Rumunija: žygis Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.

Vakar dieną leidome Brašove.
 
2019-09-05. Ketvirtadienis. Žygis Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.

Lietus iš orų prognozių dingo taip netikėtai, kaip ir atsirado, tad saulėtą dieną leisime gamtoje. 
Gamtos išvykoms prieš kelionę buvau išrinkusi Septynių kopėčių kanjoną - Canionul Șapte Scări. Dar vienas noras buvo leistis į žygį žiediniu maršrutu Zărneşti - Valea Crăpăturii - Şaua Crăpăturii - Cabana Curmătura - Şaua Zănoaga - Fântâna lui Botorog - Cabana Gura Râului – Zarnesti.

Ar įstengsime užlipti statmenai į uolą įtaisytomis 12 – 15 metrų aukščio kopėčiomis Septynių kopėčių kanjone, abejojame visos, o štai pasivaikščioti gamtoje norisi. Deja, numatytą žygio maršrutą irgi teks atmesti, nes maršrutas nėra lengvas. Iš kitų žmonių atsiliepimų žinau, kad tektų kaip reikalas paprakaituoti, nes vietomis trasa yra labai stati. Be to šiam žygiui reikia skirti daugiau laiko. Nors moterys, žinodamos, ką man reiškia kalnai, įkalbinėjo laikytis numatyto žygio plano, bet bijau, kad lėtu tempu jo įveikti nespėtume ir bus daugiau streso bei pykčių nei džiaugsmo. Nutariu paieškoti lengvesnių ir visoms tinkamų trasų.
 
Dar vakar vakare įnikau į tinklapio https://muntii-nostri.ro/en/routes žygių maršrutų paieškas.

Rumunijoje keliaujant visuomeniniu transportu pasiekti gražių trasų pradžią ir pabaigą nėra paprasta. Be to gražiausios trasos yra ilgos trukmės, tad joms vertėtų skirti pora dienų ar net daugiau.

Vargais galais atrandu kiek įdomesnę ir vaizdingesnę Piatra Craiului nacionaliniame parke esančią trasą Moeciu de Jos – Peștera – Saua Joaca – Prăpăstiile Zărneștilor – Zarnesti. Bėda, kad šios trasos laikas yra 10 – 11 valandų. Nutariu trumpinti ir savaip improvizuodama eiti tik iki Peștera ir Schitul Peștera – Bran vienuolyno, nuo pastarojo suktume į pirmojo žygio metu aplenktą Măgura kaimą, nuo Măgura pagal galimybes užeitume Prăpăstiile Zărneștilor tarpeklį, o iš jo trauktume į jau pažįstamą Zărnești, kur baigsis mūsų žygis.

Mano bendražygės su viskuo sutinka, tad išeiname į Autogara 2 autobusų stotį ir jau pažįstamu autobuso maršrutu judėsime iki Moeciu de Jos kaimo. Bilietus parduos vairuotojas, tad įlipę į autobusą ir sumokėję po 8 lėjas, lygiai aštuntą pajudame į kelią.

Rumunijos autobusų maršrutus, grafikus ir kainas galima rasti https://www.autogari.ro/ .

Kelias iki Bran miestelio, kuriame yra garsioji Drakulos pilis, mums jau žinomas. Neramina, kad artėjant prie Bran kalnai slepiasi po vis pilkesne debesų kepure, o judant link už Bran esančio Moeciu de Jos kaimo priekyje matosi lietus.

Kelionė autobusu trunka valandą.

Kai iš autobuso išlipame Moeciu de Jos kaime, nelyja, o debesys į šalis pabėgę. Autobuso stotelė atitinka Maps.me pažymėtą vietą, kitaip vargu ar suprastum, kad čia yra stotelė. 

Nuo kelio, kuriuo atvažiavome iš Brašovo (Brașov) sukame sekdamos Muntii nostri tinklapyje nužiūrėtą trasą. Iš pradžių pro gyvenamuosius namus einame asfaltuota gatve. 

Už posūkio gatvė įsijungia į 58 kelią, kuriuo gana dažnai važinėja automobiliai. Ypač daug taksi automobilių prarieda, turbūt iš Pesteroje esančių viešbučių žmones vežioja. Nutariame, kad iš ryto žmonės juda į darbus ar kitais reikalais, todėl šiuo metu kelias yra gana judrus.

Važinėjantys automobiliai nebūtų bėda, jei kelkraštyje nebūtų išlietų griovių vandeniui nutekėti. Grioviai iš tiesų yra gilūs bei platūs ir mes, kelyje pasirodžius automobiliui, neturime kur į šalikelę pasitraukti. 

Kai pro mus dideliu greičiu praskrieja iki viršaus rastų prikrautas didžiulis miškovežis, kantrybė baigiasi. Aš naiviai tikėjausi čia rasti ramų žvyrkelį. Pasirodo, šis kelias yra vienintelis didesnis kelias, vedantis į Pesterą.

Moeciu de Jos kaimo pabaigoje slėnyje pamatome informacinį stendą ir dviratininkų trasą žymintį ženklą.

Pažiūrėjusi į savo žemėlapį sunerimstu, kad dabartinė mūsų trasa, einanti mums nepatinkančiu 58 keliu dideliais serpantinais suktų į aukštą kalną. 7 ar 9 kilometrus eiti tokiu judriu ir pėsčiajam nesaugiu keliu tikrai nenoriu, tad moterims pasiūlau leistis dviratininkų trasa, kuri, anot Maps.me programos, turėtų išeiti į Maguros kaimą.

Nors šioje kelionėje mus lydi “nemesk kelio dėl takelio” karma, tačiau daug nesvarstydamos sutariame rizikuoti ir leistis dviračių trasa. Taigi, pasirinktą Muntii nostri trasą dar kartą trumpinsime ir tolimesnė žygio eiga bus visiškai atsitiktinė ir nenuspėjama.

Prisipažinsiu, gailiuosi, kad Peștera ir Schitul Peștera – Bran vienuolyną aplenksime. Mat keliautojai Peștera kaimą laiko netgi gražesniu, nei Măgura, tačiau diskomfortas siekiant pradinio tikslo būtų per didelis.

Nuo mums nepatikusio asfalto kelio sukame į palei sraunų Măgura upelį vedantį siaurą žvyrkelį.

Pasukę į žvyrkelį ilgokai einame mišku apaugusiu slėniu. Retkarčiais pasirodo viena kita tuščia sodyba. 

Aplink nei gyvos dvasios. Labiausiai nesinori tokioje atokioje vietoje sutikti mešką ar šunų. Šunis atbaidantis ultragarsas guli lengvai pasiekiamose kišenėse, o nuo meškų saugomės garsiai kalbėdamos, nors tokioje atokioje vietoje labiau norisi eiti tyliai.

Mišku palei upelį einame ilgokai. Pradedu galvoti, kad negi visą kelią iki Maguros taip ir eisime tik medžius, upę, kelią ir pavienes sodybas matydamos. Tačiau 58 kelyje likti irgi nebūtų buvę geriau. Toks ten ir žygis eiti važiuojama dalimi. 
Ir tik šone čiurlenantis upelis išblaško nuo abejonių dėl improvizuoto maršruto.

Po kurio laiko išeiname į laukymę. Prieš akis atsiveria nors ir ne platus, bet ilgas slėnis. Į kalnų šlaitus lipančios ganyklos yra aptvertos tvoromis, o apačioje stovi sudėtos šieno kupetos. Šieno kupetos man yra tapę Karpatų simboliu, tad grožiuosi, fotografuoju ir pagaliau kiek ramiau atsikvepiu dėl improvizuoto maršruto. 

Bežiūrėdamos į šieno kupetas prisimename savo vaikystę bei jaunystę, kuomet ir mūsuose šieno ruošimas buvo vasarų kaime kasdienybė. Linksmai šnekučiuodamos traukiame tolyn.

Pakeliui praeiname vieną kitą gyvenamą sodybą. Kiek neramu, kad iš jų atbėgs palaidi šunys, tačiau šunų nėra. Užtat pralinksmina Măgura upelis, išbėgęs skersai kelio. 

Upelis per kelią perbėga ne kartą. Tokia trasa su kliūtimis netgi įdomesnė.
Kol kažkurioje vietoje dairomės, per kur būtų sausiau pereiti upelį, už nugaros išgirstu prunkštimą. Atsisukusi pamatau arklio traukiamą vežimą su vadeliotoju. Lipame į šlaitą ir leidžiame vietiniam transportui pravažiuoti. Kol išsitraukiu kamerą, jie spėja nudardėti. 

Kiek paėję trečią kartą pereiname upeliuką, tik šįkart iš lentų padarytu tiltu.

Už tiltelio slėnis susiaurėja ir yra apaugęs jaunais medžiais, tad vaizdų vėl nėra ir eiti neįdomu. 
Netrukus stojame, nes pamatome nuo savo kelio atsiskiriančią atšaką. Kairioji veda lygiai, o dešinioji lipa į statų kalną. GPS blaškosi, tad tenka pačiai lipti į kalną ir radus dviratininkų trasą žymintį žalią ženklą kviesti moteris eiti ten. 

Moterys, kad ir nepatenkintos į statoką kalną kopiančiu taku, bet pamažu lipa. Kaip atpildą visos gauname plačią krašto panoramą. 

GPS grįžta į teisingą tašką, tai yra rodo ten, kur mums ir reikia. Kiek lengviau atsikvėpiu. Juolab, kad ir stati trasos dalis baigiasi. Tik priekyje, virš Piatra Craiului nacionalinio parko viduryje esančių kalnų, kabantys juodi debesys kiek neramina. 

Kai nebelieka nerimo dėl galimai klaidingai improvizuotos trasos, galiu visiškai atsiduoti jos grožiui. Eidamos dairomės į ilgą slėnį ir aukštus kalnų šlaitus. Pagaliau širdis dainuoja. 

Artėjame prie Măgura kaimo. Už sodybų tvorų loja šunys. Kiek neramu, kad jie neišbėgtų, tad ultragarso aparatai yra laikomi “kovinėje parengtyje”, bet šiame kaime gyvena atsakingi žmonės ir mums išbandyti aparatų netenka. 

Măgura kaimas laikomas vienu gražiausių kaimų Piatra Craiului nacionaliniame parke. Vaizdai iš kaimo prieigų yra iš tiesų fantastiški. 
Pasidairome į tą pusę, kuria žygiavome pirmojo žygio metu, iš Bran. 

Kaip ir visuose Karpatuose, taip ir čia kelius juosia medinės tvoros. 

Gardelyje ganosi avys. 

Atsisukame pasigrožėti slėniu, kuriuo atėjome. Jis – dieviško grožio. 

Praeiname keletą namų ir prieš mus atsivėrus slėniui pamatome, kad Măgura kaimas yra labai didelis. 

Paskui leidžiamės platesniu keliu. 

Kaimo viduryje užtinkame ilgam prikausčiusį reginį. Taip gali būti tik Rumunijoje. 

Panašu, kad kažkam trukdome pietauti. Atsargiai apeiname aplinkui ir trauksime tolyn. 

Maguros kaimas yra labai ilgas, bet mes tik džiaugiamės, nes galime kuo daugiau mėgautis apylinkių grožiu. Iš kiekvienos gatvės kaimas vis kitoks. 

Traukiame link 1958 metais pastatytos Maguros bažnyčios (Biserica Măgura). 

Bažnyčia yra uždaryta, tad apeiname aplink ir pasidairome į šalia esančius nedideles kapines, paskui ta pačia gatve sukamės atgal. 

 
Kad ir kaip sunku išeiti iš tokio gražaus kaimo, bet jau žingsniuojame link iš jo vedančio kelio. Pakeliui ganosi gyvuliai, o netoliese matėme asiliuką. 

Į Magurą joks visuomeninis transportas nevažiuoja (nemaišykite, Magura yra ir Bacau, rytinėje Rumunijos pusėje). Tad vingiuotu automobilių keliu leisimės iki kelio, vedančio į Zarnesti. 

Jau pietų metas, nutariame papietauti ir ieškome gražios vietos prisėsti. Lipame į virš kelio esantį aukštą kalno šlaitą, tačiau jis visas nusėtas avių kakučiais, todėl grįžtame į kelią ir ant pakelės akmenų užkremtame.

Sočios važiuojamąja dalimi pasileidžiame žemyn. Eismas nėra didelis, tačiau automobilių pravažiuoja gana nemažai.

Pamatome iš kelio išeinantį pėsčiųjų taką su raudonu trasos ženklu ir pasileidžiame juo. Taku eiti saugiau, tačiau jis yra labai status. Žinoma, ne toks status, kokiu leidomės pirmojo žygio metu, tačiau nugriūti šansų tikrai nemažai.

Leidžiamės ilgokai, kol pagaliau išeiname į posūkį. Mūsų kelias suka link Zarnesti, o nedidelis keliukas – į priešingą pusę, link Zarnesti kanjono - Prăpăstiile Zărneștilor.

Dar tik antra valanda, tad nutariame pasivaikščioti kanjonu.

Prie įėjimo Piatra Craiului nacionalinio parko darbuotoja pardavinėja bilietu, vienas jų kainuoja 5 lėjas. Grįžtant darbuotojos jau nebebuvo. Net suabejojame, ar ten nebuvo kokia apsimetėlė, bet ant bilietų yra nacionalinio parko ženklai ir antspaudas. Kaip ten nebūtų, tų sumokėtų kelių pinigų kanjonas buvo vertas.

Darbuotoja informuoja, kad Prăpăstiile Zărneștilor kanjonas yra 6 kilometrų ilgio. Iki jo pradžios teks eiti gerą kilometrą.

Mes visos trasos neisime, tik gabaliuką, o paskui suksimės atgal.

Patraukiame išdžiuvusios upės pakraščiu vedančiu žvyrkeliu.

Mums pasirodo, kad einame gerokai ilgiau, kol prieiname vietą, užtvertą užkarda. Iki čia galima atvažiuoti automobiliu. Už užkardos prasideda aukštų uolų įrėminta gražiausia kanjono dalis. 

Kanjone dingsta telefono ryšys, taupant bateriją tenka jungti lėktuvo režimą. 

Kanjonu vaikšto daug žmonių. Gaila, kad šalia kelio tekėjusio upelio nebėra nei kvapo, eiti klausantis jo melodijos būtų puiku.

Prăpăstiile Zărneștilor kanjonas yra laipiotojų uolomis rojus. Kaip tik tokį vykstantį procesą ir prieiname. Kažkur aukštos stačios uolos viršuje lipantį žmogų net sunku įžiūrėti. 

Pasižiūrėję į mano akiai neįtikėtus dalykus darantį laipiotoją trepsime tolyn. Keliukas nežymiai kopia į viršų. Netrukus priekyje pamatome Salvamont Zărnești trobelę. Apsidžiaugiame, kad galėsime išgerti kavos, bet, deja, trobelė neveikia. 

Paskui uolos nuo kelio nutolsta, o man norisi jau grįžti atgal, bet nusprendžiame dar paeiti. Apėmusiai monotonijai praskaidrinti spėliojame, koks gyvūnas ant kelio prikakojo, juokaujame, kad meška.

Netrukus akiratyje vėl pasirodo aukštos uolos. 

 
Paskui kelias vėl virsta monotonišku, tad nutariame grįžti atgal.

Atgal eiti kur kas smagiau ir daug vaizdingiau. Galiu tik įsivaizduoti, koks gražus šis kanjonas atrodo nusileidusiems nuo aukštai esančių kalnų.

Atėję prie užkardos pamatome daug atvažiavusių žmonių. Taigi, mes ėjome pačiu laiku.

Kiek pasileidę žemyn sėdame ant akmenų ir užkandame, o tada jau patraukiame link Zărnești.

Pakeliui užsukame atsigaivinti prie Fantana lui Botorog šaltinio ir pasileidžiame plačiu žvyrkeliu į Zărnești.

Į pakalnę einasi sparčiai, tad Zărnești pirmuosius namus pasiekiame per nepilną pusvalandį. 

Įėjus į miestą pasijaučia nuovargis, tad po Zărnești nė nevaikštome, bet iškart einame į autobusų stotelę. Kaip ir anąkart, autobusas jau stovi. Vėl suspėjame į jį įšokti paskutinę minutę ir, vairuotojui sumokėję po 6 lėjas, lygiai 17 valandą išvažiuojame.

Autobuse tvanku. Važiuojame atidarytomis durimis, tai šiek tiek gelbsti.
Išlipę Brašovo Autogara 2 autobusų stotyje dar 3 kilometrus kulniuojame iki namų. Mieste be proto karšta, tad priėję namus nieko nebenorime, tik poilsio. Vakarieniauti nutariame eiti į netoli mūsų gyvenamosios vietos esančią kavinę.

Iranietiška virtuvė. Išsirenku patiekalą man nežinomu pavadinimu Rumi ir Ciuc alaus. Vakarienė šiaip sau, už ją pakloju 45 lėjas.

Šiandien yra mūsų paskutinis vakaras Brašove.

Apsvarstome rytdienos planus, paskui nuperku traukinio bilietus į Sibiu ir ilgai vakarojame terasoje.
 
Šioje kelionėje mus ištisai lydintis posakis “nemesk kelio dėl takelio” šiandien neveikė. Metę kelią ir spontaniškai pakeitę žygio maršrutą turėjome nesunkią ir labai vaizdingą dieną. 
Pilnoje nesklandumų ir nusivylimų kelionėje ši diena buvo viena gražiausių. 


Rytoj - Sibiu. Calimanesti. Caciulata.