Savaitgaliais ir švenčių dienomis pusryčiai mūsų Belvedere viešbutyje prasideda pusvalandžiu vėliau: nuo 07:00. Tad kiek po septynių leidžiamės į pusryčių kambarį. Abi nustembame, kad nemažas kambarys ankstų sekmadienio rytą yra pilnut pilnutėlis.
Kas rytą pusryčiams valgydavome skrebučių su džemu ir kava bei gerus angliškus pusryčius: lėkštėje kvepėdavo keptas kiaušinis, kumpis, dešrelė ir pupelės.
Galimybė ryte suvalgyti gerus pusryčius ir nulėmė šio viešbučio pasirinkimą.
Papusryčiavę susiruošiame ir išeiname į Padingtono geležinkelio stotį (Paddington train station), kurioje rasime metro liniją.
Nuo viešbučio iki stoties tereikėdavo paeiti geras penkias minutes. Beje, prieš paskutinę kelionės dieną įėjimą į metro radome visai šalia mūsų viešbučio. Taip jau nutinka mano kelionėse.
Iš pat ryto šviečia saulė ir nesimato nei vieno debesėlio. Žydras dangus pakylėta. Pasigrožime dailiu baltu pastatu, kuriame yra įsikūręs mūsų viešbutis ir judame link stoties.
Kalbant apie Londono visuomeninį transportą, internete pavyko rasti, kad po šį miestą ir apylinkes galima keliauti:
Tube/Underground – metro. Tai yra greičiausias ir brangiausias Londono transportas.
Overground – toliau nuo Londono centro bei tolimesnėmis zonomis važinėjantys traukiniai. Jie schemose žymimi oranžine spalva.
Coach – žymieji raudonieji dviaukščiai Londono autobusai (double-decker).
National Rail – tai dalis geležinkelių, kurie veža iš priemiesčių.
Tram – tramvajus. Važinėja atokesniais rajonais.
DLR – vietiniai traukiniai.
Emirates Air Line – gondola.
River Bus – Temzės upe kursuojantys laivai.
Nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad Londono visuomeninis transportas yra labai brangus. Visą informaciją apie jį galima rasti tinklapyje https://tfl.gov.uk/ .
Turistams siūloma ne viena galimybė visuomeniniu transportu keliauti pigiau. Ruošiantis kelionei man pasirodė priimtiniausia naudotis Oyster kortele, kurią įsigijus važiavimas kainuos mažiau nei perkant vienkartinius bilietus. Naudojantis Oyster kortele taip pat veikia kaupimo (cap) sistema, kuomet išnaudojus nustatytą dienos limitą, važiuojama nemokamai. Tačiau vėliau perskaičiau, kad lygiai tokios pačios lengvatos suteikiamos ir naudojantis bekontakte banko kortele. Beje, norint, kad ir čia veiktų kaupimo sistema, būtina atsiskaityti ta pačia bekontakte kortele. Tiek Oyster, tiek bekontaktė kortelė prie skaitytuvo pridedama įeinant į metro ar upės transporto terminalą, o po to – išeinant, o autobuse užtenka pažymėti tik įlipant. Kitomis transporto priemonėmis nesinaudojau, tad neturiu patirties, kaip jose yra žymimos kortelės.
Taigi, aš naudosiuosi Revolut Visa kortelės bekontakte funkcija, o bičiulei perku Oyster. Ką ten perku – paprašau, kad padėtų žmogus iš eilės. Nors buvau žiūrėjusi, kaip savitarnos aparate nusipirkti Oyster kortelę ir tai padaryti rodėsi tikrai nesunku, tačiau prieš kelionę pasikartoti pamiršau, o už mūsų stovi ilga eilė. Taigi, nusprendžiu negaišinti kitų laiko. Pridursiu tik tiek, kad Oyster kortelę perkame, o paskutinę kelionės dieną priduodame platesniame automate, kuris atlieka ne tik šias visas operacijas, bet ir priima banknotus, monetas ir pan.
Taigi, už vieną Oyster kortelę draugė sumoka 5 svarus, o dar 15 svarų ją papildo. Užbėgdama įvykiams už akių norėčiau pridurti, kad Oyster kortelę vertėjo iš karto papildyti kokių 50 svarų. Mat dažniausiai važinėjome piko metu ir Londono transportui (metro, upės transportui ir dviaukščiams autobusams) per kelionę iš viso išleidome po 45 svarus.
Nusipirkę Oyster kortelę patraukiame ieškoti mums reikalingos metro linijos. Sekmadienio rytui esu numačiusi vieną privalomą pamatyti atrakciją, taigi, riedėsime link Bakingamo rūmų, o vėliau vaikščiosime po vakarinę Londono dalį - Vest Endą (West End).
Metro varteliai atsidaro abiems, užtenka korteles pridėti prie skaitytuvo. Tuomet sekame mums reikalinga geltona Circle line metro linijos spalva. Susigaudyti nesunku, nes prie įėjimų yra iškabintos metro trasų schemos. Apskritai Londono metro yra aiškus, nors kartą teko paklaidžioti, bet tai įvyko dėl nepatyrimo.
Peronuose dega švieslentės, kurios rodo, kokie traukiniai ir kada atvyks. Tiesa, kai kada tie pavadinimai būna nesuprantami. Pvz., vietoje Circle arba District line - gal koks stotelės ar rajono pavadinimas (ar atšakos, jei ta kryptis turi kelias atšakas), tuomet tenka su nerimu sėsti į vagoną, bet paprastai tai būna ta linija, kurios ir reikia.
Žmonės draugiški, mandagūs ir paslaugūs. Dažnas, pamatęs, kad stovime susirūpinusiais veidais, pasiteirauja, kur važiuojame ir ar viskas aišku su stotelėmis. Jaunimas užleidžia vietą vyresniems. Keleiviai, pamatę, kad vagone sėdime atskirai, pasiūlo susikeisti vietomis, nes galbūt norėtume sėdėti kartu. Štai tokie teigiami atsiliepimai apie londoniečius po kelionių visuomeniniu transportu. Šis miestas man patinka nuo pirmo žingsnio.
Taigi, išlipame St. Jame‘s park stotelėje. Kurį laiką einame gatvėmis, o netrukus pamatome Bakingamo rūmus (Buckingham Palace). Sukame link jų.
Rytas ankstyvas, o aikštė, esanti priešais rūmus, jau šurmuliuoja.
Bakingamo rūmai – tai 775 kambarius turinti Jungtinės Karalystės karalių rezidencija Londone, kuriuose yra ir oficiali karalienės Elžbietos II rezidencija.
Kai kurie Bakingamo rūmų kambariai yra atviri visuomenei ir juos galima apžiūrėti dalyvaujant ekskursijoje (rašoma, kad vasarą, kuomet Jos Didenybė būna išvykusi į rezidenciją Vindsore).
Mus domina Karališkosios sargybos (The Queen's Guard at Buckingham Palace) pasikeitimo ceremonija. Iki ceremonijos dar yra laiko, tad pasidairome aplink.
Bakingamo rūmai nebuvo statomi kaip karališkoji rezidencija. Iš žemės ūkio ir sodininkystės besiverčiančio dvaro pradžia fiksuojama 17 amžiuje. Dvaras turėjo ne vieną savininką, tačiau 18 amžiuje jis atitenka hercogui Bakingamui, kuris atnaujina ir išplečia apleistus dvaro pastatus. Taip atsiranda Bakingamo dvaras. 1762 metais Bakingamo dvarą įsigyja karalius Jurgis III (George III) ir jį paverčia savo asmenine rezidencija, kurią išplečia ir išdailina. O 1837 metais rūmuose įsikuria pirmoji karalienė – karalienė Viktorija.
Prieš rūmus stovi dailus Viktorijos paminklas (The Queen Victoria Memorial), pastatytas 1901 metais mirusios karalienės Viktorijos atminimui įamžinti.
Bakingamo rūmų didingumą ir prabangą pabrėžia juos supanti plati erdvė. Priešais Bakingamo rūmus yra ne tik Viktorijos paminklas, bet ir didelis gėlynų kilimas. Rašoma, kad šalia rūmų esančių gėlynų spalvos yra derinamos prie Karališkosios sargybos skraisčių.
Nors iki Karališkosios sargybos pasikeitimo ceremonijos pradžios dar yra nemažai laiko, tačiau žmonės jau būriuojasi. Be dešimties minučių dešimtą užsiimu man pasirodžiusią ceremonijai stebėti tobulą vietą, esančią priešais centrinius rūmų vartus. Tiesa, arčiausiai užkardų esančios pozicijos jau seniai užimtos, man tenka stotis už žmonių nugarų. Gerai matanti mano bičiulė palipa aukštyn prie Viktorijos paminklo.
Nemažai žmonių stovi prie pat rūmų tvoros, tad stovintys arčiausiai jos puikiai matys pačią ceremoniją.
Nejudėdama iš vietos prastoviu iki pusės vienuolikos. Saulė kepina, nuo stovėjimo įsiskauda nugarą, rūpi pajudėti, tačiau pažiūrėti ceremonijos yra susirinkęs koks milijonas žiūrovų, tad nesinori netekti geros stebėjimo pozicijos.
Nuobodulį praskaidrina nebent garsiai rėkaujanti ir tvarką daranti sargyba. Ji reguliuoja šaligatviu vaikštančius praeivius, subara nepagarbiai ant Viktorijos paminklo užlipusius žiūrovus ar tiesiog minios nuobodulį malšindama šmaikštauja.
Pusę vienuolikos prajoja raudonus apsiaustus dėvinti karališkoji sargyba.
Pirmajai kolonai nujojus, vėl laukiame 10 minučių ar ilgiau. Tokiais laiko intervalais praeina kiti ceremonijos dalyviai. Reginys gerokai ištemptas, ne kartą norėjosi viską mesti ir eiti šalin.
Vienuoliktą valandą Bakingamo rūmų kieme vyksta sargybos pasikeitimo ceremonija su muzika, orkestru. Galiausiai atsidaro centriniai rūmų vartai ir viena po kitos išeina eisenos.
Žmonės sklaidosi, pajudame ir mes. Vienoje vietoje prastovėjus ilgiau nei pusantros valandos yra labai malonu pramankštinti kojas. Kad ir kaip bebuvo sunku stovėti, vis tik vieną kartą pamatyti šį reginį verta.
Patraukiame nuo Viktorijos paminklo. Žmonės skirstosi, tačiau tvarką daranti sargyba – dar ne. Kažkur jie man liepia greitesniu tempu eiti per gatvę. Kur jau eisiu greičiau, kai ne tik kojos, bet ir visa nuo ilgo stovėjimo esu sustingusi tarsi medinė. Pasirodo, jie ragino ne veltui: netrukus pasigirsta būgnų muzika ir link Bakingamo rūmų nužygiuoja dar viena kolona.
Dar pridursiu, kad vasaros sezono metu Karališkosios sargybos pasikeitimo ceremonija vyksta kasdien, o ne sezono metu reikia sekti datas. Blogu oru sargybos pasikeitimo ceremonija gali neįvykti arba būti nukelta į vėlesnį laiką. Taip pat reikia turėti omenyje, kad ši ceremonija pritraukia minias žiūrovų ir būtina saugotis kišenvagių.
Po ceremonijos mes patraukiame link 24 hektarų plotą užimančio šv. Jokūbo parko (St. Jame‘s park). Švento Jokūbo pavadinimas Londono parkui man niekaip nelimpa, norisi vadinti bent jau Džeimeso, tačiau jei kalbininkai liepia vadinti šv. Jokūbo, tebūnie šv. Jokūbo.
Šv. Jokūbo parkas pasitinka gausiais vyšnių žiedais.
Patraukiame pietine šv. Jokūbo parko ežero (St James's Park Lake), jungiančio Bakingamo ir Raitosios gvardijos rūmus, puse. Saulėtą ir šiltą sekmadienį parkas pilnas žmonių. Akis lepina žydintys medžiai, jau beveik baigiantys peržydėti narcizai, o ežero pakrantės pilnos paukščių.
Prieiname pietinį ir šiaurinį šv. Jokūbo parko ežero krantus jungiantį Mėlynąjį tiltą (Blue Bridge). Į vieną tilto pusę matosi Bakingamo rūmai.
Į kitą – Raitosios gvardijos rūmai.
Prieš akis pasirodo Ančių sala (Duck island), kurioje, kaip rašoma, yra paukščių karalystė.
Ak, tie Londono parkai, man jie taip patinka. Mes vietinių pavyzdžiu irgi įsitaisome ant žolės ir pailsime.
Pailsėję apeiname šv. Jokūbo parko ežerą kita puse, paskui išeiname į Bakingamo ir Raitosios gvardijos rūmus jungiantį Pėsčiųjų taką – Malą (The Mall). Tai karališkasis kelias, kuriuo ne tik žygiuoja karališkoji sargyba, bet ir vyksta Karalienės garbei skirti paradai, taip pat sutinkami užsienio svečiai.
Platus karališkasis kelias mus veda link Raitosios gvardijos rūmų. Kelias išties vertas būti karališku, o jo pabaigoje matosi didingi prabangūs pastatai. Visur taip įspūdinga, kad nežinome, į kurią pusę pasiduoti. Šioje miesto dalyje ką tik baigėsi maratonas, tad žmonių minios.
Sukame link Raitosios gvardijos rūmų (Horse Guards).
Iš Raitosios gvardijos rūmų aikštės galima pro vartus išeiti į gatvę, tačiau ši vieta mums labai patinka, todėl išeiti neskubame ir, apsvaigę nuo miesto grožio, grįžtame į Malą.
Pasidairome į didingą Admiraliteto arką (Admiralty Arch) – karaliaus Edvardo VII (Edward VII) pastatytą arką jo motinos karalienės Viktorijos garbei.
Už arkos prasidės Trafalgaro aikštė (Trafalgar Square).
1830 metais Trafalgaro pavadinimą gavusi muziejų, teatrų, kavinių ir parduotuvių apsupta aikštė turizmo giduose pristatoma kaip viena gyviausių Londono aikščių. 1843 metais aikštėje buvo pastatyta Nelsono kolona (Nelson’s Column), o dar po dviejų metų – fontanas. 1867 metais prie kolonos buvo pastatyti liūtai.
Rašoma, kad Trafalgaro aikštė dažnai tarnauja kaip mitingų, demonstracijų ir judėjimų vieta.
Mes demonstracijų nematome, tačiau aikštėje sėdi ir vaikšto minios žmonių. Šiek tiek nuvilia, kad neveikia fontanas, tačiau menką nusivylimą greitai nuveja gatvės muzikantai ir menininkai.
Ir štai, pagaliau atėjo laikas daugelio liaupsinamam tarp Oksfordo, Regento gatvių, Lesterio skvero ir Charing Cross Road kelio esančiam Soho rajonui.
Turizmo giduose rašoma, kad visada šurmuliuojantis pačiame Vest Endo (West End) centre esantis Soho rajonas nustebins ne tik žmonių jūra, bet ir įvairove. Čia pilna ne tik kitataučių, bet ir transvestitų, gėjų ir lesbiečių. Rajonas vilioja parduotuvėmis, maitinimo įstaigomis ir pramogomis.
Sukame viena, kita, trečia gatve, o jos nė kiek nekvepia bohema. Nei pastatų grožio, nei ypatingos auros. Gatvės ir tiek.
Stipriai nusivylusi žingsniuoju link dar vieno populiaraus Londono kvartalo – Kinų kvartalo (Chinatown). Čia nuotaika pasitaiso, nes raudonomis dekoracijomis papuoštos gatvės atrodo labai jaukiai.
Kažkur nusiperkame burbulinių ledų. Juos susmaližiavę vėl patraukiame į išpuoštas ir pilnas žmonių gatves.
Kažkada dabartinio Kinų kvartalo vietoje gyveno prancūzų kalvinistų ir maltiečių emigrantai. Kinų kvartalo istorija prasidėjo 1950 metais, kai čia duris atvėrė pirmieji kinų restoranai. Po poros dešimtmečių kvartalas tapo kinų kultūros židiniu ir miesto gyventojų bei svečių gausiai lankoma vieta.
Kvartalo gatvės išdabintos drakonų simboliais ir kinietiškais šviestuvais. Gatvių bei parduotuvių pavadinimai rašomi anglų ir kinų kalbomis.
Kiekviena Kinų kvartalo gatvė yra pilna žmonių. Kartu su minia kelis kartus apsukame tomis pačiomis gatvėmis, o po to vėl patraukiame ieškoti Soho rajono bohemiškos dvasios.
Deja, prieš akis - vėl bedvasės gatvės su nykiais pastatais. Ateiname į Soho aikštę.
Trumpai pasidairę, bei taip ir neatradę bohemos, nutariame Sohui suteikti antrą šansą kitos dienos vakarą, o mudvi sukame link dar vieno Vest Endo kvartalo – Kovent Gardeno (Covent Garden).
Covent Garden Piazza aikštėje yra žymusis Kovent Gardeno turgus.
Nuo 1660 metų Kovent Gardene veikia pasirodymai, kurių metu gatvės artistai burdavo žmones. Vaidinimai vyksta ir šiandien, tad trumpai pažiūrime.
Praeiname pro Kovent Gardeno turgų, pasukame viena kita gatve. Kovent Gardenas yra gana jaukus, tačiau nusivylimas dėl pirmiau nepateisintų lūkesčių toks didelis, kad norisi iš vis mauti iš miesto. O gal Londono parkai mane labai išlepino ir norisi gamtos. Nutariame eiti link upės.
Temzės (Thames) upę pasiekiame prieš pat Vaterlo tiltą (Waterloo Bridge).
Einame krantine. Nuo upės pakrantės matomi vaizdai pakelia nuotaiką. Vis tik gamtos kelionių man reikia, o ne miestų.
Kažkur krantinėje randame telefono būdelę, papuoštą dailiais vitražais.
Ilgai vaikštome krantine. Ji kai kur nutolsta nuo upės ir suka į miesto gilumą.
Vakarop bandysime į Londoną pažvelgti iš viršaus, tad pamažu judame link apžvalgos aikštelės.
Prieiname 1675 – 1710 metais pastatytą švento Pauliaus katedrą (St. Paul's Cathedral). Katedra yra milžiniška. Pasivaikštome aplinkui.
Katedros viršuje yra apžvalgos aikštelė, tačiau jos lankymas yra brangokas, todėl nutariame minties ten užlipti atsisakyti. Tačiau akis patraukia skelbimas, jog netrukus katedroje prasidės vargonų muzikos koncertas. Nusprendžiame užeiti paklausyti, o tuo pačiu ir pailsėti.
Koncertas nemokamas, tik prieš įeinant į katedrą tenka praeiti daiktų patikrą. Tokį sugriežtintą objektų lankymą Londone teko patirti ne kartą, nors nieko nuostabaus.
Taigi, gana greit atsirandame katedros viduje ir patogiai įsitaisę laukiame koncerto pradžios.
Po koncerto pajudame link vienos populiariausių Londono apžvalgos aikštelių. Einame neįdomiomis gatvėmis, tad atkreipiu dėmesį į detales.
Mūsų tikslas pamažu artėja. Jis yra iš tolo besimatančiame aukštame pastate. Tai - per tris viršutinius pastato aukštus įsikūręs 2015 metais lankytojams duris atvėręs Sky Garden baras/restoranas, kuris veikia ir kaip apžvalgos platforma.
Sky Garden lankymas yra nemokamas, bet iš anksto internetu reikia užsisakyti nemokamus lankymo bilietus. Sky Garden bilietai paskelbiami likus kelioms savaitėms iki lankymo datos, todėl norint apsilankyti konkrečiu laiku, reikia vis patikrinti rezervacijos datas, nes būna greitai išgraibstomi.
Lankytojai tikina, kad panorama būna puiki bet kuriuo metu. Iš ryto mažiau žmonių, o savaitgaliais darbo laikas yra ilgesnis.
Atvykti rekomenduojama prieš 15 minučių. Lankymo trukmė – viena valanda.
Man labiausiai norėjosi pamatyti vakarinį miestą, todėl pasirinkau lankymo laiką 18:30. Prie pastato ateiname gerokai per anksti, tad nusprendžiame jį apeiti aplinkui. Nustebina, kad aplink pastatą yra labai vėjuota, nors kitur mieste buvo visiškai ramu. Sustojus šalia pastato esančioje bromoje vėjas kiaurai košia. Tuomet ir prisiminiau skaičiusi, kad šalia šio pastato yra pati vėjuočiausia vieta visame Londone. Neva, pastatas taip suprojektuotas, kad jis surenka vėją.
Beje, 2015 metais pastatas gavo bjauriausio nominaciją.
Taigi, vos po šešių grįžtame prie pastato durų, tačiau eilė jau laukia milžiniška ir ji vos juda. Jau beveik pusė septynių, o mes vis dar žvarbstame lauke košiant geliančiam vėjui. Pagaliau įėjus į vidų laukia tokio paties ilgio eilė, kokią stovėjome lauke, tik jau nebe šalta.
Šiandien jau antrą kartą tenka praeiti daiktų patikrą, šioje vietoje daug griežtesnę: kaip ir oro uoste, tenka nusirengti viršutinius drabužius bei leisti peršviesti asmeninius daiktus. Pagaliau mes prie lifto, kuris per kelias sekundes užkelia į 35 aukštą.
Taigi, į viršų pakylame nuo mūsų užsakyto vizito 15 minučių vėliau, o dangų jau nudažiusi siaura dienos šviesos juosta. Norintiems pamatyti saulėlydį, prie pastato rekomenduoju atvykti ne prieš 15 minučių, bet gerokai anksčiau. Tačiau piktintis nėra kada, nes vaizdai pro langus akimirksniu užburia.
Šio vakaro panorama buvo viena gražiausių akimirkų Londone, tikrai rekomenduoju aplankyti Sky Garden panoramą.
Visur minios žmonių. Jos šiek tiek trikdo, tačiau vėliau prasiskirsto.
Iš pradžių žiūrime į apačioje tekančią Temzę bei šv. Pauliaus katedrą, kurioje neseniai klausėmės vargonų muzikos koncerto. Po to atsisukame į čia pat esančius dangoraižius.
Būdama Sky Garden pajuntu Londono miesto dydį: apačioje nusidriekusi šviesų jūra, nei galo, nei krašto nematyti.
Dangaus sodai – Sky Garden.
Pamatome tarsi iš žaislinių kaladėlių sudėtą Londono simboliu laikomą Tauerio tiltą.
Apačioje esanti Londono panorama taip sužavi, kad apeiname dar vieną ratą. Iš tiesų lankymo laiko niekas neskaičiuoja, tačiau duotos valandos užtenka pasimėgauti vaizdais iki soties.
Temzė ir šv. Pauliaus katedra dabar jau skendi visiškoje tamsoje.
Atsibuvę liftu leidžiamės žemyn, o po to patraukiame prie Temzės. Vaizdai, kuriuos matėme iš aukštai, dabar prašo mūsų galvas kelti aukštyn.
Kitame krante esanti Šukė – The Shard yra dar viena apžvalgos platforma, tačiau pramoga kainuoja brangiai ir dėl šios priežasties joje nesilankysime.
Vakaras ramus ir šiltas, atrodo, Temzės krantine eitumei be galo. Naktiniai Londono vaizdai – dar vienas kerintis šio miesto akcentas.
Artėjame prie Tauerio tilto (Tower Bridge), į kurį dar visai neseniai žiūrėjome iš pastato 35 aukšto. Tik dabar tiltas nebeprimena žaislinių kaladėlių.
Lipame aukštyn ir žymiuoju Londono tiltu pereiname į pietinį Temzės krantą. Dabar prieš mūsų akis stovi Tauerio tvirtovė ir aukštieji Londono Sičio rajono dangoraižiai.
Vis atsisukame pažiūrėti į Tauerio tiltą, kuriuo ką tik ėjome.
Besigrožėdamos naktinio Londono vaizdu nueiname iki Londono tilto prieplaukos. Per dieną nutrepsėjome 21 kilometrą ir jaučiamės pavargę, tad sukame į metro stotelę.
Jei kam įdomu, už šios dienos kelionę metro iš viso buvo nuskaityta 4,80 svarų.
Išlipę Padingtono metro stotelėje patraukiame ieškoti vakarienės. Ji bus itališkoje tavernoje, esančioje ne per toliausiai nuo mūsų viešbučio. Vakarienė paprasta, valgome pastą. Galiausiai patraukiame ilsėtis.
Diena buvo gera, kad ir su neišsipildžiusiais kai kuriais lūkesčiais, bet atnešusi daug džiaugsmingų ir nepakartojamai gražių akimirkų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą