Vilnius - Gižycko. Święta Lipka. Kętrzyn. (Varmijos Mozūrai)

2019-07-11 Ketvirtadienis. Vilnius – Gižycko.

Ši kelionė gimė visiškai atsitiktinai. Sugriuvus vasaros atostogų planams svarsčiau, kaip galėčiau užpildysi likusią spragą. Vienai bendramintei keliautojai užsiminus, kad norėtų išvykti į trumpą ir nebrangią kelionę, spontaniškai priimu jos pasiūlymą. Drauge nusprendžiame vykti į nei vienos iš mūsų dar nelankytą Lenkijos šiaurinėje dalyje esantį Varmijos Mozūrų kraštą.

Norėjosi kelyje sugaišti kuo mažiau laiko, tad apžvelgiame į Lenkiją važiuojančių autobusų maršrutus ir nutariame, kad mums geriausia bus vykti su keleivių vežėju „Eurolines“ iki Gižycko miesto, lietuviškai vadinamo Lėciumi.

Autobuso bilietus perkame iki kelionės likus kiek mažiau nei mėnesiui. Jie atsieina nepigiai, tačiau bendrovė „Eurolines“ nuolaidas daro labai retai. Namo grįšime iš Gdansko.

Nors abi norėjome trumpos kelionės, tačiau įskaitant važiavimą ji truks savaitę. Dviems naktims apsistosime Gižycke, dvi naktis nakvosime Olštyne ir vieną – Gdanske.

Ketvirtadienį po darbo patraukiu tiesiai į savo miestelio autobusų stotį ir sėkmingai pasiekiu sostinę.

Iki 21 valandos, kuomet išvyks autobusas į Lenkiją, dar yra likę dvi valandos. Pirmiausiai nueinu pavakarieniauti, o paskui traukiu pavaikščioti po apylinkes.

Slampinėdama užeinu į Vilniaus geležinkelio stotį. Pasidairau į atvykstančius ir išvykstančius traukinius, paskui peronu einu link Geležinkelio muziejaus. Muziejus tokiu metu turėtų būti uždarytas, tačiau tolėliau pamatau atvirus vartus ir pro juos įeinančius žmones. Niekas manęs jokių bilietų nepaprašo ir nepanašu, kad čia jų būtų galima įsigyti. 
Nedidelėje atviroje teritorijoje pilna pristatytos įvairios paskirties kažkada bėgiais judėjusios technikos, o pakraštyje stovi nedidelė scena. Groja muzika, renkasi neįprasta, tačiau jauki publika. Kas sėdi, kas alų gurkšnoja, o kas tiesiog į muzikos taktą linguoja. 
Traukinio vagonai paversti pramogų vieta, į traukinių priekabas pridėta patogių sėdmaišių. Šeimos su mažais vaikais įsitaisę žemame vaikiškame traukinuke.

Vaikštau besidairydama į traukinius bei žmones ir kaifuoju. Sunku nusakyti ten sklandančią aurą.

Besimėgaudama kelis kartus apsuku aplink ekspoziciją. 

Tik grįžusi namo pasiskaitau ir suprantu, kad man turbūt pasisekė, nes nuo ketvirtadienio iki sekmadienio Geležinkelio muziejaus lauko ekspozicija virsta alternatyviu kultūros ir gastronomijos centru. Tiesa, gastronomijos mačiau tik alų, kavą ir ledus. Gal dar greitų užkandžių.

Vėliau perskaitau apie šios erdvės organizatorių ir vietos gyventojų konfliktą dėl triukšmo. Nesigilinsiu, kas ir kaip. Šiandien man čia patinka ir mėgaujuosi gerdama aplink tvyrančią aurą. 

Kai vaikščioti pabosta, einu į Geležinkelio stoties pastatą. Noriu pasidairyti, kas ten naujo. Tačiau netoli pasidairau, nes vos įžengusią į vidų mane pasitinka iš kampo skambanti pianino muzika. Pasirodo, Vilniaus geležinkelio stotyje veikia ne tik skaitykla, bet ir kampelis su pianinu „Dovanok savo muziką“ įrengtas.

Įsitaisau ant laisvo sėdmaišio ir atsiduodu muzikos garsams. 

Norintys pagroti pianinu keičiasi vienas paskui kitą. Pasijuntu tarsi gerame koncerte. Sėdžiu šio vakaro netikėtumų sukeltos euforijos apsvaiginta ir bijau, kad galiu savo autobusą pamiršti. Per nepilnas dvi valandas gavau tiek gerų emocijų, kad atrodo, jog kelionės į Lenkiją man jau nė nebereikia. Tačiau prieš devynias išeinu į autobusų stotį.

„Eurolines“ autobusas atvyksta iki išvykimo laiko likus dešimčiai minučių. Šios bendrovės bei šio maršruto autobusu esu važiavusi prieš kelis metus. Nuo to karto niekas nepasikeitę: keleiviams iš anksto nėra paskiriamos vietos ir jie sėda kur nori. Taip pat gaunu buteliuką vandens.

Patogiai įsitaisau, o šalia palieku vietą Kaune įlipsiančiai bendrakeleivei.

Kauną pasiekiame skęstantį nepaprastai ryškiame raudoname saulėlydyje. Kai sulaukiu bičiulės, netrukus pajudame. Nuo Kauno važiuojame tamsoje. Autobusas sustoja Suvalkų mieste Lenkijoje, o kelios minutės po pirmos lipame Gižycko mieste šalia traukinių stoties esančioje stotelėje.

Šiek tiek neramino, kaip patamsyje reiks rasti mūsų viešbutį, tačiau naktį Gižycko (arba Lėcius) yra apšviestas, man eiti tikrai nebaisu.

Lengvai randame iš anksto per booking.com užsakytą Gościniec Pan Tadeusz viešbutį https://www.booking.com/hotel/pl/goaciniec-pan-tadeusz.lt.html. Į vidų patenkame surinkę iš vakaro šeimininko atsiųstą durų kodą. Lipame į reikiamą aukštą ir radę nurodytą numerį, įsikuriame.

Kambarys tvarkingas, erdvus ir jaukus. Šalia yra bendro naudojimo virtuvė. Net gaila, kad čia nakvosime tik dvi naktis.

Krintame miegoti, nes rytoj lauks intensyvi programa. 


2019-07-12 Penktadienis. Święta Lipka. Kętrzyn. Gižycko.

Nors atsigulėme vėlai, bet nubundame ankstų rytą. Nutariame keltis ir ruoštis naujai dienai. Susiruošę ištraukiame į geležinkelio stotį.

Skubėdamos užmetame akį į Dąbrowskiego gatvėje esančius pastatus. Jie labai dailūs. Ypač patinka naktį matytas gražiai apšviestas pastatas, kuriame veikia viešbutis. Dienos šviesoje jis yra dar gražesnis. Paaiškėja, kad šis gražuolis yra 19 amžiaus pabaigos statinys, vadinamoji Lehmann šeimos vila. 

Priėję Geležinkelio stotį traukiame į vidų, tiesiai prie kasų. Perkame bilietus į Kętrzyn, lietuviškai vadinamu Kentšynas. Vienas jų atsieina 7 zlotus. Traukinių grafikus galima susirasti http://rozklad-pkp.pl/en .

Iki traukinio dar yra laiko, pasidairome aplink stotį. 

Traukinys išvyksta laiku, ketvirtis po aštuonių. Vagonai šiuolaikiški ir švarūs, o pravažiuotos traukinių stotelės yra renovuotos ir tvarkingos. Žmonių nedaug. Plepame ir stebime pro langą bėgančius vaizdus.

Pagaliau pajuntu, kad atostogos prasidėjo. Šioje kelionėje su bendrakeleive esame abi atsakingos už kelionę, tad per daug atsipalaiduoju ir užsisvajojusi pamirštu, kad Kentšyne turime lipti, bet draugės niuksas į šoną mane grąžina į realybę. Griebiame daiktus ir netrukus žingsniuojame Kentšyno geležinkelio stoties peronu. 

Kentšyną apžiūrėsime vėliau, o šiuo metu mūsų tikslas yra barokine bažnyčia ir šokančiais vargonais garsėjanti Šventaliepė - Święta Lipka.

Į Šventaliepę važiuosime autobusu, tad patraukiame į už puskilometrio esančią Plac Slowianski autobusų stotelę.

Varmijos Mozūruose transporto tvarkaraščių paieškoms naudojau https://en.e-podroznik.pl/ . Dar besiruošdama kelionei namuose buvau radusi daugybę transporto važiavimo laikų, tačiau stotelėje esantis grafikas į Reszel rodo kiek kitus. Prisijungusi prie e-podroznik Kentšyne, matau visai kitokius grafikus, nei kad užsirašiau namuose. Kaip bebūtų, autobusų į Šventaliepę per dieną važiuoja tikrai ne vienas, tad kantriai laukiame. Neramina tik tai, ar tikrai teisingoje kelio pusėje stovime.

Nerimo vedinos nueiname į kitą kelio pusę, link prekybos centro Biedronka. Tačiau toje pusėje esančioje stotelėje randame tik miesto autobusų grafikus. Svarstome, kad gal vertėtų vienai stovėti vienoje pusėje, kitai – kitoje ir užlaikyti autobusą. Kol svarstome, pamatome, kad stoties pusėje esančioje stotelėje, kur laukėme tik atėję nuo traukinių stoties, sustoja mikroautobusas su užrašu „Reszel“, greitomis išleidžia keleivį ir, nors dar ne laikas, akimirksniu apsisuka važiuoti atgal. Biedronkos pusėje esančioje stotelėje autobusas tikrai nestoja. 
Mano vikrioji draugė autobusą sustabdo ir įlipame. Už kelionės bilietus sumokame po 2,50 zlotų ir išvažiuojame.

Pravažiavęs Kentšyno centrą mikroautobusas sustoja Sikorskiego stotelėje. Stotelėje laukia būrys žmonių. Būtent rekomenduoju ir ateiti, jei nenorite patirti streso.

Išvažiavęs iš Kentšyno mikroautobusas skrieja siauru keliu. Dairomės kraštovaizdžio, o netrukus privažiuojame Šventaliepę - Święta Lipka. Vairuotojas mus išleidžia priešais bažnyčią ir suvenyrų parduotuves esančiame kelių išplatėjime. Stotelės ženklo čia nematyti.

Nors vilioja Šventaliepės bažnyčios bokštai, bet pirma užsukame į dailias fachverkinio stiliaus namais apstatytas gatveles. Ko jau ko, o gyvo miestelio šioje vietoje rasti tikrai nesitikėjau. Įsivaizdavau, kad matysiu tik bažnyčią bei vienuolyną ir galbūt šalia stovės kelios tuščios emigravusių gyventojų trobos su užvertomis langinėmis. Realybė yra visiškai priešinga: regiu pilnas gatves žmonių, kviečiančias užeiti dailias ir žydinčias sodybas atvertais langais bei durimis.

Święta Lipka. 

Labai nustebina pilni kiemai žiedų. Įvairaus raudonumo atspalviais žydi piliarožės, bet akį patraukia aukšti šviesūs žiedynai. Vėliau išsiaiškiname, kad tai – jukos. 

Dabar jau norime traukti link bažnyčios. 

Stebina iš pat ryto parkingo aikštelėje priešais bažnyčią stovinčių autobusų ir automobilių gausa. Baruose ir suvenyrų parduotuvėse dar gana tylu.

Sukame link bažnyčios, bet joje vyksta šv. Mišios, tad pirmiau pasivaikščiosime aplinkui. 

Religinį ansamblį sudaro barokinė Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo bažnyčia ir jezuitų vienuolynas. Ansamblis dar nuo viduramžių yra viena svarbiausių vietų Lenkijoje, kurioje meldžiamasi Dievo Motinai. Per Šventaliepę eina piligrimų kelias, tad į šią bažnyčią pasimelsti plūsta maldininkai. Šventaliepė yra ir dažno keliautojo sąraše. Juos vilioja ne tik religinis ansamblis, bet ir šokantys vargonai. 1721 metais meistro Mosengelio iš Karaliaučiaus sukurti vargonai skamba kelis kartus per dieną, o jiems grojant atgyja ir ant jų esančios figūros. Išsamią informaciją apie Šventaliepės religinį ansamblį galima rasti http://www.swlipka.pl/

Ansmablio aplinka labai jauki, tad smagiai apžiūrime. 

Freskos atrodo iškilios, sunku patikėti, kad siena visiškai lygi. 

 

Bažnyčios galinėje pusėje pavaizduota Šventaliepės Mergelė Marija. 

Kodėl Šventaliepė? Legenda pasakoja, kad Kentšyno pilyje mirtimi nuteistas gyventojas meldėsi Mergelei Marijai ir jos prašė būti išlaisvintam. Išgirdusi maldas ir naktį nuteistajam pasirodžiusi Mergelė Marija įdavė jam liepos tašą bei kaltą ir liepė jos skulptūrą iškalti ir parodyti teisėjui. Nors niekad to nedaręs, nuteistasis iškalė nedidelę Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų skulptūrą. Tikėdami, kad tai yra Dievo stebuklas, teisėjai vyrą paleido. Išėjęs iš kalėjimo žmogus ieškojo medžio, į kurį galėtų skulptūrą įkelti. Įkėlė į kaip tik šioje vietoje augusią liepą, o skulptūrėlė pradėjo stebuklus daryti. Du kartus žmonės buvo perkėlę skulptūrą iš liepos į bažnyčią Kentšyne, tačiau ji vis stebuklingai grįždavo atgal į liepą. Tad buvo nutarta toje vietoje pastatyti bažnyčią, o liepą palikti pačiame bažnyčios centre.

Einame į vidų stebuklingos skulptūros pažiūrėti. 

Pasidairę po bažnyčią laukiame vargonų muzikos. Bažnyčia prisirenka beveik pilna. Muzika ir vargonų figūrėlių žaismas labai patinka. Rekomenduoju užsukti ir pasižiūrėti reginio.

Pasirodymo pabaigoje bažnyčios patarnautojas surenka aukas. Paaukojame po kelis zlotus. 

Išėję iš bažnyčios galvojame, ką veikti toliau. Laikinų namų link grįžti dar anksti, o autobusas į Reszel ką tik nuvažiavęs. Nutariame iki kito autobuso į Reszel pasivaikščioti po Šventaliepę.

Keliautojų patogumui šalia bažnyčios veikia suvenyrų parduotuvė ir tualetai (2 zlotai).

Atlikę reikalus patraukiame į dar nepažįstamas Šventaliepės gatves. 

Nueiname prie ežero ir išsitraukę sumuštinius papietaujame, o sočios vėl grįžtame į centrą. 

Vienoje bažnyčios pusėje pamatome turbūt parapijos namus, tačiau mus labiau sudomina išvaizdus priešais pastatą esantis gėlynas. 

Paskui pasukame į turistinę miestelio dalį. Mus abi žavi fachverkinio stiliaus pastatai, kurių šiame krašte matysime tikrai daug. 

Kur buvę, kur nebuvę vėl ateiname prie bažnyčios ir patraukiame link šalia jos esančio vienuolyno. 

Vidurdienis. Nors iki autobuso laiko dar nemažai, bet nutariame eiti į stotelę. Iš pradžių svarstome, kurioje vietoje laukti autobuso: centre, kur mus išleido ryte atvežęs mikroautobusas ar eiti į kiek tolėliau esančią stotelę su ženklu. Vis tik nutariame laukti centre. Mikroautobusas atvyksta geru ketvirčiu valandos anksčiau. Pamoju ranka, kitu atveju turbūt būtų nestojęs. Už bilietus į Reszel arba lietuviškai – Rešlių sumokame po 2 zlotus ir riedame siauru keliu.

Rešliuje mikroautobuso vairuotojas keleivius išleidžia stotelėje šalia žiedo ir aukšto gandralizdžio. Išlipdamos pasitiksliname, ar atgal mus parveš iš tos pačios stotelės. Gavę teigiamą patvirtinimą leidžiamės į gatvę.

6 tūkstančius gyventojų turintis Reszel arba Rešlius iš pirmo žvilgsnio pasirodo labai jaukus. Nors miestas garsėja 14-15 amžiuje statyta pilimi, buvusia pasienio tvirtove kovose su lietuviais, bet mes pažintį su šiuo miestu pradėsime nuo toliau esančių gatvių. Mat kalvos apačioje pamatome dailų namą ir apleistu takeliu pasileidžiame link jo. 

Klaidžiojame gatvėmis. Stebimės įvairiomis ryškiomis spalvomis mūsų akiai neskoningai išmargintais daugiabučių balkonais. Tačiau yra ir labai dailių pastatų. 

Grįžtame į senąją miesto dalį. 

Sukame link 1402 metais pastatytos gotikinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios su 51,2 metrų aukščio varpine. Deja, patenkame į laidotuvių procesiją. Religingieji lenkai mirusiuosius neša į bažnyčią, o gatve einanti eisena klauso per garsiakalbį transliuojamos kunigo maldos. Tad bažnyčią apžiūrime tik iš tolo ir vėl leidžiamės į gatves. 

Rešlius pirmą kartą paminėtas 13 amžiuje, kuomet tarp Prūsijos Bartų ir kryžiuočių įvyko kova. Norėdami sustiprinti savo pozicijas, kryžiuočiai čia pasistatė pilį. 14 amžiuje Rešlius gavo Magdeburgo miesto teises. Vėliau miestas prarado savo svarbą ir pateko į vyskupų rankas.

Nustebina faktas, kad čia, Rešliuje, 1811 metais mirties bausme buvo nuteista paskutinė ragana Europoje. Mat Prūsija prieš daugelį metų buvo raganysčių lopšys ir raganavimas čia nebuvo nusikaltimas, tad bylos už raganavimą buvę labai retos. Tačiau viskas pasikeitė 18 amžiuje valdant Friedrichui Wilhelmui. Tuo metu daugybė moterų buvo apkaltintos raganavimu bei nukankintos ir nužudytos. Raganos buvo atpažįstamos pagal piktas akis. Nors mažai kas galėjo paaiškinti, ką reiškia piktos akys, tačiau užteko pasiskųsti, jog kažkuri nužiūrėjo jų vaiką ar gyvulį. 
Paskutinei Europos raganai buvo 42 metai. Nepavykus jos apkaltinti būrimu, buvo sugalvotas gandas apie meilužį paauglį.

Pasidžiaukime, kad gyvename kitokiame pasaulyje ir verčiau leiskimės į jaukias Rešliaus gatves. 

Kažkur gatvės kavinėje išgeriame kavos ir suvalgome ledų ar bandelę. (Kam įdomu kainos, už ledus ir kavą sumokėjau 9 zlotus).

Paskui jau sukame prie pilies.
Pilies lankymas mokamas, o mes eiti į muziejus neturime jokio noro. Tik palipsime kalneliu pažiūrėti į miestą iš aukščiau, tačiau iš žemai likusios būdelės mus atsiveja darbuotoja. Nebeerziname jos ir pykštelėję pora kadrų pasileidžiame atgalios. 

Rešliuje praleidę gerų pora valandų pasukame link autobuso stotelės prie gandralizdžio. 

Ateiname per anksti, nes jau žinome, kad autobusų važiavimo laikas čia yra nenuspėjamas. Netrukus prisirenka keleivių, tad laukti daug smagiau.

Mikroautobusas atvažiuoja vėluodamas 10 minučių. Už kelionę iki Kentšyno sumokame po 2,50 zl.

Autobusas skrenda siauru vingiuotu keliu. Išsivežu pačius šilčiausius prisiminimus apie Rešlių ir kitiems rekomenduoju į jį užsukti.

Kelionė atgal vyksta kažkaip greičiau. Nė nepastebiu, kaip pravažiuojame ryte lankytą Šventaliepę, o netrukus jau matome Kętrzyn – lietuviškai Kentšyno arba Raistpilio pastatus.

Planavau išlipti miesto centre esančioje stotelėje, tačiau suabejojome, kur ji yra, tad vairuotojas nuveža į Plac Slowianski, kurioje įsėdome ryte.

Teks kulniuoti atgalios, tačiau iš arčiau susipažinsime su Kentšynu. 

Kentšyno miestui toks pavadinimas suteiktas 1946 metais, pagerbiant lenkų istoriką Vojciehą Kentšinskį, o miesto istorija prasidėjo 1329 metais, kai ant kalvos šalia Gubrės upės kryžiuočiai pastatė medinį sargybos bokštą. Bokštas vadovaujant kunigaikščiams Algirdui bei Kęstuciui kelis kartus buvo sudegintas, todėl 1360–1370 m. buvo pastatyta mūrinė pilis, iš kurios buvo rengiami žygiai į Lietuvą. 
1357 metais miestas gavo miesto teises.

Netrukus pasiekiame centrinę Kentšyno dalį, kuri atrodo labai patraukliai. 

Nuo šv. Katerinos bažnyčios sukame link Jezioro Górne ežero. Gaiviame pavėsyje atsisėdę ant suoliuko pasistipriname. 

Pailsėję vaikštome ežero pakrante. Paskui pro ežero pakraštyje pastatytą vasaros koncertų salę – amfiteatrą grįžtame link centro. Ateiname į jaukią Józefo Piłsudskio aikštę. Kitoje aikštės pusėje matosi 19 amžiuje pastatytas dailus trijų aukštų raudonųjų plytų pastatas - miesto rotušė. 

Rotušė buvo pastatyta mero Wiewiórowski iniciatyva ir oficialiai atidaryta 1886 metais. Miesto administracija čia buvo įsikūrusi iki 1997 metų. Rašoma, kad šiuo metu dalį pastato užima civilinė metrikacija.

Pabandome patekti į pastato vidų, tačiau jau penktadienio pavakarys ir darbo laikas turbūt pasibaigęs. 
Patraukiame tolyn. Kiekvienas Kentšyno senamiesčio pastatas yra kitos: spalvingas, ornamentų ir formų išdailintas, tad niekaip neatsigrožiu. 

Netrukus pamatome neogotikos pastate 1818 metais įkurtą Masonų ložę, pavadintą, „Drei Thore des Tempele“. Šios ložės vietą žemėlapyje rasti sunkiai sekėsi. Ji yra Adomo Mickevičiaus gatvėje. 

Ložės statyba prasidėjo 1860 metais ir truko ketverius metus. Dviejų aukštų stačiakampį pastatą supa keturi aštuoniakampiai bokštai. Ložėje 1930-aisiais buvo įsikūręs Trečiojo Reicho atstovai, bet vėliau pastatas atiteko miestui. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki dešimtojo dešimtmečio pastatas buvo apskrities kultūros centras. Šiandien čia yra savivaldybės viešosios bibliotekos filialas ir kavinė. 

Nuo ložės pasukame nežymia gatvele, iš kurios gražiai atsiveria bene iš visų miesto vietų matoma neogotikos stiliumi pastatyta šventos Katerinos bažnyčia. 

Šią iš tiesų didingą bažnyčią 1837 metais pašventino Varmijos vyskupas Andrzej Thiel. Po rekonstrukcijos darbų 1956 metais bažnyčia atgavo savo originalią išvaizdą.

Einame iš gatvės į gatvę. Abi niekaip neatsižavime raudonų plytų pastatais. Mūsų šalyje tokio stiliaus architektūros pastatas yra vienas kitas, o čia – tik spėk dairytis.

Kažkurioje gatvėje – dailus banko pastatas. 

Paskui pasidairome į Vilniaus gatvę – Wilenska ir žaliu parku patraukiame link švento Jurgio bazilikos. Netoli bazilikos stovi nedidelė 1480 metais pastatyta švento Jono evangelikų bažnyčia. 

Iš pradžių šie maldos namai tarnavo išeinantiems į paskutinę kelionę. 17 amžiuje kunigaikštis Albertas koplyčią sujungė su mokykla Szkoła Wielka, o pamaldos lenkų kalba buvo nutrauktos. 1817 metais pradinė mokykla buvo iškelta, o evangelikų bažnyčios pastatas atstatytas. Jo forma yra išlikusi iki šiol.

Sukame link šalia stovinčios didelės Švento Jurgio bazilikos - Kosciol pw. šw. Jerzego.

Šią bažnyčią 14 amžiuje pastatė kryžiuočiai, vėliau ją išplėtė.

Bazilika apsupta miesto gynybinės sienos likučių. Jos fasade esančios angos, aukšti raudonų plytų bokštai, varpinė sukuria pilies vaizdą.

Užeiname į baziliką. Interjeras kuklus. 

Tačiau didžiausiu atradimu mums abiems lieka bazilikos šone pastatyta Vilniaus Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos koplyčios kopija. 

Grįžusi namo perskaitau, kad Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos koplyčios Kentšyno bazilikoje atsiradimui reikšmę turėjo iš Vilniaus čia atvykdavę maldininkai. Be to keli šv. Jurgio bazilikoje dirbę kunigai mokėsi Vilniuje, todėl jų ir maldininkų pastangomis švento Jurgio bazilikoje pagal Vilniaus Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos koplyčios modelį buvo įkurta bei pašventinta koplyčia, taip pat meldžiamasi bei minimos šventės.

Išėję į lauką pavaikštome aplink bažnyčią. 

Paskui sukame prie netoliese esančios ir mano pasakojime jau minėtos pilies.

Rašoma, kad anais laikais pilį juosė mūro siena su trimis kampiniais bokštais. Pilyje ir greta jos esančiame dvare buvo įrengta virtuvė, alaus darykla, malūnas, kepykla, javų aruodai, ginklų saugykla, parako sandėlis, koplyčia ir kalėjimas.

Po 1525 metų pilis tapo kunigaikščiui pavaldžių seniūnų buveine.

1945 metais sovietų kariuomenei užėmus miestą, pilis ir didesnė senamiesčio pastatų dalis buvo sudeginta. Pilis atstatyta 1962–1967 metais. Jos išorė buvo rekonstruota atkuriant gotikos stiliaus statinio formą.

Šiuo metu Kentšyno pilis irgi yra rekonstruojama, tad į ją pažiūrime tik per tvorą. 

Saulė jau pavakariuose, nutariame, kad laikas judėti link laikinųjų namo. O jau ir apžiūrėjome viską Kentšyne. Pakeliui į stotį pamatome graikų katalikų cerkvę ir nueiname link jos. 

Kitoje gatvėje pamatome Kalėdų senelio rezidenciją. Esu skaičiusi, kad čia veikia parduotuvė. Mudvi esame seniai išaugę iš tikinčių Kalėdų seneliu amžiaus, tad nutariame, kad čia užsukti tikrai neverta. 

Gana greitai ateiname prie Kentšyno traukinių stoties esančių autobusų stotelių. Matome palei gatvę nusidriekusią visą eilę stotelių, prie kurių yra nurodyta kryptis, tačiau nėra jokių važiavimo grafikų (juos tik kelionėms į/iš Varšuvą radome).

Klausiu interneto. Anot e-podroznik, autobusas turėtų atvykti netrukus, ketvirtis po penkių. Sėdame ir laukiame. Tačiau praeina pusvalandis, praeina vos ne valanda, o autobusas nepasirodo. Keistai šiame krašte dėliojasi mūsų kelionės autobusais.

Greitai turėtų važiuoti traukinys, tad sukame į traukinių stotį, perkame bilietus iki Gižycko (vienas jų atsieina 8,20 zlotų).

Nudžiugina, kad kasininkė kalba angliškai. Taip pat stotyje yra nemokami tualetai.

Traukinys, važiuojantis Elk kryptimi, atvyksta laiku. Sėkmingai pasiekiame Gižycko arba lietuviškai – Lėcių.

Pavadinimą Gyžicko miestas turi nuo 1949 metų. Anksčiau jis buvo vadinamas vokiškai Lotzenu ar prūsiškai – Lēcai.

Išlipę iš traukinio sukame į čia pat esančią Niegocin ežero krantinę (žemėlapio programa liepia šį ežerą vadinti lietuviškai – Nabentynė, bet painioja mane lietuviški pavadinimai, vadinsiu lenkiškai).

Niegocin ežeras yra neaprėpiamo dydžio, o jo pakrantėje stovi visa eilė jachtų. 

Palei ežerą veda tvarkinga promenada, kuria ir patraukiame. Oras puikus, saulėtas. Oro prognozė buvo daug prastesnė, tačiau visą dieną vaikščiojau vilkėdama marškinėliais trumpomis rankovėmis ir maudžiausi saulės voniose.

Prieiname prieplauką – Ekomarina, pasidairome į joje įsikūrusias maitinimo įstaigas.

Pakrante einame iki nedidelio molo, virš kurio nutiestas pėsčiųjų tiltas. Nesumojame užlipti ant tilto, tad priėję molo pabaigą grįžtame atgalios ir toliau tęsiame pasivaikščiojimą pakrante. Molas ir pėsčiųjų tiltas lieka už mūsų. 

Visa pakrantė pilna pramogų ir prekybos vietų. Ne veltui Lėcius vadinamas vasaros atostogų sostine.

Prieiname didesnį molą ir, besimėgaudamos ežero vaizdais bei vakaro ramuma, juo pasileidžiame. 

Nuo šio molo galima pakilti į mano jau minėtą pėsčiųjų tiltą, tačiau mes grįšime atgalios. 

Nuo vakaro gerumo net pamirštu, kad noriu valgyti. Esu soti akimis matomais vaizdais ir atpalaiduojančia miesto aura. Dairausi tai į vandenyje baltas bures iškėlusias jachtas, tai į iš kruizo ežerais grįžtančius didelius laivus, tai į visą virtinę krante besiilsinčių jachtų. 

Galiausiai skrandis nugali ir traukiame ieškoti vakarienės. Paežerėje ir su juo susijungusio Giżycki (Łuczański) kanalo krantinėje gausu kavinių ir restoranų. Pakrante vaikšto daugybė žmonių, panašu, kad jie taip pat dairosi jaukios vietos praleisti penktadienio vakarą.

Stebime meniu ir kainas. Prie daugumos kavinių meniu su kainomis yra iškabintas lauke. Kainos visur panašios: pierogy - 16-20 zlotų, pica Margarita - 14-16 zlotų, tačiau vietos vis neišsirenkame.

Nabentynės (Niegocin) ir Kisajno ežerus jungiančio Giżycki (Łuczański) kanalo pakraščiu ateiname iki buvusios kryžiuočių pilies. 

Rašoma, kad 14 amžiuje kryžiuočiai šioje vietoje pasistatė medinį stebėjimo bokštą, tačiau siekiant apsiginti nuo jotvingių ir lietuvių netrukus buvo pastatyta akmeninė pilis ir sienos. Daugybę kartų sugriauta, 17 amžiaus pradžioje pilis atgimė renesanso stiliumi. Kurį laiką pilyje gyveno kunigaikščio meistrai. 18 amžiaus viduryje pilis buvo prijungta prie Boyen tvirtovės. Tarpukaryje pastate veikė Pirmojo pasaulinio karo muziejus. Iki šių dienų išliko tik šiaurinis pilies sparnas. Pastatas yra privatus ir dabar jame veikia viešbutis su SPA, o pats statinys yra naujosios gotikos stiliaus.

Šalia pilies yra pastatytas kanalo krantus jungiantis pasukamas tiltas. 

Ant tilto kabo jo pasukimo grafikas, o šalia esanti informacija apie tilto istoriją parašyta ir lietuvių kalba. 

Vakarienės patraukiame į netoli tilto esančią kavinę Paprika. Kavinė yra pilna, tačiau mums dvi vietos atsiranda.

Aš užsisakau ežero žuvį, o bičiulė – patiekalą su makaronais. Žuvies patiekalas su bulvėmis ir daržovėmis kainuoja 34 zlotus, mažas bokalas alaus - 8 zlotus. 

Vakarienė abiems labai skani, išeiname sočios ir laimingos.

Sugrįžtame prie kanalo ir matome, kad tiltas jau pasuktas. 

Kam įdomu, tilto veikimo grafikas yra toks: 

Jau pažįstama promenada grįžtame prie Niegocin ežero. 

Paskui žingsniuojame ant molo ir kylame ant pėsčiųjų tilto. Nuo jo atsiveria platus vaizdas į ežerą ir žemai likusį molą, kuriuo vaikščiojome prieš vakarienę. 

Vakarų pusėje į patalus pasinėrusi saulė dangų ir vandenį nudažo rausvomis spalvomis. 

Ežeras paskendęs sutemose. 

Palengva trepsiu paskendusi vaizdų, sočios vakarienės, vakaro ramybės ir sėkmingos dienos sukeltoje euforijoje.

Pėsčiųjų tiltas išveda į patį miesto centrą. Dar tik dešimta valanda vakaro, dar būtų smagu pasivaikščioti, tačiau laikas ilsėtis.

Iki rytojaus.

Rytoj vyksime į Olsztyn.