Vakar dieną leidome Gižycko ir Olsztyn.
2019-07-14. Sekmadienis. Lidzbark Warminski. Olsztyn.
Nubundame šeštą. Danguje nė debesėlio. Keliamės ir skubame giedrą dangų išnaudoti.
Šiai dienai buvau numačiusi pasivaikščioti gamtoje po Olštyno (Olsztyn) apylinkes, tačiau abi nutariame verčiau aplankyti atsarginiam variantui atidėtą šiaurinės Lenkijos miestą – Lidzbark Warminski arba lietuviškai Varmės Lidzbarką.
Susiruošę patraukiame į neišvaizdžią ir netvarkingą Olštyno autobusų stotį. Sekmadienio rytą autobusų stotis visiškai tuščia ir tyli, tik vienas kitas keleivis praeina ar autobusas pravažiuoja.
Pažiūrime autobusų stoties informaciją. Nors namuose nagrinėtas tinklapis https://en.e-podroznik.pl/ rodė visą pluoštą mums reikalingos krypties autobusų išvykimo laikų, tačiau realybė pasirodo visiškai kitokia. Tiesa, iš Olštyno į Lidzbark Warminski per dieną vyksta tikrai daug autobusų, bet dėl rytdienos planų iškart sunerimstame.
Mikroautobusas į Lidzbark Warminski pajuda 08:30. Už bilietus vairuotojai sumokame po 9 zlotus ir skriejame Olštyno gatvėmis. Olštyną ir Lidzbark Warminski skiria 50 kilometrų.
Kelias geras, netrunkame išvažiuoti iš miesto ir grožimės vaizdingu kraštovaizdžiu. Lidzbark Warminski pasiekime per valandą.
Lidzbark Warminski autobusų stotis yra šalia geležinkelio stoties. Tiesa, tos stoties tėra tik kelios platformos be jokios informacijos. Mikroautobuso vairuotoja pasako, kad atgal į Olštyną mikroautobusas išvyks iš pirmos stotelės.
Išlipę nusifotografuojame lauke ant informacinės lentos pakabintą grafiką ir leidžiamės link senamiesčio.
Gražų ir saulėtą rytą norisi gamtos, tad pirmiausiai sukame į bulvarą prie Lynos upės – bulwar nad Lyną. Upę pereiname nedideliu pėsčiųjų tiltu.
Kadaise Lidzbark Warminski buvo Varmijos sostine, o dabar yra vidutinio dydžio miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje.
Pirmieji įrašai apie šią vietovę rasti nuo 1240 metų, kuomet Lecbargas (tuometinis Lidzbarkas) buvo užkariautas kryžiuočių. Daugelį metų miestas buvo ordino rankose. 1245 metais jis buvo atiduotas Varmijos vyskupui Anzelmui, o 1308 metais gavo miesto privilegijas.
Tikrasis ekonominis miesto bumas įvyko po to, kai vietinė pilis buvo pasirinkta kaip vyskupų susirinkimų vieta. Pilis tapo administraciniu, teisminiu, kultūriniu ir švietimo centru.
Vėliau Lidzbark Warminski priklausė tai Prūsijai, tai Lenkijai.
1807 metais čia įvyko vienas didžiausių Napoleono karo mūšių: Heilsbergo mūšis (tuometinis Lidzbark Warminski vardas).
Miestas Lenkijai buvo perduotas tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Karo metu Lidzbark Warminski stipriai nukentėjo, o dabar jis patiria turizmo ir ekonomikos augimą.
Einame parku palei Lyna upę. Šalia upės yra įrengta nedidelė vasaros estrada. Patinka, nes ji yra dengta.
Paupio takas yra tvarkingas. Senamiesčio pusėje palei upę yra nutiestas dviračių takas.
Prieiname grojantį medį. Jis reaguoja į judesį ir vos mums pasirodžius užgroja linksmą populiarią melodiją.
Nuo tako matome gražų Lidzbark Warminski miestą.
Pėsčiųjų takas.
Artėjame prie bulvaro pabaigos.
Paskui pereiname judrią gatvę ir sukame link Oranžerijos parko (park Oranžeria).
Ant aukštos kalvos stovi dailūs rūmai, o parkas pilnas šioje kelionėje mūsų pamėgtų baltų jukų žiedų.
Rūmuose dabar veikia biblioteka. Link jos lipame prabangiai atrodančiais laiptais. Nuo aikštelių pasigrožime parku ir priešais stovinčia šv. Apaštalų Petro ir Povilo kolegijos bažnyčia (Kościół parafialny św. Apostołów Piotra i Pawła).
Ankstų sekmadienio rytą biblioteka užrakinta. Apeiname aplink pastatą ir apžiūrime miesto istoriją pristatančią lauko ekspoziciją.
17 amžiuje ant šios kalvos buvo pastatyta pirmoji vasaros rezidencija, kuri Šiaurės karo metu buvo sugriauta. Po karo rūmai buvo atstatyti, o vieta gavo Oranžerijos pavadinimą. Mat naujasis šeimininkas vyskupas Potockis pastatą pastatė daug modernesnį ir dailesnį. Tačiau galutinį įvaizdį pastatui ir parkui sukūrė vyskupas Ignacy Krasicki, kuris taip pat buvo ir poetas, prozininkas, komedijų autorius, enciklopedininkas ir publicistas.
Vyskupas rūpinosi ne tik Oranžerija, bet plėtė parkus visame mieste.
Pasigrožėję Oranžerija pasileidžiame žemyn.
Perėję judrią gatvę einame šaligatviu ir susižavime kitoje Lyna upės pusėje besimatančiu istoriniu ansambliu.
Prieš mus stovi kryžiuočių pilis, o atsisukus atgal – nuo Oranžerijos apžiūrėta šv. Apaštalų Petro ir Povilo kolegijos bažnyčia.
Lyna upė.
1315 metais įkurta šv. Apaštalų Petro ir Povilo kolegijos bažnyčia. Šalia bažnyčios stovi vienuolynui priklausantys pastatai.
Sukame link pilį juosiančio Pilies kanalo – Fosa Zamkova. Kitoje kanalo pusėje stovi prabangus pilį primenantis Krasicki viešbutis.
Į viešbučio kavinę vedantis tiltas.
Dailūs viešbučio bokštai. Vaizdas fantastiškas.
O priekyje – kryžiuočių pilis.
Taip ir nežinau, į kurią pusę žiūrėti: į pilį – viešbutį ar į kryžiuočių pilį.
Besimėgaudamos ansamblio grožiu iš lėto žingsniuojame palei kanalą nutiestu pėsčiųjų taku. Net nepastebiu, kaip ateiname iki kryžiuočių pilies, priešais kurią pamatome didelį amfiteatrą. Tokio tipo vasaros renginių vietos šiaurinėje Lenkijos dalyje labai populiarios.
Kryžiuočių pilis. Netrukus trauksime pasižvalgyti į jos vidų.
Kelios minutės – ir mes jau kieme.
Nuo pilies prieigų pasigrožime Lidzbark Warminski senamiesčiu.
Už pilies lankymo bilietą sumokame po 14 zlotų. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad pilyje esančiam apžvalgos bokštui reikalingas atskiras bilietas. Manėme, kad į mūsų bilieto kainą jis yra įskaičiuotas, bet pasirodys, kad ne. O kasininkė jo įsigyti nepasiūlė.
Sekame rodykles į ekspoziciją. Pirmiausiai leidžiamės į rūsį.
Lidzbark Warminski pilis pastatyta 1350-1401 metais vietoje prūsų pilies Lecbarg, buvusios Alnos ir Simsarnos upių santakoje. Ilgą laiką čia buvo Varmijos vyskupijos kapitulos rezidencija, o pilis atliko rytinės Varmijos sienos apsaugą.
Rašoma, kad vienas iš Varmijos vyskupų buvo Lukas Vacenrodė (lenk. Lukasz Watzenrode), Mikalojaus Koperniko dėdė. Teigiama, kad su jo parama Kopernikas kurį laiką susiejo savo gyvenimą, mokslinę ir publicistinę veiklą su Varmija ir šia pilimi. Taip pat vyskupų kapitulos rūmai suformavo Koperniko požiūrį, priešingą kryžiuočiams.
Nuo 16 amžiaus pabaigos pilis palaipsniui ėmė netekti gynybinės reikšmės ir virto ištaigingu kunigaikščių dvaru, turtingu prašmatniais namų apyvokos daiktais, bibliotekomis ir meno kūriniais.
Vyskupo rezidencijos klestėjimo laikotarpis pasibaigė 1772 metais Varmijai atitekus prūsams. Paskutinis Varmijos vyskupas, pilyje rezidavęs beveik trisdešimt metų, buvo Ignacy Krasicki. Jam išvažiavus 1794 metais apleistas statinys pamažu pradėjo nykti.
Pirmieji kompleksiški pilies restauravimo darbai pradėti 1927 metais.
Einame iš aukšto į aukštą, apžiūrime sales ir ekspozicijas. Ekspozicija yra įdomi, neperkrauta, moderni. Istorijos ir muziejų nemylėtojams šios pilies lankymas yra pats tas.
Nerimstame, ieškome, kaip patekti į apžvalgos bokštą. Čia ir sužinome, kad mūsų bilietai tam netinkami.
Sukame atgal į menes ir bažnyčią.
Apžiūrėję pilį vėl traukiame į jos kiemą.
Iš kiemo sukame link mums dar nematytos Lyna upės pakrantės.
Nuo pakrantės visu grožiu matosi pilis, kurią ką tik lankėme.
Eilinį kartą pasigrožėję pilimi senamiesčio gatvėmis trepsime link jau ne kartą į mūsų akiratį patekusios šv. Apaštalų Petro ir Povilo kolegijos bažnyčios. Gatvėse išlaikytas senasis akmens grindinys.
Lidzbark Warminski – ištisas susižavėjimas. Šįkart mūsų meilės kupinų žvilgsnių sulaukia languose kabančios dailios užuolaidos.
Aplankome bažnyčią. Žmonės renkasi į sekmadienio pamaldas, tad nefotografuoju. O bažnyčios išorė iš toliau atrodo kur kas fotogeniškesnė.
Apžiūrėję bažnyčią žingsniuojame link buvusio malūno bei vandens elektrinės.
Nuo elektrinės besimatantis senamiesčio vaizdas tiesiog užburia.
Nors pagrindinius Lidzbark Warminski objektus jau apžiūrėjome, tačiau norisi vaikščioti senojo miesto gatvėmis dar ir dar. Viename iš parkų trumpam prisėdame užkąsti.
Et, kad būtume žinoję, į kokį grožį ši pėsčiųjų gatvė nuves.
Mes pasukame kita gatve, link Rotušės.
Nuo Rotušės einame neįdomiu keliu, kuris atveda į gėlėmis nuspalvintą pėsčiųjų gatvę. Tik kelias akimirkas pasižvalgę suprantame, kad tai ta pati prie parko, kuriame užkandžiavome, matyta gatvė.
Po dar kelių žingsnių euforiją sukelia senamiesčio ir masyvaus keturaukščių Viršutinių vartų – Wysoka brama kompozicija.
Kadaise Lidzbark Warminski turėjo trejus miesto vartus, tačiau iki šių dienų yra išlikę Viršutiniai.
Miesto vartai buvo pastatyti 1352 metais, o 1850 metais viršutinė dalis buvo rekonstruota.
Esu labai laiminga, atvažiavusi į šį nepaprastai gražų miestą. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad Lidzbark Warminski - visai atsitiktinai į mūsų kelionės „dėl visa ko“ sąrašą įrašytas miestas paliks didžiausią įspūdį ir taps ne tik dienos, bet ir šios kelionės atradimu.
Pro Wysoka brama miesto vartus išeiname už senojo miesto sienų. Šalia Wysoka brama stovi dailūs pastatai.
Tačiau niekaip nesinori palikti netikėtai kelionės vinimi tapusio miesto, vėl grįžtame į senamiestį.
Grindinio fragmentas.
Laikas atsisveikinti.
Lipame gatve link ryte matytos šv. Apaštalų Petro ir Povilo cerkvės - Cerkiew św. Apostołów Piotra i Pawła.
Nutariame traukti į stotį. Norėtųsi dar pabūti, bet Olštyne dar turime nebaigtų reikalų.
Pakeliui pamatome paštą ir užeiname išsiųsti atvirukų keliautojams.
Nors pagal turimus grafikus autobusas į Olštyną dar po pusvalandžio, išėję iš pašto pamatome gatve atvažiuojantį mikroautobusą su užrašu „Olsztyn“. Pakėlę ranką sustabdome. Pasirodo, tai ankstesnio laiko maršrutas. Sumokame po tuos pačius 9 zlotus ir ketvirtis po pirmos pajudame.
Išlipę Olštyno autobusų stotyje pirmiausiai tuneliu pereiname į traukinių stotį ir nusiperkame bilietą į rytdienos traukinį, o tada patraukiame į Olštyno Planetariumą.
Olštyno turbūt taip ir nebepamilsiu, nes po gražuolio Lidzbark Warminski šis miestas man dar labiau nepatinka nei vakar, tačiau pusdienį teks ištverti.
Einame judriu keliu. Aplink Planetariumą vyksta statybos ir kelio remontas.
Pats Planetariumas yra įsikūręs pilko betono pastate su apvaliu kupolu. Pavaikštome aplink pastatą.
Rašoma, kad Planetariumas yra antras pagal dydį Lenkijoje. Kaip suprantu, konkuruoja su Varšuvos Koperniko muziejumi. Rašoma, kad per du aukštus įsikūrusiose parodų salėse lankytojai gali apžiūrėti objektus, tarnavusius nuo Koperniko laikų iki dabarties.
Planetariume taip pat galima pažiūrėti filmų, kurie vyksta kas valandą.
Radę reikiamas duris įeiname į vidų. Darbuotoja angliškai nekalba, tačiau pakviečia kalbančią moterį. Ji informuoja, kad kino seansas bus tik po valandos, parduoda bilietus, vienas jų atsieina 15 zlotų. Pasiūlytų aplankyti Observatoriją, į kurią šiuo metu yra perkelta ekspozicija, tačiau ji sekmadienį nedirba.
Nusprendžiame iki kino seanso pasivaikščioti. Patraukiame parku, esančiu už Planetariumo.
Parkas neprižiūrėtas, apaugęs žole, o jo viduryje esantys tvenkiniai – meldais. Vienai vaikščioti čia būtų labai nejauku.
Jei jau Observatorija šiandien nedirba, tai į ją bent pasižiūrime.
Observatorija yra įsikūrusi buvusiame vandens bokšte. Kai 1899 metais mieste buvo pradėta rengti nauja vandentiekio sistema, tuo laiku ir buvo pastatytas šis 500 kubinių metrų talpos vandens bokštas. Tačiau bokštas greitai tapo netinkamas naudoti.
1979 metais pastačius Planetariumą, pradėjo kurtis ir Observatorija. Taigi, vandens bokštas buvo panaudotas jai įrengti.
Prieš kelerius metus pastatas buvo atnaujintas, o pastaruoju metu jame buvo įrengtas liftas ir spalvingas išorinis apšvietimas.
Žvilgtelėję į Observatoriją, pasileidžiame kalniuku žemyn ir netrukus vaikštome po Centrinį – Centralny parką.
Erdviame parke vaikštinėja daug sekmadienio popietę leidžiančių žmonių, tačiau mes tik trumpai pasidairome ir grįžtame į Planetariumą.
Darbuotoja duoda ausines, su kuriomis galėsime klausytis filmo anglų kalba. Žiūrovas salėje vienas kitas.
Netrukus ant kupolo pradeda skrieti filmo kadrai.
Filmas buvo įdomus.
Po valandos išeiname. Dar tik penkios valandos, Olštynas jau apžiūrėtas, tad nutariame eiti prie ežero. Kaip bebūtų, Olštynas yra neįprastas miestas, nes pusę jo teritorijos užima miškai ir skaičiuojama net 11 ežerų, todėl derėtų bent vieną jų pasiekti.
Pakeliui matome Rotušę.
Judriomis ir neįdomiomis gatvėmis vingiuojame link arčiausiai esančio Ilgojo – Dlugie ežero.
Ežeras kaip ežeras. Jo pakrantė gražiai sutvarkyta. Kiek pavaikštome.
Paskui grįžtame į senamiestį ir ieškome vakarienės. Su vakarienės paieškomis mums ir šį vakarą nesiseka.
Užeiname į kavinę, kurioje niekas į mus nekreipia dėmesio. Susiprantame, kad kaip ir vakar, turime užsisakyti ir susimokėti prie baro.
Prie baro dirbanti padavėja angliškai nekalba, tačiau kai paprašau jos kalbėti lenkiškai, ji iš džiaugsmo greitakalbe papila visą tiradą, o aš nesuprantu nė žodžio. Suprantu tik, kad mūsų norimų patiekalų „niema“, o yra tik pierogy (į kuriuos nei viena nenorime žiūrėti) ir dar kažkas. Padavėja atsiprašo, kad negali pasiūlyti mūsų norimų patiekalų, o mes išeiname.
Netekę vilties užeiname į pačioje senamiesčio širdyje esančią kavinę Staromiejska.
Draugė iš meniu išsirenka golonka, o aš – Lin w smietanie ir skaniai pavakarieniaujame. Lyną užsisakyti man kaip ir priklauso, nes juokaujame, kad ant Lyna upės kranto Lina valgo lyną.
Kam įdomu kainos, golonka kainavo 30 zlotų, tačiau draugė papildomai sakėsi bulvių. Mano žuvis atsiėjo 38 zlotus.
Po vakarienės kiek po pusės aštuonių patraukiame į vakar lankytą švento Apaštalo Jokūbo katedrą baziliką (Bazylika konkatedralna św. Jakuba Apostola), kurioje sekmadieniais po šventų mišių vyksta koncertai.
Šv. Mišių metu katedra bazilika yra puošniai apšviesta.
Koncertas prasideda aštuntą ir trunka beveik pusantros valandos. Praeidamas patarnautojas surenka aukas.
Po koncerto vakar atrastoje Stara Paczkarnia Olsztyn kepyklėlėje, esančioje Prosta pėsčiųjų gatvėje, perkame spurgų Donut rosa. Jos tokios pat skanios kaip vakar. Jų vienetas kainuoja 3 zl.
Paskui patraukiame namų link.
Pasakojimas apie Ostroda, Sopot, Gdansk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą