2023-10-10, antradienis. Hymettus kalnai ir Atėnai.
Šį rytą nutariu pabėgti iš miesto. Einame į miesto autobusų stotelę, esančią už Viktorijos metro ir laukiame 224 numerio autobuso. Mums reikalinga Kaisariani kryptis, tačiau švieslentėje ties autobuso numeriu šviečia priešinga kryptis. Kaip bežiūrėčiau į žemėlapį ir eismą gatvėje, Kaisariani kryptis turėtų būti šioje stotelėje. Nutariu vadovautis logika ir laukti autobuso čia. Iki autobuso atvykimo rodomos 15 minučių, tačiau jis atvažiuoja po 5. Autobusas sausakimšas. Lipame ir važiuojame ten, kur mums reikia: iki Kaisariani.
Pabėgimui iš miesto buvau numačiusi pasivaikščioti po Hymettus arba Hymettos/Ymittós/Imittós/Υμηττός kalnus. Tai 16 kilometrų ilgio kalnų grandinė Atėnų Atikos srityje.
Hymettus yra išraizgę daug pažintinių trasų, tačiau iki jų pradžios dar reikia šiek tiek paeiti. Širdis iškart atsigauna, nes nuo stotelės takas eina mišku, kuris visas yra nusėtas visokių atspalvių ciklamenų žiedais.
Pasivaikščiojimą Hymettus kalnuose buvau susidėliojusi pagal maps.me žemėlapį. Panašu, kad pažymėjau tiesiausią, bet ne lengviausią trasą: kurį laiką siauru takeliu vos ne ropomis tenka kopti į stačią kalvą. Mus sekė pora vyrų, tačiau jie pasidavė ir nusuko kitais takais, o mes niekieno netrukdomos galime grožėtis tolumoje likusiu Atėnų vaizdu.
Pakilęs į kalną, mūsų statusis takas įsijungia į ramų ir platų kelią, kuriuo ateiname iki gražios panoraminės aikštelės. Prieš akis atsiveria beveik visas už 5 kilometrų esantis Atėnų miestas, o tolumoje įžiūrime miniatiūrinę Akropolio kalvą.
Į apžvalgos aikštelę ateina nedidelė organizuota grupė, tad patraukiame tolyn.
Už apžvalgos aikštelės pamatome pirmąsias krikčioniškas bazilikas: šv. Marko ir Šventųjų Arkangelų. Bazilikos stovi tuščios, tad trumpai pasidairome aplinkui.
Šventųjų Arkangelų bažnyčia atrodo tvarkingai.
Šv. Marko bazilika yra apgriuvusi.
Gaiviu miško taku patraukiame prie kito Hymettus kalnų taško. Pirmą kartą šioje kelionėje mano širdis sudainuoja, nes jaučiuosi atsiradusi ten, kur man labiausiai patinka būti: kalnų take. Akys krypsta tai į antenomis nusagstytas kalnų viršūnes, tai į žemai slėnyje likusius Atėnus, tai į taką supantį alyvmedžių sodelį, tai į dangų šaunančias kiparisų žvakes. Čia taip gražu, tylu ir dieviškai gera.
Pro miško properšas matosi žemai likę Atėnai.
Labai gražus yra mūsų nueitas kalias, tik spėk dairytis į visas puses.
Mišku bei pro tuščias sodybas vedančiu keliuku netrukus ateiname prie 12 amžiui priskiriamo Kaisariani vienuolyno.
Pasėdime po šalia vienuolyno augančiais medžiais, užkandame.
Aplink vienuolyną apeiname kelis kartus, nes niekaip nerandame durų patekti į vidų. Netikėtai pamačiusi prie vienų durų informacinį lapelį, nusikeikiu, kad nešovė mintis iš anksto pasidomėti apie vienuolyno darbo laiką. Kaip tyčia, antradienį jis nedirba.
Pasvarstome, ką veiksime toliau. Rūpi Hymettus kalno trasos ir šių kalnų įdomybės, tačiau dar daug kas liko nelankyta Atėnuose, tad nutariame grįžti į juos.
Iki jau pažįstamos Kaisariani autobusų stotelės leidžiamės žemyn vedančiu automobilių keliu. Kelias mažai judrus, tad eiti spartu ir patogu. Kaisariani autobusų stotelėje 224 numerio autobusas laiku nepasirodo. Stotelėje prisirenka daug žmonių. Po gero pusvalandžio atvažiuoja net du 224 numerio autobusai. Lipame, dedame prie skaitytuvo savo 5 dienų bilietus ir važiuojame link Atėnų centro.
Autobusas važiuoja netoli Lykavitos kalvos, tad nutariame šokti lauk ir apžiūrėti šį iš skirtingų miesto vietų matomą kalną. Iki kalno tenka siauromis gatvėmis nemažai kopti aukštyn. Smagiai nuteikia pakeliui pasitaikę spalvoti laiptai.
Laiptų kelyje link Lykavitos kalvos yra ne vieni. Kopiant į įkalnę kepina saulė. Poilsio akimirkomis mielai pasigrožiu spalio žiedais ir žemai likusio miesto panorama.
Ateiname prie į Lykavitos kalvą keliančio funikulieriaus. Jis už kelių minučių kels į kalną. Pakilimas į viršų kaunuoja 8 eurus, į abi puses - 10. Nutariame funikulieriumi pasikelti aukštyn, o žemyn nusileisti kojomis.
Suskumbame užsiimti panoraminius langus apatiniame vagone. Funikulierius pakyla lygiai pirmą valandą, kaip ir nurodyta grafike. Funikulierius kyla tamsiu tuneliu, tad jokios panoramos nematome.
Po kelių minučių nuo Lykavitos viršūnės dairomės į užburiančius vaizdus.
277 metrų virš jūros lygio aukštyje esanti Lykavitos/Lykabettos ar Lykavittos/Λυκαβηττός kalva yra aukščiausia vieta Atėnuose. Kalvos pavadinimo kilmė iki šiol nėra aiški. Pasak legendos čia gyveno vilkai, todėl ir pavadinimas gali reikšti „kalnų vilkai“.
Einame pasidairyti po kalvos viršūnę.
Lykavitos kalvą įvardinčiau kaip būtiną aplankyti vietą lankantis Atėnuose, nes vaizdai į visas puses yra fantastiški, nebežinome, kur pirma žiūrėti.
Ilgiau pasižiūriu į Hymettus kalnus, kuriuose šiandien buvome.
Kitoje pusėje matome Akropolį ir jūrą.
Atėnai nuo Lykavitos kalvos.
Ant Lykavitos kalvos yra daugybė takų, tačiau jais klaidžioti tingisi, o ir labai karšta. Turbūt geresnių vaizdų, nei nuo pačios viršūnės, jau neberasime. Užeiname į Lykavitos kalvos viršuje esančią nedidelę 19 amžiuje ant buvusios bizantiškos bažnyčios pamatų pastatytą šv. Jurgio koplytėlę ir jos pakraštyje esančiu taku leisimės žemyn.
Nuo Lykavitos kalvos leistis žemyn pasirodo labai smagu ir paprasta, nes nutiestas platus ir tvarkingas plytelių bei asfalto takas. Tako pakraštyje auga oleandrai, kaktusai, agavos, kurios pastiprina tako panoramos įspūdį, tad kas kelias minutes stoju grožėtis ir fotografuoti.
Milžiniški agavų žiedai papuošia panoramą.
Nusileidę nuo Lykavitos kalvos, esame netoli dar nelankytų vietų, įeinančių į kombinuoto Akropolio bilieto kainą. Užeiname į Aristotelio licėjų. Buvusio licėjaus vietoje matome tik pamatų ir sienų likučius. Saulė beprotiškai kepina, tad licėjuje neužsibūname, nes karščio ir įspūdžių pilna galva nebepriima jokios naujos informacijos. Ilgiau pasivaikštome po sodus, esančius šalia licėjaus.
Nuo licėjaus patraukiame prie dar vieno objekto. Motociklų ir motorolerių parkingo ypatumai.
Pakeliui dairausi į ramius senus gyvenamuosius rajonus bei juos puošiančius žiedus.
Ateiname iki Panatenaikos stadiono/Panathinaïkó Stádio/Παναθηναϊκό Στάδιο. Perkame 10 eurų žmogui kainuojantį bilietą, į kurį įeina audiogidas, kurį galima pasirinkti 5 kalbomis. Audiogidus aš labai mėgstu, tačiau blogybė yra ta, kad pastarąjį reikia grąžinti per valandą. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad valandos buvo per mažai, nes informacijos pateikiama daug ir ji yra įdomi. O dar norisi ir šiaip po stadioną paslampinėti. Nežinau, ar kas būna vėluojantiems, mes grąžinome, galima sakyti, minutė minutėn.
Iš balto marmuro pastatytas Panatenaikos stadionas įkurtas 5 amžiuje prieš Kristų ir buvo naudojamas Panatėnų žaidynėms, skirtoms Atėnų miesto globėjai deivei Atėnei.
Per savo ilgą istoriją stadionas patyrė didelių pokyčių, nes plintant krikščionybei, jis buvo apleistas. 18 amžiuje nutarus atnaujinti olimpines žaidynes, stadionas buvo kapitaliai rekonstruotas ir įgavo dabartinę formą. Pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės čia vyko 1896 ir 2004 metais. Tai vieta, iš kurios olimpinė ugnis pristatoma į visas olimpinių žaidynių vietas. Čia taip pat vyksta renginiai, koncertai.
Stadiono pakraštyje stovi dviveidės skulptūros, jauno ir seno žmogaus. Vienam dar viskas yra prieš akis, o kitas gali apžvelgti ir įvertinti savo nueitą kelią ir pasiekimus.
Vietos garbingiausiems žiūrovams.
Rašoma, kad Panatenaikos stadionas talpina 80 tūkstančių žiūrovų.
Prieš akis - Lykavitos kalva, ant kurios ką tik buvome.
Klausydamos audiogido, užeiname į nedidelį muziejų.
Ekspozicija įdomi, bet skubame laiku atiduoti audiogidą, tad ją apžiūrime paviršutiniškai.
Valanda Panatenaikos stadione praeina labai greitai. Jis tikrai vertas aplankyti. Vienintelis minusas, kad jame yra labai karšta ir gavome šilumos smūgį.
Nuo Panatenaikos stadiono einame iki netoliese esančių pirmųjų Atėnų miesto kapinių. Kelias eina į kalvą. Panatenaikos stadione gautas karštis niekur nedingsta, tad prie kapinių abiems vos laiko kojos. Aplink tik kapinių reikmenys, nesimato jokios kavinės ar užkandinės. Kioske perkame angliavandenių (sausainių bei saldaus gėrimo) ir ant šaligatvio krašto sėdame užkąsti. Šiek tiek atgavę jėgas, traukiame į kapines.
Pirmosiose Atėnų kapinėse stovi šv. Teodoro bažnyčia.
Rašoma, kad pirmosios Atėnų kapinės,
buvo įkurtos 1837 metais, praėjus keleriems metams po Graikijos
nepriklausomybės atgavimo ir modernios valstybės gimimo, yra oficialios
ir seniausios miesto kapinės. Pirmosios Atėnų kapinės yra populiarių
politikų, menininkų, muzikantų, poetų ir kitų iškilių šiuolaikinės
graikų kultūros veikėjų paskutinė poilsio vieta. Jos gali pasigirti
didingais neoklasikiniais ir romantiškais architektūros elementais bei
keliomis garsiomis skulptūromis.
Panašių kapinių jau esame matę ir turbūt dar nesame atsigavę po šilumos smūgio, tad ši vieta jokio įspūdžio nepalieka.
Rašoma, kad garsiausias šiose kapinėse antkapis yra „I Koimomeni“ (Mieganti mergina), vaizduojanti negyvą mergaitę, kurią sukūrė menininkas Yannis Chalepas, kurio kapas taip pat yra kapinėse.
Teapeiname tik dvi pagrindines kapinių gatves, nes mus užpuola debesis uodų. Rankos ir kitos atviresnės vietos iškart nusėjamos raudonais pumpokšliais, todėl skubame išeiti ir trepsėsime link dar vieno lankytino objekto.
Einame link Olimpėjaus. Pakeliui apžiūrime akmeninę Agios Fotinos graikų stačiatikių bažnyčią.
Olimpėjų jau matėme pačią pirmą mūsų kelionės Atėnuose dieną, tačiau tada patingėjome eiti iki bilietų kasų. Ir gerai, nes šio objekto lankymas įeina į Akropolio kompleksinį bilietą. Iki muziejaus darbo pabaigos likusi valanda, bet jos turėtų pakakti apžiūrai.
Šį objektą garsina Dzeuso šventykla. Rašoma, kad Dzeuso Olimpiečio šventykla buvo didžiausia šventykla visoje Graikijoje, didesnė net už Partenoną. Statybos darbai pradėti 6 amžiuje prieš Krristų, tačiau baigti tik 2-jame mūsų eros amžiuje. 132 metais antrojo vizito į Atėnus metu, Romos imperatorius Publijus Elijus Trajanas Adrianas nusprendė užbaigti šventyklos statybas ir ją paskirti Olimpiečiui Dzeusui. Iš viso statybos darbai užtruko net 638 metus. Šiandien yra išlikę tik 15 iš 104 masyvių 17 metrų aukščio kolonų, kurios mūsų vizito metu yra paslėptos pastolių.
Pasidairę į Dzeuso Olimpiečio šventyklą pro mums jau pažįstamus parkus traukiame link senamiesčio - Plakos rajono.
Zappion parke randame anksčiau nematytą skulptūrą su pilnu vėžliukų baseinu.
Nacionaliniame parke gausiai žydi brugmansijos. Nors man labiau patinka jas vadinti durnaropėmis.
Tvenkinyje plauko didelės ir spalvotos žuvys.
Kurį laiką einame gatvėmis, nes žemėlapyje Panepistimiou gatvėje esu pasižymėjusi keletą žvaigždučių, tad reikia patikrinti, kas po jomis slepiasi. O slepiasi tai, kas priverčia atvėpti žandikaulį: trys vienas šalia kito esantys neoklasicizmo stiliumi pastatyti įspūdinti pastatai. Trys šviesą nešančios įstaigos.
Rašoma, kad 18-19 amžiuje neoklasicizmo stiliui išpopuliarėjus Europoje, šią madą perėmė ir Graikija. Graikijai išsivadavus iš osmanų imperijos, karalius Otas nusprendė, kad Atėnai neatitinka Vakarų civilizacijos gimtinės ir demokratijos lopšio įvaizdžio, tad buvo nuspręsta miestą atnaujinti naujais didingais pastatais.
Šis neoklasicizmo kompleksas pradėtas statyti 1864 metais. Projektą finansavo pats karalius Otas, vėliau pastatų statyba buvo remiama ir kitomis privačiomis lėšomis. Kompleksas buvo užbaigtas 1890 metais.
Pirmoji mūsų kelyje, pasipuošusi žymiųjų Atėnų mąstytojų skulptūromis, stovi Atėnų akademija. Pastatą puopšia Sokrato ir Platono - svarbiausių Graikijos istorijos filosofų skulptūros.
Rašoma, kad Atėnų akademija buvo pastatyta pagal Akropolio Propilėjus – vartus į Akropolio kalną. Aukštai iškeltos Išminties deivės Atėnės ir šviesos dievo Apolono statulos primena, jog tai yra tas pats miestas, kuriame gimė demokratija ir vakarietiška civilizacija – kaip karalius Otas ir sumanė.
Paskui pasidairome į Atėnų universitetą. Universitetas vietinių kalba vadinamas Panepistimio. Taip buvo pavadinta priešais pastatą esanti gatvė bei metro stotelė.
Universitetą puošia 45 metrų freska, kurioje vaizduojamas karalius Otas, apsuptas įasmenintų mokslo ir meno sampratų, vilkintis klasikinės eros graikiškus drabužius.
Galiausiai apžiūrime Graikijos nacionalinės bibliotekos pastatą.
Po netikėtai smagios staigmenos traukiame ieškoti vakarienės. Vienoje iš kavinių valgome Mousaka, kuri nėra skani, nes per riebi ir patraukiame ilsėtis.
