2018-06-11. Pirmadienis. Lamego, Pinhao ir Peso da Regua.
Po žygio Deuro slėnio šlaitais mums norėjosi poilsio, tai yra lengvo pasivaikščiojimo miesto gatvėmis.
Šiandien vyksime į kitoje Deuro upės pusėje derlingame slėnyje esantį Vizėjaus provincijai priklausantį ir 26 tūkstančius gyventojų turintį Lamego miestą.
Lamego iš Peso da Regua (Regua) yra lengvai pasiekiamas autobusu.
Aš Portugalijoje vengiu važinėti autobusais, nes šis keliavimo būdas toje šalyje man atrodo gana chaotiškas.
Peso da Regua to chaoso kaip niekad daug: autobusų stoties šiame mieste nėra. Šalia traukinių stoties stovi išrikiuotos bent 6 autobusų stotelės, bet prie jų nėra jokios informacijos, nei kada, nei kas, nei kur iš jų važiuoja.
Laimė, yra visagalis internetas, tad kas ir kada važiuoja, netrunku išsiaiškinti.
Iš Regua į Lamego miestą veža net kelių keleivių vežėjų autobusai: Rodonorte http://www.rodonorte.pt/en ir Transdev http://www.transdev.pt/index.php
Artimiausias autobusas išvyks 09:20, vežėjas – Transdev.
Iki mums reikalingo autobuso išvykimo dar yra laiko ir tuo pasinaudodamos pasidairome aplinkui.
Kol laukiame, sustoja keli pilkos spalvos Tamega firmos autobusai. Vieni jų veža į Vila Real, kiti –man nežinomomis kryptimis.
Kuri bus mūsų autobuso stotelė, sužinau klausinėdama jose laukiančių žmonių.
Likus kelioms minutėms iki išvykimo, atvažiuoja baltos spalvos autobusas su raudonu užrašu “Transdev” ir sustoja stotelėje, esančioje upės pusėje. Vairuotojui už bilietą sumokame po 2,40 Eur, sėdamės ir netrukus pajudame.
Autobusas skrieja raitytu keliu, vaizdai pro langą fantastiški.
Planuodama kelionę ketinau šiuo keliu iš Lamego į Regua pareiti pėsčiomis, juk ką reiškia 10 kilometrų nusileisti į pakalnę, tačiau važiuodama suprantu, kad eismas yra gana intensyvus ir eiti nebus smagu.
Autobusas serpantinu greitai kopia į kalną bei sustoja daugelyje kaimo stotelių. Vaizdai pro langą atima visą mūsų dėmesį, tad nė nepamatome, kaip atvažiuojame.
Beje, autobusas stoja net keliose stotelėse pačiame Lamego mieste. Galėjome iškart išlipti senamiestyje, tačiau noriu iš anksto apsižiūrėti, kaip atrodo Lamego autobusų stotis.
Lamego autobusų stotyje yra nemažai platformų ir visos jos nustatytos autobusais. Tačiau nėra aikštelių numerių, informacijos beveik nematyti, tik prie kai kurių aikštelių stovi vietinio transporto grafikai.
Transdev autobusų bendras grafikas yra pakabintas stoties viduje. Jis atitinka mano turimą, rastą internete, tad patenkintos išeiname pasidairyti po Lamego senamiestį.
Lamego senamiestis prasideda čia pat už autobusų stoties, belieka tik gatvę pereiti. Pirmas senamiesčio vaizdas man pasirodo labai patrauklus. Iškart apsidžiaugiu, kad Lamego miesto lankymą įtraukiau į savo planus.
Lamego miestas turi ilgą ir seną istoriją. Kas įkūrė Lamego miestą: romėnai ar maurai, taip ir liko neaišku. Vieni šaltiniai teigia, kad Lamego miestui pradžią davė musulmonų religiją išpažįstantys maurai, vėliau miestas ir apylinkės perėjo į krikščionių valdžią. Kitur rašoma, kad Lamego įkūrė romėnai, pastarąja versija labiausiai tikiu. Tačiau visi šaltiniai tvirtina, kad Lamego net du kartus priklausė musulmonams.
1057 metais regioną iš maurų išvadavo Kastilijos ir Lijono karalius Ferdinandas Didysis, būsimo pirmojo Portugalijos karaliaus Alfonso Henriko senelis.
Anot legendos 1143 metais Lamego mieste buvo surengta didikų asamblėja, kurios metu ir buvo išrinktas pirmasis Portugalijos karalius. Taigi, Lamego didžiuojasi šiuo visai šaliai reikšmingu Portugalijos didikų susirinkimu.
Vėliau Lamege katalikybės centrą buvo įsteigusi vyskupija. Šiuos įvykius liudija išlikusi 13 amžiaus pilis, Lamego katedra ir mažytė Santa Maria de Almacave bažnyčia.
Lamego miesto vardas yra kildinamas nuo žodžio Lamaecus, vartoto 5 amžiuje ir nurodžiusio aplink pilį esančių žemių savininko titulą. Didžiausio suklestėjimo miestas sulaukė 18 amžiuje, kuomet čia buvo gaminamas aukščiausios kokybės vynas. Tačiau mus miestas ko gero nustebins ne vynu, o bažnyčių gausa.
Bandysime apžiūrėti šį istorija ir architektūra turtingą miestą, dažnai vadinamą Portugalijos baroko sostine.
Eidamos užmetame akį į 18 amžiuje Lamego vyskupo pastatytą pastatą, kuriame šiandien įsikūręs Lamego muziejus.
Paskui pamatome miesto katedrą.
Ateiname į prabangią kvadrato formos aikštę. Katedra stovi saulės pusėje, tad jos nuotrauką padarysiu vėliau. Kol kas žvalgomės po aikštę.
Paskui įžengiame į katedros vidų.
Kalbama, kad bažnyčia šioje vietoje stovėjo jau 6 amžiuje. Lamego katedrą Sė 13 amžiuje buvusios bažnyčios vietoje pastatė karalius Alfonsas. Katedra buvo pastatyta romėnišku stiliumi, tačiau tokia, kokią matome dabar - gotiška, yra po 16 – 17 amžiuje vykusių rekonstrukcijos darbų. Iš anų laikų yra išlikęs romėniško stiliaus bokštas su 16 amžiuje įtvirtinta rozete.
Bažnyčios vidus yra kuklus. Man labiausiai patinka lubų menas.
Trumpai pasidairę einame į lauką ir traukiame link judrios gatvės. Esu skaičiusi, kad iš Largo da Sé gatvės galima patekti į jaukų vienuolyno priestatą su žaviu kiemeliu. Kaip tik pamatome, kad kažkas įeina pro sunkias pastato duris. Pasileidžiame iš paskos ir neprašauname. Kiemelis tikrai žavus.
Apžiūrėję Lamego katedrą ir kiemelį, metame akis į puošnų 20 amžiuje pastatytą teatro pastatą - Teatro Conceição Ribeiro. Tiesa, nuo 18 amžiaus šioje vietoje stovėjusiame pastate veikė Gailestingumo namai, bet 19 amžiaus pabaigoje pastatą prarijo gaisras. Miesto taryba išpirko žemę ir joje pastatė teatro rūmus.
Patraukiame link Lamego pilies.
Pakeliui pamatome Igreja de Sao Francisco bažnyčią. Šalia yra buvusio vienuolyno liekanos.
Į Lamego pilies teritoriją įeiname pro Porta do Sol vartus. Greta yra kažkada vienuolėms klarisėms priklausęs pastatas su puošnių įėjimu.
Įėję pro vartus, atsirandame vaizdingoje apžvalgos aikštelėje, nuo kurios puikiai matosi Lamego katedra Sė, šv. Remedijos bažnyčia ir Santa Cruz vienuolynas.
Tačiau iki pačios pilies dar tenka paeiti senomis siauromis gatvelėmis.
543 metrų aukštyje stovinti Lamego pilis - Castelo de Lamega e Cisterna savo forma man primena Gimarainso pilį.
Ant šios kalvos pilį pastatė imperatoriaus Trajanas (kitur – kad pilį pastatė maurai. Bet jei tikėsime, kad miestą įkūrė romėnai, tai ir pilį turėjo pastatyti jie). Vėliau maurai pristatė ir prailgino pilies sienas. 11 amžiuje karalius Ferdinandas Didysis pastatė medinį pilies bokštą ir padengė jį vandenyje išmirkyta oda, tokiu būdu siekdamas apsaugoti pilį nuo sudeginimo.
Lamego visais laikais viliojo užkariautojus, todėl kiekvienas naujas šeimininkas pakeisdavo pilies struktūrą.
Dabartinė pilis pastatyta 13 amžiuje karaliaus Alfonso pavedimu, tačiau yra nukentėjusi nuo prancūzų įsiveržimų bei per Pilietinį karą 19 amžiuje.
Įspūdingiausiai atrodo ir geriausiai matosi kvadratinis daugiau nei 20 metrų aukščio esantis bokštas. Mane nustebino faktas, kad 16 – 17 amžiuje šis pilies bokštas tarnavo kaip miesto rotušė.
Kitas įspūdingas pilies objektas turėtų būti už pilies sienų esanti 20x10 metrų pločio Cisterna. Bokšto ir Cisternos lankymas apie 50 metų buvo uždarytas. Po 2014 metų rekonstrukcijos šiuos objektus galima aplankyti. Pirmadieniais Cisterna ir pilis uždaryta, todėl tik pasižiūrime į žemai likusį Lamego naujamiestį - Barrio Bajo.
Kad jau pilies ir Cisternos mums pamatyti nelemta, sukame siauromis senomis gatvėmis link dar vienų miesto vartų - Porta da Villa.
Pastarieji, esantys prie pilies bokšto ir du grubios formos pastatus jungiantys arkos formos vartai dar vadinami Porta do Aguião, Porta dos Figos/Fogos. Manoma, kad miesto vartai yra išlikę dar prieš perstatant pilį karaliui Alfonsui.
Leidžiamės į gatves. Gatvės išpuoštos vėliavomis. Vakar buvo Lamego miesto šventė, tačiau sekmadienį iki čia nevažiuoja autobusai. Bet nėra to blogo, nes mums tenka pats gerumas: ramios ir vis dar šventiškos miestelio gatvės.
Einame į aikštę šalia savivaldybės ir Jardim Da República sodus. Sodai gana prabangūs.
Iš jų matome ką tik lankytą pilį, o taip pat ir 16 – 17 amžiuje pastatytą Lamego Rotušę - Lamego Camara municipal.
Pasisukiojame po sodus, metame akį į Convento das Chagas vienuolyną. Lamego vyskupas, besirūpindamas šventos Klaros vienuolyno vienuolių klaresičių apgyvendinimu, 16 amžiaus pabaigoje įkūrė šį vienuolyną. Pirmąja vienuolyno abate buvo minėto vyskupo sesuo.
Iki šių dienų yra išlikusi tik vienuolyno bažnyčia. Randu informacijos, kad šiuo metu bažnyčia yra uždaryta. Ji tarnauja kaip sandėlis Šventosios savaitės procesijų metu. Altorių paveikslai buvo perkelti į muziejų.
Grįžtame į Respublikos sodus. Žalios vejos plotas yra apsodintas medžiais. Sudomina daili pavėsinė.
Sodo pakraščiai prašosi atnaujinti, tačiau vaizdas į miestą ir tolėliau esančius kalnus iš čia yra gražus.
Mane žavi tolumoje žydintys kalnai. Mielai po juos pavaikščiočiau, bet ne arti jie. Pakaks pasižiūrėti į 19 amžiuje sukurtą “O Lamego” fontaną.
Tiesa, fontanas kažkada stovėjo sodų viduryje, o 1924 metais buvo perkeltas į dabartinę vietą. Šalia fontano yra įrengti dailūs laiptai.
Traukiame prie viršutinėje miesto dalyje įsikūrusios vienos seniausių Lamego bažnyčių. Tačiau nedaug tenueiname, nes apylinkės nuo fontano prieigų priverčia atvėpti žandikaulį: gražus Lamego miestas ir kaip gerai, kad jį įtraukiau į kelionės programą.
Pakeliui apžiūrime 18 amžiuje pastatytus vyskupų rūmus – Paco Episcopal arba dar vadinamus Almacave namus. Beje, šiame pastate pačioje pradžioje buvo įsikūrę teisingumo rūmai.
O šalia rūmų stovi Igreja de Santa Maria de Almacave bažnyčia.
12 amžiuje ant buvusio senovinio arabų nekropolio pastatyta bažnyčia yra geriausias Romantiško stiliaus pavyzdys. Legenda pasakoja, kad vyskupas, norėdamas išgarsinti bažnyčios varpo skambesį, į pelkę įmetė maišą su auksinėmis monetomis, sakydamas, kad šios bažnyčios varpas skambės garsiau. Varpas skambėjo iš ties garsiai ir prabangiai.
16-17 amžiuje bažnyčia buvo perstatyta. Iš 12 amžiaus bažnyčios yra išlikęs tik įėjimas.
Besiruošdama kelionei skaičiau, kad būtent šioje bažnyčioje Alfonsas Henrikas ir buvo patvirtintas Portugalijos karaliumi.
Dabar bažnyčioje veikia muziejus, į kurį neiname. Pasidairome aplinkui.
Priešais Bažnyčią yra paminklas šalies nepriklausomybės paskelbimo 850 jubiliejui - Ano do Tratado de Zamora.
Almacave Rua gatve traukiame tolyn. Ši gana ilga gatvė jungia žemutinį ir viršutinį miestus.
Almacave, La Rua Marques de Pombal, Av General Alves Pedrosa gatvių sankirtoje pasidairome į įdomių formų pastatus, kurie priklauso Amatų ir prekybos rajonui.
Pagaliau patraukiame prie labiausiai atvykti į Lamego viliojusio objekto – šv. Remedijos bažnyčios.
Pirmiausiai prieiname į pagrindinę miesto arteriją - plačią alėją Avenida Visconte Guedes Teixeira. Alėjos pabaigoje prieiname skulptūrą Nežinomam kariui.
Alėja įsijungia į kitą – Avenida Doutour Alfredo de Sousa. Joje ošia fontanas “Keturi metų laikai”.
Prieš akis mūsų šios dienos kelionės tikslas – Santuario de Nossa Senhora Dos Remedios. Tačiau prieš ją pasiekdamos norime pasistiprinti ir į kavinę užeiname išgerti kavos su tradiciniu portugališku pyragaičiu Pastel de natas.
Pasistiprinę žingsniuojame link bažnyčios.
Bet iš pradžių turime užlipti nors ir dailiais, bet 686 aukštais laiptais – Escadaria de Nossa Senhora Dos Remedios, užkelsiančiais į Monte do San Esteban kalvą.
Šių dailiomis azulėjomis papuoštų laiptų statyba užtruko net 200 metų ir buvo baigta tik 1905 – aisiais.
Panašius besikryžiuojančius laiptus, kokie mūsų laukia šiandien, prieš kelias dienas jau įveikėme Bragoje.
Remedijos laiptai, turintys 14 stotelių, irgi yra suskirstyti į atskiras dalis.
Lamego laiptai kuklesni, nei lipome Bragoje, tačiau vis tiek žavūs. Lipti nesunku. Taip pat vilioja atsisukti atgalios ir pažiūrėti, ką paliekame žemai.
Antroje laiptų dalyje stovi 19 amžiuje sukurtas ir šventosios Remedijos brolijos finansuotas granitinis Undinės fontanas. Fontanas yra nedidelės šv. Lurdo Mergelės koplyčios viduryje.
Mane labiau domina azulėjomis puošti laiptai.
Jei Bragos Bom Jesus bažnyčios laiptai kerėjo prabanga, tai Lamego šv. Remedijos bažnyčios laiptai dovanoja fantastišką vis žemiau liekančio miesto panoramą.
Vis aukštyn ir aukštyn.
Paskutinė laiptų dalis - Largo dos Reis – Karalių aikštė pasitiks beveik pačiame viršuje. Aikštės viduryje stovi 15 metrų aukščio Milžinų fontanas, o aplink stovi 18 Dovido skulptūrų.
Obeliskas kalno viršuje žymi laiptų pabaigą. Nuo kalno pasidairome į gražius miesto vaizdus.
O po to apžiūrime Santuario de Nossa Senhora Dos Remedios bažnyčią.
Santuario de Nossa Senhora Dos Remedios bažnyčia šioje vietoje stovi daugybę metų. Tiesa, 14 amžiuje ant šio kalno stovėjo tik nedidelė švento Stepono koplyčia. Dabartinis baroko ir rokoko stiliaus bažnyčios pastatas buvo pastatytas 1761 metais. Kiekvienų metų rugsėjo pradžioje pasimelsti šventajai suplūsta minios piligrimų.
Altorius yra išdrožinėtas iš medžio.
Viduje atvėstame ir išėję į lauką apeiname aplink Santuario de Nossa Senhora Dos Remedios bažnyčią.
Pietinėje bažnyčios pusėje yra 18 amžiuje pastatytas Chafariz do Remedios fontanas.
Ant kalvos auga 700 metų skaičiuojantis medis.
Ką gi, pagrindinis dienos tikslas pasiektas. Tolimesnė dienos programa priklausys pagal mūsų norus.
Lamego mieste ir jo pakraštyje dar liko nelankyti keli objektai. Prie jų galima leistis tais pačiais puošniaisiais laiptais, kuriais čia užlipome. O galima bandyti sukti maps.me žemėlapyje pažymėtu takeliu.
Pasvarstome, kad galbūt spėsime šiandien nušauti du zuikius: apžiūrėję Lamego, dar nuvažiuoti į Pinhao miestelį. Tad pasileidžiame žemyn mums jau gerai pažįstamais laiptais.
Nusileidę pasukame prie dar vieno objekto - Santa Cruz vienuolyno. Pakeliui apžiūrime bažnyčią ir kapines.
Kapinės mūsų akims neįprastos ir pasirodo įdomios, bet iki šiol niekur nematytos formos varpinė nurungia prabangių antkapių gausybę.
Šios kapinės su šalia esančia Santa Cruz bažnyčia sudaro šventos Klaros vienuolyno ansamblį. Tiesa, pastatai šiuo metu priklauso gynybos sistemai ir yra nelankomi.
Vienuolynas buvo įkurtas 16 amžiaus pabaigoje, o 18 amžiuje tai buvo stambiausias vienuolynas apylinkėse.
Trumpai apžiūrėję vienuolyno kompleksą, judame link autobusų stoties. Kiekviena senamiesčio gatvė turi miestui būdingo stiliaus pastatų.
Gatve nusileidę nuo kalno pamatome fontaną.
Čia pat pasitinka nedidelė ir mažai kam žinoma Tremtinių/Ištremtųjų Igreja do Desterro bažnyčia, pastatyta 17 amžiaus pradžioje, nors koplyčia, skirta Tremtinių/ištremtųjų globėjai, šioje vietoje stovėjo jau anksčiau.
Ši dvigubą pavadinimą turinti bažnyčia skirta šventosios šeimynos ištrėmimui į Egiptą. Bažnyčia beveik visą laką būna uždaryta, dėl jos aplankymo reikia tartis su darbuotoja. Tad užeiti nė nebandome, o pasileidžiame gatvėmis tolyn.
Lamego senamiestis labai mažas. Dar tik po pirmos, o mes jau jį apėjome. Aišku, galima dar būtų klajoti ir klajoti tomis pačiomis gatvėmis bei atrasti naujų, bet nutariame laikytis naujai gimusio plano, todėl patraukiame į autobusų stotį.
Pakeliui užeiname prie ryte lankytos Lamego katedros Sė. Dabar saulė jau šviečia iš tos pusės, iš kurios jos ir reikia fotografijai padaryti.
Kelias į autobusų stotį jau žinomas.
Atėję pamatome mus atvežusį autobusą su atviromis durimis ir netgi tą patį vairuotoją. Valio, lygiai antrą važiuosime atgalios į Regua.
Važiuojame tuo pačiu vaizdingu keliu. Labai žavi kalnai ir jų apačioje tekantis Deuras.
Grįžę į Regua, perkame atgalinį traukinio bilietą iki Pinhao. Iki traukinio dar yra laiko, tad pavaikštome po Peso da Regua miestelį.
Atėjus išvykimo laikui išriedame Deuro pakrante.
Šiandien diena saulėta ir 25 kilometrų ilgio traukinio kelias yra nepaprastai vaizdingas. Ne šiaip sau Deuro upės pakrante vedanti geležinkelio linija - Linha do Douro yra viena vaizdingiausių visoje šiaurinėje Portugalijoje.
Pravažiuojame pakrantėje įsikūrusius nedidelius miestelius, akis ganome į aukštyn šlaitu lipančius vynuogynus.
Lipame Pinhao traukinių stotyje. Ji padabinta azulėjų piešiniais. Ant stoties sienų 1937 metais išklotose azulėjose pavaizduoti 24 miestelio istoriją vaizduojantys fragmentai. Stoties pastatui papuošti iš viso buvo panaudota 100 azulėjų.
Pirmiausiai sukame į krantinę. Miestelyje yra uostas, kuriame stoja ne tik vietiniai laiveliai, bet ir kruizu upe plaukiantys laivai.
Čia pučia didelis vėjas, o saulė slepiasi už debesies, todėl vaikščioti didelio džiaugsmo nėra. Vaizdai taip pat nelepina.
Pasižvalgę po Deuro pakrantę einame link Rio Pinhão upės, įtekančios į Deurą.
Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Deuro slėnyje yra populiarus tuk-tukas.
Štai ir pėsčiųjų tiltas per Deuro intaką - Rio Pinhao upę.
Kitas netoliese esantis tiltas yra skirtas važiuoti traukiniams.
Deuro ir Rio Pinhao upės santaka.
Per Pinhao upę galima pereiti senuoju romėnų tiltu, skaičiuojančiu 700 metų. Mes link jo ir patraukiame.
Tiltas yra siauras, juo važinėja automobiliai, bet jie netrukdo pasidairyti į tolimesnes Pinhao miestelio apylinkes.
Pats Pinhao yra labai mažas. Jo gatves puošia į šlaitą kopiantys namai ir jaukios akmenimis grįstos gatvės. Patys gražiausi vaizdai atsiveria nuo aukštų stačių šlaitų.
Nors Pinhao turizmo giduose dažniausiai pristatomas kaip Deuro slėnio perlas, tačiau nieko “perliško” mes kol kas nematome. Tiesa, reikia pripažinti, kad miestelis yra tikrai tapybiškas.
Gyvenimas Pinhao miestelyje atgyja rugsėjo mėnesį, kuomet prasideda vynuogių derliaus rinkimas. Atvykus kitu metų laiku galima tiesiog pasivaikščioti, apylinkėse esančiose trijuose vyno ūkiuose paragauti produkcijos.
Reikia pastebėti, kad vietos gyventojai tvirtai laikosi siestos tradicijų. Mes planavome Pinhao miestelyje pavakarieniauti, tačiau nieko tam tinkančio taip ir neradome.
Pinhao pilnas kontrastų. Pagaliau ateiname į išpuoselėtą miesto gatvę. Būnant čia, miestelį perlu pavadinti jau galima.
Vėl leidžiamės prie Deuro, nes tikimės krantinėje rasti vietą pavalgyti.
Iš tolo matosi metalinis tiltas per Deuro upę. 19 amžiuje šį tiltą suprojektavo garsusis Gustavas Eifelis. Tilto statyba buvo baigta 1906 metais. Ilgosios tilto arkos siekia po 68 metrų ilgį. Tiltas skirtas važiuoti transportu bei vaikščioti pėstiesiems.
Neradę vietos papietauti, nusprendžiame palipti aukštyn ir galbūt pasivaikščioti takais. Tačiau viršuje labai stipriai pučia vėjas, didelio grožio ir džiaugsmo vaikščioti nėra, todėl nutariame artimiausiu traukiniu grįžti į Regua.
Poros valandų Pinhao apžiūrai yra užtektinai.
Iki traukinio dar yra laiko, tad pasivaikštome aplink stotį. Žaviosios traukinių stoties azulėjos.
Šeštą valandą stoties darbuotojas užrakina stoties duris ir išeina. Apsidžiaugiame, kad nusipirkome atgalinį bilietą.
Traukinys atvažiuoja laiku, 18:20.
Nors stotelėje laukė labai daug žmonių, bet traukinys atvyksta pustuštis ir visi sėdėjome.
Kelionė atgalios neprailgo. Išlipę Peso da Regua traukinių stotyje patraukiame į dieną nužiūrėtą restoranėlį pavakarieniauti. Šiandien valgysime Bacalhau su aštuonkojais - Polvo.
Pasisotinę einame prakratyti pilvų. Traukiame prie dieną greitomis apžiūrėtų tiltų ir netrukus nuo jų grožimės vaizdais.
Jaučiame vaikščiojimo alkį, tad pajudame link kitoje Deuro pusėje esančios skulptūros – kipariso, juk reikia vieną kartą įminti to objekto paskirtį: augalas tai ar skulptūra.
Deja, pradeda temti ir savo minties atsisakome. Grįžtame atgalios.
Vaikštinėjame „savo“ pakrante.
Galiausiai proto balsas nuveja ilsėtis, nes rytoj laukia nelengva diena.
Labanakt.
Kitą dieną žygiavome.
