Giedraičių bendruomenės centro bei kitų organizatorių skelbimą, kviečiantį į žygį „Mykolo Giedraičio palaimintojo gimtinės keliais" mačiau ne kartą, tačiau tik paskutinę akimirką sugebėjau jį atidžiai perskaityti ir suprasti, kad man į jį tikrai reikia.
Žygio pradžia numatoma šeštadienį 9 valandą ryto.
Greitomis sutikrinu autobusų grafikus bei užsiregistruoju skelbime nurodytu telefono numeriu.
Giedraičiai – vienas iš nedaugelio Molėtų rajono miestelių, gana lengvai pasiekiamų visuomeniniu transportu. Iš Utenos ir Molėtų pro Giedraičius kiekvieną dieną važiuoja keli autobusai, o vilniečiams pasisekė kiek labiau.
Autobusas iš Giedraičių mane į namus parveš tik pavakaryje, tad, ketindama sutrumpinti jo laukimą, į kuprinę įsimetu dekį bei knygą ir ištraukiu į netoli namų esančią autobusų stotelę.
Autobuso taip ir nesulaukiau, nes sustoja pravažiuojantis automobilis. Ta pačia kryptimi važiuojančios pažįstamos moterys pakviečia mane į draugiją.
Į žygį susirenka nemažas būrys mažų ir didelių (ir netgi visai mažų, dar vežimuose sėdinčių) giedraitiškių, pora moterų iš Utenos ir mes, trys molėtiškės. Smagiai nusiteikęs būrys nekantriai trepsime šalia buvusios mokyklos pastate įsikūrusios Giedraičių seniūnijos ir bendruomenės centro.
Lūkuriuodama pastebiu, kad prie buvusios mokyklos pastato durų šviečia piligrimų kelio ženklas, taip pat kabo atminimo lentelė tautinio atgimimo žadintojams Giedraičiuose Malvinai Valeikienei ir Matui Valeikai atminti.
Ryte eidama į autobusų stotelę planavau po žygio susirasti buvusią vaistinę – namą, kuriame Valeikų šeima gyveno. Planavau aplankyti ir senose Giedraičių kapinaitėse pastatytą paminklą knygnešei Domicelei Graužinytei – Palevičienei. Rūpėjo pamatyti ir Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijoje įkurtą Giedraičių krašto muziejų. Nors šios ir kitos Giedraičiuose lankomos vietos lauks kito mano vizito, tačiau jos neliko nepaminėtos žygyje mus lydėjusios gimnazijos mokytojos bei muziejaus puoselėtojos ponios Donatos pasakojimuose.
Kiek po devintos valandos pajudėję nuo bendruomenės centro netrukus jau stojame prie Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčios.
Anot mūsų gidės, pirmoji bažnyčia Giedraičiuose buvo pastatyta 1410 metais. Bažnyčia tada buvusi medinė. 1445 metais Giedraičių bažnyčia buvo aprūpinta beneficija, o ilgus amžius ja rūpinosi garbinga ir daug bažnyčiai nusipelniusi Giedraičių giminė.
Šiaurės karo metu medinė bažnyčia sudegė ir ilgą laiką nebuvo atstatyta. Tokia bažnyčia, kokią matome dabar, stovi nuo 1809 metų. Bažnyčia yra klasicizmo stiliaus ir šiek tiek primena Vilniaus katedrą. Ne tik stiliumi, bet ir viršuje stovinčia šv. Elenos skulptūra.
Šalia bažnyčios stovi 1835 metais pagal Vilniaus universiteto profesoriaus K.Gregotovičiaus projektą pastatyta varpinė.
Užeiname į bažnyčią. Viduje tamsoka.
Bažnyčios presbiterijos sienoje įmūryta Žemaičių vyskupo, lietuvių raštijos veikėjo bei šios bažnyčios statytojo Juozapo Arnulfo Giedraičio širdis.
Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčia turtinga keliais vertingais paveikslais. Mus labiausiai sudomina 1632 metais sukurtas Mykolo Giedraičio paveikslas. Paveiksle Mykolas Giedraitis vaizduojamas atsiklaupęs prie stalo su atversta knyga.
2018 metais Popiežius Pranciškus Mykolą Giedraitį paskelbė palaimintuoju. Nors vienuolio gyvenimą Mykolas Giedraitis nugyveno Krokuvoje, tačiau tvirtinama, kad jis gimė Giedraičiuose, 1425 metais. Manoma, kad Giedraičių bažnyčia ir buvo pirmoji Mykolo bažnyčia.
Iškilmingos padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju buvo aukojamos Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje, kurios statybas ir išlaikymą taip pat fundavo Giedraičių giminė. Šv. Lauryno bažnyčios šone buvo pastatyta Mykolo koplyčia su altoriumi ir iki šių dienų išlikusiu Mykolo Giedraičio paveikslu.
Bet grįžkime į Giedraičių miestelį.
Iš šv. Baltramiejaus bažnyčios išeiname į Vilniaus gatvę. Tai ilgiausia ir pagrindinė miestelio gatvė.
Aikštėje priešais bažnyčią vyksta prekyba maisto produktais ir drabužiais.
Giedraičiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1338 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro pasirašytoje Dešimties metų prekybos sutartyje.
Anot legendos, miestelio pavadinimas Giedraičiai kildinamas nuo po apylinkes jojusio giedančio raitelio. Tačiau labiausiai tikėtina, kad vietovė pavadinimą gavo nuo ją valdžiusios Giedraičių giminės.
Labiau nei vardo kilmė mane nustebina faktas, kad Giedraičiai kažkada yra buvusi savarankiška kunigaikštystė. Manoma, kad vos už poros kilometrų nuo dabartinių Giedraičių ant piliakalnio stovėjo kunigaikščio pilis. Ir tik į valdžią atėjus Vytautui, 1392 metais Giedraičių kunigaikštystė buvo įjungta į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę.
Nuo bažnyčios paėjusi keletą metrų pamatau 1928 metais pastatytą paminklą Kariams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. 1920 metais ties Giedraičiais vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kautynės, po kurių buvo sustabdyta tolimesnė lenkų agresija. Visai šalia Giedraičių ėjo demarkacinė linija, kuri po minėtų kautynių nebebuvo pažeidžiama.
Kalbant apie lemtingą mūšį, verta paminėti krašto heroję, patriotę ir lietuvybės puoselėtoją Malviną Valeikienę, kuri po kautynių, apsirengusi vargeta, su vežimu vyko į mūšio lauką ir gelbėjo sužeistus tiek lietuvių, tiek lenkų karius. Sužeistieji buvo vyniojami į paklodes su prisiūtais raudonais kryžiais. Spėjama, kad būtent tuo momentu Nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą buvo naudotasi Raudonojo kryžiaus vėliava.
Štai, kiek įdomybių saugo Giedraičių kraštas.
Lietuvos Nepriklausomybės kovos nėra šios dienos mūsų žygio tema, tad prie paminklo sustosime kada nors kito žygio metu, o dabar leidžiamės ilga Vilniaus gatve. Prieš akis pasirodo apleistas didelis cementinis monstras – sovietmečiu jame veikė Giedraičių pieninė.
Eidama dairausi į vietos gyventojų namus. Giedraičiai – miestelis paprastas, bet tvarkingas.
Kaimo pabaigoje sukame į žvyro kelią – Martyniškių gatvę, nuvesiančią į to paties pavadinimo kaimą.
Nuo žvyrkelio galiu grožėtis gražiu kraštovaizdžiu. Tolėliau matosi vingiuojantis Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai plentas, kuriuo ryte atvažiavau iš Molėtų.
Nepilną kilometrą paėję žvyro keliu jau dairomės po Martyniškių kaimą. Apačioje gaiviai alsuoja Kiemento ežeras, o šalia sustatytos senosios ir naujos kaimo trobos.
Mes stojame prie buvusio Martyniškių dvaro griuvėsių.
Panaikinus Giedraičių kunigaikštystę buvo parduodamos jai priklausiusios žemės. Jas įsigyja Komarų šeima, o 1880 metais - Graužinių. Dvarininkas Graužinis buvo ne tik nuovokus ir verslus dvarininkas (beje, jis vėliau įsigijo ir neturtingą Molėtų dvarą), bet ir lietuvybės puoselėtojas. Jis samdė lietuvius samdinius, platino lietuvišką spaudą ir skatino kalbą. Anot mūsų gidės Donatos, Martyniškių dvaras yra įdomus dar ir tuo, kad čia buvo ruošiami bažnyčių giesmininkai lietuvių kalba. Dvarininkas Graužinis reikalavo, kad pamaldos būtų vedamos ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Prie jo prisijungė pasakojimo pradžioje mano jau minėtas lietuvybės skatintojas Matas Valeika.
Keliautojams bus įdomu išgirsti faktą, kad šiame dvare lankėsi ir Prezidentas Antanas Smetona. Net nepatikėtum į visiškais griuvėsiais virtusius rūmus bežiūrėdamas.
Tiesa, reikia paminėti, kad atkūrus Nepriklausomybę pretendentai į dvaro nuosavybę buvo atsiradę. Tačiau pastatas yra įtrauktas į paveldo sąrašus, o šiam paveldui tvarkyti yra nustatyti apribojimai. Tad pretendentams buvo paprasčiau atsisakyti nuosavybės.
Paliekame Martyniškių dvarą ir keliu nužingsniuojame tolyn.
Mūsų žygio kelias traukė Giedraičių miestelio apylinkių keliais ir tik kelis šimtus metrų teko paeiti siauru takeliu privačios valdos pakraščiu.
Netrukus sukame į paprastą kaimo keliuką.
Vėl džiugina Aukštaitijos kraštovaizdis. Kažkur spėju pasigrožėti mūsuose nelabai populiariu lietuvišku prieskoniu – bitkrėsle.
Besimėgaudami gražia gamta vėl prieiname man gerai pažįstamą Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai plentą.
Plentą puošia originalios rodyklės.
Eidama stebiu lietuviško kaimo kasdienybę.
Saulėtas dangus ir į priekį kviečiantis plentas.
Apie pora kilometrų žingsniuojame plentu. Iš vaizdingo kraštovaizdžio sukeltos meditacijos pažadina žalios spalvos vienišas pakelės namas. Nuo jo suksime į dešinę ir žvyrkeliu judėsime link Zanėnų kaimo.
Jau po vienuolikos, saulė vis aukščiau į dangų lipa ir visu kaitrumu kepina.
Pakeliui apžiūriu kuklias, bet jaukias sodybas.
Tai sodybos, tai miškai, tai pievos, tai margi laukai, tai rusvi kviečių plotai. Myliu lietuvišką kraštovaizdį ir mintyse pati sau mintyse papriekaištauju, kad nedrįsau žygiuoti lietuvišku Camino Lituano piligrimų keliu.
Netrukus tenka leistis į stačią gilią daubą, o po to vėl į jos viršų pakilti, bet tokios reljefo išdaigos tik paįvairina kelią.
Žali laukų raštai.
Dar kiek – ir prieiname kelių kryžkelę. Vieno iš jų pavadinimas sako, kad artėjame link Piliakiemių kaimo.
Ąžuolas.
Štai ir Piliakiemiai. Stojame kryžkelėje. Kol gidė pasakoja vietovės istoriją, stebiu vietinių gyventojų buitį.
Paskui akys krypsta į čia pat esantį Kryžių kalnelį – senąsias Piliakiemių kaimo kapinaites. Kiek toliau nuo Giedraičių esančioje vietovėje kažko įdomaus rasti tikrai nesitikėjau.
Mūsų įdomioji gidė Donata pasakoja, kad nuo šio kalnelio ir prasidėjo Piliakiemių kaimas.
Piliakiemių kaime žmonės gyveno dar prieš Kristų. Beje, pats Piliakiemių piliakalnis yra gerokai toliau, netoli Kiemento ežero. Mes piliakalnio nelankysime, nes iki jo tektų eiti per privačią valdą ir pievas, bet istorijos mielai pasiklausysiu.
Manoma, kad ant Piliakiemių piliakalnio stovėjo Giedraičių kunigaikščio pilis.
Pilis buvo gerai įtvirtinta, nes priešams nepavyko jos užimti. Buvo tikima, kad kunigaikštis turėjo slaptą tunelį, iškastą po ežeru, jungiantį pilį ir bažnyčią. Realybėje tas tunelis greičiausiai tebuvo kūlgrinda, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad faktas apie tunelį po ežeru buvo tiesa.
Nustebina, kad tokią įdomią istoriją turintys Piliakiemiai nebuvo tyrinėti.
Sovietmečiu bandyta piliakalnį suarti, tačiau iš žemių pabirus žmonių kaulams, šios minties atsisakyta. Sovietmečiu Piliakiemių piliakalnis buvo apylinkių jaunimo švenčių ir gegužinių vieta.
Piliakiemių pavadinimą kaimas gavo tik Nepriklausomybės laikotarpiu, anksčiau turėjo panašiai skambantį lenkišką pavadinimą - Piliakancy.
Kaimas kadaise priklausė Graužinių dvarui, o jo gyventojai tris kartus per savaitę turėjo eiti į lažą. Panaikinus baudžiavą gyventojams buvo padalinta žemės.
Nepriklausomybės laikotarpiu Piliakiemių kaimo gyventojams teko ne kartą susidurti su lenkų išpuoliais, kurie visokiais būdais pažeidinėjo demarkacinę liniją.
Nepriklausomybės laikotarpiu kaimas turėjo mokyklą ir gyventojų jame gyveno žymiai daugiau.
Mūsų žvilgsniai vėl sugrįžta prie Kryžių kalnelio. Gidė pasakoja, kad kadaise vietos gyventojas bandė prisiarti tolimesnį kalno galą, tačiau pabirus žmonių kaulams, šios minties atsisakė. Minėtas gyventojas naktį susapnavo čia palaidotųjų prašymą palikti juos ramybėje. Kitą dieną vyras suorganizavo kaimo gyventojus ir 1936 metais ant šio kalno buvo pastatyti du kryžiai bei surengta didelė šventė.
Sovietmečiu Kryžių kalnelį buvo bandoma sunaikinti ir per ji nutiesti kelią. Kalno sunaikinti nepavyko, tačiau kryžiai buvo atstatyti tik atkūrus Nepriklausomybę, 1989 metais.
Kryžių kalnelis mūsų vizito metu yra nušienautas, smagu užlipti į viršų bei nuo jo atsiveriančia plačia panorama pasigėrėti.
Kai nulipusius nuo kalnelio gidė į muziejų pakviečia, nelabai supratusi nuseku paskui bendražygius.
„Piliakiemio muziejus“ – skaitau ant lentomis apkalto pastato kabantį pavadinimą.
Ko jau ko, o muziejaus mažame atokiame kaime rasti tikrai nesitikėjau.
Nedideliame ūkinio pastato kambariuke yra sudėti senoviniai rakandai ir baldai, o ant stalo išdėliotos knygos išduoda, kad šiame man beveik nežinomame kaime didūs žmonės gyvena.
Su šeimininke prasilenkėme: ji kitu keliu mūsų pasitikti nuėjo ir ties kalneliu laukia. Pagaliau susitinkame.
Šiltai bendraujanti šeimininkė ponia Zita spindi energija, orumu ir išmintimi.
Pabrėžia, kad kaimo tikrasis pavadinimas turi būti ne Piliakiemių, o Piliakiemio, mat kaimas lietuviškas ir pavadinimas turi būti lietuviškas.
Papasakoja savo šeimos istoriją, muziejuje saugomų daiktų istoriją. Dar kartą apžiūrėti muziejuje esantys eksponatai iškart įgyja kitą prasmę.
Paskui šeimininkė visus pakviečia pavaikščioti po sodybą.
Matosi lauko virtuvė ir obelis, kur gimė ponios Zitos parašytos knygos ir straipsniai apie kaimą, apie giminę. Taip pat ir buvęs autobusas, kuriame pirmiausiai buvo įkurtas muziejus. Beje, sodyboje dar yra ir skaitykla.
Kažkas nepaprasto vyksta mažuose Lietuvos kaimeliuose. Stoviu klausydama pasakojimo ir galvoju, kad šis žygis yra vienas geriausių ir įdomiausių, o šios dienos atradimai – patys netikėčiausi.
Nors muziejus yra privatus ir neįtrauktas į lankomų objektų sąrašą, bet šeimininkė priima visus iš anksto užsiprašiusius lankytojus. Tačiau garbaus amžiaus moteris prasitaria, kad šiuo metu norėtų ramybės, todėl kontaktų nė neprašau. Jei kas norės aplankyti, manau, ras būdą, kaip tai padaryti.
Žygio organizatoriai jau trepsi kojomis, o šeimininkė dar mus nuveda pasirodyti akmens su dauba, kuris jų šeimos ilgą laiką buvo naudojamas kaip girdykla vištoms, tačiau manoma, kad tai galėjo būti vienos pirmųjų girnų grūdams malti.
Nors dar nesinori išeiti, bet leidžiamės į jau pažįstamą kelią.
Dar kartą stojam prie Kryžių kalnelio, į kurį užlipę po Giedraičių vėliava sudainuojame Giedraičių bendruomenės himną.
Dabar iki Giedraičių lauks keli kilometrai karštu, pakankamai judriu ir nelabai įdomiu žvyrkeliu.
Galiausiai pamatome miestelio ribas nurodantį ženklą.
Kažkieno sodyboje plevėsuoja Vytis.
Sena, bet jauki sodyba.
Grįžtame į Giedraičių centrą.
Žygeivius pasitinka Šaulių sąjungos Giedraičių skyriaus nariai. Ant stalo garuoja jų ruošta skani sriuba, o bendruomenės centro darbuotojos visus žygeivius vaišina pačių keptais skanėstais.
Diena buvo puiki. Žygis sklandus ir įdomus. Grįžau ne tik pailsėjusi, bet ir daug sužinojusi.
Važiuojantiems link Molėtų technikos muziejaus, Didžiokų koplyčios ar kuria kita Molėtų kryptimi rekomenduoju rasti laiko ir sustoti Giedraičiuose.
Tokį mūsų žygio maršrutą užfiksavo programa Endomondo:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą