Dar prieš šešias pažadina po lova važiuojantis traukinys. Garsas toks, tarsi ne lovoje Belvedere viešbučio kambaryje gulėčiau, bet metro platformoje laukčiau. Nors nėra vien tik blogis tas bildantis traukinys: anksti nubudę ilgesnę dieną turėsime, tad keliamės ir ruošiamės.
Pusryčiauti leidžiamės vos po pusės septynių, o pasisotinę patraukiame į Padingtono geležinkelio stotį, kurioje rasime mums reikalingą ruda spalva žymimą Bakerloo metro liniją.
Šiandien - darbo diena ir Padingtono geležinkelio stotis yra visiškai kitokia: iš į stotį atvykusių traukinių pasipila minios žmonių ir didžioji jų dalis leidžiasi į metro. Prie įėjimo net kamščiai susidaro. Iš pradžių minią praleidžiame, tačiau kai pamatome, kad iš kitos pusės ateina nauja masė žmonių, mes irgi pasileidžiame į metro. Taigi, patirsime, kas yra piko metas Londone. Tiesa, ši mintis manęs visiškai nežavi. Mat Baker street stotelėje turėsime persėsti į kitą metro liniją, o iš viešnagės Kijeve žinau, kaip sunku yra susigaudyti būnant didelėje minioje. Bet kito pasirinkimo neturime. Belieka tik prie įėjimo į metro vartų nuskenuoti korteles (mano – bekontaktę Revolut Visa, draugės – Oyster) ir leistis pirmyn.
Į metro suplaukusi masė žmonių iš tikrųjų nėra be proto didelė. Žinoma, platformoje ir vagone stovime tarsi silkės, bet įsivaizdavau, kad bus baisiau. Vos po kelių stotelių išlipame ir Baker street stotelėje einame ieškoti pilkos Jubilee metro linijos, vežančios iki London Bridge. Pereinant iš vienos linijos į kitą kortelių skenuoti nereikia, jas nuskenuosime tik išlipdamos.
Susigaudome gana greit ir Londono piko metas yra tikrai ne baubas.
Išlipę London Bridge sukame link Temzės upės. Kelias jau pažįstamas, mat šioje vietoje baigėme vakar dieną.
Ankstų rytą upės pakrantė yra visiškai tuščia. Iki kitos transporto priemonės laiko dar yra užtektinai, tad pasidairome po kol kas tuščio prekybos centro paviljoną.
Laikas prisipažinti, kad vykstame į Grinvičą (Greenwich). Grinvičas - tai rajonas pietryčių Londone. Jis yra garsus tuo, kad jame susikerta rytai ir vakarai, tai yra, eina nulinis dienovidinis, nuo kurio pradedamas skaičiuoti laikas. Tam naudojamas terminas GMT, Greenwich Mean Time, žymintis laiko juostas, kurį mūsuose įprasta vadinti Grinvičo laiku.
Grinvičo apžiūrą buvau suplanavusi prieš paskutinei mūsų viešnagės Londone dienai, tačiau šis rajonas skendi gamtoje ir žalumoje, o gamtą yra maloniausia lankyti giedru oru. Iki šiol mus lydėjo tikrai ne britiškas oras ir kasdien džiaugėmės saule bei šiluma. Anot oro prognozės, ši diena gali būti paskutinė saulėta, tad noras pabūti gamtoje gražiu oru ir nulėmė sprendimą Grinvičą apžiūrėti šiandien.
Į Grinvičą galima nusigauti keliais būdais: autobusu, DLR traukiniu arba laivu. Mes pasirinkome tikrai ne pigiausią, bet greičiausią ir ko gero įdomiausią būdą: plauksime laivu.
RB1 laivas plaukia iš pietinėje dalyje esančio London Bridge City Pier uosto iki Greenwich Pier.
Į platformą nusileidžiame gerokai per anksti, nes buvo neramu, kaip pavyks susigaudyti. Taip pat neramino, ar bus galima už kelionę atsiskaityti bekontakte banko kortele. Tačiau eilinį kartą nerimavau be reikalo: viskas yra paprasta ir aišku. Apie galimybę atsiskaityti bekontakte banko kortele skelbia užrašai, o upės laivybos darbuotoja tai patvirtina.
Būsimi laivų išvykimo grafikai yra skelbiami švieslentėje, belieka žinoti reikalingą kryptį.
Sulaukiame savo laivo. Įlipdamos prie geltono bilietų skaitytuvo pyptelime turimomis kortelėmis ir viskas, netrukus išplaukiame.
Ankstų rytą laive keleivių yra vos vienas kitas, tad netrukdoma galiu gėrėtis Londono vaizdais. Iš pradžių metu žvilgsnį į kitame Temzės upės krante esantį dangoraižių rajoną. Dabar galiu iš tolo apžiūrėti aukštą baltą keturkampį pastatą, kurio viršuje yra vakar lankyta gražioji Sky Garden apžvalgos aikštelė.
Vos iš platformos pajudėjęs laivas skrieja visu greičiu ir netrukus jau apžiūrime kitame krante esančią Tauerio tvirtovę.
Sukinėjuosi nuo vieno borto prie kito, besikeičiantys ir akimirksniu tolstantys vaizdai yra fantastiškai gražūs. Nuo mūsų nutolsta dangoraižiai ir pietiniame upės krante esantis išlikęs paskutinis karo laivyno laivas HMS Belfastas.
Nė nepastebime, kaip prazvimbiame po Tauerio tiltu.
Upėje palikdamas putotą vagą laivas skriete skrieja pirmyn, o už mūsų likęs centrinis Londonas vis tolsta ir tolsta. Tolstančio miesto vaizdas ir šio ryto akimirkos laive buvo vieni gražiausių Londono kelionės momentų. Visiems rekomenduoju nepagailėti svarų ir patirti šios kelionės žavesį. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad plaukimas nuo Londono tilto iki Vestminterio tikrai neprilygo šiai atkarpai iki Grinvičo.
Nuo London Bridge City Pier iki Greenwich Pier kelionė laivu trunka apie pusvalandį. Laivas sustoja keliose stotelėse ir labai greitai lipame Grinviče. Mane Londonu sugundžiusi bičiulė net kelis kartus pamini nepamiršti išlipant iš laivo pažymėti kortelių. Prie kortelių skaitytuvo stovi darbuotojas, kuris taip pat parodo, kad turime pažymėti. Taigi, bekontaktė ir Oyster supypsi, o mes su didelėmis viltimis pasileidžiame į žaliąjį rajoną.
Deja, Grinvičas mus pasitinka vėjuotas ir žvarbus, tenka sagstytis visas sagas ir ieškotis pirštinių.
Pasileidžiame link priekyje matomų dailių pastatų, kuriuose šiuo metu yra įsikūręs universitetas. Kol kas universiteto kiemai yra visiškai tušti, tik vienas kitas praeivis nuskuba.
Rytas ankstyvas ir viskas yra uždaryta, tad vaikštome aplink Old Royal Naval College pastatus.
Karaliaus Viljamo kiemas.
Kiemus juosia kolonos.
Sukame į priešais esantį karalienės Marijos kiemelį.
Senoji karališkoji laivyno kolegija (Old Royal Naval College).
Senojoje karališkojo laivyno kolegijoje planavau apžiūrėti šv. Petro ir Šv. Pauliaus koplyčią bei garsiąją tapybos darbais dekoruotą salę, tačiau viskas dar uždaryta.
Nors dangus saulėtas, bet oras nei kiek nešyla, o rankos jau baigia į ledą pavirsti, tad nutariame pajudėti ir sukame link Nacionalinio jūreivystės muziejaus (National Maritime Museum). Tiesa, ši kelionė mums yra visiškai nemuziejinė, tad apžiūrėję lauke išdėstytus eksponatus pro nemokamai lankomą muziejų tik praeiname.
Sukame link dar vieno nemokamai lankomo objekto - Karalienės namų Grinviče (Queen's House Greenwich).
Rekomenduojama užeiti į karališkuosius namus pažiūrėti dailių salių ir marmuro grindų, tačiau mes labiausiai norime sušilti.
Užsukti čia iš tiesų vertėjo: salių sienos nukabintos gražiais paveikslais, bet labiausiai mane pakeri laiptinė su tulpių motyvais. Vien dėl jos aplankyti karališkąsias patalpas būtina.
Kai viską apžiūrime ir sušylame, vėl leidžiamės į gatvę. Dabar trauksime link Grinvičo parko. Pakeliui pamatome skulptūrą – saulės laikrodį.
Sukame į takelį, vedantį į kalvą: kilsime į Grinvičo parką (Greenwich park). Sodriai žaliuojantis parkas užima 64 hektarų plotą. Prisipažinsiu, parkas gerokai nuvilia, mat tikėjausi jame rasti žydinčias vyšnias. Deja, parkas tik žalias, o jame augantys medžiai dar miega žiemos miegu. Ech, išlepino mane gražieji Londono parkai.
Sunkiai puškuojame į kalvos viršų, kur besimatantys pastatai atrodo gana viliojančiai.
Ateiname iki Karališkosios observatorijos (Royal Observatory).
Grinvičo observatorijoje lankytojai gali išvysti senovinius laiko skaičiavimo ir žvaigždžių stebėjimo prietaisus. Į Observatoriją užsukti labai norėtųsi, tačiau jos lankymas yra mokamas, tad pagailime svarų.
Grinvičo observatorija garsi tuo, kad pasaulio laiko juostos yra skaičiuojamos būtent nuo šios vietovės. Kadaise net skirtinguose Didžiosios Britanijos miestuose laikrodžių rodyklės rodė skirtingą laiką tuo pačiu metu. Suvienodinus laiko skaičiavimą buvo pasirinktas Grinvičo laikas.
Pro tvorą pasižiūrime į observatorijos kiemą, kuriame lankytojai trokšta įsiamžinti prie nulinio dienovidinio simbolio.
Beje, tokių vietų, žyminčių nulinį dienovidinį, Grinviče yra ne viena. Tiesa, gal ką nuvilsiu perskaitytu faktu, kad tobulėjant technologijoms nulinio dienovidinio vieta yra vis patikslinama ir, rašoma, kad šiandien ji netgi toli gražu nesutampa su senaisiais ženklinimais. Bet mes ne tiriamojo darbo atlikti atvykome ir mums anoks skirtumas, kuriame taške iš tiesų tas dienovidinis bėga. Vaikštant po Grinvičą veikia pats žinojimas, kad šiame rajone prasideda pasaulio laikas ir vienu metu gali pabūti tiek rytuose, tiek vakaruose.
Nieko nekainuojantį nulinį dienovidinį mes randame už Observatorijos tvoros. Fotografuojamės, nes sunku patikėti, kad vienu metu galima būti viena koja rytuose, kita – vakaruose.
Po to pasigrožime dailia Grinvičo ir Londono panorama ir parko takeliu pasileidžiame žemyn.
Nusileidę trumpai paklaidžiojame Grinvičo gatvėmis. Rajonas labai dailus ir jaukus. Norėtųsi ilgai pavaikščioti, bet tarp namų karšta.
Grinvičas – universitetų rajonas.
Nedideliame Grinvičo turguje užtinkame viso pasaulio virtuvę, tik spėk dairytis į siūlymus paragauti. Perkame turkišką patiekalą ir atsisėdę ant suoliuko prie universiteto jį susmaližiaujame.
Pasistiprinę sukame link ryte apžiūrėtos Senojo karališkojo laivyno kolegijos. Užeiname į tada dar buvusią uždarytą koplyčią. Taip pat norėtume apžiūrėti gražiąją Painted Hall salę su tapytomis sienomis ir lubomis. Buvau skaičiusi, kad salę galima apžiūrėti nemokamai, tačiau ko gero po restauracijos, kuri baigta kaip tik prieš mums atvykstant, tapytosios salės lankymas yra mokamas ir kainuoja 12 svarų. Eilinį kartą pagailime pinigų, tad apsisukame ir einame į gatvę.
Pasileidžiame link Temzės, nes norime pabūti dar viename neįprastame objekte.
Pakeliui apžiūrime burlaivį Cuti Sark. Burlaivis neapsakomo dydžio, vos pajėgiu jį visą sutalpinti į kadrą.
1869 metais pastatytas burlaivis iš Kinijos plukdė arbatą ir lankėsi ne viename pasaulio uoste. Jau virš 60 metų burlaivis stovi Grinvičo krantinėje ir yra tapęs šio rajono simboliu. Beje, 2007 metais burlaivį suniokojo gaisras, tačiau jis buvo atstatytas.
Burlaivyje veikia mokamas muziejus, tačiau mūsų kelionė yra ekonominė ir, žinoma, mes jo nelankysime.
Patraukiame artyn upės, o pamatę nedidelį apvalų bokštelį, į jį įeiname ir laiptais leidžiamės žemyn. Į kitą Temzės upės pusę eisime požeminiu pėsčiųjų tuneliu.
