2019-05-27. Pirmadienis. Mottarone kalnas ir Isola Madre sala.
Oro prognozės pavakariui rodo lietaus, bet kol kas lengvai debesuota ir šilta. Viešėdamos Italijoje jau įpratome turėti geresnį orą, nei žada prognozės, tad į jas nekreipdamos dėmesio nutariame pirmą dienos pusę skirti kalnams, o likusį laiką derinti su oro sąlygomis.
Susiruošę patraukiame į gretimą miestelį – Carciano.
Išėjusi pro gyvenamosios vietos vartus atsisuku pažiūrėti į vietą, kur gyvename. Viename iš tų pastatų yra ir mūsų laikinieji namai.
Jau pažįstamu keliu leidžiamės prie Madžorės ežero (lago Maggiore).
Pasiekę ežero pakrantę sukame į priešingą pusę nuo Strezos (Stresa) centro ir žingsniuojame ramia krantine. Visoje pakrantėje pilna prabangių vilų ir viešbučių. Į Grand Hôtel des Iles Boromées viešbutį kaip tik ir žiūrime.
Rašoma, kad 1935 metais Isola Bella saloje susirinkę Prancūzijos, Italijos ir Britanijos atstovai surengė konferenciją politinei ir ekonominei situacijai Europoje aptarti. Konferencijos dalyviai nakvojo Grand Hôtel des Iles Boromées bei vakar matytame Palace Regina viešbučiuose Strezoje.
Einame tylia promenada.
Virš kalnų guli tamsūs debesys, bet mes tikime, kad jie netrukus išsisklaidys.
Promenada pasuka nuo vandens ir kurį laiką einame miesto gatvėmis, bet netrukus vėl grįžtame į ežero pakrantę. Grįžę gėrimės, atrodo, čia pat esančiomis vakar lankytomis Isola Bella ir Isola dei Pescatori salomis.
Pakrantės promenada.
Isola Bella kaip ant delno.
Pasiekiame Carciano ir pasidairome po nedidelę prieplauką.
Keltuvas, užkelsiantis mus į Mottarone kalną, mano įpročiams darbą pradeda labai vėlai, tik 09:30. Tačiau vakar laivu plaukiant į Isola Bella salą pasirodė, kad keltuvai kilo anksčiau. Deja, turbūt tik pasirodė, nes šiandien visi vartai dar yra uždaryti.
Informaciją apie keltuvų darbo laiką galima rasti adresu: http://www.stresa-mottarone.it .
Užmušti iki keltuvo likusį laiką nutariame pasivaikščiodamos link Baveno miestelio, tačiau tenueiname iki judraus ežero pakrante einančio kelio ir grįžtame į prieplauką. Kelio pakraštyje nėra jokių šaligatvių, o eismas – intensyvus, tad eiti nebūtų smagu. Važiuodama prie Madžorės ežero tikėjausi daugiau pasivaikščiojimo takų, deja, tenka nusivilti.
Grįžtame į prieplauką ir kavinėje išgeriame kavos su šviežutėliais kruasanais.
Vaizdas iš kavinės terasos tikrai ne prastas. Priešais matosi Baveno miestelis, link kurio ką tik norėjome pasileisti.
Dangus giedrėja, tad sulaukusi keltuvo su spirgančia širdimi lipu į kabiną. Pridursiu, kad keltuvo, nukelsiančio mus į Mottarone kalną, bilietai nėra pigūs. Mes renkamės bilietus tik į vieną pusę, iki Mottarone stotelės, tad mums kiekvienai atsieina po 11,50 Eur. Perkant bilietus pirmyn atgal, atgalinis kainuoja kiek mažiau, tačiau mes turime ant kalno kitų planų.
Kabinos durys užsidaro ir pajudame aukštyn. Net kutena iš džiaugsmo pagalvojus apie tai, kiek daug gražių akimirkų atneš ši diena.
Streza ir Madžorė tolsta, užtat mums jau pažįstamos ežero salos - dešinėje Isola Bella, kairėje - Žvejų salos kamputis, o tolumoje - neplanuota lankyti Isola Madre kaip ant delno.
Deja, Stresa – Mottarone keltuvus reklamuojantis atviruko vertas vaizdas netrukus išnyksta, nes visą akiratį užpildo tirštas baltas rūkas.
Kurį laiką keltuvo kabina skrodžia virš eglių viršūnių susidariusia tiršta balta migla. Pasikėlę į pusę kalno, Alpino stotelėje greitai pereiname į kitą keltuvą ir tęsiame kelionę rūke. Išlipę Mottarone stotyje matome žydrą dangaus lopinėlį, kuris suteikia daug vilčių.
Ant kalno matome visą miestelį.
Jau 1900 metais aplink Mottarone kalną pradėjo kurtis viešbučiai, o dar po kelių metų ant šio kalno buvo atidaryta slidinėjimo trasa. Nuo prieplaukos ir traukinių stoties iki Mottarone vežė traukinys. Ši kelionė truko valandą. Per metus buvo pervežama virš 100 tūkstančių keleivių. 1963 metais traukinio maršrutas buvo uždarytas, o po septynerių metų pradėjo veikti pirmasis žmones į kalną užkeliantis keltuvas - funivia.
Išlipę iš keltuvo, kelias minutes pasidairome aplinkui. Žydras dangus galinėjasi su balto rūko siena, deja, pastarojo naudai.
Kylantis rūkas kol kas mums mažai rūpi, nes kelsimės dar vienais, šalia 1,2 km ilgio Alpyland vasaros rogučių trasos nutiestais keltuvais.
Apie Alpyland pramogų parką galima pasiskaityti čia: http://www.alpyland.com/en/ .
Štai ir 1491 metrų aukštyje esanti Mottarone kalno viršūnė. Nuo jos paprastai atsiveria 360° panorama į Madžorės ir Ortos ežerus, bet nulipę nuo keltuvų matome tik tiek, kiek nespėjo paslėpti rūkas. Šventai tikiu, kad saulė pašvies ir rūkas netrukus išsisklaidys.
Ant kalno vaikštinėja vienas kitas lankytojas. Jie, kaip ir mes, tikisi pamatyti netrukus išsigiedrysiantį dangų. Deja, mus į pačią viršūnę kėlusius dviviečius keltuvus vis stipriau pasiglemžia rūkas.
Sėdame ant suolų šalia keltuvų ir žiūrime į baltą rūko sieną. Atkakliai pro storą debesų sluoksnį šviečianti saulė teikia didelių vilčių. Ir tikrai, vieną akimirką rūko siena prasiskiria ir netgi atrodo, kad dangus išsigiedrys.
Jau tuoj, jau greitai... kol kas pro debesis matosi tik tolėliau plytinčių kalnų kontūrai ir snieguotos viršūnės.
Vos kelias minutes parodęs kalnų viršūnes dangus vėl užsitraukia. Nutariame pėsčiomis leistis iki Mottarone keltuvų stoties.
Keliaujant kalnuose jau teko patirti, kaip per kelias minutes išsisklaido storiausia debesų siena. Tikiu ir šįkart, kad kol nueisime, prasišvies.
Kiek pasileidę pamatome kelias pėsčiųjų trasų nuorodas. Viena jų veda link Mt Crocine kalno. Tiesa, ši trasa yra Via Ferrata, tačiau iki tų „feratų“ gražiu oru visai smagu būtų paeiti, bet tvyrant rūkui nekeičiame plano ir toliau leidžiamės link Motarone keltuvų stoties.
Pakeliui apžiūrime Mottarone kaimo Madonna della Neve koplyčią.
Atėję iki keltuvų svarstome, ką veikti. Niekaip neprasišviečia, bet neprarandu vilties. Nutariame pėsčiomis nusileisti iki kalno viduryje esančios Alpino keltuvų stoties. Tikiu, kad per tiek laiko dangus tikrai susimylės ir mes džiaugsimės atvirukų vertais vaizdais.
Sukame į šalia Mottarone keltuvų stoties esančią L1 trasą (L1 sentiero). Šia trasa galima nusileisti iki pačios Strezos. Visos trasos trukmė yra 4 valandos, mes iki Alpino keltuvų stoties turėtume užtrukti apie pora valandų.
L1 ir kitų trasų aprašymus galima rasti čia: https://www.visitstresa.com/Walks.htm .
Vos pasukame trasa, už mūsų likusius paskutinius saulėtus vaizdus praryja rūkas.
Trasa yra gerai sužymėta ir aiški. Ji eina miško keliukais ir takeliais.
Deja, taip ir neprašviesėja. Rūkas tik tirštėja, o aš negaliu pasakyti, ar kelyje buvo atvirukų. Pro medžius mačiau tik balto pieno sieną.
Galiausiai rūkas smulkiais lašeliais pradeda kristi, kol išaiškėja, kad tai net ne rūkas, o lietus. Lietus prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo prognozuotas.
Guodžiamės, kad bent Lietuvoje sausros išdegintus plaučius atgaivinsime ir tyro bei drėgno oro įkvėpsime, o akis sodria ir vešlia žaluma palepinsime.
Pakeliui užeiname prie Chiesa de Sant Eurosia bažnyčios griuvėsių. Deja, randame visiškus griuvėsius.
Likusį kelią iki Alpino keltuvų stoties einame niekuo neypatingu mišku. Nepavykus pasivaikščioti kalnuose mano nuotaika yra visiškai prasta.
Pagaliau pamatome Alpino keltuvų stotį.
Kai nesiseka, tai nesėkmės eina visa virtine: Alpino stotyje pataikome į pietų metą (siestą). Teks beveik valandą laukti keltuvo, nukelsiančio žemyn.
Nuobodulį prasklaido iš kalnų atėjusi gyvūnų banda. Iš pradžių kartu su kitais keleiviais lekiame į stoties kiemą pasižiūrėti į varpeliais tilindžiuojančius ožius ir avis, o netrukus jau neriame atgalios. Mat ožiai ketina į žiūrovų kojas ragus pasikasyti. Dar vėliau jie kartu su mumis funikulieriumi pasikelt užsinori, bet žino savo ribas ir labai greitai persigalvoja.
Sulaukę pietų pertraukos pabaigos perkame bilietus ir leidžiamės žemyn.
Ką veikti Strezoje, kai lyja? Net Tripadvisor forume į tokį kažkieno klausimą atsakymas nebuvo pateiktas. Bet kažkuo užsiimti teks. Juk tomis pačiomis gatvėmis Strezoje nebesinori vaikščioti. Nors nebuvo planuose, bet kompanijai pasiūlau išlipus iš keltuvo, iš čia pat esančios Carciano prieplaukos laivu plakti į dar vieną Madžorės ežero salą – Isola Madre - Motinos.
Žinau, kad ši didžiausia Boromėjų įlankos sala garsėja savo sodu ir buvau tikra, kad jo lankymas nemokamas.
Atėjusias į Carciano prieplauką mus nugąsdina šalia bilietų kasos iškabintos kainos. Laivo bilietas į Isola Madre vienam asmeniui kainuotų 10 eurų. Argi taip gali būti, kai vakar parplaukti iš daug toliau esančios Villa Taranto sumokėjome daug mažiau. Internetas telefone kažko ožiuojasi ir tinklapyje http://www.navigazionelaghi.it/ negaliu pasitikrinti nei maršrutų, nei kainų. Nutariame eiti į Stresos prieplauką ir plaukti iš ten.
Pora kilometrų iš Carciano iki Strezos skuoste skuodėme, bet finale pasirodė, kad už laivo bilietus gausime mokėti po tuos pačius 10 eurų. Kasininkė paaiškina, kad Isola Madre saloje nėra laivų bilietų kasos, todėl į šią salą visada parduodamas atgalinis bilietas.
Kažkaip keistai šiandien viskas klostosi, bet jau esame su bilietais ir sėdame į laivą tikėdamos, kad nusivylimai šiandien baigėsi.
Laivas, sustojęs keliose stotelėse, mus išlaipina Isola Madre.
Deja, ši diena - ištisa nesėkmių virtinė, nes pasirodo, kad sodų lankymas Isola Madre saloje yra mokamas. Jie lankomi kartu su rūmais. Mano kompanija dėl to supyksta. Neatsakingai atlikau namų darbus, prisipažįstu
Ginčijamės, eiti ar neiti. Veikti saloje be vilos ir sodų daugiau nėra ką, bet grįžti į Strezą ir minti tuos pačius šaligatvius man irgi nėra noro.
330 metrų ilgio ir 220 metrų pločio Isola Madre saloje viešai nemokamai naudojamas yra tik kokių 50 metrų ilgio šaligatvis, prie kurio įsikūrusios bilietų kasos, suvenyrų parduotuvė, kavinė ir prieplauka.
Galiausiai nutariame vienos grįžti į Strezą, kitos likti apžiūrėti salos. Bet... laivo bilietas visoms keturioms - tik vienas.
Nusprendžiame, kad vienos lieka kavinėje gerti kavos, o kitos eina į rūmus ir sodus.
Bilietų kasoje už lankymo bilietą sumokame po 13 eurų ir netrukus jau žingsniuojame šlapiais Isola Madre salos sodų takeliais.
Prieš kelionę internete buvau skaičiusi, kad žmonės lieka sužavėti šios salos sodais. Tačiau po vakarykščių Isola Bella ir Villa Taranto sodų man čia nėra jokio grožio. Vaikštau be nuotaikos ir persmelkta šios dienos nesėkmių. Galvoju, už Isola Madre lankymą sumokėjau krūvą pinigų, o gausiu tik barankos skylę.
Erzulį ir liūdnas mintis išblaško po sodus bėgiojantys įvairiaspalviai fazanai.
Nesvarbu, kad skėtis nučiuožė į šalį ir ant nugaros lyja, su kitais fotografuojančiais po sodus vaikausi gražuolius paukščius.
Vaikštinėdamos takeliais priartėjame prie rūmų. Priešais rūmus auga 30 metrų aukščio beveik 200 metų skaičiuojantis didžiausias Europoje Cupressus cashmeriana, į šiuos kraštus atvežtas iš Himalajų. Deja, 2006 metais praūžusi audra augalą stipriai suniokojo, tad jį prilaiko įtempti lynai.
Pasidairius po sodus, laikas žvilgtelti į rūmus.
Isola Madre saloje esančius rūmus ir sodus taip pat įkūrė Borromeo šeimos atstovai. Tiesa, pastarieji kur kas mažesni ir kuklesni, nei vakar Isola Bella saloje matyti. Užeisime pasižvalgyti.
Be paveikslų, baldų ir kitų įprastų eksponatų šiuose rūmuose eksponuojama didelė marionečių kolekcija ir yra įrengta ne viena scena.
Nors šių rūmų salės kuklesnės, nei vakar apžiūrėtuose Isola Bella saloje, ir juose kvepia ne kava, o gėlėmis, jie man patinka ir nebegaila jų lankymui išleistos krūvos pinigų.
Išėję iš rūmų randame tarp jų ir koplyčios esantį jaukų kiemelį. Grožėtis trukdo nebent lietus ir vėjas.
Nuo gėlynų akių atplėšti nepavyksta.
Vėjas ir lietus plėšosi vis smarkiau, nutariame grįžti pas laukiančias kompaniones.
Susitinkame visos nuleidę garą, tad sėdame į pirmą atplaukusį laivą ir plaukiame į Strezą.
Išlipę sukame į Strezos centrą, nes laikas ieškoti vakarienės. Ji praeina Piazzalle Luigi Cadorna aikštėje esančioje Centrale picerijoje/restorane linksmai kertant skanų ir išsvajotą patiekalą. Pasta su jūros gėrybėmis. Pagaliau šiandien pasiseka.
Pavakarieniavę apsukame ratą aplink Strezos širdimi laikomą Piazzalle Luigi Cadorna aikštę.
Lietus baigėsi, o vakaras - šiltas. Pats metas prakratyti po vakarienės pilnus pilvus.
Nueiname iki Villa Pallavicino.
Grįžtame ir trauksime ilsėtis.
2019-05-28. Antradienis. Stresa.
Šiandien mūsų trumpos atostogos baigiasi. Iki transfero į Malpensos oro uostą turime porą valandų Šį laiką praleidžiame slampinėdamos Strezos gatvėmis ir Madžorės ežero pakrante.
Tie šiaurinės Italijos ežerai, jie turi magišką trauką. Pažadu į jų šauksmą atsiliepti greičiau, ne po daugelio metų.
Paskutinis puodelis kavos jaukioje kavinukėje tingiai stebint praeivius.
Nuo kalnų leidžiasi šaltas ir tamsus debesis. Laikas į kelią.
SAF vežėjo Alibus transferą į oro Malpensos uostą esu užsisakiusi per šią nuorodą: http://www.safduemila.com/alibus-2019-malpensa.lagomaggiore.html
Tai yra tarsi maršrutinis autobusas, tačiau kelionę reikia užsakyti iš anksto, nes to nepadarius autobusas nevažiuos arba nestos. Užsakyti galima likus porai savaičių ar kiek mažiau. Užsakymo sistema paprasta. Į elektroninį paštą atsiunčiamas užsakymo patvirtinimas. Už bilietus po 12 eurų mes mokėsime vairuotojui.
Strezoje galima pasirinkti ne vieną stotelę, tačiau mums patogiausia buvo Piazza Marconi, priešais Sant’Ambrogio ir Teodalo bažnyčios duris.
Bažnyčios šone esančioje lentelėje galima pasitikrinti šio ir kitų autobusų grafikus.
Kol laukiame autobuso, pasikeisdamos apžiūrime bažnyčią.
Neoklasikinio stiliaus bažnyčia Sant’Ambrogio ir Teodalo – tai 1790 metais pagal graikišką išplanavimą pastatyta bažnyčia. Bažnyčioje buvo organizuojamos Genujos kunigaikštienės bei Saksonijos princesės Elizabetos laidotuvės – toks svarbesnis istorinis bažnyčios gyvavimo momentas.
Autobusas atvyksta laiku, sustoja prie bažnyčios durų, kaip kad rezervacijos lape užrašyta.
Ilgai riedame vaizdinga ežero pakrante. Nuo Aronos autobusas suka link oro uosto.
Kitas variantas iš Strezos nuvykti į Malpensos oro uostą būtų traukiniu persėdant Busto Arsizio stotelėje, tačiau tas variantas mums nebuvo patogus.
Atvykstame gerokai per anksti, tad kavinėje užkandame. Pasistiprinę laukiame, kol bus paskelbti registracijos stalelių numeriai.
Malpensos oro uostas man pasirodė labai apsileidęs. Švieslentėje į Vilnių buvo parodytas 4 registracijos stalelio numeris, o tuo tarpu 4 salėje tų numerių gal 20. Klausiame darbuotojos, ji parodo, kur stotis. Stojame. Prie dviejų stalelių užsidega Wizzair ženklas, tačiau nei krypties, nei laiko nerodoma. Vėl tenka eiti aiškintis, ar teisingai stovime. Matome, kad po salę blaškosi ir kiti keleiviai. Bet pagaliau lagaminas priduotas, turime laiko pavaikščioti po parduotuves.
Skrydis nežymiai vėluos. Paliekame lietaus prausiamą Italiją ir sugrįžtame į sausros kamuojamą Lietuvą.
Arrivederci.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą