Trepsim po pasaulį: Atėnai.

2023-10-09, pirmadienis. Atėnai.

Raudona metro linija važiuojame iki Akropolio. Šis muziejus po atviru dangumi dirba nuo 8 valandos ryto. Prie kasų jau stovi ilga eilė žmonių, tad einame į kitą kalvos pusę. Šioje pusėje eilė taip pat netrumpa, tačiau ji juda labai greitai. Nereikia nė pusvalandžio ir jau laikau bilietus savo rankose. Pirkau 30 eurų žmogui kainuojantį kombinuotą bilietą, apimantį 7 objektų lankymą. Bilietas galioja 5 dienas, tačiau Akropolį turime aplankyti šiandien. Pardavėja paklausia, kokiu laiku eisime į vidų. Pasakau, kad iškart ir netrukus jau kopiame į statoką Akropolio kalvą. (Kam norisi paplanuoti laiką, pro bilietų patikros vartus ėjome lygiai 9 valandą, 10:30 išėjome nuo paties Akropolio, bet dar vaikščiojome apačioje, tad iš Akropolio teritorijos išėjome po 11 valandos.)
Nors atvažiavome anksti, tačiau ant kalvos jau vaikšto minios žmonių. Iš pradžių galvojame palaukti, kol minios praeis, tačiau greitai suprantame, kad šis žmonių srautas niekada nesibaigs. Belieka stoti į eilę ir kantriai iš lėto pro Propileae vartus judėti link visame pasaulyje žinomų senųjų pastatų.

Atėnų Akropolis/Akrópoli Athinón/Ακρόπολη Αθηνών. Žodis "akropolis" reiškia miestą aukštoje vietoje.

Kai mokiausi mokykloje, Akropolį įsivaizdavau kaip vieną pastatą su kolonomis, tačiau vėliau supratau, kad šis pavadinimas apima visą pastatų kompleksą, kurį netrukus apžiūrėsime.
Kol laukiame žmonių kamštyje, iš širdies pasigrožiu saulės apšviesta Atėnės Nikės šventykla. Šventykla buvo pastatyta 410 metais prieš Kristų. Šventykla nelankoma, tad belieka ja grožėtis iš tolo.

Žmonių kamštis prie Propileae vartų.

Pamažu judame paskui minią. Kiek tolėliau matau labiausiai pamatyti norėtą Akropolio objektą - Erechtėjoną.

Pirmiausiai einame prie Partenono - iš mokyklinių vadovėlių žinomo pastato, kurį visada įvardindavau Akropoliu. Partenono šventykla skirta Atėnės Partenės garbei už atėniečių ir graikų išgelbėjimą per paskutinį karą su persais. Partenonas pastatytas Atėnų Akropolyje tarp 447-428 metų prieš Kristų.
Partenonas yra milžiniškas, vos telpantis į kadrą ir akiratį.

Apeiname aplink Partenoną. Vyksta jo sienų sutvirtinimo ir restauravimo darbai.

Nuo Akropolio kalvos sienų dairausi į žemai likusius Atėnus, žalią Filopapo kalvą (ji taip pat yra mano kelionės planuose) bei tolumoje mėlynuojančią jūrą.

Ant Akropolio kalvos žmonių milijonas, tačiau didelėje erdvėje jie prasisklaidę, tad randame kelias ramesnes minutes pasigrožėti žmogaus sukurtais pasaulio stebuklais.

Nuo Akropolio kalvos atsiveria pasakiška Atėnų miesto panorama. Skaičiuojama, kad pačiame Atėnų mieste (metropolyje) gyvena apie 800 tūkstančių gyventojų, o susumavus priemiesčius, gyventojų skaičius viršija 3 milijonus.
Iš aukštai Atėnai atrodo iš tiesų įspūdingai. Nors istorija ir griuvėsiais aš nesižaviu, tačiau Atėnų panoramos nuo skirtingų miesto vietų prikausto ilgam.
Nuo Akropolio kalvos grožiuosi jau ne kartą matyta Likavitos kalva.

Vaikštome po Akropolio kalvos viršų. Kai kur tenka lipti per akmenis. Iš pradžių maniau, kad jie bus slidūs, tačiau tokie nėra. Kai kur apeiname apjuostas kolonų liekanas ir kitokius griuvėsius. Mylintiems griuvėsius, čia bus tikras rojus.
Praeiname pro Erechtėjono šventyklą. Jos šoninį portiką laiko ne kolonos, o moterų figūros, vadinamos – kariatidėmis.
Prie pat Erechtėjono prieiti negalima, belieka pasigrožėti iš tolo.

Pasakojama, kad 1801 metais lordas Elgirdas, norėdamas pasipuošti savo dvarą Škotijoje, pavogė vieną kariatidės figūrą. Pasak legendų, išgabenus kariatidę, visą naktį girdėjosi likusių penkių kariatidžių raudos. Lordas bandė išgabenti ir antrąją, tačiau nesėkmingai – pastaroji buvo pjaustoma į gabalus bei stipriai apgadinta. Paveldo saugotojams nepavykus atkurti skulptūros, likusiųjų originalai buvo išgabenti į muziejų, o čia matome kopijas.

Erechtėjono šventykla buvo statoma tarp 421-406 metais prieš Kristų.

Erechtėjoną apžiūrime iš visų pusių.

Atsibuvę Akropolio kalvos viršuje, pamažu leidžiamės žemyn. Pakeliui pasidairome į žemai esantį Herodo Atiko Odeoną.

Herodo Atiko Odeonas/Herodeion/Ηρώδειο yra didelis teatras, pastatytas 2-jame mūsų eros amžiuje. Rašoma, kad Odeone buvo trisdešimt dvi sėdimųjų vietų eilės, kuriose susėsdavo 5000 žmonių. Šiandien šis statinys ir toliau naudojamas pagal paskirtį, nes jame vyksta spektakliai, koncertai.

Nusileidžiame nuo Akropolio kalvos ir apžiūrėsime jos slėnyje esančias ekspozicijas. Trumpam medžių pavėsyje prisėdame užkąsti ir atsigaivinti. Dairomės į viršuje, ant Akropolio kalvos, likusias šventyklas. Dabar į jas žiūriu visiškai kitaip.

Akis paglosto ryškiaspalviai oleandrų žiedai.

Apžiūrime Akropolio papėdėje stovintį senąjį Dioniso teatrą, skulptūras ir šventyklų liekanas. 4-5 amžiuje prieš Kristų atsiradęs Dioniso teatras žinomas kaip pirmasis teatras pasaulyje. Teatre kūrė Sofoklis, Euripidas. Jame vykdavo teatro festivalis, skirtas dievui Dionisui – teatro globėjui.

Prieiname dengtą skulptūrų ekspoziciją. Man čia yra viena įdomiausių Akropolio ansamblio dalis, nes patinka skulptūros, suvežtos tiek iš Dioniso teatro, tiek rastos kitose Akropolio slėnio vietose.

Kai Akropolis pabosta, einame į gatvę. Nuo saulės kaitros pailsime kavinėje. Nors mums jau pietūs, bet kavinė dar siūlo pusryčių meniu. Renkamės šviežių sulčių miksą iš apelsinų ir bananų (stiklinės kaina 4,5€) bei 3 kiaušinių kiaušinienę (porcijos kaina 8€). Atsiskaitant padavėja klausia, ar norėtume palikti arbatpinigių ir kiek. Paliekame standartinį dydį. Pažymi, nuskaito nuo kortelės kartu su sąskaitos suma.

Pasistiprinę traukiame į vakar matytas gatves. Ateiname į jaukiai dekoruotą gatvelę, tik tada dar nežinojau, kad šalia šios gatvelės gyvensime paskutinę kelionės naktį.

Kažkur akis patraukia bažnyčia.

Vaikštome po Plaka rajoną. Atėnai šiandien man patinka šiek tiek labiau.

Iš viršaus pamatome Romėnų agorą/Romaike agora/Ρωμαϊκή Αγορά. Romėnų agoros lankymas įeina į mūsų nusipirktą lankomų objektų bilietą, tad netrukus užeisime pasidairyti.

Nuskenuojame bilietus, einame pro Atėnės Archegetis vartus ir mes jau Romėnų agoroje.

I amžiuje prieš Kristų Atėnams tapus Romos imperijos dalimi, romėnai pastatė naują forumą, žinomą, kaip Romėnų Agora. Agorą sudarė didelės atviros erdvės, iš visų keturių pusių apsuptos kolonomis, o viduryje buvo parduotuvės.

Atėnai žvelgiant iš Romėnų agoros.

Pats įdomiausias Romėnų agoros statinys yra aštuoniakampis 12 metrų aukščio Vėjų bokštas. Tai saulės, vandens laikrodis ir vėjarodis. Vėjui ir laikui matuoti buvo naudojamas vanduo. Prie bokšto stovinčiuose stenduose galima pastudijuoti šį keisto mechanizmo veikimo principą.

Vėjų bokšte veikia šiuolaikinio meno paroda.

Romėnų agoroje.

Iš Romėnų agoros patraukiame prie Senosios agoros, kurios lankymas taip pat įeina į mūsų turimo bilieto kainą. Prieš akis - Senajai agorai priklausanti Atalo Stoja, kuri kadaise buvo prekybos centru.

Senoji agora/Ágora Antigua/Αρχαία Αγορά Antikos laikais buvo visuomeninio gyvenimo, religinis, politinis bei prekybos centras. Tai vieta, į kurią gyventojai ateidavo apsipirkti, pasiklausyti vykstančių koncertų ar tiesiog pabendrauti.
Vaikščiodamos gatvėmis pro tvorą kažkiek šios didelės Senosios agoros teritorijos esame apžiūrėję, tad dabar patraukiame tiesiai link ne kartą į akis kritusios Atalo stojos.

Atalo stoja Pergamo karaliaus Atalio II (Attalus II) paliepimu pastatyta 150 metais prieš Kristų. Tai - 116,5 metrų ilgio ir 19,5 metrų pločio dviejų aukštų pastatas, kuris buvo naudojamas kaip prekybos centras. Atalo stoja atstatyta 1950 metais, dabar čia veikia Agoros muziejus.

Iš antrojo Atola stojos aukšto matosi beveik visa Senoji agora.

Senovės agoros muziejuje eksponuojami šioje vietoje rasti radiniai.

Išėję iš Atalo stojos, vaikštome po Senąją agorą. Agoros pakraštyje randame bazantišką šventųjų Apaštalų bažnyčią. Rašoma, kad bažnyčia ne kartą buvo nuniokota, tačiau jos būklė išliko pakankamai gera.

Prie bažnyčios sutinkame grupelę lietuvių ir kelias minutes smagiai pabendraujame, paskui kiekvienos nueiname savo keliais.
Senoji agora primena didelį parką, kurio teritorijoje yra daugybė senovinių pastatų griuvėsių. Griuvėsiai manęs per daug nedomina, tačiau panorama iš skirtingų agoros vietų atsiveria tikrai graži.

Užlipame prie Hefaisto šventyklos, statytos 449-440 metais prieš Kristų. Teigiama, kad tai – geriausiai išsilaikiusi tokio tipo šventykla Graikijoje. Ši šventykla iš tolo man atrodė įdomesnė ir paslaptingesnė. Apeiname aplinkui šventyklą.

Nuo Hefaisto šventyklos laiptais leidžiamės žemyn. Praeiname pro Agrippa odeoną. Jo vietą rodo trys aukštos skulptūros.

Netoli Agrippa odeono esančiame Bouleuterione rinkdavosi romėnų senatas. Čia svarbiausi to meto politikai ir strategai išdėstydavo savo planus dėl miesto, tad Senoji agora laikoma demokratijos gimimo vieta.

Išėję iš Senosios agoros, kažkur gatvėje atsigaiviname labai skaniomis šviežiai spaustomis apelsinų sultimis ir traukiame link senovinių Kerameikos kapinių, kurių lankymas įeina į mūsų turimo bilieto kainą. Labai skanios šviežios apelsinų sultys, 2,50 Eur stiklinė. Lauke karšta, jas išgeriu vienu mauku.

Nuo gatvės Kerameikos/Κεραμεικός kapinės atrodo labai patraukliai.

Senovinėse Kerameikos kapinėse žmonės buvo laidojami jau 12 amžiuje prieš Kristų. Rašoma, kad vietovės pavadinimas kilo nuo nedidelės miesto aikštės, kurioje rinkdavosi puodžiai ir amatininkai. Kadangi apylinkėse tekėjo upės, kurios dažnai patvindavo, atėniečiai šalia aikštės esančią teritoriją pasirinko laidojimo vieta. Netrukus Kerameikos išpopuliarėjo, o jos kapinės buvo viena geidžiamiausių iškilmingų piliečių poilsio vietų.
Kapinės anksčiau buvo Temistoklio sienų, skyrusių jas nuo Kerameikos gyvenamųjų rajonų, išorinėje pusėje. Šios sienos turėjo dvejus vartus: Šventuosius vartus ir vadinamus Dipilonu. Pirmieji vedė į mistinę Eleusiną, o antrieji vedė į Platono akademiją.

Apžiūrime senąsias miesto sienas. Didelio susidomėjimo kapinėmis nerandu, tad kur kas labiau sudomina netikėti ir paprasti dalykai.

Vaikštome po kapines.

Praeiname iždininko antkapį su jaučio statula, vaizduojančią Dionizą iš Kollytos bei keletą kitų įdomesnių antkapių. Dauguma jų yra kopijos. Originalai saugomi muziejuose. Mes taip pat apžiūrime nedidelį Kerameikos muziejų.

Iš Kerameikos kapinių ilgokai žingsniuojame link nuo Akropolio matytos Filopapo kalvos/Filopappou/Φιλοπάππου.

Rašoma, kad kalva pavadinta Romos konsulo ir senatoriaus Gajaus Julijaus Antiocho Filopapo garbei. Jis buvo galingas aristokratas, Romos imperatoriaus Trajano draugas, ilgai gyvenęs Atėnuose ir žavėjęsis graikų kultūra. Filopapas buvo vertinamas kaip geradarys, dažnai rėmė teatro spektaklius. Po jo mirties, 119 mūsų eros metais, ant aukščiausio kalno taško pastatytas 12 metrų aukščio jam skirtas paminklas ir marmuro kapas. Šiandien vis dar galima pamatyti šio paminklo griuvėsius.

Einame link paminklo, tačiau labai dažnai sustojame pasigrožėti vis žemiau liekančiu miestu.

Iš skirtingų Filopapo kalvos vietų atsiveria nuostabus vaizdas į Akropolį.

Užlipę į viršų, grožimės ne tik Akropoliu, bet ir kitoje pusėje esančia jūra. Kažkur ten, tolumoje, yra Pirėjaus uostas, o vandenyje tamsuoja Aegina sala, kurią esu numačiusi aplankyti.

Pabuvę viršuje, neskubėdamos leidžiamės žemyn. Vietomis Akropolio kalva atrodo esanti čia pat. Pasirinkome tinkamą laiką pasivaikščioti po Filopapo kalvą - pavakarį. Tik kad saulė labai dažnai pasislepia už debesies ir tenka laukti, kol ji vėl nušvies Akropolio kalvą.

Nusileidę nuo Filopapo kalvos, vėl vaikštome Atėnų gatvėmis.

Priartėjame prie nedidelio Anafiotika kvartalo/Αναφιώτικα.

Pasakojama, kad kadaise Anafi salą sunaikino žemės drebėjimas, tad iš salos atsikėlę žmonės įsikūrė nedidelėje teritorijoje Akropolio šlaite. Iš ilgesio savo kraštui naujakuriai pradėjo statyti namus, panašius į turėtus. Balti, į šlaitą kopiantys namai, nedidelių bažnytėlių kupolai, siauros, kai kur vos žmogui praeiti tetinkamos gatvelės ir visiška tyla - tikra palaima sielai šiame dideliame mieste.