Labiausiai nustebina, kad šis po Temzės upe vedantis tunelis buvo iškastas prieš šiek tiek daugiau nei šimtą metų (1902-aisiais). Jis iškastas tam, kad pietų Londono gyventojai galėtų pėsčiomis eiti į darbą prieplaukose, esančiose kitame Temzės krante. Tunelis išties įspūdingas: 1200 pėdų (365 metrų) ilgio bei apie 9 pėdų (2,7 metro) aukščio, išklotas daugiau nei 200 tūkstančių plytelių.
Man stipriai suveikia psichologiniai momentai ir eiti tuneliu yra baugoka. Džiaugiuosi, kad einu ne viena, kitaip dar kokia nenuspėjama fobija apimtų. Rodosi, kad tunelis retkarčiais sujuda, o priėjus akivaizdžiai užlopytą vietą, pasidaro dar neramiau. Apsiraminu tik perskaičiusi, kad šioje vietoje tunelį pramušė II pasaulinio karo metu paleista bomba.
Netrukus į Grinvičą žiūrime iš kitos upės pusės.
Grinvičas yra prieš saulę, tad didelio grožio nematome.
Pagal tvarkaraštį netrukus į Londoną turėtų plaukti laivas, tad nutariame grįžti atgalios, nes Grinvičą daugiau ar mažiau apžiūrėjome.
Sukame į tunelį. Šįkart juo eiti daug drąsiau.
Grįžę į savo krantą iškart patraukiame prie Greenwich Pier prieplaukos. Švieslentė rodo, kad laivas į Westminster Pier išplauks už kelių minučių. Darbuotojas iškart paklausia, ar Oyster kortelėse turime 5 svarus. Mano bekontaktė kortelė tinkama, tačiau koks yra draugės Oyster kortelės likutis, neaišku. Juk vakar ją papildėme tik 15 svarų. Einame prie kasų, kur darbuotoja patvirtina, kad jos Oyster kortelėje yra likę tik pensai. Tačiau nustebina, kad darbuotojos papildyti Oyster kortelės negali ir liepia eiti į muziejų. Nelabai mes žinome, kur tas muziejus, o iki laivo yra likę visiškai nedaug, tad draugė traukia savo bekontaktę banko kortelę ir atsiskaito ja. Štai kodėl anoje pasakojimo apie Londoną dalyje kalbėjau, kad Oyster kortelę būtina iškart papildyti didesne suma.
Netrukus išplaukiame.
Kelionė laivu yra tokia pat žavi, kaip ir ryte, tik dabar laive plaukia daug daugiau keleivių.
Plaukiu su įvairiomis mintimis: Grinvičas ir patiko, ir nuvylė. Nuvylė, nes buvau susikūrusi per didelius lūkesčius (tikėjausi žieduose paskendusio parko ir nemokamai lankomos tapytos salės), o pasitenkinimą atnešė vietovės išskirtinumas (dienovidinis ir po upe nutiestas pėsčiųjų tunelis). Į klausimą lankyti ar nelankyti Grinvičą, atsakysiu taip: jei Londonui galite skirti nedaug laiko, Grinvičą verta palikti kitam kartui. Tačiau turint daugiau laiko čia užsukti visai smagu.
Šįkart upe plauksime toliau, iki pat Vestminsterio. Kaip minėjau anksčiau, plaukimas pro centrinį Londoną didelio įspūdžio nepalieka.
Iš laivo išlipę Westminster Pier platformoje prie geltonų skaitytuvų glaudžiame korteles ir traukiame prie mūsų dar nelankytų Vestminsterio rūmų (Westminster palace).
Vestminsterio rūmuose dirba Jungtinės Karalystės parlamentas, todėl vos praėję nuo keliautojų akių restauracijos uždangų paslėptą Londono simboliu laikomą Didįjį Beną (Big Ben), pajuntame sujudimą. Sklinda šūkiai, plaikstosi Europos Sąjungos bei Jungtinės Karalystės vėliavos, o visa tai akylai stebi tvarką saugantys pareigūnai.
Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos turėjo prasidėti po kelių dienų, tačiau jis prieš pat mūsų kelionę buvo nukeltas, o susitarimai nepasiekti. Su tuo susijusi didelė demonstracija vyko mūsų atvykimo į Londoną dieną – šeštadienį. Matomai jos nepakako ir ko gero čia kasdien vyksta mažesnės demonstracijos. Jei šeštadienį sąmoningai vengėme dalyvauti demonstracijoje ir keitėme kelionės planą, tai šiandien nusprendžiame pasižiūrėti. Juolab, kad atmosfera kol kas atrodo rami, o iš dalyvaujančių pusių sklinda ramūs šūkiai bei dainos.
