Nubundu anksti. Nebemiega ir mano kompanija, tad keliamės, pusryčiaujame ir išjudame miesto link. Lauke šiek tiek lynoja, tačiau orų prognozė meteo.it rodo, kad lietus netrukus turėtų baigtis, o po to jo galbūt sulauksime tik po pietų.
Vakar dieną praleidome Milane, o šią skirsime Boromėjų įlankai (Golfo Borromeo), esančiai vakarinėje Madžorės ežero (lago Maggiore) dalyje.
Nedidele nuokalne labai greitai ateiname prie Madžorės. Iki laivo, išplukdysiančio mus į Boromėjų įlankoje esančias ir keliautojų gausiai lankomas salas, dar yra laiko, tad pavaikštome ežero pakrante nutiesta promenada. Iš pat ryto ežeras paskendęs migloje ir debesų pusnyse.
Besidairydamos į dar nepažįstamas apylinkes pamažu žingsniuojame link Strezos (Stresa) prieplaukos. Vienoje pusėje akis vilioja ežeras, kitoje – prabangūs viešbučiai. Kaip tik žiūrime į „Regina Palace“, kuriame, rašoma, 1935 metais buvo apsistoję Stresos konferencijos, kurioje galingieji vadovai iš Italijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos svarstė apie Europos ekonomikos, finansų ir politikos pertvarką bei Hitlerio politikos keliamą pavojų, dalyviai, o 1946 metais šiame viešbutyje įvyko pirmasis „Miss Italia“ konkursas.
Ateiname iki senosios Strezos dalies. Pamatome rotušę.
200 metrų virš jūros lygio esantis ir 5 tūkstančius gyventojų turintis Strezos miestas yra laikomas vienu populiariausių Madžorės ežero taškų. Istoriniuose šaltiniuose Streza pirmą kartą paminėta pirmojo tūkstantmečio pabaigoje, kuomet tebuvo mažas žvejų kaimelis. Viduramžiais Strezos žemės priklausė Viskončių (Visconti), o vėliau – Boromėjų (Borromeo) šeimai. Pastarųjų valdymo laikotarpiu buvo pastatyti keli prabangūs pastatai, o 16-17 amžiuje Boromėjų šeima salose įkūrė rūmus. 18 amžiuje Streza buvo austrų įtakoje. 19 amžiaus pradžioje iškilo prabangios vilos, tokios kaip Villa Pallavicino and Villa Vignolo, o krašte suklestėjo turizmas. Miesto gerovei didelę reikšmę turėjo 1906 metais Simplon tunelio atidarymas, nes lankytojai traukiniu atvykdavo iš Šveicarijos, Londono, Paryžiaus. Šiandien Streza yra vienas labiausiai lankomų Madžorės ežero miestų.
Mes Strezos miestą apžiūrėsime kitą kartą, o kol kas judame link prieplaukos.
Netrukus plauksime į netoli nuo Strezos nutolusią Gražąją – Isola Bella salą, kurią bevaikščiodamos pakrante iš tolo jau spėjome apžiūrėti. Tačiau pirmiausiai turime išsiaiškinti, kokie reikalai yra su laivais ir bilietais. Sustojame prie nedidelio kiosko, kur pardavinėjami kruizų bilietai. Kainos tikrai ne tokios, kokias prieš kelionę buvau radusi internete. Nutariame užeiti į pastatą prie prieplaukos. Būtent čia randame tas bilietų kasas, kurios mums ir reikalingos. Už bilietus į vieną pusę į Isola Bella sumokame po 3,40 Eur. Laivų bilietai Madžorės ežere kainuoja brangokai, tačiau plaukti smagu ir vaizdinga. Beje, Madžorės ežero salas tik laivu ir galima pasiekti. Tiesa, po ežerą plukdo ir daugybė privačių mažų laivelių, tačiau man aiškiausiai ir patikimiausiai atrodė Madžorės ežero viešasis transportas - Navigazionelaghi: http://www.navigazionelaghi.it/ .
Kas ketinate keliauti ne sezono metu, noriu atkreipti dėmesį, kad laivyba ežere apmažėja. Dėl šios priežasties kelionės laiką rinkausi atsižvelgdama į laivų maršrutų tvarkaraščius.
Bilietai jau kišenėje, o iki laivo dar yra laiko, tad vaikštome ežero pakrante. Paskui sukame link prieplaukos.
Grįžę prieplaukoje randame jau prisirinkusių žmonių, o informacija apie būsimus laivų reisus Madžorės ežere yra parodoma taip: paprasta ir aišku.
Spėliojame, kuriame terminale sustos mūsų laivas.
Išplaukiame laiku. Įlipant darbuotojas atidžiai patikrina bilietus.
Iš Strezos iki Isola Bella kelionė trunka 10 minučių. Pakeliui laivas sustoja Carciano.
Štai ir Isola Bella.
Atplaukiame kartu su į darbą saloje skubančiais keleiviais. Isola Bella pasitinka tyli, nors suvenyrų parduotuvių prekeiviai jau laukia dienos uždarbio, o kelios turistų grupės skuba į čia pat esančius didelius rūmus, tačiau minių ir triukšmo dar nėra. Dėl šios priežasties man patinka kelionių dienas pradėti anksti.
320 metrų ilgio ir 180 metrų pločio Isola Bella saloje tėra tik bažnyčia, keli gyvenamieji namai ir pora siaurų gatvelių, o kita salos dalis priklauso Boromėjų rūmams (Palazzo Borromeo).
Pasimėgaujame ryto tyla ir pasidairome į apylinkes.
Prieš akis – dar viena sala, kurią šiandien lankysime: Žvejų. O tarp Žvejų ir Bellos salų yra išdygusi mažytė negyvenama Malghera.
Kažkada Isola Bella sala taip pat buvo mažai gyvenama. Joje stovėjo vos kelių žvejų pirkios. Situacija pasikeitė, kai dar 14 amžiuje iškilusi bankininkų Boromėjų šeima įsigijo Madžorės ežero salas, dabartines Isola Madre ir Isola Bella.
Isola Madre salos šioje kelionėje lankyti neketinau, o Isola Bella buvo privalomų aplankyti objektų sąraše, todėl jos istoriją trumpai papasakosiu.
Įsigijęs salą ir iš jos iškraustęs pavienius gyventojus, Karlas Boromėjus III (Carlo Borromeo III) 1632 metais pradėjo salos pertvarkos darbus. Vėliau darbus perėmė jo sūnus Vitaliano. Buvo pastatyti dideli ir prabangūs rūmai bei kaskadomis išsidėstyti sodai. Sala buvo pavadinta Boromėjo žmonos Izabelos vardu, kuris vėliau buvo sutrumpintas ir vadinamas Isola Bella.
Rūmus ir sodus mes netrukus apžiūrėsime. Jų lankymo bilietai brangoki, suaugusiam kainuoja net 17 eurų. Tiesa, galima įsigyti kombinuotą bilietą, apjungiantį kelių Madžorės ežero objektų lankymą, tačiau į kitus eiti neketiname, tad perkame bilietus tik į Isola Bella saloje esančius Baromėjų rūmus bei sodus. Visą informaciją apie šiuos ir kitus lankomus objektus galima rasti tinklapyje http://www.isoleborromee.com/eng/index.html .
Įėję į vidų kylame į rūmų antrą aukštą. Einame iš salės į salę. Rūmai dideli ir prabangūs, viename valgomajame kambaryje netgi kava kvepia.
Norint rūmus apeiti ne minioje, rekomenduojama į juos atvykti anksti ryte, ką mes ir padarome, tačiau vis tiek tenka lėtai slinkti paskui grupes. Beje, užsisakyti ekskursiją su gidu ar nusipirkti audiogidą tikrai rekomenduoju, nes Boromėjų rūmai turi kuo pasigirti, pvz., kad juose lankėsi ne vienas garsus žmogus. Vienas iš jų - Nepoleonas su žmona, o salę, kurioje jis viešėjo, galima apžiūrėti. Boromėjų rūmuose 1935 metais vyko mano jau minėta Strezos konferencija.
Be prabangaus interjero rūmai gali pasigirti didelėmis meno kūrinių, ginklų kolekcijomis. Žinoma, kiekviename kambaryje yra jį anglų kalba aprašanti lentelė, tad apie viską galima pasiskaityti, ką mes iš pradžių ir darome, tačiau nuo informacijos gausos pavargstame ir tiesiog tik vaikštome.
Boromėjų rūmuose man labiausiai patiko apatiniame aukšte esančios smulkiais akmenėliais ir kriauklėmis dekoruotos grotos bei vienoje iš salių eksponuojami gobelenai.
Tačiau mane labiausia gundo sodai: amfiteatras ir jį juosiančios gėlių ir žalumos kaskados, imituojančios Babilono sodus.
Atėję prie amfiteatro nebežinome, į kurią pusę pasiduoti: vilioja ir žydinčios kaskados, ir vejoje bei ant skulptūrų tupintys baltieji povai bei žemai likusi apylinkių panorama.
Pakylame į aukščiausią sodų vietą - 37 metrus virš vandens iškilusią aikštę.
Žvelgiu į tolėliau esančią dar vieną Boromėjams priklausiusią salą – Isola Madre.
Į sodus plūsta minios lankytojų.
Dėmesio sulaukia baltosios sodų puošmenos.
Leidžiamės žemyn ir išnaršome kaskadą po kaskados. Gėlynuose – pats rožių žydėjimas.
Vilioja ir žydintys bei nokstantys citrusai.
Nors vos atėjus amfiteatras atrodė pompastiškas, tačiau pavaikščiojus sodų grožis mane pavergė. Čia viskas dera: architektūra, augalai, spalvos.
Paėję iki vieno posūkio regime visą spektaklį: povas savo gražuolę uodegą išskleidęs tarp turistų mylimųjų ieško. Jei kas nepatinka (o gal kaip tik – patinka), žiūrėk, tik uodega subanguoja, o jos savininkas lekia link nusižiūrėtos žmogiškosios būtybės. Niekas nenori povo (ne)meilės patirti ir sprunka į šalį.
Pasigrožėję gražuoliu povu sodų takais nueiname ir mes.
Kažkur užtinkame didelius vaisius, spėliojame, kas tai: citrina, greipfrutas, o gal pamelo?
Vaikštome po galinę sodų pusę. Niekaip neatsigrožiu puikiu architektų ir sodininkų darbu.
Nustebina skirtingose sodų vietose augančios bambukų giraitės.
Lyg ir viskas Boromėjų rūmuose apeita. Praeiname žiemos sodus ir sukame pro rūmų vartus. Po kelių minučių judėsime į kitą salą – Žvejų.
Laivo bilietas vienam suaugusiam keleiviui atsieina 2,30 Eur. Netrukus pajudame. Iš laivo denio dar kartą apžiūrime rūmus, kuriuose neseniai vaikščiojome.
Po vos 5 minutes trukusios kelionės laivu lipsime dvigubą pavadinimą turinčioje Žvejų saloje: Isola dei Pescatori arba Isola Superiore.
300 metrų ilgio Žvejų sala yra gyvenama, tad tuoj nersime į siauras gatves, o kol kas pro stipriai nugenėtus platanus patraukiame iki smailėjančio salos pakraščio.
Pasižiūrime į kitoje pusėje po aukšta stačia uola vos mirgantį Baveno miestelį.
Grįžtame kita ežero pakrante. Ji neįprastai užžėlusi medžiais.
Rašoma, kad Žvejų sala buvo mylimiausia rašytojo Ernesto Hemingvėjaus sala, o visiems gerai žinomame kūrinyje „Atsisveikinimas su ginklais“ aprašytas Madžorės ežeras.
Sukame į siaurą gatvelę, kuri atves į platesnįjį salos galą.
Dairomės į Isola Bella salą, kurios didingus rūmus neseniai lankėme.
Randu molą, nuo kurio atsiveria gražus vaizdas į Žvejų salą.
Tai vienintelė ežero sala, kurioje iki šiol gyvenama. Rašoma, kad šiuo metu saloje gyvena 40 gyventojų. Ko gero kaip ir dera Žvejų salos gyventojams, jie vertėsi žvejyba, o nuo jų amato ir salos pavadinimas kilęs.
Viešint Madorės apylinkėse būtent Žvejų saloje patariama paragauti žuvies patiekalų. Ypač rekomenduojamas patiekalas itališku pavadinimu Risotto al pesce persico. Tai ant grotelių kepta žuvis, įdaryta ryžiais, slyvomis ar kiaušiniais. Patiekalo aprašymas skamba viliojančiai, tačiau dar nesijaučiame alkanos, vis dar dairomės aplinkui.
Pakrantėje prisirenka masė žmonių. Dar kartą nuo molo pasidairau į salą ir trauksime paklaidžioti mažos salos siauromis gatvėmis.
Žvejų sala tokia maža, kad visos jos gatvės yra užsikimšę nuo turistų. Net keista, ką jie čia veikia, kai saloje praktiškai jokio lankomo objekto nėra.
Taip ir norisi ramesnės kertelės ieškoti. Nutariame, kad mums jau vertėtų palikti šį skruzdėlyną. Einame link prieplaukos. Iki laivo dar yra laiko, tad kavinėje sustojame puodeliui kavos.
Palikusi kompaniją kavinėje, nueinu nupirkti bilietų. Žvejų sala nedidelė, tačiau iki bilietų kasos tenka minutę paeiti. Lauks plaukimas net iki Villa Taranto, tad bilietai kiekvienai atsieina po 6,20 Eur.
Grįždama nuo kasų pakeliui randu originalų visos Žvejų salos paveikslą.
Laivas nežymiai vėluos. Tai buvo ko gero vienintelis visuomeninio transporto vėlavimas visos kelionės metu. Naudojuosi proga ir pasidairau į apylinkes.
Prieplauka Žvejų saloje.
Žvejų sala: paskutinės akimirkos.
Iš debesų lendanti saulė nuspalvina salos krantus ir ežero vandenį. Žvejų sala mano prisiminimuose išliks paprasta ir jauki vieta, kurią būtų gaila aplenkti.
Prieš akis pasirodę nauji vaizdai mintis nukelia į būsimas vietas ir spėliones, apie tai, ką rasime ten, Villa Taranto.
Apie Villa Taranto ir Kaštainių trasą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą