Madeira. II dalis

2014-06-10 Antradienis. Vienuolių slėnis: Eira do Serrado – Curral das Feiras.
Rytas saulėtas. Pusryčiams su kava suvalgome po pusę vidutinio dydžio portugališko pyragėlio Pastel de natas. Skanu. Bet nealpėjame, nes nesame saldumynų mėgėjos.

Einame į geltonųjų/pilkųjų autobusų (horariosdofunchal interurban) stotį prie funikulieriaus.
Stotelėse pakabintos lentelės, iš kurios kur važiuoja autobusas. Mums reikalingas 81 numeris, kryptis - Curral das Feiras. 09:05. Už bilietą iki Eira do Serrado sumokame po 4 eurus. Noriu atkreipti dėmesį, kad vos keli 81 numerio autobusai suka iki Eira do Serrado. Kai kurie jų važiuoja tiesiai į Curral. Tokiu atveju išlipti reiktų prieš tunelį ir dar nemažai paeiti iki Eira. Ši informacija svarbi ir tiems, kas planuoja eiti atvirkštiniu variantu: pradėti Curral ir kilti iki Eira do Serrado.

Atvažiuojame į Eira do Serrado. Estalagem Eira do Serrado – populiarus viešbutis šioje vietoje. Suvaikštome į tualetus. Nuperku lauktuvių – siuvinėtų rankšluostėlių.

Ir sukame pro Estalagem Eira do Serrado į viršų link apžvalgos aikštelės. Takas vaizdingas, lengvas, retais laiptais, švarus, apsaugotas.

Apžvalgos aikštelėje vėsu. Žmonių nedaug. Prie viešbučio buvo vos keli automobiliai ir vienas autobusas. Bet turistus palikome žemai, parduotuvę siaubiančius. Aplink – KALNAI. Ir žvilgsnis į aplink kalnų apsuptą ir šešėlyje snaudžiantį Curral kaimuką, kur mes ir leisimės.

Ilgą laiką buvo manoma, kad Curral das Feiras slėnis yra pats vulkano kraterio dugnas. Tačiau šių dienų geologų nuomone, šis paviršius susiformavo kaip ilgų erozinių procesų pasekmė.

Iš apžvalgos aikštelės atgal veda tas pats takas. Kol nulipome, žmonių aplink viešbutį padaugėjo. Jau atvažiavę net keli turistiniai autobusai. Čia vis suka lengvieji automobiliai, mikroautobusai, taksi.
Nedelsiame pradėti žygį pėsčiomis. Sunflower gidas liepia eiti iki tos vietos, kur išleido autobusas ir ieškoti rodyklės su Eira do Serrado. Nuo čia turi prasidėti akmeninis takas žemyn. Bet čia – statybos. Pasiblaškome. Užkalbintas statybininkas nuveda iki starto. Pasirodo, statybų teritoriją juosiančioje tvoroje yra tarpelis, kuris ir atveria kelią į mūsų tikslą. Ant grindinio net kreida balta rodyklė nupiešta.
Leidžiamės žemyn. Tiesa, ne akmeniniu senuoju keliu. O statybininkų grunte iškirstais laiptais. Bet laikinasis takas netrunka įsilieti į senąjį akmeninį. Čia pat atsiveria ir panorama į kalnus.

Prieš pat bendražygės nosį iš viršaus nukrenta akmenys. Jai baisus šokas. Man irgi dreba kojos. Bet negi grįšim atgal? Mažumėlę pastovime, paklausome. Ir tyliai, ant pirštų galų pramauname tą vietą.
Zigzaguojame žemyn. Dešinėje aukštai stačios uolos šlaite veda senasis Curral kelias. Tiesa, jis šiuo metu yra visiškai nenaudojamas, uždarytas.

Aplink mūsų einamą taką pilna senų nudžiuvusių medžių. Žvalgomės į visas puses. Visur taip gražu. Akis malonina tai kalnai, tai priekyje vis artėjantis Curral kaimas.

Ant kalnų viršūnių pasirodo debesys. Iš pradžių jie taip lengvai kabodavo užsikabinę už viršūnės. Vėliau debesų ima daugėti, jie sunkėja ir pilkėja.
Curral das Feiras jau čia pat. Kelyje pasigirsta klegėjimai. Mus aplenkia pavieniai keliautojai. Kažkas kopia į viršų.
Pasiekiame važiuojamąjį kelią. Sukame į dešinę. Curral ranka pasiekiamas.

Taigi, Curral. Vos priėję kaimelį, pamatome autobusų stotelę. Ji moderni. Švieslentė rodo artimiausio atvykstančio autobuso maršrutą ir likusį laiką iki jo.
Curral das Feiras slėnis į lietuvių kalbą verčiasi kaip Vienuolių slėnis. 1566 m. besislėpdamos nuo įsibrovėlių prancūzų čia prieglobstį rado Funšalio Santa Clara vienuolyno vienuolės. Pats kaimas įsikūrė beveik 200 metų vėliau. 19 a. vienuolių iniciatyva buvo pastatyta bažnyčia Nossa Senhora do Livramento.
Apžiūrime bažnyčią ir šalia esančias kapinaites. Paskui kylame į Curral. Nuo kalnų, iš kur atėjome, vis smarkiau leidžiasi sunkūs pilki debesys.
Pietauti einame į kavinę prie autobusų stotelės. Curral regionas garsus savo patiekalais iš kaštainių. Taigi, šios dienos gurmaniškąją pažintį skirsime jiems.
Lipame į terasą. Vaizdas čia fantastiškas. Sakomės kaštainių likerio. Imame kepsnį su kaštainiais. Taip pat kaštainių pyrago desertui prie kavos. Likeris fantastiškai skanus. Karštas patiekalas – toks per vidurį. Pyragas – visai šiaip sau. Bet aptarnavimas užtat be priekaištų. Padavėja kas kelias minutes teiraujasi, ar ko netrūksta. Pamačiusi, kad fotografuojamės, pasisiūlo mus abi įamžinti. Galiausiai pasiūlo paragauti marachujos (passion, pasifloros) ir vyšnių likerių. Marachujos – fantastiškai skanus.
Pietūs atsieina kiek virš 20 eur už abi.
Iki autobuso laiko – geras pusvalandis. Einame dar pamarširuoti po kaimą.

Lipame aukštyn pėsčiųjų takeliais. Grįžtame į pagrindinę gatvę. Akis paganome į madeirietiškus rankdarbius. 

Laikas į autobusą. Debesys jau beveik siekia Curral. Aplink pilka, kiek nejauku net.
Atvažiuoja 81 numerio autobusas. Vėl 4 eur. Veža pirma į galutinį tašką – Lombo Chao. Mums tai puiki ekskursija. Nes autobusas prasuka kaimus kaimelius.
Pagaliau grįžta į Curral, tik kitu keliu suka per kaimelį. Pravažiavęs jį, rieda į tunelį. Išlindęs – juda mums jau žinomu keliu iki Eira do Serrado. O ten mus pasitinka pienas....
Toks rūkas, kad už metro atrodo vientisa balta juosta. Dabar suprantu, ką reiškia saugotis rūkų Madeiroje ir visas išvykas pradėti kaip galima ankščiau.

Nieko nematyti, bet autobusas važiuoja gana greit. Žinau, kad kelias siauras ir vingiuotas. Iš priekio atlekia agentūrinis autobusas su turistais. Vos nebūna būmbt. Bet kažkaip išsivingiuoja abu vairuotojai. 

Leidžiantis žemyn, rūkas retėja. Medžiai ir kalnai vėl įgauna ryškius savo kontūrus, o bendras kraštovaizdis – spalvas. Sėkmingai pasiekiame Funšalį.

Diena dar nesibaigė. Lankysime netoli namų esantį fortą Fortaleza de Sao Tiago.

Fortas pastatytas 1614m. Šiuo metu čia veikia restoranas ir šiuolaikinio meno muziejus. Beje, muziejus išeiginėmis ir šventinėmis dienomis nedirba. Tad pavaikštome tik po fortą.

Išeiname į gatvę, sukame link Igreja do Socorro. Igreja do Socorro - senamiesčio parapijos bažnyčia. Pastatyta 16 a., Funšalio globėjo šv. Džeimo Jaunesniojo garbei. Po poros šimtmečių buvo sugriauta per žemės drebėjimą. Šiuo metu bažnyčioje esantys paveikslai ir drožiniai skirti Dievo motinai. Tačiau kiekvieną gegužės 1-ąją čia vyksta iškilmės, skirtos šv. James.
Nuo bažnyčios grįžtame senamiesčio – Zona Velha – Santa Maria gatve. Be proto jauku čia. Ir daug piešinių ant pastatų.  

Dar nesame buvę prie Igreja do Colegio bažnyčios. Be to žinau, kad sumokėjus eurą, galima užlipti į apžvalgos aikštelę pasigrožėti Funšalio panorama su katedros bokštu. Atidaryta nuo 10 iki 15 val. Deja, nė karto nespėjome.
Patraukiame link Igreja Sao Pedro - nedidelės bažnytėlės su gražiu ir išskirtiniu, azulėjomis išklotu interjeru, gražiais paveikslais. Bet mūsų vizito metu bažnyčioje vyko mišios. Trumpai pasimeldėme su visais. Bet nuodugniau apžiūrėti bažnyčios nebuvo kaip.
Nuo Sao Pedro bažnyčios leidžiamės link namų į netoli esantį miesto parkelį. 

 Oras geras, einame toliau. Užsukame į 20 a. viduryje įkurtą Santa Catarina parką.
Maža Santa Catarina koplytėlė nukelia į 17 amžių. Čia pat ir paminklas K. Kolumbui.
Didelė parko teritorija, su tvenkiniais, augalais, žalia veja, vaikų žaidimo aikštelėmis. Čia pat – nemokami ir labai švarūs tualetai. Net popieriaus yra.
Šiandien dar nepavargę, tai einame dar į vieną objektą – Sao Jose fortą, esantį Pontinha islet.
Įėjimas nemokamas, bet prižiūrėtojas paprašo išeinant paaukoti kiek negaila. 

2014-06-11 Trečiadienis. Portela – Porto da Cruz.
Einame į Avenida da Mar esančią žaliųjų SAM autobusų stotelę. Autobuso Nr. 20. Važiuoja maršrutu Funchal / Santo da Serra / Funchal. Laikas 09:30. Kaip ir planuota, Portelą pasiekiame kažkur 10:45.
Autobusas Porteloje tiek važiuojant pirmyn, tiek atgal stoja prie Portela A Vista restorano.
Portela – tik nedidelis kaimukas. Gal ir nebūtų šis taškas kažkuo ypatingas, jei ne iš čia atsiverianti nuostabi panorama į Penha de Aguia – Erelio lizdą – uolą ir vandenyną.
Taigi, išlipę iš autobuso pagal šalia esančią nuorodą kylame laiptais į viršų, į panoramos aikštelę.  

Paskui einame prie čia pat esančios suvenyrų parduotuvės ir ant stelažų gėles pardavinėjančių moterų. Nuperku krūvą sėklų mamai ir draugėms, po 2 eur. Protėjų. Pardavėja įduoda dar ir dovanų.

Einame link vietų, kur turi prasidėti Marocos ir Funduros levandos. Bet mes esame tinginės šioje kelionėje. Norim greit ir lengvai pasiekti Porto da Cruz. Tad renkamės labai nepopuliarų, bet smagų kelią.
Sunflower gide patraukė dėmesį 15 žygis: leidimasis nuo Portela iki Porto da Cruz iš pradžių senu akmeniniu keliu, o paskui – įprastais keliais ir takeliais. Pagal Sunflower turėtume užtrukti 2 valandas.
Nuoroda akmeninio kelio, vedančio iki Cruz da Guarda kaimo, vos įžiūrima. Neslėpsiu, buvo nerimo dėl trasos. Nes net ir anglų forume apie ją neradau jokių atnaujinimų. Bet galvojau vis tik rizikuoti ir eiti.
Taigi, traukiame gana sparčiu žingsniu. Senovinis akmeninis kelias eina mišku. Nėra labai smagus, nes visas nuklotas lapais, kai kur apneštas gruntu. Bet nėra ir baisus. Tikrai normaliai praeinamas kelias.
Po kokių penkiolikos minučių nuobodaus ėjimo mišku properšose vis pasirodo panorama. 

 Miške vėsu, gera. Nė gyvos dvasios aplink. Tik šalia siaurute levada čiurlena vanduo. Paskui miškas išretėja, lieka pavieniai medžiai. Saulė jau plieskia.
Prieiname pievas, pilnas žiedų. Netoli gyvenvietė, laiptai čia cementiniai, tvarkingi ir švarūs.
Galiausiai įsukame į Cruz de Guarda kaimelį. Cruz de Guarda visai mažutis kaimeliukas pagal miniatiūrinę gatvę išsidėstęs. Iš pradžių jis pasirodo visai apleistas. Vėliau namai ima gražėti. Tylu. Tik savo pasirodymu šunis išjudinome.

 Status siauras asfaltuotas kelias vis suka žemyn. Pro namus, laukus, tolėliau esančius šlaitus su daržais ir sodais. Ir iš akiračio nesitraukiančia Penha de Aguia.
Paskui Erelio lizdas lipa aukštyn, o mes vis einame žemyn. 

Pietaujame pakelėje ant bordiuro Penha de Aguia papėdėje. Net driežai nepuolė.
Kiek dustelėję prieiname kitą kaimelį – Maiata. Matome, kad važiuojamoji dalis labai toli vingiuoja. Jau esame išmokę pėsčiųjų vaikščiojimo paslapčių kalnuotose vietovėse. Tad ieškome laiptų ar kokio takelio, nesunkiai nuvesiančio mus žemyn. Žinoma, tokį randam. Tik jis tos pavargęs, menkai naudojamas turbūt.
Vėl išeiname į važiuojamąją dalį. Nuo Maiata kaimo einame kiek ne taip, kaip rašo kelionių gidas. Bet koks mums skirtumas. Svarbu, kad judame reikiama kryptimi ir randame visus reikalingus objektus.
Praeiname tiltą per Maiata upę. Kaime nemažai pastatų su daugybe vazonuose žydinčių gėlių išpuoštais kiemais.
Nuo Maiata kaimo link vandenyno keliu einame gana ilgai. Vis stabtelim praleisti atvažiuojančių automobilių. Arba pasimėgauti vaizdais. 

Netoli vandenyno nuo važiuojamosios dalies žemyn suka cementinis pėsčiųjų takas. Pasigrožim panorama iš aukštai ir nerime į nendrėmis apaugusį pėsčiųjų taką. Didžiulių nendrių plotuose pasijuntu tarsi girioje.
Jau prie vandenyno. Dairomės tai į vieną pusę, tai į kitą. Taip netoli iki Porto da Cruz. 

Kelias iki Porto da Cruz atrodo netolimas, bet užtrunkame. Paplūdimiu iš mokyklos grįžta mokiniai. Gal ir smagu eiti į mokyklą vandenyno krantu. 

Pasiekę Porta da Cruz, sukame promenada aplink iškyšulį. Čia be proto karšta.
Apėję iškyšulį, norėjome pabūti prie vandenyno. Pasideginti, pasimaudyti. Bet paplūdimys – ant saulės. O ji taip negailestingai pliekia. Nebenorim jau ir paplūdimio. 

Sukame į miestelį. Labai greit prabėgame lyg karštu pečiumi  Porto da Cruz centru. Norime kur nors atsigaivinti. Einame į kavines, kurias matėme tik atėję į miestą. Šią minutę svarbu tik turėti pavėsį, vaizdą į vandenyną ir kažkuo atsigaivinti. Įsitaisome. Prieš akis – Atlanto mėlis ir rytdienos maršruto uolos. 

 Pasisotinę bei pasimėgavę vandenyno vaizdu, einame į gatves. Tiesa, tų gatvių viena, gal dar antrą rastum Porto da Cruz. Nori nenori atsiduriama prie bažnyčios. 

 Pasidairome ir einame laukti autobuso. Iki jo dar vos ne pusvalandis. Neturime jėgų, sėdame ant šaligatvio. Susirenka ir daugiau turistų. Pagaliau – važiuojam. Bilietas tiek pirmyn, tiek atgal atsiėjo po 4 eur žmogui. Jų kainos priklauso nuo zonos.
Grįžę į Funšalį, dar aplankome Fortaleza do Pico.