Talinas ir Pirita.

Čia galite rasti mūsų pasivaikščiojimus po Talino apylinkes.

Čia aprašyta diena Helsinkyje.


2017-08-22. Antradienis. Talinas ir Pirita.

Šiandien miegame kiek ilgiau, o atsikėlę susikrauname daiktus. Neramina šios dienos orų prognozė, nes ji rodo lietų. Bet kol kas oras šiltas ir nelyja.

Nusileidę į virtuvę suvalgome pusryčius. Lagaminus iki vakaro paliekame viešbučio bagažo saugykloje ir patraukiame į Viru Keskus 6 autobusų stotį, iš kurios vyksime į Talino Piritos (Pirita) rajoną.

Pakeliui pasinaudojame ryto tyla ir nepraleidžiame progos apžiūrėti kol kas dar visiškai tuščio labai vaizdingo ir turistų pamėgto Kotrynos pasažo - Katariina Kaik.

Viru Keskus autobusų stotis yra už Senojo Talino sienų esančio didelio modernaus pastato apatiniame aukšte, kurį, ieškant įėjimo, tenka apeiti aplink. Gana greitai pamatome užrašą „busijaam“ ir į vidų įėję pro automatines duris leidžiamės žemyn.

Čia turbūt net ne stotis, o miesto visuomeninio transporto galinė stotelė. Net nespėju apsižiūrėti, nes pamatau atvažiuojantį mums tinkantį autobusą.

Į Piritos rajoną važiuoja autobusai Nr. 8 (kryptis Airgrumae) ir 1A (kryptis Viimsi keskus). Žinoma, yra ir kitų variantų, bet šie mums pasirodė patogiausi. Autobusai važiuoja kas 15 minučių.

Bilietus perkame iš vairuotojo. Vienas jų kainuoja 2 eurus. Sėdame į patogias sėdynes ir išriedame. Pro langą dairomės į darbo dieną pradėjusį miestą. Deja, naujos dienos viltis aptemdo gatvėmis su skėčiais vaikštantys žmonės. Prognozės nedidelius kritulius rodė tik nuo dešimtos, o didesnius – nuo pietų.

Bandau mintyse sudėlioti dienotvarkę tam atvejui, jei labai įsilytų, tik niekas neateina į galvą.

Išlipame Maarjamagi stotelėje ir eisime apžiūrėti Maarjamae parke esančio memorialo.

Mus atvežęs autobusas buvo greitesnis už lietų, tačiau džiaugsmo iš to nedaug, nes aplink debesys ne tik pilkuoja, bet ir dunda. Pažinimo džiaugsmą vis labiau nugali lietaus su griaustiniu baimė, tačiau nepasiduodame, šalia stotelės esančia gatvele sukame prie dar pernai iš tolo matyto memorialo.

Memorialas yra tipiškas sovietmečio paminklas, skirtas II pasaulinio kare žuvusiems sovietų kariams. Centre stovi 35 metrų obeliskas ir ilgos, net į jūrą brendančios, betoninės sienos.

Šią vietą aplankyti nusprendžiau perskaičiusi, kad nuo cementinių blokų atsiveria gražus vaizdas į Talino senamiestį ir televizijos bokštą.

Kaip ir reikia tikėtis, vietovė dabar yra apleista. Keliautojai netgi perspėja, kad apžvalgos aikštelė yra aptrupėjusi ir be atitvarų, todėl čia besilankantys su mažais vaikais turėtų būti labai atidūs. Mūsų vizito metu priėjimas prie apžvalgos aikštelės yra užtvertas. Žinoma, užtvarą lengva apeiti, tačiau pilkuojančio ir dundančio dangaus paragintos nuskubame prie labiausiai norimo pamatyti Piritos rajono objekto.

Pakeliui iš tolo pažiūrime į Maarjamae rūmus, kuriuose įsikūręs Estijos istorijos muziejus. Į muziejų eiti neplanuojame, todėl nusprendžiame negaišti laiko jų detalesnei apžiūrai. Ta pačia gatvele grįžtame atgal iki autobusų stotelės, kertame platų bei judrų kelią ir sukame į nuo Talino senamiesčio iki Piritos rajono pajūriu vedančią ramią pėsčiųjų promenadą.

Jei prieš metus pasivaikščiojimas šia promenada suteikė didelį džiaugsmą, tai dabar jį akimirksniu numuša anądien Turisalu pakrantėje užuostas kanalizacijos – siloso dvokas.

Baltijos pakrantei šįmet kažkas nutiko.

Matyt, ne ta koja iš lovos išlipome, nes dabar jau ne tik lietus, bet ir nuo jūros sklindanti smarvė bando sugriauti mūsų dienos planus.
Laimei, dundėdamas ir blykčiodamas lietaus debesis, pabėręs vos pora lašų, suka į šoną. O prie nemalonaus kvapo teks eilinį kartą priprasti.

Ištvermingai einame promenada ir už nepilno kilometro pasiekiame Karlui Leroksui ir Maiklui Parkui pastatytas skulptūras.

Amerikiečiui aviacijos pionieriui Karlui Leroksui (Charles Leroux), besitreniravusiam šuolių parašiutu iš oro baliono, atminti pastatytas neįprastos formos paminklas. 1889 metais jis su oro balionu pakilo į dangų. Iš aukštai apžvelgęs Tartu ir st. Peterburgo miestus, prie Talino oreivis balioną pakėlė į didelį aukštį. Stiprus vėjas nunešė balioną į jūrą. Negalėdamas suvaldyti baliono, oreivis nesėkmingai iššoko su savadarbiu parašiutu. Jo kūnas buvo rastas po dviejų dienų. K. Leroksas palaidotas Kopli kapinėse.

Šalia stovi atminimo akmuo lenktynininkui britui Maiklui Parkui (Maichael Park). M. Parkas važinėjo ekipaže su estu Markko Martin ir buvo komandos šturmanu. 2005 metais Velse vykusiame ralyje M. Parkas žuvo, o jo kompanionas estas išsigelbėjo. Į 2006 metais paminklo atidengimo ceremoniją buvo atvykę žymūs ralio pasaulio dalyviai.

Promenada patraukiame iki Piritos prieplaukos.

Jei ne smarvė, pakrantės kelias būtų malonus ir gražus. Akis vilioja tolumoje matoma gana vaizdinga Piritos rajono panorama, taip pat vis atsisukame atgal pasigrožėti tolstančiu Talino senuoju miestu.

Labai greitai betoninė pakrantės promenada baigiasi, o mūsų maršrutas pasuka pajūriu vedančiu žvyro taku.

Pakrantėje vyksta remonto darbai. Nors matome čia pat sustojusį autobusą, kurio keleiviai remonto vietoje kažką smalsiai apžiūrinėja, tačiau mes nieko verto dėmesio nepastebime, todėl patraukiame prie Piritos upės.

Jūros ir upės pakrantė apstatyta pastatais. Suabejojame, ar galima ten vaikščioti, nes iš tolo matome pastatus juosiančias tvoras, užkardas, todėl traukiame link per Piritos upę pervesiančio tilto.

Pakeliui apžiūrime nedidelio parko pakraštyje pastatytą Georg Lurich skulptūrą, skirtą Piritos paplūdimyje vykusių olimpinių žaidynių šimtosioms metinėms paminėti.

Po minutės jau trepsime plačiu ir judriu tiltu. Mūsų dėmesį kuriam laikui prikausto apačioje tyliai tekanti plati upė, jachtų stiebų miškas ir vandenyje besipraktikuojantys sportininkai.

105 kilometrų ilgio Piritos upė yra viena ilgiausių Harju krašte. Iš miškingos aukštumos vandenis plukdanti upė į Talino paplūdimį įteka tarp Narvos kelio ir vienuolyno esančiu plačiu slėniu.

Kirtę upę, labai greitai pasiekiame mūsų šios dienos pasivaikščiojimų tikslą - Šv. Brigitos vienuolyną - Pirita klooster. Aplankyti šv. Brigitos vienuolyną planavau jau seniai. Pirmuoju vizito Taline metu tai padaryti sutrukdė žiema, o praeitais metais – jame vykęs muzikos festivalis. Šįmet kasmetinis festivalis baigėsi prieš gerą savaitę, todėl pagaliau mano noras išsipildys.

Muziejus rugpjūčio mėnesį dirba nuo 9 iki 19 valandos. Bilieto kaina suaugusiam – 2 eurai.

Sumokame už lankymo bilietus ir patraukiame prie 16 amžiuje sugriauto šv. Brigitos vienuolyno 35 metrų aukščio sienų liekanų.

Idėja čia įkurti vienuolyną Talino pirkliams kilo jau 1400 –aisiais metais. 1407 metais švedų šv. Brigitos ordino, vienijusio tiek vienuoles moteris, tiek vyrus, narių iniciatyva pastatytas vienuolynas veikė 150 metų ir buvo didžiausias tuometinėje Livonijos teritorijoje.

Šventos Brigitos ordinas laikėsi labai griežtų taisyklių ir reikalavimų, todėl vienuoliai vyrai ir moterys negalėjo bendrauti tarpusavyje. Šiuos vienuolynus skyrė bažnyčia.

Bažnyčia taip pat buvo pastatyta pagal griežtas šv. Brigitos ordino taisykles. Interjeras buvo kuklus. Grindys išklotos kalkakmenio plokštėmis, o kai kur panaudotos plytelės. Bažnyčioje buvo 13 altorių, skirtų apaštalams ir šventai Brigitai.

Moterų vienuolių choras tuo metu buvo vienas didžiausių visoje Estijoje.

Vienuolės be maldų ir dalyvavimo šventose mišiose bei bažnyčios apeigose, rūpinosi vienuolyno švara, užsiėmė rankdarbiais. Mirę jos būdavo laidojamos vienuolyno kapinėse.

Šv. Brigitos vienuolynas buvo svarbus piligrimų taškas.

1575 įsiveržęs Rusijos caras Ivanas Žiaurusis su kariauna sugriovė vienuolyną ir jis nebe atstatytas.

1930 metais buvusioje vienuolyno teritorijoje buvo auginamos bulvės, o derlius saugomas vienuolyno rūsiuose. Tačiau kiek vėliau čia buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai.

Šalimais veikia modernus ir neseniai remontuotas veikiančio vienuolyno pastatas. Tačiau mus labiau domina vienuolyno rūsiai ir liekanos.

Turistų grupės į vienuolyną suka viena paskui kitą. Laimei, jos čia užtrunka tik kelias minutes. Todėl mes niekieno netrukdomos galime klaidžioti tyliais griuvėsių labirintais.

Prisipažinsiu, rūsių tikėjausi įspūdingesnių, tačiau ir tokius išlaipioti buvo smagu.

Nutaikome momentą, kuomet nėra atvykusių turistų grupių ir apsilankome šalia vienuolyno esančiame nemokamame tualete. Po to patraukiame prie senųjų kapinaičių.

Kai vienuolyne iki soties atsibūname, patraukiame atgal prie Piritos upės. Šalia autobusų stotelės "Pirita" esančiame pastate pamatę kavinukę, nusprendžiame užeiti ten išgerti kavos. Tiesa, kavai metas dar ankstokas, tačiau tolimesnis dienos planas bus susijęs su gamta ir jūra, o ten jos tikrai negausime.

Užgirdę, kad rusakalbė kavinės savininkė kažkam lauktuvių įdeda savo pačios keptų pyragaičių, mes irgi užsinorime jų paragauti.

Perkame pieniškos kavos ir sausainių su miusli.

Apie pusvalandį pailsėję, ištraukiame į kelią. Šįkart jis veda palei Pirita upę.

Už kavinės esančiame parkinge pasinaudojame nemokamais tualetais ir žingsniuojame tolyn.

Paupyje tylu. Tylą sudrumsčia nebent upėje sportuojantys vaikai.

Priartėjame prie molo.

Paskui sukame prie jūros. Čia prasidės 2 kilometrų ilgio Piritos paplūdimys.

Teko girdėti, kad paplūdimiai šioje miesto dalyje nėra patys geriausi. Tačiau tikrai galima pasivaikščioti pajūriu arba pasimaudyti.

Po dvokiančių Turisalu pakrančių Piritos paplūdimys mums atrodo dieviškas, nes nesimato jokio dumblo ir nesmirda.

Rašoma, kad šis paplūdimys per dieną pritraukia po 30 tūkstančių poilsiautojų. Planuodama kelionę, meldžiausi, kad būtų ne maudynių oras, nes vaikščioti pilnu prigulusių poilsiautoju paplūdimiu tikrai nebūtų buvę smagu. Atrodo, kažkas mano maldas ne tik išgirdo, bet ir persistengė, nes dangus pradeda vis labiau pilkėti.

Planavome jūros pakrante nueiti iki Viimsi rajono ir galbūt pasiekti Viimsi žvejybos muziejų po atviru dangumi. Tačiau nueiname vos kelis šiltus metrų ir nusprendžiame grįžti, nes dešinėje dangus vis labiau juoduoja bei dunda. Pamatę, kad po Merivalja Beach Residence viešbučio pastatais tikrai bus kur pasislėpti, sėdime ant šalia jo esančio suoliuko ir laukiame.

Stebime smėlyje žaidžiančius vaikus, pakrante vaikštančius žmones, Suomijos įlanka zujančius laivus.

Kaip ir reikėjo tikėtis, dangus prakiūra akimirksniu, o mes lekiame po broma slėptis nuo tarsi iš kibiro pabirusių didelių lietaus lašų. Prasideda stipri liūtis. Tarpais už kelių metrų nieko nebesimato, o dangus sproginėja nuo žaibų blyksnių ir perkūno trenksmo.

Tuo momentu pasidžiaugiu sprendimu grįžti iki šio viešbučio ir pralaukti lietų. Tačiau laukiame ilgai, o liūtis tepereina į stiprų lietų.

Nusprendžiame užeiti į viešbutyje esančią šv. Patriko pavadinimo kavinę ir papietauti, nes lietaus pabaigos dar nematyti.

Užsisakome po šonine įdarytą vištienos kepsnį. Jaučiame nuo drėgmės per nugarą einantį šaltį, tad užsisakome ir po taurę brendžio. Mėgaujamės skaniais pietumis ir vaizdu pro langą.

Lietus lyg ir baigėsi, tačiau Talino pusėje vis dar pilkuoja debesys ir blykčioja žaibai. Panašu, kad šios dienos orų prognozė pildosi.

Nutariame grįžti į Talino centrą. Pasielgiame teisingai, nes einančias į autobuso stotelę vėl užklumpa šioks toks lietus. Iš pradžių slepiamės po valčių nuomos pastato stogu, po to nusprendžiame eiti per lietų.

Autobuso laukiame po stogu šalia kavinės, kurioje gėrėme kavą. Jis netrukus atvažiuoja. Vairuotojui vėl sumokame po 2 eurus ir riedame šlapiomis gatvėmis.

Neturiu supratimo, ką veikti tokiu šlapiu oru, todėl lipame stotelėje prie Viru keskus ir einame į prekybos centrą. Apžiūrime drabužių parduotuves, maisto parduotuvėje lauktuvėms nusiperkame saldainių su marcipanais (jie čia daug pigesni nei senamiesčio parduotuvėse), kažkur suvalgome ledų.

Kai pro Viru Keskus prekybos centro langą pamatome lauke be skėčių vaikštančius žmones, mes irgi patraukiame į gatvę. Senamiestyje turiu nedidelių planų, todėl sukame ten.

Dar vienas mūsų šios dienos lankymo tikslas yra mums kaip tik  prieš akis. Tai - Talino Rotušės bokštas.

Rašoma, kad į jo viršų užlipti galima  nuo 11 iki 18 val.

Darbuotojui sumokame po 3 eurus ir 115 į spiralę susuktų laiptelių užlipame į 64 metrų aukštį siekiančio Talino simbolio bokštą. Tiesa, apžvalgos balkonas yra tik 34 metrų aukštyje.

Pakilti į Rotušės bokštą planavau daugybę kartų. Tačiau tenka pripažinti, kad vaizdai čia tikrai nėra patys įspūdingiausi.

Pirmajai pažinčiai su Talino senamiesčiu iš aukštai ši apžvalgos vieta puikiai tiktų, tačiau ji tikrai nusileidžia šv. Olavo bažnyčios bokštui ar Aukštutinio miesto apžvalgos aikštelėms.

Beje, ant langų apsiginti nuo paukščių uždėtus tinklelius galima atidaryti.

Rotušės bokšto apžvalgos aikštelėje vietos nedaug. Čia prisirenka minia lankytojų, todėl mes leidžiamės žemyn.

Po to kur akys mato klajojame senojo miesto gatvėmis.

Pakylame į Aukštutinį miestą.

Užeiname į Aleksandro Nevsky soborą.

Paskui nusprendžiame eilinį kartą apeiti apžvalgos aikšteles. Prie Estijos Seimo rūmų vyksta gatvės rekonstrukcijos darbai. Iš aikštelės išėjęs darbininkas anglų kalba mums paaiškina, kad dėl remonto apžvalgos aikštelės šalia Hermano bokšto mes aplankyti negalėsime, tačiau galime apeiti aplink ir užlipti į bokštą. Nustebau, nes buvau tikra, kad Hermano bokštas paprastam lankytojui yra neprieinamas.

Tačiau bokštą paliekame kitam kartui, nes Aukštutiniame mieste planuojame įlipti į šv. Mergelės Marijos Katedros 69 metrų aukščio baroko stiliumi pastatytą bokštą.
Įlipti į jį galima nuo 09:30 iki 17:30 valandos ir tai kainuotų 5 eurus.

Tačiau į šv. Mergelės Marijos katedros bokštą užlipti nepavyksta, nes katedroje svečiuojasi valstybės vadovas su svečiais.

Pažiūrime man dar nematytos procedūros ir patraukiame į apžvalgos aikšteles. Pakeliui spėliojame, kad ir į Hermano bokštą užlipti mums ko gero būtų nepavykę.

Aplankome Patkuli ir Kohtuotsa apžvalgos aikšteles.

Po to leidžiamės į Žemutinį miestą ir vėl klaidžiojame gatvėmis.

Talino senamiesčio gėlynai.

Laikas ieškoti vakarienės. Nusprendžiame eiti į praeitos kelionės metu lankytą piceriją Pizza Grande.

Čia niekas nepasikeitę, nei aplinka, nei patiekalų kainos. Picerija vis dar tokia pati populiari.

Bet kuri maža pica kainuoja 4,90 Eur. Sakausi picą pavadinimu Lipari. Alus – 3 Eur.

Skaniai pavakarieniavę ir valandžiukę pailsėję, kurį laiką vaikštome gatvėmis.

Jau tampa tradicija šio pastato lange pasidaryti „selfį“.

Užsukame Vaimu gatve. Sako, joje vaidenasi. Ir turbūt ne šiaip sau, nes gatvėje – vien restoranai, barai ir striptizo klubai.

Ateina laikas iš viešbučio susirinkti lagaminus ir traukti į autobusų stotį.

Atsisveikinimui pozuoja riteris.

Traukiame į stotį.

Autobusas atvažiuoja laiku. Jis prisirenka pilnut pilnutėlis. Šįkart nustebina, kad vairuotojas nepasiūlo vandens, nors laiko pakuotes prie savęs pasidėjęs.
Kelionė namo buvo gana varginanti, tačiau dėl to kelionės įspūdžiai tikrai nesumažėjo.

Lietuva pasitinka daug vėsesnė ir lietingesnė.

Grįžusi namo sėdu dėlioti naujų kelionių planų.