusdienis Varšuvos Pragos rajone. Iš Varšuvos Centralna traukinių stoties vykstame į Varšuvos F. Šopeno oro uostą. Skrydis su portugalų oro linijomis TAP iki Lisabonos, kur persėsime į kitą šios kompanijos lėktuvą, trunka 4 valandas. Lėktuve mėgaujamės labai dosniais ir skaniais pietumis.
Leidžiamės Lisabonoje. Turime 5 valandų tarpą tarp skrydžių. Išnaudojame laisvą laiką - su metro važiuojame į arčiausiai esantį šiuolaikinį Oriente rajoną.
Skrydis iš Lisabonos į Madeiros salos sostinę Funšalį pusę vienuolikos vakare. Vos TAP darbuotojams pradėjus į lėktuvą laipinti keleivius, skrydis atšaukiamas. Nėra lėktuvo kapitono. Užuot nakvoję kuklioje studijoje Funšalyje, džiaugiamės prabanga Marriott viešbutyje Lisabonoje. Kitą rytą didžiulis lėktuvas, skrendantis į Karakasą, atskraidina mus iki Madeiros oro uosto. Gyvenime pirmą kartą tenka skristi lėktuvu, skirtu tarpkontinentiniams skrydžiams. O oro uoste, patys susižinoję mūsų pakeisto skrydžio laiką, pasitinka madeira-airport-transfers darbuotojai. Tad prarasto atostogų pusdienio ne taip ir gaila.
Kaip paprastai, po Madeirą renkamės keliavimą visuomeniniu transportu. Tad gyvenamoji vieta reikalinga strategiškai geroje vietoje: netoli autobusų stočių. Rašau „autobusų stočių“, nes Funšalyje nėra vienos stoties. Salą yra pasidalinę 4 transporto bendrovės. Kiekviena jų turi savo autobusų stotis ir stoteles (Paragem). Galima sakyti, netgi kiekvienam maršrutui po stotelę.
Autobusai yra geros būklės. Tolimesnių atstumų – net labai komfortiški. Vietinių maršrutų – kiek labiau padėvėti, bet švarūs, tvarkingi. Bilietus galima pirkti iš vairuotojo arba specialiuose kioskuose. Išlipant iš autobuso, reikia prieš stotelę paspausti kažkur autobuso lubose esantį stop mygtuką.
Autobusai laikosi grafiko. Bent jau iš pradinių taškų išvažiuojama laiku. Vėliau juk visko gali pasitaikyti: ar darbai kelyje, ar vairuotojo noras išgerti kavos.
Beveik visi autobusų vairuotojai kažkiek kalba angliškai. O jei ir nekalba, tai turi pirštus. Bet būtinai visur reikia klausti dėl stotelių, dėl sustojimų. Nes būna, kad įlaipinimo stotelė – viename aikštės krašte, o išlaipinimo – kitame. Pati sistema turbūt tik jiems patiems suprantama. Bet kartu ir labai paprasta, aiški. Tad nevairuojančius noriu padrąsinti nebijoti šios transporto priemonės Madeiros saloje. Autobusais galima aplankyti beveik visą salą.
Žinoma, dar yra taksi. Taksi dažnai teikia pavėžėjimo iki levadų ar pažintinių takų paslaugas. O paskui turistus pasiima. Reikia pažymėti, kad taksi paslaugos nėra pigios. Nors jei keliaujama keturiese, tikrai smagiau nusisamdyti taksi nei pirkti keliones iš agentūrų.
2014-06-08. Sekmadienis. Botanikos sodas.
Pirmajai viešnagės Madeiroje dienai buvo suplanuotas sodų lankymas. Nors atšauktas skrydis nuvogė pusdienį mūsų viešnagės, bet tikimės pavyti planus.
Oras visiškai pasikeitęs. Nuo kalnų leidžiasi sunkūs juodi debesys, papučia ledinis vėjas. Atrodo, kad tuoj ims lyti. Nieko keisto, juk capacete laikotarpis. Kai rinkomės kelionės laiką, buvo svarbu, kad būtų šilta, kuo mažiau lietaus, kuo daugiau visko žydėtų ir trasos būtų atidarytos. Taigi, suderinę geriausio laiko lankyti Madeirą rekomendacijas ir savo galimybes, išsirenkame birželį. Ir tik kai jau bilietai buvo kišenėje, sužinojau apie capacete – šalmą ar kapišoną – tai yra debesų kalną, tą mėnesį dengiantį Madeiros salą. Labai nerimavau, kad dėl debesų negalėsime džiaugtis vaizdais. Bet visą kelionę oras buvo puikus. Jis tarsi mums užsakytas. Capacete sezonu patariama po salą pradėti dairytis ryte kuo ankščiau. Nes ryte dažnai dar šviečia saulutė, o popiet jau, žiūrėk, stori debesys leidžiasi. Žinoma, būna ir atvirkščiai. O būna ir visai giedras dangus.
31 arba 31A geltonasis miesto autobusas veža iki Botanikos sodų. Tad einame į miesto geltonųjų stotį. Perkame vienkartinius bilietus iš vairuotojo, 1,95 eur. vienas. Autobusas dideliu greičiu kyla siaurais ir stačiais Funšalio keliais.
Botanikos sodas dirba iki 18 val. Parduodanti bilietus darbuotoja paprašo iki to laiko palikti sodą. Kaina - 5,50 eur suaugusiam.
Iškart į akis krinta gėlės – laukinės klivijos didžiulėmis baltomis ir mėlynomis galvomis. Jų pilna visoje Madeiroje. Pasigrožime Funšalio panorama nuo Įsimylėjėlių uolos ir takeliais, pilnais įvairiausių žiedų ir augalų, leidžiamės žemyn.
Botanikos sodo vizitinė kortelė – spalvotas kilimas.
Aplankome palmių, kaktusinių augalų kolekcijas. Yra ir tipiškas madeirietiškas namukas. Visai nebūtina važiuoti į Santaną, vien tik kad tokį pamatytumei. Yra dailus karpytų medelių parkas. Labai patiko paukštelių paviljonas. Kokių tik ten papūgų nėra. Čia užsibūname.
Sodo puošmena – povai. Kad ir kaip kalbinau, uodegos neišskleidė.
Prieš pat šeštą išeiname. Dairomės autobuso stotelės, žiūrime į grafikus. Tuoj prisistato taksistai, siūlydami savo paslaugas. Ne, 8 eur mums brangu. 6 irgi brangu. Ateina prancūzų pora. Taksi vairuotojas kviečia važiuoti visus keturis už 8 eur. Juk vienam bilietas galima sakyti, 2 eur kainuoja. Važiuojame.
Taksistas išleidžia Avenida do Mar – gražioje gatvėje einančioje palei vandenyną.
Čia pat apžiūrime Fortaleza Sao Lourenco – pirmąjį Madeiros fortą, pastatytą 16 amžiuje ant buvusios tvirtovės pamatų. Keletą kartų perstatytas. Dabar – Portugalijos ministrų rezidencija Madeiroje. Beje, sekmadieniais 20 val. vyksta vėliavos nuleidimo ceremonija. Vos kelias minutes tetrunkanti, bet įdomi ceremonija.
Pro Fortaleza Sao Lourenco kylame aukštyn į senamiestį ir pasiekiame Avenida Arriaga. Bene prabangiausia aveniu visame Funšalyje su daugybe kavinių, parkų, paminklų, senovinių pastatų. Prabangus azulėjų mozaikomis puoštas The Ritz viešbutis (ir kavinė): vienas iš seniausių Madeiroje. Įkurtas 1905 m.
Avenida Arriaga atveda iki paminklo Madeiros atradėjui J. G. Zarco. Čia pat patrauklus Portugalijos banko pastato smaigalys. Čia yra dažna švenčių ir susitikimų vieta.
Ir žinoma, Funšalio katedra, vietinių kalba vadinama Se.
Žvalgomės toliau po gatveles. Senamiestyje kiekviena ji turi savo grindinio mozaiką, išdėliotą iš smulkių akmenukų ar plytelių.
2014-06-09. Pirmadienis. Monte ir Cabo Girao.
Rytas giedras. Pabandysime šiandien įveikti ir šios dienos, ir vakarykštės dienos nebaigtą programą. Einame pėstute iki funikulieriaus. Jis pradeda dirbti nuo 9 val.
Perkame paketą, į kurį įskaičiuotas pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi bei bilietai į ant Monte kalno esančius Tropinius sodus. Paketo kaina 23,75 eur žmogui. Gauname dar ir parko žemėlapį su informacija bei keletą reklaminių bukletų. Perkant atskirai, pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi kainuoja 15 eur. O Tropiniai sodai – 10 eur. Taigi, kiekviena sutaupome kiek virš euro.
Iš ryto žmonių nėra. Kabinoje kylame tik dviese. Lakstome nuo vieno suolo prie kito ir fotografuojamės. Pasikėlimas iki sodų trunka kažkur 8 minutes. Panorama fantastiška. Kabinos plaukia dideliame aukštyje. Lekia viena paskui kitą tiek į vieną, tiek į kitą pusę.
Išlipę, sukame į Tropinius sodus.
Iš pradžių Tropiniai sodai per daug nesužavi. Apžiūrime dar ir afrikietiškojo meno muziejų.
Po sodą galima vaikščioti atskirais takais: meno, floros. Mes einame mišriu taku. Takas, pilnas japoniškų sodų motyvų, kinų meno detalių ir madeirietiškomis azulėjomis puoštų terasų, veda žemyn. Atsiduriame prie ežeriuko ir kaskados. Čia labai jauku ir gera. Pabūname ilgiau. Iš pat ryto vienas kitas lankytojas. Stebina milžiniško dydžio paparčiai.
Paskui takelis veda prie rūmų ir skulptūros su šokinėjančia mergaite.
Kai jaučiame, kad sodo gana, einame link Monte kaimo.
19 a. Montė tarp madeiriečių ir lankytojų iš užsienio yra buvęs populiariu SPA kurortu. Savo laiku čia buvo klestinti vietovė su fontanu, bažnyčia, geležinkeliu ir imperatoriškaja rezidencija.
Mes sukame link piligrimų lankomos bažnyčios Nossa Senhora do Monte. Jos papėdėje pilna besidairančių, šūkauja taksi vairuotojai ir medinių krepšių – toboggan - kėravotojai. Būrys madeiriečių čia pat pliekia kortomis.
Į bažnyčią užves 68 laipteliai aukštyn. Taip pat yra galimybė nemokamai užlipti į bažnyčios bokštą, nuo kur atsiveria fantastiška Funšalio panorama.
Leidžiamės žemyn ir neužilgo einame į gatvę. Pasižiūriu, kaip turistai nuleidžiami pintomis medinėmis rogutėmis, vietinių vadinamomis toboggan. Medinį krepšį su įklotu, kur įsodinami žmonės, nuleidžia du patyrę vedliai. Valdyti toboggan – garbingas darbas. Profesija perduodama iš kartos į kartą. Krepšys žemyn stačiomis vingiuotomis 2 km ilgio gatvelėmis šliuožia apie 10 minučių. Rašoma, kad vietomis išvystomas apie 48 km/h greitis. Gal ir smagu būtų. Bet pagailime 25-30 eurų.
Pagaliau tvirtai stovime ant žemės. Laikas įgyvendinti tą kelionės dalį, kuri ir buvo planuota šiai dienai. Važiuosime iki Cabo Girao skardžio.
Cabo Girao pasiekiamas raudonuoju Rodoeste autobusu. Grafikuose yra tik vienas autobuso numeris, važiuojantis į Cabo Girao. Kartą per dieną. Aišku, jis jau išvažiavęs. Bet iš internete rastos info sužinojau, kad netoli Cabo Girao gali pavėžėti Rodoeste autobusas Nr. 7. (Tas, kuris važiuoja tiesiu keliu per Via Rappida – netinka.)
Avenida do Mar esančiame Rodoeste autobusų kioske paklausiu ir paprašau bilietų. Raudonmarškinis diedulė duoda du bilietus (2,75 eur kainuoja vienas), pasako autobuso numerį ir atvykimo laiką. Dar 15 minučių. Šalia šio kiosko paprastai būna kitas autobusų firmos atstovas. Galima jo paklausti, jei yra abejonių, į kurį autobusą sėsti.
Autobusas Nr. 7 lekia labai greit. Bet stotelių daug. Žmonės tai įlipa, tai išlipa. Kelias vingiuotas, suka pro kaimelius, slėnius. Važiuojame labai ilgai.
Akių neatitraukiu nuo kraštovaizdžio: žemai žemai kairėje mėlynuojančio vandenyno, žirnio dydžio namukų ir dešinėje - vos matomo kalno viršaus. Vietomis autobusas prasuka stačiu skardžio pakraščiu. Vietomis akis džiugina ir stebina nesibaigiančios bananų plantacijos. Arba vynuogynai.
Šlaituose terasomis lipa įvairių spalvų daržai. Ir oranžiniai namų stogai. Namai visur gražūs. Tik vienas kitas – sugriuvęs.
Vairuotojas pasako, kada turime lipti. Dar apie pusantro-pora kilometrų tenka paeiti.
Pamatome apžvalgos aikštelę, pasileidžiame link jos. 580 metrus siekiantis Cabo Girao skardis garsus tuo, kad tai aukščiausias Europoje skardis, žiūrintis į vandenį.
Apžvalgos aikštelė turi dar vieną atrakciją: stiklines grindis. Prieš žengiant pirmą žingsnį norisi dar ilgai pagalvoti...
Tiesa, prie Cabo Girao buvo vienintelis tualetas Madeiroje, už kurį mokėjome pinigus (0,50 eur).
Atgal nuo Cabo Girao į Funšalį turbūt būtų galima grįžti ir autobusu, iš tos vietos, kur išlipome iki čia atvažiavę. Bet mes leisimės pėstute iki artimiausio kaimelio Camara de Lobos.
Vos išėję iš apžvalgos aikštelės teritorijos sukame į Funšalio pusę žemyn keliu, vedančiu prie viešbučių. Praėję juos, toliau traukiame važiuojamąja dalimi ir dairomės, kur bus kokie laipteliai ar takelis žemyn link vandenyno. Manau, tų laiptų ir takų turėtų būti ne vienas, nes vėliau praėjome daug rodyklių su veredų ir levadų nuorodomis. Mes sekame nuoroda Caminho Velho do Rancho.
Ėjome apsiavę basutėmis. Nors kelias vietomis buvo kiek apleistas: užneštas žvyru, apkritęs lapais ir žolėmis ar jį užkariavusi pieva. Smagiau butų buvę su uždaresniais batais.
Kelias tai cementinis, tai akmenuotas, tai žvyras, tai laiptai, tai ėjimas važiuojamąja dalimi. Kelias labai įvairus, vaizdai – nenuobodūs, besikeičiantys.
Vis dar stebina bananų plantacijos. Tiesa, pakrantėje tų didžiulių plantacijų mažiau. Bet beveik kiekviename kieme auga po keletą bananų augaliukų. Kaip kad pas mus serbentų.
Bananų plantacijos pakeitė saloje masiškai augintas cukranendres.
Galiausiai pasiekiame miestą. Tingiu iš kuprinės trauktis GPS. Kažkur ne ten pasukame. Nuklystame. Užtat pataikome į fantastišką reginį: Camara de Lobos kaimo bažnytėlė taip gražiai pasislėpusi tarp uolų.
Padarome nemažą lankstą, kol apeiname gana ilgą ir gilų tarpeklį.
Pagaliau išvystu tunelį, kurį teks pereiti, kad patektume į Camara de Lobos.
Pirmiausiai patraukiame prie vandenyno. Pirmąkart gyvenime matome vandenyną. Ilgai sėdime paplūdimyje ant akmenų.
Paskui sukame į kaimą. Jaukios ir ramios gatvelės. Žvejų kaimelio Camara de Lobos pavadinimo kilmė susijusi su ruoniais. 1419 metais išsilaipinę pirmieji gyventojai čia rado tūkstančius ruonių. Deja, per 500 metų situacija visiškai pasikeitė. Per pastarąjį dešimtmetį regiono vadovybė skiria dėmesį šių gyvūnų išsaugojimui.
Camara de Lobos yra pagrindinis salos žvejybinis taškas. Dažnas jų laimikis –Madeiros regionui priskiriama Scabbard‘žuvė. Tai 800 m. gylyje gyvenanti žuvis, kuri gaudoma naktį.
Aukštai kalnuose sirpsta vynuogės, iš kurių gaminamas vynas.
Camara de Lobos kaimelį labai mėgo britų politikas Vinstonas Čerčilis.
Panaršau tarp krante stovinčių laivų. Miestelio centre karšta ir daug žmonių, tad neužsibūname.
Camara de Lobos planavome išgerti ponchos – tikros madeirietiškos, išsuktos su mentele. Tą čia padaryti rekomenduoja visi kelionių gidai. Bet „išsimušame“ iš miestelio. Metame paskutinį žvilgsnį į vandenyne plūduriuojančius laivus ir sukame į pėstiesiems skirtą promenadą Passeio Publico Maritimo, kuri ves link namų...
Vis atsisukame pasigrožėti fantastiška Camara de Lobos ir promenados panorama.
Vis atsisukame pasigrožėti fantastiška Camara de Lobos ir promenados panorama.
Einame iš pradžių į kalną. Paskui takas veda lygiai. Priekyje jau matyti garsiausi ir didžiausi Funšalio paplūdimiai: Praia do Arieiro, Praia Nova ir Praia Formosa. Pėsčiųjų takas veda per tamsaus smėlio paplūdimį. Kažkur sustojame pailsėti. Užmatome lavos kalną. Nusprendžiame palaipioti.
Artėjame prie tunelio Praia Formosa paplūdimio pabaigoje.
Prieš gerą mėnesį iki mūsų kelionės po remonto atidarytas Doca do Cavacas tunelis. Mūsų pirmasis saloje praeitas tunelis. Apšviestas, jaukus. Tik kad drėgnas.
Išėję iš tunelio, pasigrožime nuo prie jo esančios apžvalgos aikštelės. Praeiname promenados apačioje esančius privačius lavos baseinėlius. Pasiekiame skulptūrą Madeiros atradėjui - J. G. Zarco Ponta da Cruz gatvėje. Sukame į plačią pėsčiųjų pakrantės tako dalį. Prieiname prabangių viešbučių zoną. Čia takas jau suka nuo vandenyno. Kyla į kalną. Yra tvankus, erzinantis daugybės praeivių ir mašinų keliamo triukšmo. Pajuntame, kad esame labai pavargę. Kad norime valgyti, bet jėgų turime tik įgriūti į lovą. Tuo neįdomiu keliu einame gerą pusvalandį. Saulutė jau suka į lopšį.
Greitomis iš toli padarau kadrą Reid's Palace viešbučio - seniausio - ir vieno prestižiškiausių Madeiroje, buvusio britų bastiono. Po šiai dienai viešbutyje yra išlikusi angliška tradicija "penktos valandos arbatėlei".
Grįžę krintame miegoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą