Naujai pažinčiai išsirenku Verbano provincijoje esantį Didįjį - Madžorės ežerą (lago Maggiore), priklausantį Italijai ir Šveicarijai.
Ši kelionė turėjo būti solo: norėjosi ramaus savaitgalio pasivaikščiojimo vienumoje, tačiau gavosi net ne duetas, o visas kvatro.
Į netikėtai padidėjusią kompaniją įsijungusios naujos bendrakeleivės Italijoje dar nėra buvusios, tad į maršrutą įtraukiu kadaise mano lankytą Milaną. Taigi, šeštadienį skirsime Lombardijos regiono sostinei, o likusias neilgų atostogų dienas naršysime Madžorės ežero itališkąją dalį.
2019-05-24. Penktadienis.
Kelionė prasideda penktadienio vakarą. Po darbų į sostinę riedame automobiliu, kurį kelioms dienoms paliksime Eišiškių plente esančioje Ecoparking saugojimo aikštelėje. Automobilis saugiai pastatytas, o parkingo darbuotojas mus operatyviai pristato į oro uostą. Susitariame, kaip grįžę iš kelionės atsiimsime automobilį ir leidžiamės priduoti bagažo.
Pirmyn skrisime į Milano Bergamo oro uostą su oro linijomis Ryanair, o atgal grįšime oro linijų Wizzair reisu iš Milano Malpensos oro uosto. Lėktuvų bilietai į vieną pusę atsiėjo po 25 – 30 Eur, taip pat pirkome papildomų paslaugų: registruotą bagažą, pirmenybinį įlaipinimą, vietas lėktuve. Registruotą bagažą dalinsimės trise, o viena, turinti pirmenybinį įlaipinimą, papildomą lagaminą nešis į lėktuvo vidų.
Po įprastinių procedūrų oro uoste patraukiame gerti kavos, paskui laukia įlaipinimas. Skrydis nežymiai vėluos, tačiau Bergamo oro uoste turėtume nusileisti laiku.
Leidžiamės besigrožėdamos apačioje besidriekiančia miestų ir kalnų slėniuose esančių miestelių šviesų jūra. Išlaipinimas užtrunka, nes italai neskuba iki lėktuvo atvežti laiptų, dėl ko nerimaujame, ar suspėsime į iš anksto užsakytą transferą, nuvešiantį mus į Milano Centrinę stotį.
Mūsų registruotas bagažas atvažiuoja beveik pirmasis, tad jį pagriebę skuodžiame ieškoti išėjimo. Išėjimas yra čia pat, o už jo stovi išsirikiavusi virtinė autobusų. Mums reikalingą Terravision firmos autobusą pastebime iš karto. Kontrolierius sutikrina žmonių skaičių, į bagažinę dedame lagaminus ir mes jau autobuso viduje. Pridėsiu tik tiek, kad bilietus pirkau internetu iki kelionės likus savaitei, o kiekvienas jų atsiėjo po 6 eurus.
Tiesa, iš Bergamo oro uosto į Milaną galima nuvykti ne tik Terravision, bet ir kitų firmų: Orioshuttle, Autostradale autobusais, kitomis valandomis - ir Bergamo miesto autobusais bei traukiniais, tačiau aš rinkausi Terravision, nes jų autobusai kursuoja per naktį. Laimei, suspėjome į savo reisą ir vėlesniu naudotis neteko.
Nors tuščiomis gatvėmis autobusas skrieja ir prie Milano Centrinės stoties atvyksta dešimt minučių anksčiau (paprastai kelionė trunka valandą), bet viešbutį pasiekiame jau gerokai po vidurnakčio.
Vienai nakčiai Milane užsakiau kuklų kambarį viešbutyje Hotel Central station, http://www.booking.com/Share-NR0yiI . Keliautojų atsiliepimai apie šį viešbutį buvo labai prasti, tačiau naktį nebesinorėjo kažkur blaškytis, o viešbutis yra šalia Milano centrinės stoties, belieka tik į kitą pastato pusę nueiti.
Mus priima maloni darbuotoja. Gauname keturvietį numerį. Viena naktis keturviečiame numeryje iš viso kainavo 115 Eur, dar po du eurus tenka sumokėti Pagalvės mokesčio. Viešbutis kuklus ir reikalaujantis atnaujinimo, tačiau gana tvarkingas ir švarus. Neišrankiems keliautojams apsistoti ši vieta yra tobula, be to rytoj iki vakaro galėsime nemokamai palikti bagažą.
Šiam vakarui jokių planų nebeturime, tad krentame miegoti.
2019-05-25. Šeštadienis. Milanas.
Šeštadienį skirsime Milanui, o pavakaryje važiuosime į Madžorės ežero pakrantėje įsitaisiusią Strezą (Stresa).
Nors Milaną keliautojai dažnai įvardija kaip bjaurų, nuobodų ir neįdomų miestą, tačiau aš programą miesto apžiūrai esu numačiusi nemažą, tad keliamės anksti. Mano bendrakeleivės skundžiasi naktį po langais šūkavusiais triukšmadariais, o aš miegojau kaip užmušta ir nieko negirdėjau.
Papusryčiavę viešbučio registratūroje paliekame lagaminus ir išeiname ieškoti metro. Jį randame Milano Centrinės (Milano Centrale) traukinių stoties pakraštyje. Į vidų patekti bandome su bekontaktėmis banko kortelėmis, tačiau jos nei vienai nesuveikia. Ką darysi, tenka iš bilietų pardavimo savitarnos aparato pirkti vienkartinius bilietus. Žinoma, galima buvo įsigyti 4,50 Eur kainuojantį dienos bilietą, tačiau daug važiavimų nenumačiusi, perkame 1,50 Eur kainuojančius vienkartinius. Bilietus reikia pažymėti įeinant ir išeinant iš metro. Vienkartiniai bilietai galioja 90 minučių ir tinka visoms transporto priemonėms.
Pirmiausiai trauksime prie Milano įžymybės – katedros. Mums reikalinga geltona metro linija ir traukiniai, važiuojantys S. Donato kryptimi. Milano metro tinklas yra labai paprastas ir aiškus, tad greitai susirandame reikiamą peroną ir išriedame, o netrukus lipame Duomo stotelėje.
Iš po žeme esančios metro stotelės iškylame Katedros aikštėje (Piazza Duomo). Mano atsiminimuose momentas, kuomet vos pakilus į erdvią aikštę prieš akis visu grožiu ir didingumu atsiveria Milano katedra (Duomo di Milano), yra išlikęs kaip gražiausia kelionės akimirka. Deja, šįkart viduryje aikštės yra statoma scena būsimam koncertui ir to didingo vaizdo nebėra.
Aikštės pakraščiu žingsniuojame link katedros. Ankstų rytą aikštė beveik tuščia, tik vienas kitas praeivis zuja, o kažkas ryto ramybę išnaudoja fotosesijai.
Milano katedra. Ilgokai stovime ir gėrimės, o po to patraukiame ieškoti bilietų kasos.
Bilietus į katedrą ir ant jos stogo esančias terasas ketinau įsigyti internetu, tačiau dėl visokių smulkių priežasčių to padaryti nepavyko. Nutariau, kad šios organizacinės nesėkmės yra ženklas ir verčiau bilietus įsigysime vietoje. Patraukiame link katedros dešinėje gretimame pastate esančio Duomo katedros muziejaus. Pakeliui apžiūrime didingąjį katedros pastatą puošiančias detales.
Prieš pusę devintos prie Duomo katedros muziejaus stovi eilė, kuri sparčiai juda. Įėję į vidų suprantame, kad stovėdamos eilėje praradome šiek tiek laiko, mat norint patekti prie kasų, įėjus į vidų savitarnos aparate reikia išsimušti numeriuką. Išsimušę registracijos kvitą erdvioje salėje laukiame, kol prie kasų užsidegs mūsų numeris. Bet... ko gero ir vėl būsime bereikalingai iššvaistę laiką, nes salės pakraštyje pamatau kažką panašaus į bilietų pardavimo savitarnos aparatus. Tačiau iki mūsų eilės yra likę vos pora numerių, tad nebesiblaškome ir laukiame prie kasų.
Informaciją apie Milano katedros ir muziejaus lankymą galima rasti tinklapyje https://www.duomomilano.it/en/ .
Mes esame nusprendę apsilankyti katedros viduje bei laiptais lipti ant stogo. Bilietas kiekvienai atsieina po 13 eurų. Noriu įspėti perkančius internetu iš mano nurodyto tinklapio, kad ten prisideda po pora eurų visokių rezervacijos, paslaugų ir draudimų mokesčių, todėl, manau, geriausia būtų bandyti pirkti bilietus mano jau minėtais savitarnos aparatais.
Katedros vidų apžiūrėti galima nuo 08:00, o ant stogo esančių terasų lipti arba kilti liftu - nuo 09:00.
Iki terasų lankymo dar yra laiko, tad nusprendžiame pirma apsižiūrėti katedros viduje.
Prieš įeinant į katedrą reikia praeiti patikrą. Lankytojai patikrinami detektoriumi ir paprašoma parodyti rankinių turinį. Eilės nėra, tad į vidų patenkame iš karto.
Milano katedra yra ketvirta pagal dydį visame pasaulyje ir viena įstabiausių gotikos statinių. Net keturiasdešimt tūkstančių žmonių talpinanti Milano katedra yra 158 metrų ilgio ir 92 metrų pločio.
1385 metais vyskupo užsakymu pradėtos statyti katedros statybos darbai užsitęsė ir truko net 600 metų. Amžiams bėgant keitėsi šalies ir miesto valdovai, vyskupai, architektai, nuomonės, stiliai, poreikiai, technologijos, tačiau galutinis rezultatas gavosi iš tiesų įspūdingas, o 1965 metai buvo įrašyti kaip katedros statybos pabaiga.
Vaikštome viduje. Katedra yra nepaprastai didelė. Džiaugiamės, kad ankstų rytą po šią šventovę vaikštome beveik vienos, tačiau yra ir minusų: ne į visas maldos vietas galime papulti.
Atsibuvę katedroje einame į lauką. Iki laiptinės, vedančios ant stogo, atidarymo laiko dar yra, o prie durų eilės nematyti, tad nutariame pasivaikščioti ir apeiti aplink katedrą.
Kai sugrįžtame, prie durų į katedros laiptinę jau stovi šiokia tokia eilė. Eilė juda greitai, o mes vėl turime apsaugai parodyti kuprinių turinį.
Laukia daugybė laiptelių aukštyn. Nors laiptai tvarkingi ir patogūs, bet viršuje jau tenka ilsėtis ir gaudyti orą. Aš gerai žinau, kad užlipus laukia staigmena, verta visų laiptų ir kiekvieno prakaito lašo.
Štai ir išgirtosios ant katedros stogo įkurtos terasos, papuoštos įvairiais ornamentais ir skulptūrėlėmis. Pastarųjų iš viso skaičiuojama per 3 tūkstančius.
Einame iš terasos į terasą. Iš paties ryto čia jau vaikšto minios žmonių.
Man šis katedros stogo terasų lankymas labai skiriasi nuo praeito. Praeitą kartą miestas skendėjo migloje, o šįkart matau jį saulėtą ir spalvingą.
Lipame ant paties stogo viršaus, kiek pasidairome ir pasimėgavę vaizdais tuo pačiu keliu traukiame žemyn. Nulipę dar kartą pasigrožime gražuole šventove ir leisimės į kitas Milano vietas.
Arčiausiai mūsų yra pagal architekto Giuseppe Mengoni projektą pastatyta Vittorio Emanuele Galerija (Galleria Vittorio Emanuele II).
Piazza del Duomo ir Piazza della Scala aikštes jungianti galerija su stiklintu stogu buvo pastatyta 1877 metais. Ši seniausiai Italijoje veikiančiu prekybos centru laikoma galerija pavadinta pirmojo 1861 metais suvienytos Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu. Stiklinių skliautų sujungtame keturaukščiame pastate dar ir dabar veikia parduotuvių pasažas.
Pagal šį projektą vėliau buvo pastatyti pasažai Romoje, Turine ir Neapolyje. Beje, neapolietišką pasažą man teko lankyti.
Milano galerijos lankytojus galbūt sudomins faktas, kad pasažo architektas jo atidarymo taip ir nesulaukė, nes prieš pat atidarymą pastato statytojas nukrito nuo stogo ir užsimušė.
Eidamos galerija mes pasidairome į parduotuvių vitrinas, į grindinį puošiančius herbus ir nė nepastebime, kaip atsirandame Piazza della Scala aikštėje, kitame galerijos gale.
Aikštėje apžiūrime paminklą Leonardui da Vinčiui, paskui pasidairome į la Scala teatrą.
1778 metais atidarytame neoklasikinio stiliaus operos teatre vyko garsių Dž. Pučinio, Dž. Verdžio kūrinių premjeros. Šalia žymiojo Milano operos teatro įsikūręs muziejus, kuriame saugomi su teatro istorija susiję eksponatai. Aš šiame muziejuje esu buvusi pirmojo vizito Milane metu ir jis man labai patiko, tačiau naujųjų bendrakeleivių sugundyti aplankyti muziejų nepavyksta, tad patraukiame į senamiesčio gatves.
Nors Milano istorija siekia kelis amžius prieš Kristų, tačiau šis miestas yra gana naujas ir modernus, tad tradicinės seno itališko miesto auros per daug ir nerasime.
Šiaurinėje Italijos dalyje esantis Milanas per visą gyvavimo laikotarpį priklausė skirtingoms valstybėms ir valdovams. Iki dešimto amžiaus miestas vystė amatus ir prekybą, vėliau - vokiečių įtaka atnešė demokratiją, kraštą valdžiusios Viskončių ir Sforcų šeimos – meną ir kultūrą, Habsburgų valdymo laikotarpiu iškilo didingų rūmų. Nepaisant priklausomybių valstybėms kaitos, atnešusios didelius mokesčius, miestas plėtėsi ir augo. Nors Antrasis pasaulinis karas stipriai subjaurojo miesto veidą ir sunaikino didelę dalį meno ir architektūros kūrinių, tačiau pokariu Milanas prisikėlė. Šiandien šis miestas yra vienas turtingiausių šalyje ir klestintis mados, prekybos bei verslo centras.
Džiaugiamės, kad kaip buvo prognozuota, nelyja ir smagiai vaikštinėjame, o siauroje gatvėje atsitiktinai rastoje kavinėje nusipirksime kavos ir kruasanų, kuriuos smagiai susmaližiaujame ant suoliuko lauke.
Paskui užsukame į vieną kitą parduotuvę, nes kaip gi mados sostinė liks be naujai įsigyto drabužio?
Galiausiai atsirandame prie neįprastos formos Švento Karolio šalia Prospekto bazilikos (Basilica San Carlo al Corso).
Tai 19 amžiuje pastatyta Panteoną primenanti bažnyčia. Skaičiau, kad Bazilika didžiuojasi aukščiausia Milano varpine (84 metrai), tačiau jos apžiūra nesusigundome ir pasukame į šalį link dar vieno įdomaus objekto. Tiesa, būsimą objektą aš jau esu mačiusi, bet noriu parodyti savo kompanionėms. Kalbu apie osariumą San Bernardino alle Ossa.
1145 metais šalia Santo Stefano Maggiore bažnyčios buvo pastatyta ligoninė, o šalia jos buvo įkurtos kapinės. Kapinių vieta labai greitai užsipildė, todėl 1210 metais greta Santo Stefano Maggiore bažnyčios buvo pristatyta patalpa, į kurią buvo renkami mirusiųjų kaulai.
18 amžiuje kilęs gaisras apgadino Santo Stefano bažnyčią bei šalia buvusį osariumą, bet po kelių dešimtmečių pastatai buvo atstatyti, o šalia osariumo atsirado dabartinė švento Bernardino bažnyčia.
San Bernardino alle Ossa osariumą galima rasti bažnyčios koridoriaus kairėje. Osariumo sienas, kolonas ir duris dekoruoja iš senųjų kapinių ir osariumų surinktos ir tvarkingai sudėtos kaukolės ir kaulai, o sienas ir lubas puošia Sebastiano Ricci tapytos freskos.
Legendos pasakoja, kad kasmet Visų Šventųjų dieną į osariumą grįžta mergaitės, kurios palaikai buvo rasti šalia altoriaus, dvasia ir su kitais osariumo gyventojais sušoka makabrišką šokį. Taigi, šią dieną užsukus į osariumą galbūt pavyktų išgirsti kaulų stuksėjimą.
Apsilankyti osariume rekomenduoju ne tik dėl šokio. Ši vieta yra unikali, nes osariumų ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje nėra labai daug, tad būnant Milane tokios neįprastos pažinties praleisti neverta.
Išėję iš osariumo itališko stiliaus pastatų apjuostomis gatvėmis patraukiame prie dar vieno mano žemėlapyje pažymėto taško. Jo ieškoti net nereikia, nes akis patraukia aplink didelį dailų raudonų plytų rūmą besiburiuojančios minios jaunų žmonių. Sukame pro pastato vartus ir jau esame universiteto kiemelyje. Universitete vyksta atvirų durų dienos, nes visos kertelės užstatytos universitetą reklamuojančiais stendais, o kiemas pilnas jaunimo.
Šis universitetas yra ne tik gražus, bet ir įdomia istorija gali pasigirti. Kadaise šiuose pastatuose veikė L'ospedale Maggiore de Milan ligoninė, dar vadinama Ca‘ Granda.
Norėdamas įtikti gyventojams Milano didysis kunigaikštis Francesco Sforza 1456 metais įsteigė "Magna Domus Hospitalis” ligoninę, kurioje buvo rūpinamasi vargšų sveikata.
Žymaus architekto Filareto projektuotas pastatas buvo pirmasis Milano renesanso pavyzdys, kuriuo vėliau pasekė ne vienas architektas.
Šis 43 tūkstančius kvadratinių metrų užėmęs dviejų galų (vienas buvo skirtas – moterims, kitas – vyrams) simetrinis pastatas yra sujungtas keturių kiemų. Šalia stovi bažnyčia.
Kelis kiemus apžiūrime. Kiemų ir pastato dydį sunkiai sekasi apsakyti.
20 amžiuje Zone Naviglio rajone buvo pastatyta didelė ligoninė, tad čia veikusios ligoninės reikšmė sumenko. Antrojo pasaulinio karo metais šis ligoninės pastatas buvo apgadintas bombų. Karui pasibaigus pastatas buvo rekonstruotas ir Ca Granda pastate buvo įrengtas universitetas, čia taip pat veikia parodos ir muziejus.
Nesibaigiančios minios žmonių pradeda erzinti, tad grįžtame atgal į gatvę, kur galiu pasidairyti į didžiojo pastato išorę.
Pasijuntame pavargę ir įsitaisome po vešliai žydinčių rožių krūmu bei užkandame. Iš šalia tekančio šaltinio į jau ištuštėjusias taras prisileidžiame šviežio vandens.
Pailsime ir besidžiaugdamos vietoje žadėto lietaus skaisčiai šviečiančia saule patraukiame ieškoti metro stotelės. Pakeliui pažiūrime į didelę romėnišku stiliumi pastatytą švento Nazaro baziliką.
Netrukus leidžiamės į po keistu pastatu esančią Missori metro stotelę. Vėl perkame 1,50 Eur kainuojančius vienkartinius bilietus. Vykstame į Kanalų rajoną - Zone Naviglio, tad mums reikalinga Porta Genova metro stotelė, iki kurios turime važiuoti net su keliais persėdimais. Bet ne bėda, nes kaip minėjau, Milano metro tinklas yra labai paprastas.
Kanalų rajone aš esu buvusi lietingą ir tamsią spalio dieną. Šįkart kanalai atrodo visiškai kitaip: pilni vandens, žydri ir saulėti.
Milano kanalai “Navigli” buvo pastatyti 12 amžiuje. Jų paskirtis buvo gynyba bei drėkinimas, tačiau amžiui praėjus kanalai buvo išplatinti ir jais pradėta plukdyti krovinius. Dabar kanalai atlieka daugiau pramoginę paskirtį: nors rašoma, kad turistus kanalais vis dar plukdo laivai, tačiau Zone Naviglio yra geriau žinoma kaip aperatyvo vieta. Kanalų pakrantėse yra įsikūrę daugybė kavinių, į kurias vakaro valandomis išgerti po taurę ir pabendrauti susirenka vietos gyventojai ir miesto svečiai.
Saulė kepina, o Kanalų rajonas mano kompanijai didelio įspūdžio nepalieka. Aš irgi pasvarstau, kad žvarbią rudens dieną jis buvo netgi jaukesnis.
Nutariame vėl sėsti į metro ir važiuoti link kitų suplanuotų pamatyti objektų. Laikas tirpte tirpsta, tad padarau išvadą, kad vienos dienos Milane yra mažoka.
Grįžtame į Porta Genova metro stotelę. Deja, mūsų ankstesni metro bilietai jau nebegalioja ir tenka pirkti kitus. Požeminiu transportu skriejame iki Cadorna stotelės. Išlipę akimis pasekame dar vieną Milano vizitinę kortelę – tramvajų.
Milano tramvajus turi istoriją. Kai kurie vagonai – modernūs, kai kurie – istoriniai, turintys medinį interjerą ir siekiantys 1929 metus, kuomet jie buvo pradėti gaminti. Turbūt tokį vėliau ir mačiau, tik įamžinti nespėjau.
Dabar jau žingsniuojame link ne tik Milane, bet ir Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką palikusio vardo – Sforcų pilies. (Milano, Neapolio, Bario ir Rosano princesė Bona Sforca tapo Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene).
14 amžiuje pastatyta Sforcų pilis (Castello Sforzesco) yra vienas svarbiausių Milano istorinių paminklų.
Pradžioje Sforcų pilies aukštis siekė maždaug 180 metrų, tačiau dėl svetimšalių invazijų ir įvairių rekonstrukcijų pilis sumažėjo iki 31 metro aukščio.
Pilyje esantis muziejus ir šįkart liks mano neaplankytas, tačiau po saulėtus kiemelius mielai pasivaikštau dar kartą.
Už pilies yra didelis Sempione parkas, į kurį netrukus nužingsniuojame.
Kai Milane lankiausi paskutinį kartą, parkas jau grimzdo į vėlyvo rudens miegą. Tačiau šįkart jis visiškai kitoks: pilnas garsų, gyvas, sodriai žalias, žydintis, kvepiantis.
Vaikštome aukštų ir mūsų akiai neįprastų medžių lajos suteikiamu pavėsiu. Grožimės žiedais, žaluma ir parko didumu.
Tvenkiniuose maudosi paukščiai ir baliniai vėžliai.
Kitoje parko pusėje pamatome 1838 metais pastatytą Taikos arką – Arco della Pace.
Iki pat arkos neiname, nes ją nuo mūsų skiria tvora ir judrus kelias. Grįžtame į parką ir toliau vaikštome jo takeliais.
Paskui susivokiame, kad jau vėlyva popietė ir galime nespėti apžiūrėti dar vienos Milano įdomybės. Iš parko sparčiai miname gatvėmis ir netrunkame pamatyti didingą statinį.
Tai - Paminklinės kapinės (Cimitero Monumentale), į kurias pirmojo vizito Milane metu nevykėliškai pamečiau kelią.
Šios 1866 metais įkurtos ir 25 hektarų plotą užimančios kapinės yra laikomos gražiausiomis Italijos kapinėmis. Užbėgdama už akių pasakusiu, kad kaip ten gražiausios, bet įdomiausios tai tikrai.
Carlo Maciachini laimėjo projektą, tad pagal jo idėją ir buvo formuojamos kapinės, į kurias buvo perkeliami palaikai iš kitų kapaviečių bei laidojami naujai. Milano valdžia norėjo, kad naujose kapinėse būtų ne tik laidojami žmonės, bet vieta būtų unikali bei patraukli visiems gyventojams, todėl pradėtos kurti neįprastų stilių (nuo klasikinio iki Art Noveau), formų skulptūromis, obeliskais, koplyčiomis, mauzoliejais išdailintos garsių bei turtingų žmonių kapavietės.
Turtingi milaniečiai negailėjo pinigų, o mes galime pasidžiaugti įdomiu reginiu. Čia atrasime ir politikų, aktorių, meno ir mokslo žmonių kapavietes. Tiesa, daugumos jų vardai man nieko nesako, o ir tyrinėti nebėra kada, nes virš galvos jau tvenkiasi audros debesis, bet kelias alėjas apžiūrime.
Panašias kapines esu mačiusi Lvove, tad netikėtumo įspūdžio nėra, bet vis tiek įdomu, net labai įdomu ir pradedu gailėtis, kad čia neatėjome kiek anksčiau.
Juodas debesis vis arčiau dunda, tad grįžtame. Tiesa, akiai neįprasti antkapiai prašo rizikuoti būti sulytai, bet skirti kiekvienam bent sekundę.
Jei kada dar kartą lankysiuosi Milane, į šią vietą sugrįšiu, o kol kas puolu į kojas nuo lietumi kvepiančio debesies.
Užsukame į ateinant matytą didelį tarsi bažnyčia pastatą - iš marmuro pastatytą ir viduje freskomis dailiai dekoruotą Famedio arba Šlovingųjų šventyklą. Šis prie įėjimo esantis Panteono atitikmenį turintis statinys yra pats išskirtiniausias ir liudija apie to laikmečio miesto gerovę.
Kai nukrenta pirmieji lietaus lašai ir garsiai subilda perkūnas, leidžiamės į lauką ir beveik bėgte bėgame į artimiausią metro stotelę. Kad ir kaip skubame, viena akimi pažiūrime į tolėliau tarp dangoraižių stovintį Bosco verticale – Vertikalų mišką.
2009 -2014 metais pastatytus 110 ir 76 metrų aukščio du modernius daugiaaukščius gyvenamuosius pastatus, į kuriuos įkomponuota augalija, apžiūrėsiu kitą kartą, o dabar vienas tikslas kuo skubiau pasiekti metro.
Į stotelę atbėgame dar sausos. Perkame vienkartinius bilietus. Monumentale metro stotelė yra nauja ir moderni, turi bėgių apsaugą.
Važiuojame vos kelias stoteles. Kai iš po žemių iškylame Milano Centrale stotelėje, lauke jau pliaupia liūtis. Kol kas ji mums nebaisi, nes esame po traukinių stoties stogu. Tačiau dar reikia nueiti į viešbutį ir susirinkti lagaminus, nes netrukus judėsime į Madžorės ežero pakrantėje esantį Strezos miestą.
Lietus kaip tik apstoja lyti, tad dviese pasileidžiame link viešbučio, o kitos lieka laukti stotyje. Lagaminus susirenkame pačiu laiku, nes grįžtant vėl dangus praplyšta. Laimei, jau esame po traukinių stoties stogu.
Milano centrinė traukinių stotis (Milano Stazione Centrale) yra antra pagal dydį Italijos stotis, kurios srautai yra 600 traukinių ir 330 tūkstančių keleivių per dieną. Pro stotį taip pat kursuoja dvi metro linijos. Stotyje yra 24 traukinių platformos.
Iki 1850 metų Milane veikė dvi stotys: Porta Nuova ir Milan Porta Tosa. Padidėjus geležinkelio linijų poreikiui 1906 metais buvo pradėta statyti nauja stotis, atidaryta 1931 metais. Statybas finansavo Musolinio režimas. Klasikiniais ir eklektikos bruožais turtinga stotis patraukia keliautojų akis.
Stotis labai didelė, tad pasileidžiame ieškoti bilietų kasų. Nuorodos sudėtos puikiai, susigaudyti nėra sunku, tik mes kasų nebeprieiname, nes sustabdo po akimis pasimaišę bilietų pardavimo savitarnos automatai. Iš tokių automatų bilietus jau esu pirkusi ne kartą. O ir pats principas nesiskiria nuo pirkimo per tinklapį trenitalia.it .
Kiekviena pinigines palengviname 9 eurais ir einame ieškoti perono.
Iki traukinio laiko dar nemažai, įsitaisome ant kėdžių.
Kai priartėja išvykimo laikas, mums tenka apsaugai parodyti bilietus bei praeiti šiokią tokią patikrą. Stotyje vaikšto automatais ginkluoti kariškiai ir įdėmiai nužiūri keleivius. Nuo praeito karto Milanas pasikeitė.
Informacija apie traukinių judėjimą yra rodoma švieslentėje.
Domodosola kryptimi važiuojantis regioninis traukinys jau stovi perone. Bilietus pažymime geltonoje dėžutėje šalia perono ir įlipame. Atėjome pačiu laiku, nes neužimtos vietos mažėja akimirksniu, paskui prisirenka nemažai stovinčių.
Pajudame laiku. Madžorės ežeras nuo Milano yra nutolęs per 80 kilometrų. Iki Strezos lauks kiek daugiau nei valanda kelio. Už savęs paliekame per visą Milano dangų juoduojantį debesį.
Kai privažiuojame Madžorės ežerą, pro langą lydi gražus kraštovaizdis.
Lipame Strezoje.
Strezoje irgi lijo lietus, tačiau vakaras šiltas, nors ir drėgna. Patraukiame ieškoti viešbučio.
Kiek toliau nuo centro ramioje vietoje esančius Le Colonne apartamentus http://www.booking.com/Share-jNxAz4v užsakiau prieš keletą mėnesių. 3 naktys 4 asmenims iš viso atsiėjo 202 eurus. Pinigai buvo nuskaityti iki kelionės likus kelioms dienoms.
Prieš pat kelionę iš apartamentų šeimininko per WhatsApp programėlę gavau žinutę su visa reikalinga informacija. Panašu, kad su šeimininku susitikti neteks. Visos viešnagės metu su šeimininku palaikėme ryšį telefonu per minėtą programėlę.
Apartamentai nėra dideli, tačiau modernūs ir švarūs. Tiesa, lietingu periodu viduje buvo gana drėgna. Dėl lietaus mažai vakarojome kieme. Per daug nereikliam keliautojui tikrai rekomenduoju Le Colonne apartamentus Strezoje.
Sutartoje vietoje pasiėmę raktus įsikuriame ir iškart patraukiame į miestelį ieškoti vakarienės.
Vakarienėms iš anksto buvau nužiūrėjusi kelias vietas, tad į vieną ir patraukiame. Beeinant pradeda lyti, tad kitų vietų paieškomis užsiimti nei viena nenorime.
Taverna del Pappagallo interneto platybėse buvo išgirta už tai, kad joje skanu, nebrangu ir patiekiamas namų maistas. Taverna pilna ir kurį laiką į mus niekas nekreipia dėmesio, bet paskui pasodina prie nedidelio stalo sode. Atėjome pačiu laiku, nes netrukus taverna užsipildo.
Valgysime kas Kaprizingąją picą, kas pasta alla Carbonara, o aš išbandysiu negirdėtai, bet patraukliai skambantį patiekalą – tavernos firminius maccheronni. Maccheronni buvo labai skanūs, su puikiu padažu. Vakarienę pagardinome baltu naminiu vynu.
4 asmenų vakarienės sąskaitoje iš viso puikavosi 57 eurai. Keista, bet staltiesės mokesčio – coperto parodyta nebuvo.
Sočios ir laimingos patraukiame į gatvę. Lietus kaip tik nustojo lyti, o vakaras šiltas.
Trumpai pavaikščioję randame maisto prekių parduotuvę, o apsiprekinę einame ilsėtis.
Čia - apie Isola Bella ir Isola dei Pescatori.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą