Gerą pusdienį praleidę Madžorės ežero (lago Maggiore) Boromėjų įlankoje (Gulfo Borromeo) esančiose Gražiojoje (Isola Bella) ir Žvejų (Isola dei Pescatori) salose, plaukiame į šiaurinėje įlankos dalyje esančią Verbaniją (Verbania).
Verbanijos pavadinimas yra gana jaunas, suteiktas 1939 metais apjungus Pallanza, Intra miestelius bei šalia jų esančius kelis nedidelius kaimus. Viso to tikslas buvo įamžinti senąjį romėniškąjį Madžorės ežero pavadinimą – Lacus Verbanas, tačiau tokie užmojai, galima sakyti, liko žemėlapyje. Pallanza, Intra vis dar turi savo teritorijas, žmonės šias vietoves vadina senaisiais pavadinimais, jais pavadintos ir laivų stotelės.
Mūsų tikslas yra Verbanijoje esanti Villa Taranto, tačiau galbūt pasivaikščiosime ir po pačią Verbaniją.
Išplaukus iš Žvejų salos išlenda saulė. Akis lepina Madžorės ežero mėlis ir jį supančių kalnų siluetai.
Pakeliui laivas sustoja Baveno miestelyje, po to – dar vienoje Boromėjams priklausiusioje saloje – Motinos (Isola Madre). Paskui jau priartėja Verbanijos krantai ir Pallanza stotelė.
Kitoje stotelėje – Villa Taranto lipame ir mes.
Laivas sustoja pačiose vilos prieigose, belieka tik laiptais pakilus į kalniuką gatvę pereiti. Čia pat pamatome bilietų kasas. Bilietas suaugusiam kainuoja 11 eurų. Gauname žemėlapį ir patraukiame į pažintį.
18 hektarų plotą užimantys Villa Taranto sodai yra dar viena Madžorės ežero augalų karalystė.
Kuriuos sodus lankyti: esančius Isola Madre saloje ar šiuos, priklausančius Villa Taranto, rinkausi dar prieš kelionę. Nutariau, kad Villa Taranto sodai turėtų būti didesni bei gražesni ir, kaip vėliau įsitikinau, buvau teisi.
Nusipirkę bilietus pasileidžiame takeliais. Sekti kasininkės įduoto žemėlapio net nebūtina, nes maršrutą rodo visuose takuose sudėtos rodyklės.
Einančias mus visas sužavi tako pakraštyje augančios vešlios ir didelės smulkiažiedės begonijos, mūsuose liaudiškai vadinamos ledinukais arba grikiukais. Po to atrandame egzotiškų augalų kampelį.
Kadaise dabartinės vilos vietoje buvo nedidelis Taranto dvaras, o jos savininkas puoselėjo sodus. 1931 metais sodus perpirko kapitonas škotas Neil Mc Eacharn. Buvęs šeimininkas savo valdas kapitonui pardavė su sąlyga, kad sodai nebus sunaikinti, bet toliau puoselėjami. Kapitonas išpildė savo pirmtako valią bei iš pagarbos buvusiam šeimininkui naujai įsigytą teritoriją pavadino Villa Taranto.
Per visą gyvavimą vilos teritorija buvo išplėsta, o sodai ne kartą pertvarkyti. 1952 metais sodai atvėrė duris visuomenei, o dabar per metus sulaukia iki 150 tūkstančių lankytojų.
Kapitonas plaukiojo po viso pasaulio uostus, tad sodų augalų kolekcija sparčiai didėjo. Palankus vietovės klimatas leido rinkti egzotiškas augalų rūšis. Buvo atvežti augalai net iš Australijos. Šiuo metu Villa Taranto botanikos sode yra net 20 tūkstančių augalų rūšių, atvežtų iš viso pasaulio, kuriuos netrukus mes apžiūrėsime.
Dahlia Maze sodų labirintuose pavasarinės gėlės jau nužydėję, o į jų vietą ruošiamasi sodinti kitas. Tačiau paėję kelis žingsnius randame žydintį kampelį. Kas pas mus paprastai auga vazonuose, čia puikiai bujoja gėlių klombose.
Čia pat pastebime vyresnio amžiaus lietuvių širdžiai artimą gėlę – rūtą. Mūsų darželiuose rūtų jau nematyti, tad nustembame jas radę šiame sode ir su malonumu pasigrožime.
Pakui patraukiame link Viktorijos šiltnamio - Victoria Cruziana. Šiltnamyje yra pasodinta augalų kolekcija iš Paragvajaus – Argentinos.
Į šiltnamio vidų įeiti negalima, tik per langą pažiūrime.
Šiltnamyje dominuoja vandens lelijos. Rašoma, kad pirmosios sėklos 1956 metais atkeliavo iš Stokholme esančio botanikos sodo. Šių lelijų lapų skersmuo užauga iki 2 metrų ir gali išlaikyti 10 kilogramų svorį.
Sekame nuo rodyklės prie rodyklės. Sodai pakeri augalų bei spalvų įvairove. Netikėtai pamatau dar vieną gėlių darželio puošmeną – mano mylimą sinavadą.
Dabar mūsų takas suka prie šeimos kapo – mauzoliejaus. Pačiu laiku, nes dangus pradėjo debesuotis ir netoliese dunda perkūnas.
Kol dunda debesis, pasidairome po mauzoliejų.
Kapitonas Neil Mc Eacharn mirė 1964 metais ir buvo palaidotas dar prieš jo mirtį pasistatytame šeimos mauzoliejuje. Mauzoliejaus vidus šviesus, skamba švelni lengva muzika.
Laimei, tik kelis lietaus lašus išlašinęs debesis nudunda į šalį, o mes vėl grįžtame į taką. Dabar pro rododendrų giraitę suksime link 1935 metais suformuoto Valetta slėnio. Soduose šiuo metu visu gausumu žydi rododendrai, tad įvairiausią spalvų žiedais yra nusidažiusi ne tik giraitė, bet ir visi takai.
Link Valetta slėnio.
Valletta slėnio praeiti neleis senovinis arkinis tiltas.
Svarstome, kad daugelį čia matomų augalų turime ir savo sodybose, tačiau specialistų sukomponuoti jie įgauna visiškai kitokį vaizdą.
Prieiname Taranto vilą, tik ji yra privati, todėl pažiūrime per tvorą. Priešais vilą purškia fontanas.
Besidairydamos į vilai priklausančius pastatus sukame tolyn.
Gamtos paviliotos atokiu takeliu apsukame ratą ir ateiname prie Vasca con Ninfee vandens lelijų tvenkinio. Jį puošia mėlynžiedžiai irisai.
Greta prasideda kitas, rudo vandens pilnas tvenkinys.
Šalia yra lotosų tvenkinys ir terasos, tačiau mes pirma nusprendžiame sugrįžti į Valetta slėnį ir į jį pažiūrėti nuo iš tolo matyto arkinio tilto. Prieš akis pasirodo ne tik slėnis, bet ir Villa Taranto.
Valetta slėnio, apačioje baltuojančio Intros miestelio ir už jos esančių kalnų panorama labai vaizdinga.
Ilgokai grožiuosi, o paskui grįžtame prie tvenkinių. Dabar jau laikas ryškiaspalvių žiedų juosiamų terasų apžiūrai.
Lipame į viršų. Terasose mirga dar visai neseniai pasodintos vasarinės gėlės. Jų kupančiais žiedais mėgausis lankytojai, atvykę po mūsų.
Vėl sekame rodyklėmis ir judame prie tolimesnių sodų vietų. Pakeliui nustebina žemaūgės kosmėjos. Mūsų gėlynuose šios aukštakojės paprastai dangų remia.
Ateiname prie žiemos sodų. Tvenkinyje priešais žiemos sodus vanduo taip pat atrodo nešvarus. Gal šiems vandens augalams kaip tik tokio ir reikia?
Žiemos sodai didelio įspūdžio nepalieka, tad juos apžiūrėję iškart pasileidžiame į dar neitus takelius. Dabar grožėsimės aukštais medžiais ir krūmais.
Čia mūsų kelias jau leisis į apačią. Jį galima trumpinti, tačiau ilgais serpantinais einame žemyn. Oras visiškai priešingas prognozėms - išsigiedrijo ir yra labai šiltas, o mus supantys vaizdai – užburiantys.
Vis pasigrožime apačioje esančia Intra ir Madžorės ežero mėliu.
Išėjusi iš Villa Taranto planavau pasivaikščioti po Intra arba Pallanza, tačiau laivyba Madžorės ežere darbo dieną baigia labai anksti, o netikėtai išsigiedrijusią dieną norisi maksimaliai išnaudoti. Bendrakeleivėms pasiūlau plaukti į Beldžiratę (Belgirate), o iš jos į Strezą (Stresa) grįžti pėsčiomis. Šį žygį buvau numačiusi rytdienos vakarui, tačiau numatytam laikui yra žadamas lietus, o lietui lyjant keliauti gamtoje tikrai nepavyks.
Planas palaiminamas. Paskutinį kartą pažiūriu į Villa Taranto sodų spalvas ir pasukame link prieplaukos.
Iki Strezos lauks beveik valanda kelio laivu, tad bilietai kiekvienai atsieina kiek virš 6 eurų.
Nuo Villa Taranto pajudėjęs laivas pirmiausiai sustoja Pallanza stotelėje. Žiūrint iš vandens Pallanza atrodo labai patraukliai, net sukirba mintis, kad galbūt vertėjo čia pasivaikščioti.
Iš Pallanza prieplaukos pajudėjęs laivas skrodžia mėlynomis ežero bangomis, o saulė ir vėjas gairina veidą.
Vėliau laivas sustoja mūsų visose šiandien lankytose vietose, tad dar kartą pasigrožime salomis. Paskui laivas pasuka į Strezą. Strezoje persėsime į kitą, į Beldžiratę plukdantį laivą. Dėl to kirba šioks toks nerimas, nes persėdimui turėsime tik 5 minutes. O jei mūsų laivas vėluos? O jei prie kasos bus eilė?
Iš laivo pasistengiame išlipti pirmos ir bėgte bėgame prie kasų. Žmonių nėra, tad iškart nusiperkame bilietus, o netrukus jau smagiai kikename, nes lipti teks į tą patį laivą, kuriuo atplaukėme iš Villa Taranto. Išlaipinęs keleivius laivas keičia maršrutą ir plauks mums reikiama kryptimi.
Besigrožėdamos Strezos pakrante išplaukiame.
Nors Beldžiratė nuo Strezos yra nutolusi tik per 5 kilometrus, bet laivas pirmiausiai plaukia į kitoje ežero pusėje esančią Santa Caterina gyvenvietę.
Ant stačių uolų pakibusio Eremo Santa Caterina del Sasso vienuolyno lankymą buvau numačiusi rytdienai, tad bus proga įvertinti, ar verta į ji keltis.
Legenda pasakoja, kad per audrą ežeru plaukusio vietinio pirklio Alberto Besozzi laivas sudužo, o pirklys atsibudo pakibęs ant stačios uolos. Jis buvo įsitikinęs, kad jam gyvybę išsaugojo šventoji Katerina iš Aleksandrijos. Atsidėkodamas savo gelbėtojai pirklys šioje vietoje pastatė bažnyčią, apie kurią vėliau atsirado nedidelė Santa Caterina del Sasso gyvenvietė ir vienuolynas.
Santa Caterina stotelėje iš laivo išlipa didžioji dalis keleivių. Beje, nuo šio pavasario ansamblio lankymas yra mokamas ir kainuoja 5 eurus.
Kol laivas nuo Santa Caterina ansamblio nutolsta, grožiuosi ant uolų pakibusia 12 amžiuje įkurta gyvenviete. Tiesą rašė keliautojai iš Tripadvisor forumo, kad šis ansamblis iš vandens gražiausiai atrodo popiečio metu. Nežinau, kaip jis atrodytų ankstų rytą, bet išsiruošę čia plaukti antroje dienos pusėje tikrai neprašausite.
Kad ir kaip vaizdingai Eremo Santa Caterina del Sasso ansamblis atrodytų, nesprendžiame, kad mums pakaks šio vaizdo iš laivo.
Mūsų laivas vėl plaukia į kitą ežero pusę ir netrukus lipame Beldžiratėje.
Beldžiratė yra įprastas Madžorės ežero miestelis. Jo pavadinimas reiškia „gražų posūkį“ – „bella girata“. Iš tiesų ties šiuo miesteliu ežero pakrantė suka nedidelį lanką.
Šį viduramžius menantį miestelį išsirinkau ne šiaip sau. Iš čia esu suplanavusi trumpą žygį.
Kalbant apie žygius, išsiruošusi į kelionę prie Madžorės ežero maniau, kad rasiu didelį pasirinkimą žygių trasų ar pasivaikščiojimų ežero pakrante, tačiau didžioji atsitiktinai rastų trasų dalis yra Šveicarijoje. O štai aplink Strezą žygio trasų pasirinkimas yra labai skurdus. Teisingiau būtų pasakyti, kad nėra jokio pasirinkimo. Taigi, po ilgų paieškų internete atrandu tarp Strezos ir Beldžiratės esančią VL2 trasą, įvardijamą Kaštainių trasa (Sentiero dei Castagni). Nors keliautojų atsiliepimuose ši trasa apibūdinama kaip nevaizdinga, bet nusprendžiu rizikuoti. Vis tik noras eiti nugali.
Internete rastoje kuklioje informacijoje rašoma, kad Kaštainių trasos laikas yra 2:30 val., o su vaikais nueinama per 3-3:30 val.
Šios ir kitų trasų aprašymus bei žemėlapius galima rasti čia: https://www.visitstresa.com/Walks.htm .
Maps.me žemėlapyje nuo Belgirate – VL2, o nuo Falchetti - Sentiero dei Castagni trasos taip pat yra puikiai parodytos.
Šios trasos pradžia laikoma Streza, tačiau dėl logistikos niuansų nutariau eiti atvirkštiniu variantu ir užbėgdama įvykiams už akių noriu pasakyti, kad šis mano sprendimas buvo tobulas.
Nors jau vakarėja, bet laiko turime užtektinai. Užsukę į kavinukę greitomis užkandame. Kiek po 17 valandos patraukiame į kelią.
Iš pradžių siauromis Beldžiratės gatvėmis kylame aukštyn į kalną. Miestelis jaukus ir juo pasivaikščioti būtų smagu, tačiau nenorime užgaišti, kai nežinome, kas laukia kelyje.
Nutariame šiek tiek paeiti ir įvertinti, kokios būklės yra trasa. Jei ji iš pat pradžių atrodys apleista, apsisuksime ir grįšime, o iš Beldžiratės į Strezą parvažiuosime traukiniu.
Nuo ištiso lipimo aukštyn visos gerokai sukaitusios pasiekiame 12 amžiuje pastatytą Santa Maria bažnyčią, dar vadinamą Senąja (Vecchia).
Prie Senosios bažnyčios oficialiai prasideda/baigiasi 7 kilometrų ilgio Kaštainių trasa (šios vietovės trasų rodyklėse nurodoma kaip VL2). Trasa yra pakankamai gerai sužymėta, nušienauta ir gana tvarkinga. Netgi sutinkame žemyn besileidžiančių žygeivių. Renkamės rodyklę, nukreipiančią į Stresa ir pasileidžiame pirmyn.
Cementiniais laiptais vėl kopiame aukštyn. Guodžia, kad poilsio minutę galime pasigrožėti tolstančio miestelio ir ežero panorama.
Trasa nesustodama lipa aukštyn, o prakaitas žliaugia kūnu. Tokie žygiai man ne naujiena, o mano kompanija turi nuspręsti, ar yra pasiryžę priimti iššūkį. Jei ne, dar spėsime grįžti į traukinį.
Varginantis lipimas netrukus turėtų baigtis, tad nutariame eiti tolyn.
Netrukus cemento laiptus pakeičia žole apaugusių akmenų takas. Tai senasis romėnų kelias, vedęs į Passera kaimą.
Ties rodykle į mauzoliejų "Baita della libertà" mūsų vargai baigiasi. Toliau trasa tai lauku, tai mišku, tai pro kaimelius ar pavienes sodybas eina gana lygiai. Retkarčiais buitinio gyvenimo fone atsiveria panoramos.
Paskui takas suka į mišką ir prieina nedidelį tarpeklį. Nuo kalnų čiurlena upeliukas.
Leidžiamės tarpekliu žemyn. Miške stovi keli apgriuvę pastatai. Vieta atrodo visiškai apleista, tačiau trasos ženklas nuramina ir suteikia savotišką saugumą. Be to takelis labai ryškiai matosi, išsukti iš trasos neįmanoma.
Tarpeklio apačioje randame dar vieną upelį.
Išėjusią į šią trasą neramino internete rastas pasakojimas, kad žygeiviui teko eiti upelio vaga. Tačiau mes upelį saugiai pereiname iš akmens plokščių sudėliotu paaukštinimu ir mums bristi netenka.
Kažkur išeiname iš miško apsupties ir toliau trepsime lengvai aukštyn kylančiu betonuotu keliu. Dėl tolimesnės trasos esu visiškai rami: jei ją ir pamestume, šis ir kiti keliai nuves mus iki Strezos. Vienintelis rūpestis yra nepalįsti po gana dažnai pravažiuojančių automobilių ratais. Nors čia yra užkampis, bet keliu dideliu greičiu laksto automobiliai, reikia būti atsargiems. Beje, budrumą galima greitai prarasti, nes ežero pusėje visą dėmesį pasisavina panorama.
Pakeliui pasidairome į juokingą instaliaciją.
Netrukus prieš akis pasirodo Oratorio di S. Apollonia a Falchetti koplyčia.
Nuo bažnyčios prieigų paganome akis į vakarėjančio ežero spalvas ir minutę pailsime. Kitame ežero krante tolumoje matosi ant saulės apšviestų uolų pakibęs mūsų neperseniausiai iš laivo apžiūrėtas Eremo Santa Caterina del Sasso ansamblis.
Pailsėję keliu žingsniuojame tolyn. Trasoje mačiau ne vieną nedidelę koplytėlę. Kai kurios jos yra pieštos, kai kurios – su skulptūrėlėmis.
Nors trasos ženklai rodo sankryžą ir kviečia užsukti į nuošalyje esantį kaimą, tačiau einame keliu ir netrukus pasiekiame Magognino gyvenvietę. Magognino gyvenvietė yra gana didelė ir daili. Mūsų akys pirmiausiai sminga į iš tolo matomą Sant'Albino parapijos bažnyčią.
Gretimai stovi dar viena maldos vieta.
Nuo bažnyčios siauras asfaltuotas kelias labai stačiai leidžiasi žemyn. Pro namus šmėžuoja mėlyna ežero panorama. Vakaras šiltas ir saulėtas, einu ir kaifuoju.
Pasibaigus keliui Magognino gyvenvietės pakraštyje pasukame į stačiai žemyn mišku besileidžiantį senovinį akmenimis grįstą kelią. Visos iš širdies pasidžiaugiame, kad einame atvirkštine trasa, nes šia nuokalne kilti aukštyn būtų kur kas sunkiau, nei kad mums reikėjo nuo Beldžiratės kilti laiptais. Be to eidamos atvirkščiai prieš akis matome ežerą. Žinoma, pradėję kelionę Strezoje, trasos pabaigoje grožėtumėmės Beldžiratės panorama, tačiau man Strezos pusėje esanti vakarinės saulės nuspalvintas ežeras su kalnais ir visais pusiasaliais atrodo kur kas gražiau.
Senojo kelio pabaigoje randame Sant'Albino koplyčią ir kapelius. Deja, teritorija yra užtverta ir prieiti artyn negalime.
Šalia koplyčios pastatyta trasos rodyklė rodo, kad iki Passera liko beveik pusvalandis, o iki Stresa – 50 minučių. Negaištame ir leidžiamės į trasą tolyn. Dabar vėl kulniuosime per mišką vedančiu siauru betono keliu.
Betono keliu besileisdamos žemyn pamatome dar vieną iš daugelio mažų koplytėlių.
Kelias žemėja ir ką tik lankyta Magognino gyvenvietė lieka aukštai virš mūsų.
Pro išretėjusius medžius prašosi dėmesio vis dažniau pasirodanti ežero pakrantė.
Ateiname iki Brisino kaimo, nuo kurio galima pasidairyti puikios Maggiore ežero panoramos.
Pasiklysti Brisino kaime tikrai nepavyks.
Kur baigiasi Brisino ir prasideda Passero, ne vietos gyventojui pasakyti labai sunku. Tačiau šią akimirką tai visiškai nesvarbu, nes nuo Brisino prasideda pati gražiausia Kaštainių - Sentiero dei Castagni trasos atkarpa ir apie nieką negalvodama atsiduodu reginiams.
Kiekvienas žingsnis verčia aikčioti nuo apylinkių grožio, tik tako statumas labai greit atima tas nepakartojamai gražias akimirkas ir verčia beveik bėgte leistis žemyn.
Su kiekvienu žingsniu vis labiau artėja l'Oratorio della Madonna di Passera bažnyčios bokštas.
Keliautojų įvardinta kaip neįdomi ar nevaizdinga Kaštainių trasa man labai patinka. Žinoma, ji nėra privalomų aplankyti vietų sąraše, tačiau turint laiko ar mėgstant pasivaikščioti ja praeiti tikrai smagu. Deja, tenka pripažinti, kad į šią trasą išsiruošėme vėlokai, todėl teko aplenkti galimas aplankyti vietas bei laikyti gana spartų tempą. Ilgą vasaros dieną žygį pradėti patarčiau kokią trečią.
Besisukdamos siauromis Passera kaimo gatvėmis ateiname iki l'Oratorio della Madonna di Passera bažnyčios.
Už bažnyčios trasa netrunka pasukti į mišką. Pereiname sraunų Rio Ranco uplelį.
Netrukus aplink pakvimpa mėšlu ir suprantame, kad pasiekėme Strezos pakraštyje esančią turistų gana gausiai lankomą Villa Pallavicino, kurios teritorijoje yra nedidelis zoologijos sodas.
Dar kiek ir prieiname vilos sienas bei akmenimis grįstą kelią. Kelios minutės sparčiu keliu žemyn ir pasiekiame oficialią trasos pabaigą/pradžią. Ją žymi pritaisyta rudos spalvos lentelė, o šalia stovi koplytėlė.
Šalia stovi mums nežinomos paskirties monumentas.
Pasileidžiame link Strezos centro. Dar kartą atsisuku atgal. Vartai veda į Villa Pallavicino, o tolėliau lieka mūsų praeita Kaštainių trasa.
Besidairydamos į prabangius namus einame Strezos gatvėmis. Nutariame, kad vis dar esame sočios po pavakarių, suvalgytų Beldžiratėje ir vakarienei nusipirksime lengvų užkandžių parduotuvėje.
Man dar norėtųsi pamatyti Madžorės ežerą giedrą vakarą, tačiau mano kompanija apie tai neužsimena, o aš nebedrįstu joms siūlyti.
Netoli namų užeiname apsipirkti, o kai išeiname iš parduotuvės, jau visiškai sutemę. Traukiame namo ir ilgai vakarojame sode.
Ši diena buvo nepaprastai graži, įdomi ir visko pilna.
Rytoj laukia Stresa, Mottarone ir Isola Madre.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą