2024-10-01, antradienis. Bursa.
Nors šiandien neplanavome labai anksti keltis, bet iš miego pažadina tradicinis žadintuvas – iš vos už poros namų esančios mečetės sklindantis kvietimas maldai - azanas. Puryčiai viešbutyje nuo 8 valandos, tad sulaukę nustatyto laiko, lipame į terasą ant viešbučio stogo.
Pusryčiai tradiciški turkiški. Nuo terasos pasidairau į miestą ir kalnus.
Šiandien mano bendrakeleivės gimtadienis. Jos gimtadienio proga buvau suplanavusi įdomesnę programą, tačiau po vakarykštės lietingos dienos dangų dar dengia debesys ir pūčia stiprokas vėjas, tad nutariame imtis paprastesnio plano: platesnės pažinties su Bursos miestu. Po pusryčių lipame į Tophane parko kalvą, nuo kurios visas miestas matosi tarsi ant delno.
Į Tophanės kalvą galima užlipti iš skirtingų miesto vietų. Daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukia ant kalvos esančiame parke 18 amžiuje pastatytas 33 metrų aukščio ir 6 aukštų Laikrodžio bokštas.
Nuo kalvos sienų dairomės į apylinkes. Apačioje likęs miestas remiasi į kalnus. Matau "savo" mečetę - žadintuvą ir prekybos centrą, už kurio yra mūsų viešbutis.
Šalia laikrodžio tovi keturios patrankos, kurios senais laikais skelbdavo Ramadano mėnesio pasninko pradžią ir pabaigą.
Kai iš Tophanės kalvos parko išeina didelė grupė turistų, čia pasidaro visiškai tylu. Nebent sučeža parko teritoriją tvarkantys vyrai. Mėgaujuosi ryto tyla.
Nustembu ant Tophane kalvos pamačiusi senovinio funikulieriaus kabiną. Mūsų šios dienos planuose turėjęs būti Bursos funikulierius buvo pirmasis funikulierius Turkijoje. Kabina, kurią matome, buvo naudojama iki 2012 metų. Vėliau funikulierius buvo iš esmės rekonstruotas, senosios gondolos pakeistos naujomis, atnaujintos stotys.
Ant
Tophane kalvos yra Osmano Gazio – Osmanų imperijos įkūrėjo sūnaus
mauzoliejus. Mauzoliejus pastatytas ant šv. Elijaus bažnyčios griuvėsių. Rašoma, kad keliose mauzoliejaus vietose yra išlikę buvusios bažnyčios grindų fragmentai.
Mauzoliejuje taip pat yra Orhano Gazi žmonos, sūnaus ir nežinomų asmenų
sarkofagai.
Nustebina, kad grindys neišklotos kilimais ir nereikia nusiauti batų.
Apėję Tophane kalvos parką, tuo pačiu taku nusileidžiame žemyn. Nusileidę pastebime, kad yra aukštyn į kalvą ir žemyn keliantis eskalatorius. Kaip gi jo neišbandysime? Vėl kylame aukštyn, tik šįkart lengvai ir greitai.
Eskalatoriumi pasikėlę į Tophane kalvą, sukame į gatvę ir netrukus pamatome miesto sieną bei vartus.
Spėjama, kad Bursos miesto sienos buvo pastatytos 185 metais prieš Kristų, valdant imperatoriui Prusijui, vėliau jos buvo pristatomos, atnaujinamos. Rašoma, kad Bursoje išlikusių sienų ilgis yra virš 3 kilometrų. Šiuo metu yra išlikę 6 miesto vartai. Vienus iš jų - Saltanato kaip tik dabar ir praeisime.
Praėję miesto vartus, sukame Kale gatve, kur stovi nuostabūs spalvingi osmanų laikotarpiui būdingi namai.
Pakeliui praeiname Šahadeto mečetę. Ši mečetė nėra turistų traukos objektas, todėl ne maldų metu yra uždaryta.
Skersuojame gatvėmis pirmyn ir atgal. Rajonas be galo žavus. Atvykus į Bursą ilgiau, nei vienai dienai, tikrai rekomenduoju čia pasivaikščioti.
Prieiname Kavakli mečetę, pirmąjį Korano mokymo centrą Bursoje, bet mečetė yra užrakinta.
Netoli
Üftade mečetės randame puikią apžvalgos aikštelę, su kavine, suoliukais
ir žydinčiomis gėlėmis. Aikštelės taip ir neįamžinu, tačiau miesto
panoramą nuo jos pyškinu nesustodama.
Už
apžvalgos aikštelės rastoje kavinėje sėdame išgerti turkiškos kavos. Savininkė
senutė kalba tik turkiškai, tačiau labai mandagiai ir šiltai aptarnauja.
Prie kavos užsisakome simitą, labai skanus. Prie dailių, metalo gaubtu apgaubtų, kavos puodelių padėta po gabalėlį lukumo. Už dvi kavas ir simitą sumokame 65 liras.
Išėję iš kavinės, apsilankome 16 amžiuje pastatytoje Üftade mečetėje ir mauzoliejuje. Atkreipiu dėmesį, kad Bursoje į mauzoliejus užėję žmonės meldžiasi prie sultonų ir kitų didikų kapų. Stambule to nepastebėjau.
Üftade mečetė yra kukli. Pasidairome po vidų, ilgai neužsibūname.
Bursa man labai patinka. Tiek miestas, tiek žmonės. Miestas, atrodo, niekuo neypatingas, bet labai jaukus. Mieste turistų nedaug, tik vieną kitą grupę matėme. Gatvėmis vaikšto daugiausiai musulmonai, žmonės kalba turkiškai. Labai džiaugiuosi galinti pažinti tikrą turkišką miestą.
Senoji Bursos architektūra.
Šalia mečetės yra kapinės.
Paskui sukame gatve, vedančia už miesto sienos.
Vaikštome palei miesto sienas. Praeiname dar vienus miesto vartus: Tahtakale arba Jogurto.
Esu suplanavusi aplankyti dar vieną lankomą Bursos vietą. Iki jos galima nuvažiuoti, bet mes turime laiko, tad nutrepsime Kaleboyu, Kalebahçe gatvėmis. Jos nėra pačios įspūdingiausios, tačiau matome senųjų miesto sienų likučius.
Kas
Bursoje apsistos dienai ar pusantros, tikrai neverta sekti mūsų
pėdomis, tačiau galint Bursai skirti daugiau laiko, visai smagu pažinti
ne turistinius objektus.
Atsitiktinai prieiname tvirtovę Zindankapı. Smalsumo vedinos užsukame į kiemą.
Kažkas anglų kalba pašaukia, kad užeitume į vidų, lankymas nemokamas. Užeiname. Čia veikia Zindankapi muziejus, vaizduojantis įvykius nuo Bitinijos ir imperatoriaus Prūsijaus laikų iki Osmanų. Ši vieta tarnavo kaip kalėjimas ir egzekucijų vieta. Miesto istorija pasakojama naudojant dirbtinį intelektą ir animacijas.
Apeiname patalpas žemai rūsiuose, po to kylame ant miesto sienų.
Palikę muziejų, toliau leidžiamės link savo tikslo. Einame upės pakraščiu. Panašu, kad čia yra visiškas užkampis, net vietiniai nevaikšto.
Po kurio laiko mūsų šunkelis įsijungia į judrias miesto gatves.
Kulniuodamos visokiais užkobariais, galiausiai pasiekiame Muradiye kompleksą - Muradiye Külliyesi. Tai Sultono Murado II kompleksas, geriau žinomas kaip Muradiye ir yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jame yra mečetė, medresė, sriubos virtuvė, hamamas ir 12 kapaviečių - mauzoliejų. Jį pastatė sultonas Muradas II – Bursos osmanų sultonas.
Nustebina, kad Muradya mauzoliejuose dauguma antkapių nėra aptraukti audiniu, kaip mačiau kitur, o pripilti žemių, nes kilmingieji palaidoti žemėje. Taip pat daugumoje Muradiye mauzoliejų nėra kilimų, tad įėjus į vidų, nereikia nusiauti batų. Vėl pastebiu, kad žmonės mauzoliejuose meldžiasi prie kiekvieno antkapio.
Bandysiu
apeiti visus 12 mauzoliejų. Pirmieji - įdomūs ir gražūs. prie kiekvieno
pastato stovi lentelė su aprašymu turkų ir anglų kalba.
Sultono Murado II mauzoliejaus pastatas yra puošniausias, tačiau vidus jo kuklus.
Iš sultono Murado II einu į Cem Sultan mauzoliejų. Pastarojo vidus yra labai puošnus, dekoruotas spalvotomis plytelėmis ir ornamentais.
Šiame mauzoliejuje yra palaidoti sultono Mehmedo Užkariautojo (to paties, kuris su osmanais užkariavo Stambulą) sūnūs Cem ir Mustafa. Nors šis mauzoliejus buvo statytas šehzadei Mustafa, tačiau, vėliau jame palaidojus ir Cem, jis vadinamas pastarojo vardu.
Grožiuosi Cem mauzoliejaus sienų ir lubų ornamentais.
Ateinu į Şirin Hatun mauzoliejų. Rašoma, kad osmanų sultono Bayezid II žmonai Şirin Hatun mauzoliejus buvo pastatytas 16 amžiuje. Şirin Hatun pagal to metu papročius lydėjo savo sūnų šehzadę Abdulą, tad gyveno keliose dabartinės Turkijos vietose. Po šehzadės mirties grįžo į Bursą, pastatė jam mauzoliejų, kuriame ir pati buvo palaidota.
Mauzoliejuje ant sienų bei lubų matosi užrašai, taip pat puošia ranka pieštos dekoracijos.
Išorėje visi Muradya komplekso mauzoliejai yra panašūs. Muradya kompleksas buvo renovuotas 2014 metais, kuomet jis buvo įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Paskui įkišu nosį į taip pat 16 amžiuje pastatytą Gülruh Hatun mauzoliejų. Gülruh Hatun buvo sultono Bayezid II sugulovė ir su sultonu susilaukė sūnaus ir dukros. Gülruh Hatun visur lydėjo savo sūnų, dangstė jo silpnybes ir siekė, kad jis, o ne santuokinis sultono sūnus, taptų naujuoju sultonu. Po sūnaus mirties Gülruh Hatun grįžo į Bursą ir buvo palaidota jai pastatytame mauzoliejuje.
Rašoma, kad šį mauzoliejų puošiantys rankomis piešti ornamentai yra geriausias 16 amžiaus kaligrafijos pavyzdys. Tiesa, 19 amžiuje ornamentai buvo perpiešti, patobulinti, tačiau komplekso rekonstrukcijos medu buvo atkurti.
Ateinu prie atviro mauzoliejaus. Skelbiama, kad ant kapo nebuvo įrašo, tad nėra galutinės informacijos apie jame palaidoto asmens tapatybę. Manoma, kad čia guli Mehmedo Užkariautojo akušerė Gülbahar Hatun. Kapas vadinamas „Gülbahar Hatun kapas“ arba „Akušerės kapas“. Tai viena iš dviejų struktūrų su atvira aplinka Muradiye kapuose. Šis kapas taip pat yra kukliausias tarp dinastinių kapų Bursoje.
Prieinu šehzadės Mahmudo mauzoliejų. Šehzadė Mahmudas buvo sultono Bayezid II sūnus, apie motiną žinių nėra. Šehzadė Mahmudas mirė valdydamas Manisą, o po mirties buvo palaidotas Bursoje.
Šehzadės Mahmudo mauzoliejus atrodo labai spalvingas ir prabangus. Rašoma, kad mauzoliejų puošiandys ornamentai 19 amžiuje buvo užtinkuoti, tačiau po komplekso rekonstrukcijos matome juos tokius, kokie buvo nutapyti 16 amžiuje.
Dar vienas mauzoliejus skiriamas Mükrime Hatun, Bayezid II sūnaus šehzadės Šehinšacho žmonai ir šehzadės Mehmedo motinai. Duomenų apie pastato statybas nerasta, bet atsižvelgiant į tai, kad Mükrime Hatun mirė 1517 m., manoma, kad šio mauzoliejaus statybos data yra 16 amžiaus pradžia. Jos sienas puošia gausūs įvairių epochų rankomis piešti ornamentai. Šalia Mükrime Hatun kapo, šiame mauzoliejuje yra nežinomų kapų.
Dar vienas mauzoliejus pastatytas 15 amžiuje ir skirtas Gülşah Hatun, Mehmedo Užkariautojo žmonai ir šehzadės Mustafos motinai. Rašoma, kad mauzoliejus buvo pastatytas, kai Gülşah Hatun buvo gyva. Mauzoliejuje yra du marmuriniai kapai: prie pat įėjimo yra Gulshah Hatun kapas. Kitas sarkofagas šiame mauzoliejuje yra nežinomas.
Mauzoliejaus vidus yra labai kuklus.
Mauzoliejuose palaidotų asmenybių istorija labai įdomi, tačiau ilgainiui pavargstu nuo visų vardų ir didelio kiekio informacijos. Likusius Muradya komplekso mauzoliejus apeinu spartesniu žingsniu.
Užeinu į 16 amžiuje pastatytą sultono Suleimano Didžiojo sūnui šehzadei Mustafa skirtą mauzoliejų.
Šehzadė Mustafa iš pradžių buvo palaidotas kitoje vietoje, vėliau perlaidotas šiame kompelse.
Mauzoliejaus statyboms architektą išrinko pats Sultono Suleimano Didžiojo architektas Sinanas. Mauzoliejaus statybai buvo panaudotos kai kurios Bizantijos laikų statybinės medžiagos, pavyzdžiui, iš „Bursa Sarayı“ rūmų atvežtos marmurinės plokštės ir kolonos.
Šis mauzoliejus ko gero yra vienas prabangiausių visame komplekse.
Visų mauzoliejų nė nefotografuoju. Galva susisuko nuo jų gausos.
Išėjusi į lauką, randu įdomią antkapiuose didikų galvas puošusių tiurbanų ekspoziciją. Ši ekspozicija man yra labai įdomi, užsibūčiau čia ilgam, tačiau draugė jau apžiūrėjo kompleksą, laukia parke ant suoliuko, paskubu apžiūrėti kompleksą ir aš.
Dar toliau randu antkapių kolekciją.
Užeinu į likusius nelankytus mauzoliejus.
Apžiūriu paskutinį, Hüma Hatun skirtą mauzoliejų. Šį mauzoliejų 15 amžiuje Mehmedas Užkariautojas pastatė savo motinai Hüma Hatun.
Mauzoliejus taip pat yra žinomas kaip „Ak Turbe“ („Baltasis mauzoliejus“) arba „Hatuniye Turbesi“ („Hatuniye mauzoliejus“). Šio mauzoliejaus viduje – 19 amžiuje rankomis piešti ornamentai. Jie dengia atitinkamai jo kupolą, mihrabą ir sienas. Be Hüma Hatun sarkofago, pastatyto ant marmurinės platformos, šiame mauzoliejuje yra dar vienas nežinomas sarkofagas.
Muradya mečetės neapžiūrėsime, nes prasidėjo maldos. Į ją pažiūrime iš šalies.
Paskutinį kartą pasižiūrime į Muradya kompleksą ir trauksime kitur.
Muradya kompleksas nėra kažkokia ypatingai vaizdinga vieta, tačiau jei domitės istorija, čia apsilankyti būtina. Man dar neteko lankyti tiek mauzoliejų vienoje vietoje, tad vieta pasirodė išskirtinė, todėl rekomenduoju čia užsukti.
Išėję iš Muradiye komplekso, patenkame į gatvės turgų. Pažiūrime į prekystalius, nusiperkame vaisių. Pora labai didelių persikų mums atsieina 35 TL, mandarinai - 20 TL, kriaušių kainos nebepamenu.
Paskui tramvajumi grįžtame į senąją Bursą. Bilietų skaitytuvas yra tramvajuje, belieka prie jo priglausti Bursakart kortelę. Tramvajus yra modernus, skaitytuvai lygiai tokie patys, kokie yra Vilniaus visuomeniniame transporte.
Pasiekę Osmangazi rajoną, vėl sukame pro Didįjį turgų.
Viešėdamos Bursoje, dar nelankėme 14 amžiuje pastatytos Didžiosios Bursos mečetės - Ulu Cami. Esame šalia Ulu Cami, tad netrukus užeisime apžiūrėti.
Anais laikais ši mečetė buvo penktoji po Mekos, tačiau gausiai lankoma ir dabar. Įdomu, kad mečetės viduje, jos viduryje yra įrengtas ritualinis fontanas - şadırvan.
Išėję iš Ulu cami, patraukiame link dar vieno dienos tikslo. Pakeliui užeiname į prekybos centrą Waikiki. Paskui gatvėje sudomina kavinė, pavadinta Atmosfer firin, kurioje suvalgome dviejų rūšių lahmacun, desertui - ketmer, geriame airano, arbatos. Visa tai abiems bendrai atsieina tik 320 TL.
Ilgokai žmonių pilnais šaligatviais ėję palei siauras bei judrias gatves, atsiduriame netoli 15 amžiuje pastatytos Žaliosios mečetės - Yesil Camil.
Rašoma, kad Žalioji mečetė yra pirmasis osmanų pastatytas marmurinis pastatas Turkijoje.
Užeiname pasidairyti po vidų.
Mečetės interjeras yra išdėliotas iš turkio spalvos plytelių.
Žaliosios mečetės viduryje taip pat stovi fontanas.
Išeiname į lauką. Mečetė labai didelė. Sunku suvokti, kaip anais laikais pastatydavo tokio dydžio pastatus.
Palikę Žaliąją mečetę, sukame į šalį ir kylame laiptais aukštyn.
Ant kalvos stovi memorialas penktajam Osmanų sultonui Mehmedui I: Žaliasis mauzoliejus - Yesil Turbe. Mauzoliejaus sienos padengtos žaliomis plytelėmis. Spėjama, nuo jų spalvos ir atsirado komplekso pavadinimas - Žaliasis.
Išėję iš mauzoliejaus, ilgokai grožimės tolyn plytinčia Bursos panorama.
Paskui vaikštome gatvelėmis aplink Žaliąjį kompleksą ir grožimės osmanų laikotarpiui būdingais pastatais.
Namai čia labai jaukūs.
Stebina daug kur Turkijoje matomi mini kavos staliukai ir kėdutės. Man, ne aukštaūgei, ant tokių sėdėti nebuvo patogu. Ir kaip turkai ant jų sėdėdami gali valandų valandas plepėti?
Yesil Turbe mauzoliejus iš galimės pusės.
Tuo pačiu keliu grįžtame link savo gyvenamosios vietos. Gatvės pilnos dideliu greičiu riedančių mašinų, šaligatviai pilni vaikštančių žmonių. Planavau apžiūrėti Setbaşı, Irgandi tiltus, tačiau jau nebeturiu jėgų iki jų eiti.
Gatvės kioske perkame Halka Tatlisi - labai skanų desertą. Vieneto kaina - 25 liros. Ir akimirksniu praryjame.
Paskui vaikštinėjame gerai pažįstamomis Osmangazi rajono gatvėmis.
Pavargę vaikščioti, ilgai sėdime parke prie Rotušės. Miestas pilnas žmonių. Gera stebėti jų keliamą hipnotizuojantį šurmulį ir nesibaigiantį judėjimą.
Žiūriu, kaip fontane darbuotoja plauna dėžę nuo smūčio. Gal ir nieko baisaus, su feiriu, bet kempinę nuplauna apačioje nutekėjusiame vandenyje. Daugiau gatvėje smūčio nenorėsiu.
Parke ant suolo sutaršome po dieną turguje pirktą persiką ir kriaušę. Būtų metas ieškoti vakarienės, tačiau nuo lahmadžiūno ir halkų rimtam maistui esame per sočios.
Galiausiai sukame ilsėtis. Grįžę į viešbutį, su lašeliu Vilniaus oro uoste pirktos Čepkelių trauktinės atšvenčiame draugės gimtadienį. Bursos parduotuvėse alkoholiu neprekiauja. Jo būna specializuotose parduotuvėse, bet jau nebeieškome.
Rytoj laukia Bursa, Uludağ ir Cumalıkızık.
