Apie vakarykštę dieną Porte parašiau čia.
2018-06-06. Trečiadienis. Aveiras.
Nors Aveiras (Aveiro) priklauso nebe Šiaurės, o šiauriniam Centro Portugalijos regionui, tačiau miestas yra patogiai iš Porto pasiekiamas visuomeniniu transportu, todėl jį įtraukiau į savo kelionės programą.
Aveirą planavau aplankyti paskutinę mūsų viešnagės Porte dieną, bet šios kelionės maršrutą diktavo oras. Vakar mirkome lietuje, tad šiandien norėjosi išdžiūti.
Šiaurinėje šalies dalyje šiai dienai vėl prognozuojamas lietus, o mes nutariame leistis į pietus ir bandyti pagauti saulę.
Į Aveirą vyksime traukiniu, tad skubame pusryčiauti ir iškart patraukiame į Campanha traukinių stotį.
Porte yra dvi didelės traukinių stotys. Sao Bento traukinių stotį, išdailintą pieštomis keramikos plytelėmis – azulėjomis, apžiūrėjome pačią pirmą kelionės dieną. Šiandien važiuosime iš dar nelankytos Campanha traukinių stoties, todėl išeiname anksčiau, nes nežinome, kiek laiko iki jos kulniuosime bei kaip reiks nusipirkti bilietus.
Eidamos nuo savo Mirandesa Guesthouse viešbučio iki Campanha traukinių stoties užtrukome gerų 15 minučių.
Campanha traukinių stotis atrodo nedidelė.
Viduje stovi keletas bilietų pardavimo savitarnos aparatų bei kasos su aštuoniais langeliais. Pirmi šeši langeliai ir paskutiniai du yra atskirti juosta. Nežinodamos tvarkos, einame prie pirmųjų. Žmonių eilėje nemažai, tačiau ji labai greitai juda. Netrunku sulaukti savo eilės, tačiau nieko nepešu, nes pardavėja mane nusiunčia pirkti bilietų į septintą langelį.
Tenka iš naujo stoti į eilę. Laimei, ji nėra ilga. Pasisveikinusi paprašau dviejų bilietų į Aveirą. Pardavėjas kalba angliškai. Jis pasiteirauja ar turime elektronines CP (Comboios de Portugal) korteles. Sakau, kad neturime. Klausia ar reikia. Atsakau, kad gal jis geriau žino, ar mums jų reikia. Vis tik korteles gauname. Už kiekvieną iš jų papildomai sumokame po 0,50 Eur.
Bilietas iki Aveiro suaugusiam keleiviui kainuoja 3,50 Eur.
Pardavėjas pasako traukinio kelio numerį ir liepia korteles pažymėti geltonose dėžėse. Jų yra tiek stotyje, tiek perone.
Informacija apie Portugalijos traukinių maršrutus, grafikus ir streikus yra čia: https://www.cp.pt/passageiros/en
Iki traukinio dar yra laiko, tad dabar jau be streso pasižvalgau po salę.
Virš kasų kabo švieslentė su rodomu atvykimų ir išvykimų laiku. Informacija yra lengvai suprantama: Partidas – išvykimai, chagedas – atvykimai. Kelias – linha.
Netrunku suprasti, kad 1-6 langeliuose parduodami ilgųjų distancijų ir kitų firmų traukinių bilietai, o prie 7 – 8 langelių galima įsigyti į vietinius, vadinamus suburb traukinius. Taigi, kitą kartą jau žinosime.
Mūsų traukinys važiuos iš 6 kelio. Eskalatoriumi leidžiamės į apačią ir pereiname požemine perėja. Visa stotyje esanti informacija yra labai aiški, pati stotis kompaktiška ir viskas paprastai surandama.
Traukinys atvyksta anksti ir įlipę ilgokai sėdime. Vagonas švarus ir patogus.
Išvykstame laiku, 09:55. Važiuojant per Portą lydi fantastiški vaizdai: matosi daugybė tiltų, apačioje tekantis Deuras ir į šlaitus lipantys namai. Išvažiavęs iš miesto traukinys skrieja pro laukus ir kaimus. Paskui riedame beveik pačia vandenyno pakrante.
Kelionės metu bilietus patikrina kontrolierius. Jis prie savo aparato prideda mūsų CP elektroninius bilietus - korteles ir palinki mums gero kelio.
Aveiras nuo Porto nutolęs 70 kilometrų. Kelionė į Aveirą trunka nepilną valandą ir ji neprailgsta, nes kelias labai vaizdingas.
Lipame Aveiro traukinių stotyje. Stotis nėra labai didelė. Pasidairome, pasižiūrime, kur yra bilietų kasa, susitikriname grįžimo tvarkaraštį ir išeiname į miestą.
Aveiro miestą įkūrė romėnai. Iki 16 amžiaus miestas buvo svarbiu centru ir žvejybos uostu. Tačiau 1575 metais neįprastai vėjuota žiema pakeitė miesto veidą ir žmonių gyvenimą. Mat nuo vandenyno pusės susiformavo smėlio juosta bei sekli Ria de Aveiro upės lagūna, todėl uostas nuo išėjimo į vandenyną buvo atkirstas. Taip miestas nebeteko žvejybos verslo ir pradėjo merdėti. Per 20 metų gyventojų skaičius sumažėjo nuo 30 iki 5 tūkstančių.
19 amžiuje krašte įsigalėjus žemdirbystei ir druskos pramonei, Aveiras atsigavo, nes Ria de Aveiro upės žiotyse susidaręs dumblas pasirodė besanti nepamainoma traša. Dumblas buvo renkamas ir kraunamas į moliceiromis vadinamas valtis, kuriomis kanalais buvo plukdomas į apdirbimo vietą, vėliau juo tręšiami laukai.
Didelę įtaką miestui atsigauti turėjo naujos vagos - Barra nova, vėl išvedusios laivus į vandenyną, sukūrimas.
Pakrantėje surinkta druska taip pat buvo labai kokybiška, todėl naudota žuvies sūdymui.
Paskutiniais šimtmečiais į Aveirą grįžo nemažai į Braziliją emigravusių gyventojų. Jie statėsi naujus namus, dažniausiai Art Nouveau stiliumi – pagal to laiko madą. Šiuo stiliumi pastatytų pastatų mieste pamatysime ne vieną.
Kelionių gidai rekomenduoja pačiam Aveiro miestui skirti 3 valandas – pusdienį, bet mes nusiteikę šiame krašte praleisti visą dieną.
Išėję iš naujojo traukinių stoties pastato, pažintį su Aveiro miestu pradėsime nuo senojo pastato - 1864 metais įkurtos traukinių stoties - Estação Ferroviária de Aveiro. Senoji stotis yra dekoruota mėlynomis ir geltonomis azulėjomis, kuriose vaizduojama ne tik geležinkelio istorija, bet ir krašto kultūra, religija, papročiai.
Sukame iki netoliese esančios Aveiro vyskupijos – Diocese de Aveiro. Čia pat ir vyskupijos pastatas.
Kiek pavinguriavę senomis gatvėmis, pasiekiame plačią ir judrią Avenida Doutor Lourenco Peixinho ir ja patraukiame į miesto širdį.
Sumanę trumpinti kelią, sukame į šoninę gatvę, o ji išveda tiesiai ant tilto per Canal do Cojo kanalą. Sekundei sustojame, nes kanale vyksta veiksmas: jis pilnas turistus plukdančių valčių.
Aveiras dažnai vadinamas portugališkąja Venecija. Ar šis miestas iš tiesų primena Veneciją, įsitikinsime vėliau. Dabar nuskubame prie priekyje iš tolo matomų kolonų.
Sukame į kairę ir netrukus prieiname Aveiro katedrą Sė - Sė de Aveiro.
Ši gotikos stiliaus bažnyčia buvo pastatyta 1423 metais, o vėliau buvo pridėtos baroko laikotarpiui būdingos dekoracijos.
Apžiūrime katedros vidų. Jis gana kuklus.
Priešais katedrą stovinčiame vienuolyne šiuo metu yra įsikūręs Aveiro muziejus.
15 amžiuje šį vienuolyną įkūrė dominikonų ordino vienuolės. Vienuolynas vykdė aktyvią veiklą ir buvo laikomas pavyzdiniu. Ir ko gero ne šiaip sau. Mat vienuolynui priklausė karaliaus Joao V dukra Infanta Joana.
Karalaitė Joana išpildė tėvo norą ir visą gyvenimą paskyrė tarnaudama Dievui. Nors ji mirė 38-erių, tačiau su ja siejamas ne viena stebukladarystė ir Joana buvo paskelbta šventąja, o jos kapas yra didžiausia muziejaus vertybė.
Muziejus, atrodo, turėtų būti įdomus, tačiau mus šioje kelionėje yra užvaldžiusi nemuziejinė nuotaika, tad užteks tik pasidairyti aplinkui.
Sukame į senamiestį. Aveiro mieste maloniai nustebino calcada – iš smulkių plytelių išdėlioti grindinio raštai. Smagiausia, kad kiekvienoje gatvėje ar aikštėje jie vis kitokie.
Tokių grindinio raštų pilnos Portugalijos miestų gatvės, matėme juos ir Madeiroje, tačiau Aveiro senamiestyje calcada raštai ypatingai dailūs ir labai derantys prie pastatų bei gatvių auros.
Calcada Portugalijoje išpopuliarėjo 19 amžiuje. Nuo to laiko ši klojimo technika buvo naudojama tiesiant šaligatvius, pėsčiųjų takus, parkus, poilsio zonas bei privačius kiemus. Calcada paplito ir Brazilijoje.
Netgi pačiuose skurdžiausiuose Portugalijos miestuose ar kaimuose rasime nors nedidelį šia technika grįsto grindinio plotą.
Pati šios grindimo technikos pradžia buvo 15 amžius, kuomet Lisabonoje buvo nutiesta pirmoji calcada. Tačiau to meto įstatymai leido grįsti tik granito plokštėmis, kurios turėjo būti atvežtos iš Porto apylinkių ir buvo labai brangios, todėl mažai kas galėjo sau leisti ir ši mada neįsigalėjo.
Po 18 amžiuje įvykusio žemės drebėjimo buvo įsakyta išsaugoti išlikusius negausius tokiu būdų grįstus grindinius. Vėliau juos kažkas pastebėjo ir tokiu būdu calcada išpopuliarėjo.
Dabartinis grindinys klojamas iš kalkakmenio plytelių. Klojimo technika reikalauja didelio atsidavimo. Iš pradžių grindiniams kloti buvo varomi kaliniai, dabar šį darbą atlieka klojimo amatą mokantys meistrai.
Aveiro mieste labai nustebina ne tik gatvių grindinys, bet ir dekoruotos skydinės bei konteineriai.
Miesto gatvės viena už kitą gražesnės. Einu iš nuostabos atvėpusiu žandikauliu ir susižavėjimu degančiomis akimis.
Labai greitai ateisime iki Praça da Republica aikštės. Joje nuo 16 amžiaus veikia Gailestingumo - Igreja da Misericordia de Aveiro bažnyčia. Bažnyčios fasadą dengia azulėjos. Kuriantis Aveiro vyskupijai, ši bažnyčia veikė kaip katedra.
Užeiname į bažnyčios vidų. Nustebina, nes ir vidinės bažnyčios sienos yra dengtos plytelėmis - azulėjomis.
Išeiname į lauką. Praça da Republica aikštė yra labai jauki, tad ant suoliuko pasėdime ir pasigrožime. Čia labai gera aura.
Kitoje aikštės pusėje matome Rotušę.
Ši simetriška Aveiro rotušė su per vidurį iškilusiu bokštu su laikrodžiu buvo pastatyta 18 amžiaus pabaigoje.
Įkišame nosis į vidų. Ten randame vitražus su miesto herbais.
Kad ir kaip būtų gera Praça da Republica aikštėje, pakraščiu vedančia gatve leidžiamės žemyn.
Išeiname prie Canal do Cojo kanalo. Jo krantinėje vėl tenka išsižioti iš susižavėjimo, nes kanalas ir aplink jį esantys dailūs namai atrodo nuostabiai.
Lankantis Aveiro mieste būtina pamatyti miesto centrą išraižiusius kanalus ir plačią lagūną. Kaip jau minėjau, Aveiras yra dažnai lyginamas su Venecija, tačiau jo kanalų gausa nėra didelė, o vanduo nėra žydras. Kanaluose plauko ne gondolas, o moliceiros – dažniausiai iš pušies pagaminti siauri (apie dviejų metrų pločio) ir ilgi (apie 15 metrų ilgio) spalvingi laiveliai.
Jei tik norisi, laivais galima paplaukioti, nes po kanalus zuja pilnos turistų valtys. Mes šia pramoga nesusigundome.
Pėsčiųjų tiltu perėję Canal do Cojo kanalą, sukame į senąją miesto dalį. Pakeliui apžiūrime vieną įspūdingiausių miesto statinių - 1909 metais pastatytą Casa do Major Pessoa, dabar - Naujojo meno muziejų - Museu de Arte Nova. Pastatas iš tiesų yra labai dailus.
Paskui sukame prie Žuvies aikštės - Praça do Peixe ir Žuvies turgaus - Mercado do Peixe. Čia pat Žuvies aikštėje galima ir užkąsti. Kelionių gidai rekomenduoja paragauti ungurio, tačiau mes dar nealkanos, tad einame į turgaus pastatą į žuvis tik pažiūrėti.
Turgų geriausia lankyti rytinėmis valandomis, nes tuomet galima geriausiai pajusti jūros gėrybių kvapą, pasidairyti į žvejų laimikį ir besiderančius pirkėjus. Mums pavyksta apžiūrėti kelis prekystalius su jūros gėrybėmis.
Turgus pastatytas 18 amžiuje. 20 amžiuje buvo rekonstruotas ir paverstas prekybos vieta bei galimybe vietoje paragauti jūros produktų.
Už turgaus prasideda dar vienas kanalas – Canal da Praça do Peixe.
Paklaidžiojame siauromis gatvėmis po rajoną, esantį šalia turgaus. Pastelaria Santa Joana kavinėje prisėdame išgerti kavos, nes norime paragauti vietinio deserto Ovos Moles de Aveiro – kriauklės ar delfino formos saldumyno kietu lukštu, kurio viduje yra kiaušininis kremas.
Perkame dviejų rūšių: tradicinį ir su šokoladiniu apvalkalu. Prisipažinsiu, tradicinis buvo skanesnis. Tačiau mūsų viešbutyje kas rytą patiekiamas pyragėlis Pastel de natas man kol kas išlieka portugališkų saldumynų lyderiu.
Ką domina kainos, pasakysiu, kad didelės šokoladinės “molės” atsiėjo po 2 eurus, o mažosios tradicinės – po 80 centų. Puodelis kavos – 90 centų.
Anot legendos, Ovos Moles gamino vienuolės. Buvo tikima, kad kramtydamas kietą pyragaitį žmogus pagalvos apie savo nuodėmes, todėl į juos dėdavo kiaušinio lukšto.
19 amžiuje uždarius vienuolynus, šie kepiniai buvo pradėti kepti namuose bei kepyklose ir greitai išplito po šalį.
Valandėlę pailsėję, vėl traukiame į gatves.
Tarp Sao Rogue ir Piramidžių kanalų esančioje dalyje yra senoji žvejų gyvenvietė. Trumpai po ją paklaidžiojame.
Po to einame palei dar vieną kanalą – Canal de Sao Rogue. Ši miesto dalis yra tyli.
Pėsčiųjų tiltu Puente dos Corcavelos pereiname kanalą ir grįžtame kita puse.
Norime pažiūrėti į tolėliau esančią upės deltą ir kanalo pakraščiu einame iki jo pabaigos, o paskui suksime į šoną.
Turizmo gidai informuoja, kad saulėtą vasaros dieną galima pasigrožėti kanalo pakraštyje supiltais baltais druskos kauburėliais. Norėdamos iš arčiau pamatyti druskos išgavimą, galime užeiti į eko muziejų. Visai smagu būtų ir tą muziejų aplankyti. Deja, atsimušame į judrų kelią ir nusprendžiame grįžti atgal į Aveiro senamiestį.
Vėl ateiname prie Žuvies turgaus.
Dar kartą sukame į senamiestį, iš kurio mūsų niekaip nepaleidžia siauros gatvės, nedidelės aikštės ir šurmuliuojančios lauko kavinės. Niekaip nenustoju žavėtis Aveiru. Man labai gaila, kad dauguma keliautojų Aveirą įsivaizduoja kaip medinių dryžuotų namelių miestą, o šią nuostabiąją senamiesčio dalį praleidžia.
Vėl ateiname prie Cojo kanalo. Šis vaizdas gal kiek ir primena Veneciją, tačiau kanaluose vanduo tamsus. Bet net ir būdamas nepanašus į Veneciją, Aveiras yra nuostabus.
Nė nepastebime, kaip Aveiro mieste praėjo pusė dienos ir mums laikas judėti į dar vieną kelionės tašką. Kaip dauguma Aveirą lankančių keliautojų, mes irgi norime pamatyti išgirtus dryžuotus namukus, tad važiuosime į už 10 kilometrų nuo Aveiro esantį Naująjį krantą - Costa Nova. Kitoje Cojo kanalo pusėje mūsų laukia autobusų stotelė.
Iki autobuso dar yra laiko, tad pavaikštome gatvėmis palei Canal do Paraiso ir 19 amžiaus pradžioje suformuoto Piramidžių - Canal das Piramides kanalus. Jie didelio įspūdžio nepalieka, todėl nufotografuoju tik keletą akimirkų.
Autobusų stotelėje prisirenka minia žmonių.
Pagal stotelėje kabantį grafiką autobusas turėtų išvykti 15:05.
Kelionės tvarkaraščius galima rasti ir keleivių vežėjo Transdev tinklapyje: http://www.transdev.pt/ . Paieška paprasta: žemėlapyje pasirenkamas reikiamas regionas ir suvedami reikalingi išvykimo bei atvykimo taškai.
Autobusas vėluoja, bet labai greitai pamatau atvažiuojančią mums reikalingą baltos spalvos transporto priemonę su ant šono šviečiančiu raudonu Transdev užrašu.
Bilietas iki Costa Nova kainuoja 2,80 Eur.
Nors eilė didelė, bet vairuotojas visiems mikliai parduoda bilietus. Netrukus pajudame, o be dešimties minučių keturios jau lipame Costa Nova.
Pakeliui lydi gražūs vaizdai. Važiuodamos galime pasižiūrėti į mūsų taip ir neprieitą lagūną bei kalnus druskos.
Autobusas skrieja pajūrio miestelių gatvėmis. Pro langą pasigrožiu Barra gyvenviete, taip pat pasižiūriu į 19 amžiaus pabaigoje iškilusį Barra švyturį - Farol da Barra.
62 metrų aukščio švyturys yra aukščiausias visoje Portugalijoje, o pasaulyje užima 19 vietą.
Lipame Costa Nova miestelyje prie transporto žiedo. Šalia stotelės dar randame tualetą, o palengvėjusioms jau ir į pažintį su nauja vieta traukti galima. Beje, traukti toli nė nereikia, nes stotelė yra prie pat dryžuotais namais apjuostos gatvės. Tik saulė pasitaikė nedraugiška, iš fotografijai nepalankios pusės švietė, todėl teko ieškoti palankesnių objektų.
Nusprendžiau, kad Aveirą pasirinkau iš tiesų geru kelionės tašku. Ne tik istoriją turintį miestą apžiūrėjome, bet ir į Costa Nova neįprastos architektūros pastatus akis paganysime bei saulėtą vandenyną pamatysime.
Costa Nova yra apjuostas vandens, nes iš vienos pusės yra įlanka, iš kitos - Atlanto vandenynas. Vietovė suklestėjo, kuomet vienas portugalų politikas nusipirko vietinio žvejo namą ir, į jį vasaroti pasikviesdavęs žymius menininkus ir politikus, išpopuliarino iki tol beveik nežinomą vietovę.
Lankytojus labiausiai domina palheiros - dryžuoti namai, kažkada tarnavę kaip žvejų trobelės bei sandėliai žvejybos rakandams laikyti.
Šiuo metu vietoje buvusių trobelių dryžuotuose namuose veikia vasarnamiai ir viešbučiai.
Beje, namai šioje vietoje buvo pradėti statyti gyventojams norint apsisaugoti nuo iš kopų atnešamo smėlio.
Vietovei išpopuliarėjus, savininkai, norėdami pagyvinti vietovę ir sekdami moliceiros laivų margintojų pavyzdžiu, medinių namų panelius pradėjo dažyti ryškiomis spalvomis. Štai tokia paprasta, bet įdomi palheirų istorija, traukianti lankytojus iš viso pasaulio.
Vaikštome gatvėmis ir labai greitai prieiname Žuvies turgų.
Miestas beveik tuščias, tik vienas kitas turistas vaikšto arba pavieniai automobiliai pravažiuoja.
Gyvenamieji namai dideli. Dalis jų yra nudažyti tradiciškai – viena spalva, tačiau mūsų akis domina dryžiai.
Pamatome iš keramikos plytelėmis – azulėjomis puoštų namų.
Simpatiškai atrodo nedideli ir seni namukai.
Kažkur pamatome ir žvejams priklausančius pastatus – Bairro do Pescadores.
Kai kur pastatai yra apleisti, bet jie vis tiek patraukia akį.
Kai gatvėmis vaikščioti nusibosta, sukame link vandenyno. Iš tolo pasidairome Antiga Capela da Costa Nova ir Igreja da Costa Nova bažnyčias. Matome, kad viena jų yra remontuojama, todėl nutariame artyn neiti.
Per kopas nutiestu mediniu takeliu trepsime link vandenyno.
Miestelį nuo vandens skiria aukšta kopa.
Paplūdimys platus ir tuščias, o smėlis – purus ir baltas. Ech, pagaliau galiu džiaugtis saulės kaitinamu smėliu ir žydromis vandens bangomis. Tiesa, nuo jūros pučia stiprokas vėjas, tad gulėti ant smėlio nesinori, bet eiti krantu – tikras smagumas.
Plačiame pajūryje vaikštome, bėgiojame ir kvailiojame, tarsi maži vaikai. Taip pat prisirenku krūvą didelių kriauklių, tačiau iškart tenka pagalvoti apie ribotą bagažo svorį ir į kuprinę keliauja tik pačios gražiausios.
Pajūriu galėtume nueiti iki pro autobuso langą matyto Barra švyturio, bet pasijunta nuovargis. Nusprendžiame pamažu judėti link centro ir pakeliui ieškoti vietos vakarienei.
Vakarienei vietos taip ir neradome, todėl sugalvojame grįžti į Aveirą ir pavakarieniauti ten. Einame į tą pačią stotelę, kurioje išlipome iš autobuso. Stotelėje jau laukia žmonės, kurie patikina, kad iš čia važiuos autobusas į Aveirą.
Iki autobuso dar yra nemažai laiko, todėl pavaikštome gatve palei gražiuosius dryžuotus namus. Planavau eiti prie Canal de Mira kanalo ir palei jį pasivaikščioti sutvarkyta pakrante, tačiau nusprendžiame, kad Costa Nova mums jau užteks.
Miestelis labai žavus ir jei neplanuojama maudytis ar kaitintis saulėje, valandos ar poros jo apžiūrai tikrai užteks.
Autobusas atvyksta pagal grafiką, kuris nurodytas autobusų stotelėje ir Transdev puslapyje, 17:52. Kaina iki Aveiro miesto centro tie patys 2,80 Eur. Autobusas švarus ir tvarkingas, lygiai toks pat, koks mus čia atvežė.
Autobusas važiuoja tuo pačiu keliu, kaip ir atvežė mus čia, todėl dar kartą pasigrožime Barra gyvenvietės spalvingais ir tvarkingais namais. Paskui sukame pro kanalus ir lagūną. Kelias labai vaizdingas, o pro aukšto autobuso langą matosi plati panorama.
Aveiro centre išlipame prie Cojo kanalo ir traukiame į senamiestį ieškoti vakarienės. Užeiname į atsitiktinę kavinę netoli Žuvies turgaus, Canal da Praça do Peixe kanalo pakraštyje. Nieko nesitikėdamos paprašome meniu ir radę mus sudominusį patiekalą, nusprendžiame čia vakarieniauti. Sakomės balto vyno ir Arroz de marisco - ryžių su jūros gėrybėmis. Maloni “JR Capela” baro darbuotoja įspėja, kad patiekalo teks ilgai palaukti. Laiko mes turime. Gurkšnojame vyną ramioje kanalo pakrantėje ir dairomės į praeivius.
Vakarienės laukėme beveik valandą, tačiau ji to verta.
Iš pradžių juokiamės iš beveik pilno puodo mūsų užsakyto patiekalo, kuris skirtas tik mums dviems.
Buvo labai skanu, o mes esame maisto mylėtojos, todėl puodas greit ištuštėja.
Pavakarieniavome labai skaniai ir tai buvo vienas skaniausių mano valgytų patiekalų visos kelionės metu.
Ryžiai su jūros gėrybėmis bendrai atsiėjo 28 eurus, o dar po 2 eurus sumokėjome už vyną.
Sočios ir nuo maisto gausos vos pajudėdamos einame link traukinių stoties, kurioje nusiperkame bilietus. Kasininkė papildo mūsų ryte pirktas CP korteles. Kaina - tie patys 3,50 Eur.
Traukinys 21:23, tad keletą minučių tenka palaukti.
Apžiūriu senąjį traukinių stoties pastatą.
Iki Porto miesto kelionė trunka apie valandą. Iš Campanha traukinių stoties einame tiesiai į viešbutį ilsėtis.
Diena buvo nepaprastai graži ir įdomi.
Kitą dieną vykome į Gimarainsą.