Vieni padainuoja, po to – kiti ir taip be pabaigos, kol abi pusės susitinka. Susitikus prasideda kalbos. Iš pradžių jos gana ramios.
Gatvėje susirenka minia žiūrovų, o atmosfera kaista. Nors prižiūrėtojų yra vos ne tiek pat, kiek demonstrantų, tačiau nusprendžiame eiti tolyn ir iš tolo pažiūrėti į Vestminsterio rūmus.
Vestminsterio rūmai skaičiuoja 900 metų gyvavimo laikotarpį: nuo valdžiusių anglo – saksų valdymo iki dabar. 8 amžiuje dabartinio parlamento vietoje stovėjo saksų bažnyčia, vėliau dabartinių rūmų teritorija priklausė Vestminsterio vienuolynui. 11 amžiaus pradžioje karalius Knutas šioje vietoje pradėjo statyti rūmus. Po kelių dešimtmečių rūmų statyba užsiėmė Anglijos monarchas Edvardas Kilnusis. Jis siekė iš pasistatytų rūmų kontroliuoti Vestminsterio vienuolyno statybas. Amžiams bėgant rūmai plėtėsi, juos ne kartą nusiaubė gaisrai. 1834 metais pastate įvyko didelis gaisras, kurio metu sudegė ar buvo apgadinta didžioji rūmų dalis bei aplinkiniai pastatai. Vietoje jų iškilo gotikiniai prabangūs parlamento rūmai.
Rūmų kampe matosi 102 metrų aukščio keturkampis karalienės Viktorijos vardu pavadintas bokštas.
Kitame rūmų krašte stovi mano jau minėtas Big Benas – karalienės Elžbietos vardu pavadintas bokštas.
Bandydama sutalpinti visų rūmų vaizdą nueinu gana toli.
Iki Vestminsterio rūmų grįžtame krantine.
Grįžtame tuo pačiu keliu pro Parlamento rūmus. Pakeliui pažiūrime į Vestminsterio abatijos (Westminster Abbey), link kurios dabar judėsime, galinę pusę.
960 metais vienuolyną įkūrė vienuoliai benediktinai. 11 amžiaus pradžioje Karaliaus Edvardo palaikymu vienuolynas buvo išplėstas, o pastatyta bažnyčia buvo pavadinta “Vakaruose esančio vienuolyno bažnyčia” – “west minster”. Šis pavadinimas leido suprasti, kad ši bažnyčia yra kita, nei rytuose, dabartiniame City rajone, esanti ir vakar mūsų lankyta šv. Pauliaus (Saint Paul). Beje, nuo West Minster kilo ir rajono pavadinimas Vestminsteris.
Dabartinė vienuolyno architektūra priskiriama 13 – 16 amžiui, kuomet jis buvo perstatytas ar rekonstruotas. Vienuolynas gali pasigirti ne tik unikalia Edvardo Kilniojo koplyčia, bet ir jame saugomais karalių bei kitų didikų kapais ir kriptomis.
Abatija yra milžiniško dydžio ir apsilankyti joje būtų įdomu, tačiau lankymo bilietai yra gana brangūs, todėl apsiribojame tik pasigrožėjimu iš šalies.
Ilgokai pasėdėję patraukiame link metro stotelės. Nors dar tik gera popietė, tačiau šiam vakarui turime rimtų planų, todėl norime papietauti, o tada susiruošti vakarui. Tačiau pirmiausiai reikia papildyti draugės Oyster kortelę. Tada dar nežinojau, kad mano iš anksto suplanuotos išlaidos visuomeniniam transportui išaugs beveik dvigubai, todėl kortelę papildome tik 10 svarų.
Su metro atvykę iki Padingtono geležinkelio stoties, pietaujame nedidelėje kavinėje netoli viešbučio. Vištienos kepsniu ir vyno taure pasistipriname, tačiau maistas Londone manęs kol kas nežavi. Žinoma, dar nesilankiau pažįstamų rekomenduotoje maitinimo vietose, gal ten būtų kitaip.
Parėję kambaryje išgeriame arbatos, susiruošiame ir vėl einame į metro stotelę. Į gatvę iškylame Pikadilio aikštėje (Piccadilly Circus).
Pikadilio aikštė yra viena populiariausių Londono vietų, o jos viduryje stovinti Eros statula yra žinomas susitikimų taškas.
Aikštė šioje vietoje buvo suformuota 1819 metais. Iš pradžių ji buvo apvali, tačiau pastačius Shaftesbury Avenue, sankryža prarado žiedo formą, bet pavadinimas išliko.
Aikštė pilnut pilnutėlė vaikštančių, stovinikuojančių, sėdinčių žmonių. Kelis kartus apeiname aplink skulptūrą, o tada kurį laką vaikštome ne mažiau pilnomis gatvėmis. Kai nusibosta vaikščioti vienomis gatvėmis, sukame į kitas, kol galiausiai ateina metas traukti link mūsų šio vakaro tikslo.
Laikas paaiškinti, kad traukiame link Jos Didenybės teatro (Her Majesty Theate), kur žiūrėsime “Operos Fantomą”.
Jau tampa tradicija kiekvienoje kelionėje apsilankyti teatre. Išsirinkti, ką norėčiau pažiūrėti Londone buvo nelengva, nes mieste yra daugybė teatrų ir kultūros vietų, kuriuose galima rasti renginių kiekvieno skoniui ir amžiui.
Endriu Loido Veberio „Operos Fantomas” Jos Didenybės teatre rodomas jau daugiau kaip 30 metų. Tiksliau reiktų pasakyti, kad Jos Didenybės teatre nuo jo įkūrimo dienos rodomas tik “Operos Fantomas”.
Šis miuziklas man visada patiko, o po pažįstamų rekomendacijų buvau tikra, kad eisiu žiūrėti tik jo. Bilietus pirkau likus keliems mėnesiams iki kelionės. Jų kainos prasideda nuo 29 svarų. Kažkada turėjau pamoką nusipirkusi pačius pigiausius bilietus visą spektaklį prastovėti, tad šįkart perku ne pačius pigiausius, bet tuos, prie kurių nėra pažymėta apie kliūtis, galinčias pabloginti miuziklo žiūrėjimą.
Kam įdomu, bilietus pirkau pagal šią nuorodą: https://uk.thephantomoftheopera.com/tickets/ .
Prie teatro pastato ateiname anksčiau, nes tikėjausi be masės žmonių pafotografuoti viduje. Įėję į vidų nustembame, kad pirmiausiai trauksime ne į rūbinę, o į kavinę, mat rūbinė šiame teatre iš viso neegzistuoja (arba mes jos neradome, bet greičiausiai nėra, kad visi ėjo su drabužiais), o salės bus atidaromos gerokai vėliau.
Kurį laiką trinamės nedidelėje kavinėje. Visiems, norintiems tik renginio pažiūrėti, rekomenduoju atvykti anksčiausiai likus 20 – 15 minučių iki pradžios, nes be sienų ramstymo kavinėje ar laiptinėje daugiau čia nėra ką veikti.
Pagaliau įeiname į salę ir susirandame savo vietas. Kėdės labai patogios, tačiau nepatogu, kad nėra kur dėti viršutinių drabužių. “Teatras prasideda nuo rūbinės” – nepaliauja juokauti mano vyresnė draugė.
Kad eidami į teatrą Londone niekas nesipuošia, jau žinojome. Tačiau matyti į teatro salę virstančias minias žmonių su į rankas nebetelpančių pirkinių maišais ar turistus su didžiulėmis kuprinėmis bei avinčius grubius kelionių batus buvo labai keista. Kai kas salėje gėrė alų, vyną ar kriaukšė užkandžius. Šai tokia visiškai nauja patirtis ir man nepatikusi.
Renginys prasideda laiku. Labai apsidžiaugiu kėdės šone radusi nedidelius žiūronus, kuriais, įmetusi vieno svaro monetą, spektaklio metu pasinaudoju. Vis tik kokia puiki mintis, nes savo asmeninių žiūronų vis neprisiruošiu įsigyti.
Miuziklas - nepakartojamas. Atlikimas, rūbai, specialieji efektai. Išeinu apkvaitusi nuo įspūdžio ir susižavėjimo.
Link teatro durų rieda nepaliaujama virtinė Black Cab – tradicinių Londono taksi, o mes pėstute traukiame iki Pikadilio aikštės.
Oras šiltas, tad kurį laiką vaikštome vakarinėmis miesto gatvėmis, o po to traukiame į metro stotelę ir riedame link namų.
Kam įdomu kainos, šiandien visuomeniniams transportui iš viso išleidau 21,60 svarą. Įrašas apie dienos transporto išlaidas Revolut programoje atsirasdavo kitoje ar dar kitoje dienoje.
Diena buvo įdomi, o vakaras ją vainikavo pačiu didžiausiu susižavėjimo pliūpsniu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą