Londonas ir parkai.

2019-03-23. Šeštadienis.

Ko gero buvau likusi paskutinė, dar nesilankiusi Jungtinės Karalystės sostinėje Londone. Tiesa, prieš gerą dešimtmetį teko netoli Londono esančiame Heathrow oro uoste persėsti į kitą skrydį. Tuomet besileisdami prasukome ratą virš Temzės, Parlamento bei Londono akies ir man to vaizdo pakako, kad jausčiausi Londone buvusi.

Artėjantis Brexit bei uždegantys vienos bendramintės keliautojos atsiliepimai paskatino į Londoną pažvelgti nebe iš dangaus, o vaikštant šio miesto gatvėmis.

Į kelionę vyksiu su nuolatine bendrakeleive.
Pirmyn skrisime rytiniu oro linijų Wizzair reisu į Londono Lutono oro uostą, namo grįšime vakariniu oro linijų bendrovės Ryanair reisu iš Londono Stanstedo oro uosto.

Skrydis į Lutono oro uostą bus ankstyvas, tad nakvosime šalia Vilniaus oro uosto esančiame viešbutyje AirInn. Nakvynė šiame viešbutyje mano kišenei yra brangoka, tačiau nakčia niekur nereikės važiuoti ir galėsime ilgiau pamiegoti.
AirInn viešbutis iš Vilniaus autobusų ir traukinių stočių yra lengvai pasiekiamas tiek miesto autobusu ar mikroautobusu, tiek traukiniu.

Nuvykę apsidžiaugiame, kad pusryčiai viešbutyje yra nuo 03:00. Taigi, atsikėlę ramiai papusryčiausime ir nueisime į oro uostą.
Radę savo kambarį iškart patraukiame ilsėtis. Tik žadintuvas suskamba labai jau greit.

Pusryčiams - švediškas stalas, o nuo 7 valandos patiekiamas karštas maistas.
Prikertu labai skanios silkės ir žuvies bei prancūziškų bandelių su kava.

Dar patinka, kad viešbutyje yra rodoma ta pati skrydžių informacija, kaip ir oro uoste: skrydžio laikas, registracijos stalelių numeriai. Nepaisant kainos nakvynės vieta prieš ankstyvą skrydį yra tikrai tobula.

Į oro uostą nueiname per minutę.

Skrendame tik su rankiniu bagažu bei esame nusipirkę pirmenybinį įlaipinimą, tad patraukiame tiesiai prie daiktų patikros. Ten ilgai neužsibūname, o prie pasų patikros taip pat sugaištame tik kelias minutes

Skrydis bus laiku. Darbuotojai prie vartų ant lagamino užkabina pirmenybės juostelę, kokiu tikslu, nežinau.

Nepirkome mokamų vietų, todėl lėktuve sėdime atskirai.

Londono Lutono oro uoste nusileidžiame net 40 minučių anksčiau. Pasų patikrą praeiname per 5 minutes. Ankstų rytą Lutono oro uostas yra visiškai tylus, tačiau iki išėjimo tenka kulniuoti tolokai. Nepaisant didumo, oro uostas yra labai aiškus ir neklaidus.

Nuo Londono Lutono oro uosto iki Londono centro yra virš 50 kilometrų. Mes į Londono centrą vyksime paprasčiausiu būdu: bendrovės National express autobusu.

Londone gyvensime netoli Padingtono (Paddington) traukinių stoties. Autobuso bilietus London Luton airport - Paddington pirkau per pardavėją Easybus iki kelionės likus savaitei. Bilietai atsiėjo nepigiai, beveik 12 eurų vienam. Už 15 eurų autobuso bilietus buvo galima nusipirkti ir lėktuve. Juos taip pat pardavinėjo ir oro uoste bei autobuse.

Perkant autobuso bilietus sudėtingiausia buvo pasirinkti kelionės laiką. Easybus taisyklėse rašoma, kad galima vykti ir kitu laiku kursuojančiais autobusais, ne anksčiu ir ne vėliau kaip 60 minučių nuo pasirinkto laiko.

Mūsų lėktuvas pagal grafiką turėjo leistis 07:15. Skaičiau, kad ilgai užtrunkama pasų kontrolės poste, tad autobuso bilietus pirkau 08:40. Mes nusileidome labai anksti. Jei būtume paskubėję, būtume spėję į 07:10 važiuojantį autobusą.

Autobusų stotelių vieta ir laikas rodomi švieslentėje šalia išėjimo. Stotelės žymimos raidėmis, mūsų autobusas, važiuojantis į Padingtoną, atvyks į L M N platformas.

Išeiname į lauką ir netrukus pamatome atvažiuojantį A2 autobusą, kurio priekyje šviečia užrašas "A2 Paddington". Perone tvarką daro raudonomis uniformomis vilkintys darbuotojai. Nors dar tik 07:40, jie mums nurodo sėsti į autobusą. Vairuotojas mūsų lagaminus sudeda į bagažinę ir netrukus pajudame.

Iki Padingtono važiuojame virš valandos. Pakeliui dairomės į geltonais narcizų žiedais žydinčias pakeles ir Londono priemiesčius.

Atvykęs į Padingtoną, autobusas sustoja ant Bishop tilto. Iš tos pačios stotelės, esančios Padingtono stoties pusėje, bus ir A6 autobuso stotelė į Stanstedo oro uostą, iš kurio grįšime namo.

Į Belvedere hotel viešbutį, kurį užsisakiau per booking.com, nueiname per 10 - 15 minučių. Dar tik devinta valanda ryto,o registracija prasidės nuo antros. Kol kas viešbutyje paliksime tik savo mantą.

Darbuotojui sumokame 349 svarus už dvivietį kambarį penkioms naktims su pusryčiais. Vėliau gausime kambarį apatiniame aukšte. Kambarys švarus, tvarkingas, su arbatiniu ir nemokama kava bei arbata. Tačiau yra labai didelis minusas: po lova važinėja metro traukiniai. Vakare grįždavome pavargę ir jų keliamą triukšmą įveikdavo nuovargis, o kasryt šeštą valandą turėdavome nemokamą žadintuvą. Tačiau mums, vyturiams, anksti atsikelti tikrai nebuvo sunku. Juolab, kad pusryčiai viešbutyje prasideda nuo 06:30.

Žinoma, buvo galima rasti ir pigesnių nakvynės vietų, tačiau jos paprastai yra tolimesnėse miesto zonose. Miesto transportas Londone yra labai brangus, tad nusprendžiame, jog pinigus ir laiką, kuriuos išleistume kelionei, verčiau skirsime patogesnei gyvenamai vietai.

Viešbutyje palikę savo lagaminus išeiname į pažintį su Londonu. Oras apniukęs, vėjuota, vėsoka, praverčia pirštinės.

Šiandien Londone vyks su Brexit susijusi demonstracija, tad miesto centro vengsime ir dieną skirsime Londono parkams.

Iki jų traukiame jaukiomis gatvėmis. Pirmieji žingsniai Londone man labai patinka, net pradėjau gailėtis, kad šį miestą taip ilgai laikiau „niekada“ sąraše.

Gatvėse mus stebina kiek kitokio stiliaus pastatai, nei esame įpratę matyti. Ant palangių ir klombose žydi spalvingos pavasario gėlės, o kiemuose – įvairiaspalvės vyšnios.

Labai keistai atrodo eismas kairiąja puse. Iš pradžių buvo neramu, kaip reiks pereiti gatvę, bet beveik visur yra užrašai ant grindinio, nurodantys, į kurią pusę einant per gatvę reikia žiūrėti. Šie užrašai labai padėjo, nes vis norėjosi pirmiau žiūrėti į įprastą pusę.

Mums gerai pažįstamų perėjų su zebro linijomis mieste matėme labai nedaug. Daugelyje sankryžų yra įtaisyti eismą reguliuojantys šviesoforai, o gatvės kirtimo vietą žymi ant grindinio nupieštos baltų taškų linijos. Teko skaityti, kad tik perėjose su zebru pėstieji turi pirmumą, o kitose – ne.

Norint pereiti gatvę reguliuojamoje perėjoje, reikia paspausti mygtuką, esantį ant dėžutės prie šviesoforo. Žalio signalo paprastai tenka laukti ilgokai, gal todėl pėstieji nuolat vaikšto per raudoną šviesoforo signalą. Nors dažnai teigiama, kad kirsdami gatvę per raudoną šviesoforo signalą pėstieji stengiasi netrukdyti eismui. Nežinau, kokia tikroji priežastis, tačiau paspaudusi šviesoforo mygtuką, dažnai pasijusdavau mulke. Vairuotojai paprastai paiso pėsčiųjų ir juos praleidžia, kokia pastariesiems spalva bešviestų.

Kol perprantame gatvių niuansus, pasiekiame ir parkus. Pirmasis mus sutinka vienas didžiausių Londono karališkųjų parkų - 142 hektarų plotą užimantis Haid parkas (Hyde park). Mums, atvykusioms iš vis dar ruduojančios Lietuvos, šis parkas atrodo neįtikėtinai žalias.

Nors rytas ankstus, bet jo takeliais vaikšto daugybė žmonių. Matome žmones, nešančius Europos Sąjungos vėliavas, tačiau ir Britanijos viena kita suplazda. Turbūt jie visi traukia į demonstraciją. Visai įdomu būtų sudalyvauti tokio masto renginyje, tačiau abejojame dėl saugumo. Be to miesto centras būtų beveik nepraeinamas. Nutariame savo viešnagę skirti ne politikai, o pažinimui.

Nustebina, kad Haid parke daug kas jodinėja žirgais.

Dauguma parko lankytojų vedžioja šunis. Nors ką ten vedžioja: šunims duodama visiška laisvė ir jie, paleisti nuo pavadėlių, laisvai bėgioja.
Neįtikėtina, kad visi iki vieno Londone matyti šunys buvo taikūs. Nešiepė dantų ir neišleido nei garso nei prieš žmones, nei prieš savo keturkojus gentainius.

Fontanai Haid parke dar daug kur neveikia, tačiau prie tvenkinio pilna paukščių ir veikia kavinė, kuri ankstų rytą yra pilnut pilnutėlė.

Parke randame ir WC. Įėjimas 20 pensų, tačiau mūsų smulkiausias pinigas yra 10 svarų banknotas. Bekontakte banko kortele šiame tualete atsiskaityti negalima.
Nieko nepešę su bičiule sukamės atgalios, tačiau mus sušelpti siūlosi kiti lankytojai, o ir prižiūrėtojas suskumba mums padėti. Taigi, dieną pradedame nuo akimirkų, kurių mūsų krašte taip trūksta: pagalbos ir dalinimosi.

Beje, apie WC: skirtingose Londono vietose jų kainos skiriasi. Parkuose apsilankymas atsieis 20 pensų, mieste – 40 -50. Tačiau galima rasti ir nemokamų vietų: kai kurios stotys, turgūs, prekybos centrai, muziejai, bažnyčios, ligoninės ir pan.

Iš Haid parko patraukiame į Kensingtono sodus (Kensington Gardens). Einame vingiuoto The Serpentine ežero pakrante. Kur baigiasi parkas ir prasideda sodai, pasakyti labai sunku. Tik iš užrašų žinau, kad perėję The Serpentine Bridge tiltu atsidurtume Kensingtono soduose.

Tiltas nutolsta, o mes iš lėto žingsniuojame link The Serpentine ežero gale esančių itališkų sodų - Italian Gardens.

Itališkieji sodai yra labai puošnūs: pilna skulptūrų, purškia fontanai, tvenkiniuose auga augalai, tačiau mus labiausiai traukia ryškiaspalvės ir kvepiančios pavasarinės gėlės.

Patraukliais takais ir gėlių raštais išraižyti 100 hektarų Kensingtono sodai priklauso Kensingtono rūmams (Kensington Palace). Link rūmų patraukiame kita ežero puse. Sodai ne tik milžiniški, bet ir pilni įvairių augalų, o jų takeliais vaikšto minios žmonių. Minia kai kur stabteli. Ir ką gi jie ten mato?

Žmonių voverėms atneštus riešutus mėgsta ir po parką laisvai bėgiojantys šunys. Pažiūrime nemokamo gyvūnijos pasaulio spektaklio ir sodų takeliais pasileidžiame tolyn.

Netrukus pamatome sodų alėjos pabaigoje šviečiantį 1861 metais mirusiam princui Albertui pastatytą paminklą (The Albert Memorial).

Paminklas išties įspūdingas, apeiname jį ratu, o paskui neriame į Kensingtono sodų žiedų karalystę.

Besigėrėdamos žiedų spalvomis lauko kavinėje suvalgome po porciją ledų. Į Londoną atvykome labai gražiu metų laiku.

Pailsėję patraukiame link Kensingtono rūmų.

Prakalbus, kad ruošiuosi į Londoną, daug kas manęs klausė, ar nebijau teroristų. Taip, teroristų Londone netrūksta: iš visų pusių pasipila riešutų ištroškę voverys.

Pažaidę su voverėmis trepsime tolyn.

Kensingtono rūmų šone serpantinu vingiuojančiu taku pakylame aukštyn iki princesės Dianos atminimo sodelio. Žalumoje ir gėlių žieduose skendintis sodelis yra pats gražiausias šios dienos akcentas.

Žiedai, kvapai bei darni sodo ir rūmų kompozicija užlaiko mus ilgam.

Pavaikštome aplink 1605 metais pastatytus raudonų plytų Kensingtono rūmus. Iki 1689 metų čia buvo dvaras, kurį minėtais metais nupirkęs karalius Viljamas III pavertė rūmais.
Kensingtono rūmuose gimė karalienė Viktorija ir gyveno avarijoje žuvusi princesė Diana.

Nors Kensingtono rūmuose gyvena karališkosios šeimos nariai, dalis jų yra atvira lankytojams. Nusipirkus bilietus galima apžiūrėti Karalienės ir Karaliaus apartamentus, Karališkąją proginių drabužių kolekciją bei galeriją.

Mes į rūmų muziejų neiname, nes labiau norisi būti lauke ir džiaugtis pavasariu. Norėtųsi nueiti į netoliese esantį Holando parką (Holland park), kuriame turėtų visu gražumu žydėti japoniški sodai, tačiau teko skaityti, kad Holando sodai iki vasaros vidurio yra uždaryti rekonstrukcijai. Nutariame negarantuotiems objektams negaišti laiko ir verčiau pėsčiomis grįžti į viešbutį bei įsikurti.

Į viešbutį einame kitais Kensingtono sodų takais. Danguje išsišviečia saulė, tad eiti šiek tiek šilčiau ir nuotaika pakyli.

Išėję iš parkų pakeliui užsukame į jaukius gyvenamųjų namų kiemelius.

Įsikūrę viešbutyje ir šiek tiek pailsėję patraukiame link Padingtono traukinių stoties, kurios pakraštyje randame Grand Union kanalą, dar žinomą kaip Padingtono tvenkinį (Paddington Broadwater). Kanalą kertame The Fan brige arba dar vadinamu Merchant square footbridge pėsčiųjų tiltu ir mėgaujamės daugiaaukščių pastatų apjuostame siaurame kanale besisupančiais laivais.

Taigi, likusią dienos dalį skirsime Mažajai Venecijai - Little Venice ir nuo jos Regento kanalo (Regent’s Canal) pakraščiu vedančiu 4 kilometrų ilgio pėsčiųjų taku (Regent’s Canal Townpath) eisime iki Kamden Tauno (Camden town). Tiesa, šį maršrutą buvau suplanavusi kitai dienai, tačiau miesto centre dėl Brexit organizuota demonstracija sujaukė mano planus.

Iš pradžių kanalas atrodo daugiaaukščių smarkiai suspaustas, tačiau ši vieta netrunka sužavėti, nes atskleidžia aukštų pastatų slepiamą gyvenimą. Kanale supasi daugybė ilgų laivų, o norintys gali išsinuomoti ir nedideliais laiveliais paplaukioti kanalu.

Grand uninion ir Regento kanalai susijungia 1820 metais suformuotame baseine, vadinamame Browning’s pool. Baseino viduryje yra nedidelė Browning’s Island sala. Tvenkinys ir sala pavadinti šalia gyvenusio britų poeto Robert Browning vardu.

Apylinkėse matosi 19 amžiaus antroje pusėje suformuotos terasos ir jose stovintys tam laikmečiui būdingi neaukšti pastatai.

Mažosios Venecijos - Little Venice pavadinimą vietovė gavo 20 amžiaus pradžioje, kuomet rašytoja Margery Allingham viename iš savo detektyvų tokiu vardu pavadino namą, stovėjusį prie kanalo. Tokį pavadinimą greit pagavo nekilnojamo turto agentai ir vietovė išpopuliarėjo. Tiesa, kitur randu, kad vietovei tokį pavadinimą davė Lordas Baironas.

Vietovė paprastai yra lyginama su Venecija, nors man labiau primena Amsterdamo kanalus.

Browning’s tvenkinyje galima pamatyti plaukiojantį Lėlių teatrą - The Puppet Theatre. 55 vietas turintis teatras įkurtas baržoje.

Rašoma, kad dauguma Mažosios Venecijos kvartalo gyventojų yra atvykę iš užsienio šalių ir priklauso aukštesniajai socialinei klasei.

Tuoj už tvenkinio sukame po tiltu ir eisime palei Regento kanalą.

Neplataus Regento kanalo pakraščiuose stovi prišvartuoti ilgi laivai. Vieta vis labiau primena Amsterdamą ir sunku patikėti, kad tai – Londonas.

Regento kanalas senais laikais buvo svarbia jungtimi tarp Grand Union kanalo, Little Venice rajono ir Temzės upės. Šiuo metu kanalas yra daugiau pramogų vieta. Tiesa, kai kam – ir gyvenamoji.

Kanalo pakrante einantis šaligatvis vietomis tampa privačia valda, o pėsčiųjų takas suka į šalį ir į gyvenimą kanale galime pažiūrėti tik pro tvoros plyšius. Tačiau atitolti nuo kanalo ir išeiti į gatvę irgi nieko: galime pasigrožėti dailia architektūra.

Pėsčiųjų takas tai nutolsta, tai vėl priartėja prie kanalo.

Pagaliau vėl leidžiamės prie vandens ir dairomės į kitoje kanalo pusėje klasicistiniu stiliumi pastatytas šešias dailias vilas.

Žinau, kad už vilų turėtų prasidėti Regento parkas (Regent park), tad sukame į jį. Iš pradžių teks pereiti į kitą kanalo pusę ir lipti ant mus ten nuvesiančio tilto.

Regento kanalas iš viršaus: nors kovas dar ne turistinis sezonas, tačiau kanalo vandenimis turistus jau plukdo laiveliai. Mano planuose buvo palei kanalą nueiti iki Kamden Tauno, o laivu grįžti atgal iki Browning’s pool baseino. Kažin, ar pavyks?

Už kelių minučių įeiname į parką. 166 hektarų Regento parkas buvo įkurtas 1811 metais. Parkas buvo pavadintas mergišiumi įvardijamo princo Regento, kuris vėliau tapo karaliumi Jurgiu IV (George IV), vardu.

Parkas nepaprastai didelis, mus vėl stebina neaprėpiami žali plotai ir žydintys medžiai. Tvenkiniuose maudosi paukščiai, o parko takeliuose pilna bevaikštančių.

Labiausiai patinka karalienės Marijos - Queen Mary’s Gardens sode, kuriame, kaip rašoma, galima pamatyti net 12 tūkstančių rožių sodinukų. 1932 metais visuomenei atidarytame sode, pavadintame karaliaus Jurgio V (George V) žmonos karalienės Marijos vardu, mane labiausi prikausto žydinčios vyšnios.

Dangus išsigiedrija ir oras šyla. Nežinau, kiek kartų apeiname žydintį ir kitaip išdailintą sodą, o pailsę ilgai sėdime ant suolo ir maitiname paukštelius, besitaikančius kąsnį tiesiai iš burnos pagriebti.

Kai pajuntame, kad saulė jau šildo mažiau, vėl pajudame į kelią. Be to šiai dienai turime nemažai planų, tad grįšime link palei Regento kanalą vedančios pėsčiųjų trasos.

Regento parko tvenkiniuose maudosi vandens paukščiai, žalioje vejoje laksto šunys ar piknikauja šeimos. Visai kaip mokykliniame anglų kalbos vadovėlyje buvo aprašyta.

Užkopti į Primrose hill kalvą šiandien jau nebespėsime, tad leidžiamės prie Regento kanalo vandens. Netrunkame pamatyti Macclesfield Bridge tiltą, dar vadinamą Blow up Bridge pavadinimu.

Legendose pasakojama, kad 1874 metais kanalu plaukęs laivas plukdė ginklus, kurie sprogo ir sprogimo banga sugriovė tiltą. Žmonės manė, kad prasidėjo žemės drebėjimas ir puolė bėgti iš namų.

Kai tiltas buvo atstatytas, virš jį laikančių kolonų buvo pritaisytos virvės laivams traukti.

Vakarėja. Einame ramiu kanalo pakraščiu. Vis tik nėra blogai, kad šiuo maršrutu eiti išsiruošėme po pietų, nes mums saulė šviečia į nugarą ir akių nespigina. Išėjus ryte, kaip iš pradžių planavau, spėju, būtų takas prieš saulę.

Cumberland Turn Basin baseine galima pamatyti nuo 1980 metų ant vandens įsitaisiusį kiniečių stiliaus restoraną Feng Shang Princess Restaurant. Tai buvo pirmasis “plaukiojantis” restoranas Londone. Net jei neketinama čia valgyti, rekomenduojama užsukti nuotraukai. Tačiau saulė vis labiau merkiasi, o Kamden Tauną norisi pasiekti dar su šviesa.

Nerimavau, kad temstant kanalo pakraščiu eiti bus nesaugu, tačiau taku vaikšto masės žmonių ir ištisai zuja dviratininkai. Ši kanalo dalis yra labai jauki ir įsidrąsinu vis dažniau sustoti nuotraukai.

Regento kanalo pakraščiu vedantis pėsčiųjų takas yra labai žavus, net keista, kad lietuviai apie jį beveik nekalba. Norisi taku eiti ilgai ir iš lėto, o mes vis tik šiek tiek skubame.

Kai pasirodo Kamden Tauno pastatai, gatvėse jau užsidega žibintai.

Pirmiausiai lipame ant priekyje matomo pėsčiųjų tilto ir iš viršaus pasidairome į kanalo šliuzus. Įdomu būtų pamatyti, kaip jais keliasi laivai, bet panašu, kad šįkart nepavyks.

Šalia Kamdeno šliuzų - Camden Lock pamatome taip pat pavadintą užrašą.

Kamdeno šliuzai turistiniuose giduose pristatomi kaip ta vieta, kurioje verta mesti kanalą ir leistis į Kamdeno Tauno gatves.
Rekomenduojama užeiti į Kamden Tauno širdyje esantį Camden Lock Market turgų papietauti. 1970 metais duris atvėręs turgus buvo pastatytas vietoje senos laivų statyklos. 1980 metais turgus buvo išplėstas.
Šalia yra ir Camden Lock village turgus bei daugybė kitų.

Visur žmonių milijonai, seniai bemačiau tokią knibždėlynę. Nors minios nemėgstu, bet čia tarp žmonių yra jauku ir saugu.

Einame ieškoti vakarienės. Perkame iš kiosko po porciją britiško patiekalo Fish and chips, už kurį sumokame po 9 svarus. Gauname krūvą skrudintų bulvyčių bei didelį gabalą žuvies. Sukertame savo vakarienę čia pat turguje ant suoliuko. Sotu ir skanu. Trūksta nebent patogumų ir bokalo alaus.

Pasistiprinę žingsniuojame pasidairyti į gatvę. Žmonių daug, nesibaigiančios minios abejomis gatvės pusėmis zuja.

Mes savo tikslą Kamdeno Taune pasiekėme – pavakarieniavome, o jau ir nuovargis jaučiasi. Būtų gerai traukti į metro stotelę (planas parplaukti kanalu atgal nebeišdegė, deja), bet esame stipriai privalgę, o vakaras šiltas bei ramus ir dar nėra vėlus. Nutariame į viešbutį pareiti pėsčiomis. Taigi, pažintį su Londonu pradėjome nuo 30 kilometrų. Nepaisant per visą dieną nužingsniuoto nemažo kilometražo, skaudančių kojų ir priverstinai pakeistų planų, pirma diena Londone buvo nuostabi.