Trepsim po pasaulį: Varmijos Mozūrai: Gižycko. Olsztyn.

Vakar lankėme Gižycko, Swieta Lipka, Reszel, Kętrzyn.

2019-07-13. Šeštadienis. Gižycko. Olsztyn.

Šiandien keisime gyvenamąją vietą ir vyksime į Olštyną, tačiau pirmiausiai norime pabaigti dairytis po Gižycko miestą arba lietuviškai – Lėcių.

Nubundame anksti ir susiruošiame naujai dienai. Kol vaikščiosime, ketiname viešbutyje palikti daiktus, tačiau šeimininkai juos galės priimti pasaugoti daug vėliau, tad nutariame išeiti su kuprinėmis.

Išėję iš viešbučio patraukiame gatve, kurioje gyvenome.

Ateiname į kadaise veikusio turgaus vietoje esančią Grunwald aikštę. Šalia aikštės stovi Augsburgo evangelikų bažnyčia.

Nors pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 15 amžiuje, dabartinė stovi nuo 18 amžiaus. Bažnyčios centrinę dalį puošia 1881 metais pritvirtintas laikrodis.

Mūsų žingsnius sustabdo Grunwald aikštės pakraštyje ošianti Giżycko skulptoriaus Andrzej Morawski sukurta skulptūra - fontanas „Gizycka Syrenka“ – undinė, žiūrinti į varlę.

Kitoje pusėje regiu gatvės meno padailintą buvusį kino teatrą „Fala”.

Nuo fontano gatvėmis patraukiame link Boyen tvirtovės. Praeiname kavinę Paprika, kurioje vakar skaniai vakarieniavome. Tuomet pasukamu tiltu leidžiamės į kitą Niegocin (lietuviškai - Nabentynės) ir Kisajno ežerus jungiančio Giżycki (Łuczański) kanalo pusę.
Būtų įdomu pamatyti tilto pasukimo procesą, tačiau pagal grafiką jį sukti turėtų dar ne greitai, tad negaištame ir Roger Goemaere vardo parko pakraščiu pasileidžiame link tvirtovės. Pakeliui apžiūrime kuklią šiuolaikinę Šventos Dvasios bažnyčią (Kosciol pw. Ducha Swietego).

Netrunkame ateiti prie Boyen tvirtovės - Twierdza Boyen.

Po Napoleono karo Prūsijos valdžia priėmė sprendimą sustiprinti regiono gynybą nuo galimų Rusijos išpuolių vakaruose. Tvirtovės statybomis rūpinosi Lauko maršalas Leopoldas Hermann Ludwig von Boyen. Tvirtovė buvo pavadintos maršalo vardu - Feste Boyen, o šeši tvirtovę sudarantys bastionai buvo pavadinti jo ir protėvių vardais.
Tarp 1844 ir 1851 metų tvirtovė buvo apjuosta vadinamomis Carnota sienomis.
Kalbama, kad tvirtovė požemiais buvo sujungta su Gintaro kambariu.
1914 metais tvirtovę puolė rusų armija. Lauko maršalas Paulas von Hindenas sėkmingai atsilaikė atakai ir iš Rytų Prūsijos išstūmė rusų armiją.
Deja, tvirtovė buvo nepajėgi atlaikyti Antrojo pasaulinio karo dalyvių antpuolių. Tvirtovėje buvo kalinami ir apklausiami sučiupti sovietų kariai. O 1945 metais rusų armija Gizycką paėmė be jokio šūvio. Tas faktas labai papiktino Hitlerį, nes Gizycko tvirtovė buvo laikoma vienu pagrindinių gynybos bastionų.

Po karo Boyen tvirtovėje buvo įsikūrusi mėsos perdirbimo ir kitokia pramonė. O šiuo metu gerai išsilaikiusi tvirtovė yra vienas iš labiausiai Gizycko reprezentuojančių objektų. Rašoma, kad viename iš pastatų veikia nakvynės vieta turistams, o tvirtovės kiemas virsta vasaros amfiteatru.

Tvirtovėje veikiantis muziejus yra mokamas. Deja, istorijos nei viena nenorime. Esame visiškai atsipalaidavę ir mums labiau norisi būti gamtoje. Vos metę žvilgsnį į tvirtovės kiemą, sukamės ir grįžtame atgalios link parko.

Nutariame, kad abiems bus geriausia traukti link Gižycko pakraštyje esančios švento Brunono kalvos ir kryžiaus.

Praėję žaliu, bet kiek neprižiūrėtu Roger Goemaere vardo parku, sukame link Niegocin ežero. Iki švento Brunono kalvos galima nueiti dviem būdais: Švento Brunono gatve arba tarp ežero ir geležinkelio esančiu takeliu. Deja, į takelį nepataikome, tad kiek paklaidžioję trepsime gatve.

Akmenimis grįsta gatvė šeštadienio rytą yra gana tyli, todėl ja eiti smagu. Akis patraukia palei gatvę pastatytos Kalvarijos stotelės. Ties paskutine stotele nuo gatvės atsiskyręs šaligatvis kyla į kalvą ir suka prie iš tolo baltuojančio kryžiaus.

Šventasis Brunonas gimė 974 metais aristokratų šeimoje. Metęs tarnybą imperatoriaus teisme, Brunonas įstojo į vienuolyną ir tampo vienuoliu Bonifacu. Lenkijos karaliaus kvietimu Brunonas atvyko į Lenkiją supažindinti prie Ordos upės gyvenančių žmonių su evangelija. Krikštyti jam sekėsi gana sėkmingai, bet jo veikla ne visiems patiko.

Apie šventojo Brunono mirtį Kvedlinburgo analuose yra įrašas: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Taigi, šv Brunono nužudymo paminėjimas tampa ir Lietuvos vardo paminėjimu 1009 metais.

Šv. Brunonui įamžinti šioje vietoje buvo pastatyta atminimo lentelė, o paskui – kryžius.

Ko gero dėl pirmą kartą paminėto Lietuvos vardo mums čia būti yra labai gera. O ir vieta graži: nuo švento Brunono kalvos žiūrime į apačioje plytintį Niegocin ežerą ir kalvos šlaite nutiestus bėgius, kuriais gana dažnai pravažiuoja traukiniai.

Ilgai sėdime ant suoliuko ir grožimės gražiu kraštovaizdžiu. Paskui pamatome, kad apačioje esančia ežero pakrante kažkas važiuoja dviračiais. Nutariame, kad takelis palei bėgius vis tik yra ir į Gyžicko grįšime juo.

Leidžiamės į apačią. Takelis iš tiesų yra. Jis gana platus ir tvarkingas. Juo galima nueiti iki Niegocin miestelio. Gal kitos kelionės metu taip ir padarysiu, tačiau šiandien trepsime į Gižycko miesto pusę.

Niegocin ežeras.

Eidamos tylia pakrante netrunkame pasiekti miestą. Atsimušame į Giżycki (Łuczański) kanalą, kurį turėsime pereiti geležinkelio tiltu.

Perėję kanalą Niegocin ežero pakrante judėsie link stoties.

Kanalu keleivius plukdo laivai. Užsisakyti tokią atrakciją ir paplaukioti Varmijos Mozūrų ežerais būtų labai smagu, tačiau po poros dienų mes turėsime panašią pramogą.

Einame Niegocin ežero pakrante, paskui sukame didžiuoju molu ir lipame į pėsčiųjų tiltą.

Netrunkame prieiti šalia Gižycko geležinkelių stoties esančias autobusų stoteles.

Įsijungusi https://en.e-podroznik.pl/ pasitikrinu, kad autobusas, vežantis į Varmijos Mozūrų sostinę - Olštyną (Olsztyn), iš Gižycko turėtų išvykti 12 valandą. Iki jo dar yra laiko, tačiau kantriai laukiame, nes vakar įsitikinome, kad autobusai ne visada laikosi grafiko. Tačiau mūsų autobusas atvyksta laiku. Tiksliau, mikroautobusas. Prisirenka pilnas. Bilietai vienai atsieina 18 zlotų.

Kelionė iki Olštyno truks 2 valandas. Pakeliui užsupa, visą kelią prabloguoju, o išlipusi Olštyno autobusų stotyje pajuntu palaimą.

Stotyje pasidairome į stoteles ir grafikus. Olštyno autobusų stotis yra didelė, bet labai apleista. Peronas šiukšlinas. Viduje – purvina, o aplinka labiau tiktų landynei nei stočiai.

Patraukiame link iš anksto per booking.com užsakyto hostelio. Iki jo kulniuojame gerų dešimt minučių.

Gatvėmis be perstojo zuja automobiliai ir tramvajai. Prie stoties esantis rajonas neatrodo labai patrauklus. Iškart pasiilgstu ramaus, švaraus ir mielo Gižycko. Tačiau Olštynas yra didelis miestas ir ramumos tikėtis čia tikrai neverta.

Randame namą, kuriame turėtų būti mūsų viešbutis Hostel Olsztyn https://www.booking.com/hotel/pl/hostel-olsztyn.lt.html, tačiau nematome jokio ženklo. Pavaikštome aplink pastatą. Galiausiai nutariu skambinti šeimininkui ir pasitikslinti.

Jis atsiliepia ir kalba angliškai. Pažada būti po pusvalandžio.

Sėdime šalia pastato esančiame parke ir laukiame. Keliasi juodas debesis.

Kai iš privažiavusio automobilio išlipusiam jaunam vaikinui paspaudžiame ranką, nukrinta pirmi lietaus lašai.

Šeimininkas atsiprašo, kad mums teko laukti. Tačiau tai aš nepranešiau atvykimo laiko, manydama, kad recepcijoje nuo 14 valandos kažkas bus. Senais mediniais laiptais pakilę į ketvirtą aukštą ir ėję į koridorių suprantame, kad šis hostelis – paprasčiausias 4 kambarių butas, tad tikėtis budinčio personalo tikrai nereikėtų.

Kaip ten bebūtų, įžengę į kambarį ir pamatę už lango pliaupiančią liūtį apsidžiaugiame, kad viskas susiklostė būtent taip.

Liūtis siautė virš pusvalandžio. Per tą laiką įsikuriame ir užkandame.

Hostelis tvarkingas, bendro naudojimo patalpos švarios. Vienintelė blogybė – nėra rankšluosčių.
Kai išeiname, patraukiame ieškoti, kur galėtume jų nusipirkti. Tad mūsų pažintis su Olsztynu prasideda ne nuo suplanuoto Planetariumo ir Observatorijos, bet nuo atokesnių gatvių. Bet ir vėl susiklosčiusios situacijos privalumas, nes beieškodamos parduotuvių praeiname įdomiomis gatvėmis. Jei ne rankšluosčiai, čia nebūtume atėję.

Beje, rankšluosčių taip ir nenusipirkome, teko paaukoti marškinėlius.

Sukame link senamiesčio. Į jį nuves stati akmenimis grįsta gatvė. Pastebėjau, kad tokių akmenimis grįstų gatvių Varmijos Mozūruose yra labai daug. Jos turbūt yra saugomos kaip paveldas.

Spėjama, kad Olštyno apylinkėse žmonių gyventa jau kelis tūkstančius metų prieš Kristų, tačiau pirmieji paminėjimai apie kryžiuočių nukariautus prūsus galindus užfiksuoti 13 amžiuje.

14 amžiaus pirmoje pusėje buvo pradėti statyti pirmieji įtvirtinimai, o 1347 metais jau stovėjo pilis. Nors kaimas šalia pilies jau stovėjo 1348 metais, tačiau administracinį miesto statusą Olštynas gavo 1353 metais.

Miesto teritoriją apjuosė sienos. Gorna (Wysoka) brama miesto vartai yra išsaugoti. Kaip tik pro juos mes įžengsime į senamiestį.

Šeštadienio popietę Olštyno senamiestis kunkuliuoja nuo lankytojų, garsų ir gyvybės.

Senamiestis nedidelis. Vos per minutę ateiname iki jo širdyje esančios Turgaus aikštės. Aikštės viduryje stovi senoji Rotušė - Stary Ratusz.

Aikštę supa 17 – 18 amžiuje pastatytų gyvenamųjų namų fasadai. Pastatai yra dailūs, dažnas jų turi ne tik prabangias formas, bet ir yra piešiniais ar ornamentais išdailintas.

Nors Olštyno senamiestis yra gražus, tačiau po vakar lankytų miestelių man jis atrodo kažkoks išdidus ir šaltas.

Suksime prie seniausio Olštyno statinio – 14 amžiuje pastatytos pilies.

Pilyje veikia muziejus, į kurį eiti mes vėl neturime ūpo. Tačiau po nedidelį pilies kiemą mielai pasižvalgome.

Pastatyta pilis priklausė Varmijos kapitulai, kuri su Varmijos vyskupu iki 1454 metų buvo Kryžiuočių ordino žinioje. Vėliau pilis ėjo iš rankų į rankas ir tik jos administratoriui Mykalojui Kopernikui sukūrus gynybos sistemą, kryžiuočiai baigė puolimus.

18 amžiuje Olštyno pilis, perkėlus kapitulos administraciją i Fromborką, pamažu prarado savo reikšmę, galutinai sumažėjo jos gynybinė paskirtis. Vėliau pilies paskirtis buvo įvairi, joje buvęs netgi centrinis kalėjimas.

Šiuo metu pilyje veikia dar 1945 metais įkurtas Varmijos ir Mozūrijos muziejus.

Išėję iš pilies kiemo sena akmenine gatvele sukame link tilto per Lyna upę. Atsisukę vis dairomės į pilį.

Mes patraukiame pasivaikščioti po šalia Lyna upės esančius parkus.

Vaikštome parko takeliais palei Lyna upę.

Liūtis kažkur nuplovė upės šlaitą, nes vandeniu vienas paskui kitą plaukia nemaži velėnos plotai.

Lyna upės pakrante nueiname į kitą parko pusę.

Upės pakrantėje vis pasirodo pilis.

Ir tiltas, kuriuo nuo pilies atėjome į šią Lyna upės pusę.

Tolėliau esančiu tiltu grįžtame į senamiesčio pusę.

Netoli pilies yra Czesław Niemen amfiteatras, kuris dažnai tampa pagrindiniu Olštyno vasaros renginių centru.

Planuodama kelionę buvau sugalvojusi nusipirkti bilietus į koncertą, tačiau jų jau nebebuvo. Bet šį vakarą dėl to visiškai nesigailiu, nes iš amfiteatro skambanti muzika girdisi labai toli.

Jaučiamės pavargę ir ieškome laisvo suoliuko. Netoli amfiteatro pamatome Mikalojaus Koperniko skulptūrą.

Mikalojus Kopernikas yra Olštyno pasididžiavimas.

Mikalojus Kopernikas į Olštyną atvyko 1516 metais. Po kelių metų tapo parapijos kanauninku ir administratoriumi. 1521 metais atrėmė kryžiuočių antpuolį.

Kopernikas atliko kalendoriaus reformą. Būtent tada data "peršoko" iš spalio 4 d. į spalio 15 dieną - Julijaus kalendorius buvo pakeistas Grigalijaus kalendoriumi. Kad žmonėms būtų suprantama, ant pilies sienų pritaisė metų laikų kalendorių ir saulės laikrodį.

Be mokslinių darbų M. Kopernikas dar yra išleidęs „Koperniko įstatymą“, pagal kurį valstiečius apgyvendino negyvenamose žemėse ir juos mokė, kaip protingai naudotis ištekliais.

Kol dairomės aplink skulptūrą, pamatome gatve nuo senamiesčio ateinantį atgijusį Koperniką. Nors man jis labiau panašus į viduramžių pilies kilmingąjį, bet Olštynas – Mikalojaus Koperniko miestas, tai tikėtina, kad ir gatvėmis turėtų vaikščioti Kopernikas.

Laisvo suolo netoli amfiteatro nerandame. Tokių pačių klausytojų, kaip mes, aplink pilna.

Kiek pastovime ir paklausome. Paskui pasileidžiame senamiesčiu žemyn.

Sudomina kitoje Lyna upės pusėje stovintis vokiško stiliaus pastatas.

Grįžtame į senamiestį.

Užeiname į švento Apaštalo Jokūbo katedrą baziliką (Bazylika konkatedralna św. Jakuba Apostola).

Bazilikos statybos vyko dešimtmečius. Jos prasidėjo po Olštyno įkūrimo ir buvo baigtos tarp 14 ir 15 amžių Bazilika yra seniausias religinis pastatas mieste.

Per šimtmečius bažnyčia buvo ne kartą sunaikinta, atnaujinta ir perstatyta. Sunkiausias laikotarpis buvo 19 amžiuje vykusio Napoleono karo metu, kuomet Napoleono kariuomenė po Eylau mūšio bažnyčioje laikė apie 1500 rusų. Kad apsisaugotų nuo šalčio, įkalintieji sudegino viską, kas dega. Be to, ugnis apgadino ir pačią bažnyčią.

Laikas vakarieniauti, bet rasti vietą vakarienei mums sekasi sunkiai. Nors senamiestyje pilna kavinių, tačiau mes norime nebrangios vakarienės: paragauti lenkiško patiekalo pierogy. Skirtingai nei Gyžicko, šalia kavinių nesimato nei meniu, nei kainų, o jei kur užeiname pasidairyti, į mus niekas nekreipia dėmesio.

Galiausiai užsukame į kuklią Jakubek Muszle sw. Jakuba kavinę, nes tik čia radome prie įėjimo padėtą meniu, kuriame yra ir pierogy, ir nurodytas patiekalų kainas.

Svarstome, kad čia galbūt piligrimus aptarnaujanti maitinimo įstaiga, o tokiose vietose paprastai būna nebrangu ir skanu.

Įėjusių mūsų niekas nepasitinka, o kai prieiname prie baro, niekas nekreipia dėmesio. Iš padavėjų veidų atrodo, tarsi jos piktintųsi mūsų apsilankymu. Mielai apsisuktume ir eitume lauk, tačiau nelabai turime kur eiti. Galiausiai viena mergina atkreipia dėmesį. Ji nekalba angliškai, kalba vokiškai, o mano draugė šiek tiek moka lenkiškai. Pirštų ir pavienių žodžių pagalba užsisakome pierogy - koldūnų ir alaus. Paskui einame prie stalelio lauke.

Vos atsisėdus, priėjusi mūsų padavėja kažką pakalba, suprantame, kad turime susimokėti. Taip ir padarysime, tačiau priėjusias prie baro į mus darbuotojai pasižiūri kikendami.

Laukdamos pierogy gurkšnojame alų ir juokiamės iš savo patirties užsisakant maistą. Turbūt padavėjoms pasirodėme iš Mėnulio nukritę, tačiau vėliau pastebime, kad ir kiti pirma susimoka.

Kaip bebūtų, tai buvo pati pigiausia vakarienė visos kelionės metu (kiekvienai atsiėjo po 25 zlotus).

Pierogy buvo labai šiaip sau, įdaryti paštetu. Ragauti pierogy rekomenduoju tik ten, kur jie yra su mėsa ir galbūt apkepti.

Pavakarieniavę vaikštome jau pažįstamomis vakarėjančio miesto gatvėmis. Išėję iš senamiesčio žvalgomės į neįprastų formų statinį.

Dar kartą pažiūrime į Wysoka brama.

Paskui ateiname prie dailaus pastato, kuriame yra įsikūręs paštas.

Einame palei senamiesčio sieną. Iš toli žvalgomės į neseniai lankytą Apaštalo Jokūbo katedrą baziliką.

Grįžtame į senamiestį ir vėl kylame jo gatvėmis. Kažkurio pastato lange užmatome išdėliotas spurgas, o šalia stovi eilė pirkėjų. Nutariame nusipirkti spurgų ir mes.

Tai kepyklėlė - Stara Paczkarnia Olstyn, esanti Prosta pėsčiųjų gatvėje. Spurgos yra šviežios, kepamos pirkėjų akyse. Išsirenkame su vyšnių ir aviečių įdaru. Priklausomai nuo įdaro rūšies, viena kainuoja 3,50 – 4 zlotus. Užbėgdama įvykiams už akių, patvirtinsiu, kad spurgos buvo dieviškai skanios: nesijaučia jokios sintetikos, jokių riebalų. Stara Paczkarnia spurgos mums tapo tarsi šios kelionės simboliu.

Apsirūpinę rytdienos pusryčiais patraukiame prie amfiteatro ir paklausome dar nesibaigusio koncerto. Paskui nežinau kelintą kartą einame tomis pačiomis senamiesčio gatvėmis.

Rausvų vakaro spalvų nudažytas senamiestis atrodo labai patraukliai, tačiau Olštynas vis tiek netampa tuo miestu, kurį aplankyti rekomenduočiau kitiems.