2019-09-04. Trečiadienis. Brašovas.
Nors Brašove (Brașov) esame apsistoję 5 naktims, tačiau skirti atskiros dienos šio miesto pažinčiai neketinau. Maniau grįžusi iš dienos išvykų kasdien po gabaliuką jį apžiūrėsianti. Deja, pirmus vakarus išėję į Brašovo senamiestį iš vis nebuvome, o vakar vakare ieškodamos vakarienėms greitomis prabėgome Rotušės aikšte ir keliomis iš jos vedančiomis gatvėmis.
Šiai dienai orų prognozės rodo stiprų lietų, tad nutariame niekur nevažiuoti, o pasivaikščioti Brašove.
Į senamiestį patraukiame pėsčiomis. Tik išėjus pradeda lynoti, o nuotaika subjūra. Dar liūdniau, kad lietus prognozuojamas beveik savaitei į priekį.
Brašovo miestas yra didelis, turintis virš 155 tūkstančių gyventojų ir turtingas istorija. Miesto iškilimo ir klestėjimo pradžią padarė 12 amžiuje į šias Transilvanijos žemes atsikėlę saksai, kurie pakvietė į šalį Vengrijos karalių. Vengrijos karaliaus užsakymu 1211 metais vokiečių ordinas pastatė pilį. Nors pilies statybos tikslas buvo ginti Vengrijos sienas nuo besiveržiančių mongolų, turkų ir kitų įsibrovėlių, tačiau čia pat buvo įkurtas miestas, kuris iš pradžių vadinosi Kronstadt – Karūnos miestu.
Brašovo apylinkėse apsigyvenę vengrų ir vokiečių pirkliai kėlė krašto ūkį. Per Brašovą ėjo Osmanų imperijos ir Vakarų Europos prekybos maršrutas. Besinaudojantys tam tikromis mokesčių lengvatomis saksų pirkliai susikrovė nemažą turtą ir darė stiprią politinę įtaką regione.
Vėliau Transilvanijos saksai pastatė miesto įtvirtinimus. Įtvirtinimai buvo statomi visame mieste ir buvo nuolat plečiami. Daugiausia darbų buvo padaryta 1400–1650 metais, kuomet buvo pastatytos išorinės ir vidinės sienos, kartu su didžiuliais gynybos bokštais ir vartais. Pagal viduramžių papročius įtvirtinimų bokštai buvo prižiūrimi skirtingų amatų gildijų. Deja, 19 amžiuje plečiant miestą didžioji dalis sienų buvo nugriauta, tačiau kai kurios jų yra išlikę iki šių dienų.
Prie vienų įtvirtinimų – Brašovo tvirtovės kaip tik ir eisime.
Netoli tvirtovės pamatome į viršų vedančius laiptus, jais ir užlipame.
Brašovo tvirtovė (Cetățuia Brașovului), nors ir rašoma, kad joje veikia kažkokia įstaiga, atrodo gana apleista. Vietovei dar nykesnį įspūdį suteikia dangumi slenkantys tamsūs debesys. Ant tvirtovės kalno nei gyvos dvasios, tik benamis šuo slampinėja.
Iš pradžių Brašovo tvirtovė yra buvusi medinė, o 16 amžiuje buvo perstatyta į akmeninę. Vėliau tvirtovę buvo nusiaubęs gaisras. Nepaisant visų pavojų ir praradimų, tvirtovė plėtėsi, amžiams bėgant prie jos buvo pristatomos naujos gynybos paskirties konstrukcijos.
Šiuo metu, rašoma, pilyje veikia restoranas, tačiau ankstyvą rytą viskas yra uždaryta, tad tik apsukame ratą aplink tvirtovę.
Nuo tvirtovės kalvos matosi miesto panorama.
Apsukę ratą aplink tvirtovę tuo pačiu keliu pasileidžiame žemyn. Ateiname į Parcul Nicolae Titulescu parką.
Pirmiausiai norėtųsi apžvelgti kiek tolėliau nuo senamiesčio esančius objektus, tačiau reikiamoje vietoje nepereiname gatvės, o kita perėja yra tik senamiesčio pusėje.
Link savo tikslo einame nemažu lanku, bet tai visiškai nesvarbu, nes turime visą dieną. Lietus nebelyja, tad kulniuoju su kiek pasitaisiusia nuotaika.
Palei nedidelį upelį nutiesta Strada Dupa Ziduri gatve (Dupa Ziduri reiškia už sienos) žingsniuojame link Graft bastiono (Bastionul Graft). Už senųjų miesto sienų vieta neišpuoselėta, tačiau turinti labai gerą aurą. Atrodo, norėčiau čia praleisti visą amžinybę.
Einant gatve galima pamatyti 15-ojo amžiaus Baltąjį ir Juodąjį bokštus.
Strada Dupa Ziduri gatvė.
Norėtųsi, kad Strada Dupa Ziduri gatvė niekada nesibaigtų, bet labai greitai pasiekiame vartus, vedančius į Graft bastioną. Pirmiausiai paskui kitus lankytojus užsukame į bastiono tunelį. Kažko tikimės, bet nieko neprieiname, tik su kiekvienu žingsniu tunelis tamsėja, o jo galo nematyti. Visos degame telefonų žibintus, tačiau tamsa visiškai sugeria, atrodo, pakankamai ryškią žibintų šviesą ir nei viena beveik nieko nematome. Man ko gero pirmas kartas, kai pajuntu, kokia tamsi yra tamsa.
Po kelių metrų tunelis sukasi, o aš tikiuosi už posūkio išvysti tunelio pabaigą ir nors menkiausią šviesą jo gale. Deja, už posūkio mūsų taip pat laukia aklina tamsa. Ties posūkiu stovi keliautojas ir svarsto, ar eiti tolyn. Man irgi smalsu, kur nuvestų šitas tamsus tunelis bei koks būtų pasivaikščiojimas visiškoje tamsoje, tačiau nusprendę, kad toks sumanymas gali būti pavojingas, nutariame grįžti.
Pasimėgavę šiokiu tokiu adrenalinu judėsime link paties Graft bastiono. Tiesa, prieš tai daugybe laiptelių turėsime užlipti į labai statų kalną, per nugarą paleidusių upelius prakaito. Bet verta. Tikrai verta to vargo, nes nuo Graft bastiono man buvo pati gražiausia Brašovo panorama.
16 amžiuje pastatytas Graft bastionas yra restauruotas. Dabartinis bastionas yra keturių aukštų. Antrame, trečiame ir ketvirtame aukštuose yra daugybė viduramžių eksponatų, o pirmasis aukštas yra poilsio vieta lankytojams.
Tradiciškai mūsų kelionė nebus muziejinė, tad pailsėję ir pasigrožėję plačiu Brašovo senamiesčiu pasileidžiame tolyn. Tik šįkart einame ne stačiais laiptais, o nuožulnesniu kalno šlaitu vedančiu taku.
Graft bastionas.
Nulipę nuo Graft bastiono kalno leidžiamės į senamiestį. Pirmiausiai ateiname prie vieno ryškiausių Brašovo senamiesčio orientyrų - Juodosios bažnyčios (Biserica Neagră).
Ši vokiečių pastatyta bažnyčia yra vienas žymiausių gotikos pavyzdžių visoje šalyje bei didžiausia ir svarbiausia evangelikų liuteronų bažnyčia visame regione.
Bažnyčios ištakos siekia 14 amžių. Juodosios vardą bažnyčia gavo 17 amžiuje, kuomet gaisrui siaubiant miestą pajuodavo bažnyčios sienos.
Bažnyčios bokšte kabo 6 tonas sveriantis varpas.
Juodoji bažnyčia garsėja iš 4000 vamzdelių sukurtais vargonais, tad joje dažnai vyksta vargonų muzikos koncertai.
Juodosios bažnyčios lankymas yra mokamas, bilietas kainuoja 10 lėjų. Tačiau kaip tik šiandien vakare vyks vargonų muzikos koncertas, tad nutariame ateiti paklausyti, o tuo pačiu ir bažnyčią apžiūrėsime.
Taip nusprendę sukame į Virvių gatvę - Strada Sforii. Ši gatvė yra tik 1,2 metrų pločio.
Išsukę iš siauriausios miesto gatvės einame atsitiktine kryptimi. Pažiūrėjusi į žemėlapį suprantu, kad artėjame prie Schei rajono.
Saksų valdymo laikais 13 – 17 amžiuje Brašove gyvenantiems rumunams buvo uždrausta turėti nuosavybės miesto ribose. todėl jie apsigyveno pietvakariuose už miesto sienų, Schei rajone. Rumunai galėjo patekti į miestą tik tam tikru metu ir jiems reikėjo sumokėti rinkliavą už vartus už privilegiją parduoti savo produkciją citadelės viduje.
Nė nepastebime, kaip ateiname iki Piata Unirii aikštės.
Piata Unirii aikštė yra labai jauki, tad pasivaikštome aplinkui.
Paskui pastebime aikštės pakraštyje stovinčią švento Mikalojaus bažnyčią (Biserica Sfântul Nicolae). Smailiabokštis pastatas labiau primena pasakų pilį nei bažnyčią, tad būtinai užeiname pasidairyti.
13 amžiuje įkurta bažnyčia po dviejų šimtmečių buvo perstatyta iš akmens, o 18 amžiuje - išplėsta.
Bažnyčios teritorijoje yra nedidelės senos kapinės, kuriose palaidoti keli garsūs Rumunijos žmonės. Netoliese yra ir pirmoji Rumunijos mokykla, dabar muziejus, Šv. Mikalojaus bažnyčios biblioteka ir archyvas.
Grįžtame į jaukiąją Piata Unirii aikštę.
Piata Unirii aikštė man buvo antruoju netikėtai atrastu Brašovo perlu (po Graft bastiono ir užmiesčio dalies, vedančios link jo).
Kelionių gidai iš Schei rajono rekomenduoja nueiti prie Saliamono uolų (Pietrele lui Solomon), tačiau kelionė būtų ilga. Mes nusprendžiame verčiau pasivaikščioti po miestą.
Traukiame atgal į senąjį Brašovo miestą. Pakeliui nusiperkame ledų (10 lėjų).
Į senamiestį grįžtame pro Schei vartus (Poarta Schei).
Į Schei rajoną iš miesto buvo galima patekti per Schei vartus. Senuose dokumentuose šie vartai taip pat minimi pavadinimu „Porta Valacce“. Už miesto sienų gyvenantiems gyventojams nebuvo leista naudotis jokiais kitais įėjimais. Šiandien stovintį statinį 1827 metais pastatė imperatorius Pranciškus I. Vartai primena triumfo arką su trimis angomis.
Sugrįžę į miesto sienų juosiamą senamiestį patraukiame į žydų rajoną.
Žydai Brasove gyveno nuo 1807 metų, kuomet rabinui Aaronui Ben Jehudai buvo leista gyventi mieste. Brasovo žydų bendruomenė buvo oficialiai įsteigta tik 1864 metais.
1901 metais Brašove buvo pastatyta sinagoga.
Sumokėjus 5 lėjas (kiek daugiau nei 1 eurą) galima užeiti į sinagogos vidų. Aš anksčiau veikiančioje sinagogoje nesu buvusi, tad man labai įdomu.
Užeiname. Viduje šviesu ir jauku. Vaikšto vienas kitas lankytojas.
Apsidairę pasėdime ant maldininkams skirtų suolų su labai aukštais atlošais. Viena iš mūsų yra nedidelio ūgio, tad net tenka jos ieškoti sėdinčios, nes atlošai užstoja visiškai.
Šalia sinagogos stovi monumentas nacių nužudytiems žydams atminti.
Beje, Rumunijoje naciai naikino ne tik žydų tautybės gyventojus, bet ir romus.
Diena jau pervirto į antrą pusę, o žadėto lietaus vis dar nematyti. Dėl to labai džiaugiuosi ir pasiūlau moterims keltuvu pasikelti į Tampa kalną. Tad patraukiame link į jį užkelsiančio funikulieriaus.
Einame gatvėmis ir atsitiktinai užsukame į Audėjų bastioną (Bastionul Țesătorilor).
15 amžiuje pastatytas bastionas yra didžiausias viduramžių bastionas Brašove ir geriausiai išsilaikęs iš septynių originalių apžvalgos bokštų, pastatytų aplink miesto sienas. Šiandien Audėjų bastione veikia muziejus, kurį galima aplankyti pakeliui į Tampos kalną. Mes į muziejų nenorime. Užsukome manydamos, kad sutrumpinsime kelią link funikulieriaus, bet praėjimo nėra. Tad greitomis pykšteliu nuotrauką ir sukamės atgalios.
Sugrįžus į gatvę tenka apeiti aplink Brašovo stadioną. Žvelgiant iš kitos stadiono pusės man labai patinka senamiesčio panorama, tad galima sakyti, kad šis taškas man buvo trečiasis netikėtas atradimas Brašove.
Trepsime vingiuotomis gatvėmis ir netrukus į Audėjų bastioną žiūrime iš senų aukštų medžių apgaubtos nežymiai į kalną lipančios Aleea Tiberiu Brediceanu gatvės.
Kelias iki funikulieriaus neprailgsta, nes akis džiugina graži Brašovo panorama. Prieš mus ir Juodoji bažnyčia, ir Rotušės bokštas, o tolumoje – Brašovo bastionas, kurį lankėme ryte.
Ateiname prie funikulieriaus stoties. Prieš kelionę ketinau į Tampos kalno viršų pasikelti keltuvu, o nusileisti pėsčiomis, tačiau ateidamos aptarėme, kad leidimasis būtų mišku, miesto panoramos matytume mažai ir tik sugaišime laiką. Taigi, perkame bilietus pirmyn atgal, už kuriuos sumokame po 18 lėjų.
Prie bilietų kasos prieš mus yra vos pora žmonių, o štai prie funikulieriaus eilė jau didesnė, bet telpame į antrą kabiną.
Kabinos yra nedidelės, bet kyla dažnai. Prižiūrėtojas iš anksto informuoja, kaip į aparatą dėti bilietus, kad minia negaištų praeidama pro automatinę bilietų patikrą.
Pakelia per kelias minutes, tačiau viršuje iki panoramos dar teks paeiti.
Viena Tampos kalno (Muntele Tampa) apžvalgos aikštelių yra prie aukštai kalno viršūnėje iš tolo šviečiančio miesto pavadinimo BRASOV. Rumunai mėgsta tokiu būdu pristatyti savo miestus.
Kol ėjome iki apžvalgos aikštelės, pro debesis bandė lįsti saulė, tačiau į ją atėjus vėl apsiniaukė.
Einame pavaikščioti ant kalno esančiais takeliais. Jų yra daug ir įvairių maršrutų. Trasos yra sužymėtos skirtingomis spalvomis.
Mes einame bet kur. Eiti nėra paprasta, nes statoki takai veda per slidžius akmenis. Tenka ir prakaituoti, ir po kojomis žiūrėti.
Kiek pabuvę leidžiamės žemyn.
Viršutinėje funikulieriaus stotyje žmonių mažiau, tad nusileidžiame labai greitai. Jei kas planuojate į Tampos kalną kilti keltuvu, jo darbo laikas yra trumpas, priklausomai nuo sezono, veikia iki 18 valandos ar trumpiau.
Aš ant Tampos kalno tikėjausi didesnio įspūdžio. Apylinkių panorama yra graži, bet beveik visur vaizdą užstoja medžiai, o apylinkės matosi tik specialiai įrengtose aikštelėse.
Tiesa, ant Tampos kalno yra ir kadaise stovėjusios pilies, kurią 15 amžiuje sugriovė Vlado Tepešo (Impalerio) armija, griuvėsiai. Pilis nebuvo atstatyta, o iki griuvėsių eiti tiesiog patingime.
Kai nusileidžiame, užslenka debesis. Nelyja, bet oras pakankamai vėsus.
Vėl vaikštome gatvėmis. Bevaikštant topteli į galvą, kad dar neapžiūrėjome pagrindinių ir vienintelių originalių vartų, išlikusių nuo viduramžių laikų - Kotrynos arba Jekaterinos (Poarta Ecaterinei).
Šiuos vartus 1559 metais pastatė Siuvėjų gildijos nariai. Manoma, kad vartai iš pradžių buvo daug didesni.
Rašoma, kad keturi nedideli kampiniai bokšteliai (kas būdinga ir kitoms saksų citadelėms) simbolizavo teisminę miesto tarybos autonomiją, kuri, prireikus, galėjo taikyti mirties bausmę.
Grįžtame į senamiestį. Ateiname į aną vakarą tamsoje apžiūrėtą Rotušės aikštę (Piata Sfatului).
Dailių namų supama erdvi Rotušės aikštė yra žinoma dar nuo saksų laikų. Būtent į šią aikštę vesdavo visos gatvės, o aikštėje vykdavo turgus, tad saksai ją vadino tiesiog Turgaus aikšte – Marktplatz.
Rotušė (Casa Sfatului) buvo pastatyta 13 amžiuje. Tai buvo miesto tarybos narių, vadinamų šimtininkais, susirinkimų vieta. Ant pastato viršaus stovi trimitininko bokštas, viduramžiais naudotas kaip sargybos bokštas, įspėjantis sienomis apjuosto miesto gyventojus apie artėjantį pavojų.
Šiandien senojoje miesto rotušėje veikia Brašovo istorijos muziejus.
Jau vėlyva popietė, tad prieš vargonų muzikos koncertą Juodojoje bažnyčioje nutariame papietauti. Nuo Rotušės sukame į kavinių pilną Strada Republicii pėsčiųjų gatvę.
Įsitaisę vienoje iš kavinių skanaujame garuose troškintą vištieną su polenta – kukurūzų koše. Būtent polenta ir yra vienas populiariausių tradicinių Rumunijos virtuvės patiekalų. Man yra labai skanu.
Desertui ragaujame sūrio pyragą, kuris irgi yra tradicinis rumuniškas desertas. Nesame saldumynų mėgėjos, tad vieną desertą pasidaliname visos.
Pietūs, įskaitant pagrindinį patiekalą, vyno taurę, vandenį, puodelį kavos ir vieną bendrą desertą, visoms trims atsieina 164 lėjas (34,73 Eur). Arbatpinigius paliekame grynaisiais.
Pasistiprinę pamažu judame link Juodosios katedros, kurioje už valandos prasidės vargonų muzikos koncertas.
Bilietai bus parduodami iki koncerto likus pusvalandžiui, nuo 17:30, tad dar kurį laiką pavaikštome.
Niekaip neatsigrožiu Rotušės aikšte ir Juodąja bažnyčia.
Pajuokaujame, kad vis tik būtų įdomu iki galo patikrinti ryte lankytą Graft bastiono tunelį, tačiau garsiai šios idėjos nei viena nepalaikome.
Prieš pusę šešių grįžtame prie Juodosios bažnyčios. Kasoje perkame bilietus, vienas jų atsieina 12 lėjų.
Į bažnyčią įeiname vienos pirmųjų, tad užsiimame patogias vietas.
Suolai yra atsukti į vargonus.
Bažnyčios sienas puošia 119 turkiškų kilimų. Rašoma, kad juos 17 – 18 amžiuje bažnyčiai padovanojo vokiečiai pirkliai, atsidėkodami už Dievo palaimintas sėkmingas keliones į „barbariškas“ žemes, esančias pietuose ir rytuose už Karpatų.
Rekonstruojant bažnyčią ant langų buvo uždėti specialūs UV filtrai, kurie apsaugo kilimus nuo šviesos poveikio.
Bažnyčia prisirenka beveik pilna, koncertas prasideda laiku.
Klausomės ne tik vargonų muzikos, bet ir iš Niurnbergo, Vokietijos, atvykusio st. Lorenz choro.
Koncertas trunka beveik pusantros valandos. Išeiname jau temstant. Dar pavaikštome senamiesčio gatvėmis ir pėsčiomis patraukiame link namų.
Diena buvo gera. Labiausia džiugina, kad nelijo. Dar linksmiau, kad lietus dingo ir iš kitų dienų oro prognozių.
Kalbant apie Brašovą, jis mane pakerėjo. Nepaprastai gražus, jaukus ir įdomus Brašovo senamiestis prašosi būti įtrauktas į Rumunijos būtinų pamatyti vietų sąrašą. Brašovui rekomenduočiau skirti du trečdalius dienos arba visą dieną.
Vakarodamos apartamentų terasoje apsvarstome rytdienos planus ir nutariame, kad leisimės į gamtą. Žygiuosime Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą