Prienai.

Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad man ir vėl reikėjo naujų potyrių. Šįkart potyrių ieškoti išsiruošiau į Trenkturo organizuojamą pėsčiųjų žygį Nemuno kilpomis.

Mano noras žygiuoti sutapo su vienos bendramintės keliautojos, tad pasirinktą 25 kilometrų trasą, vedančią tarp Prienų ir Birštono, nusprendžiame įveikti drauge.

Mūsų gyvenamąsias vietas ir starto tašką skiria nemažas atstumas, todėl sugalvojame savo kelionę pradėti viena diena ankščiau. Dar penktadienį apsistosime Prienuose arba Birštone, apžiūrėsime šių miestų lankytinas vietas, o šeštadienio ankstų rytą startuosime pasirinkta Nemuno kilpų trasa.

Taigi, vėlyvą penktadienio rytą lipame Prienų autobusų stotyje. Pasinaudoję nemokamu autobusų stoties tualetu, patraukiame į gatves susipažinti su Prienais.

Nors strateginėje vietoje – ant Nemuno upės krantų įsitaisiusio Prienų miesto gyvavimo istorija siekia net akmens amžių, tačiau iš pirmo žvilgsnio man susižavėjimo šis miestas nesukelia.

Prienų apžiūrai esame numatę kelias valandas ir nepaisant pirmojo nykaus įspūdžio, tikiuosi atrasti žavių perliukų.

Sukame į Kęstučio gatvę ir einame link Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios.

Nustembu, kad bažnyčia medinė ir nedidelė.

Pirmoji bažnyčia Prienuose buvo pastatyta 1604 metais. Čia veikė ir parapijos mokykla. Po pusės amžiaus buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuri, laikui bėgant, perstatyta ir praplatinta.

Šventoriuje yra paminklas šv. Kazimierui. Kitoje pusėje - Prienų "Žiburio" gimnazijos įkūrėjui, o taip pat ir Lietuvos sodininkystės pradininkui, kanauninkui Feliksui Martišiui bei  laisvės kovų dalyviams.

Norėtume pavaikščioti aplinkui, tačiau vyksta bažnyčios remonto darbai, mums leidžiama apžiūrėti tik vieną  pusę.

Sudomina šalia bažnyčios stovinti nedidelė mūrinė koplyčia.

Negavę galimybės bažnyčios apžiūrėti iš visų pusių, užeiname į jos vidų. Tiesa, netgi neužeiname, tik nuo vidinių durų pro dailias grotas pasidairome.

Mane nustebina žemos lubos ir gana nedidelė vidinė patalpa. Sunku patikėti, kad čia sutelpa visi tikintieji.

Pasidairę į vidų, išeiname į lauką. Bažnyčios aplinka man atrodo labai jauki ir kiek gaila, kad negalime paslampinėti aplinkui.

Kad ir kaip būtų jauku, prie bažnyčios ilgai neužsibūname ir patraukiame kitų objektų apžiūrėti.

Toli eiti nė netenka, nes už kelių metrų ant aukšto Nemuno šlaito pamatome žalioje vejoje pastatytą skulptūrą, žyminčią pirmosios Prienų „Žiburio“ gimnazijos vietą.

1918 metais kanauninkas Feliksas Martišius įsteigė privačią „Žiburio“ gimnaziją. Mokyklos įkūrimo pradžia buvo nelengva, mat kraštą buvo nusiaubęs karas. Tuo metu Prienuose gyveno 2 tūkst. (kituose šaltiniuose – 3 tūkst.) gyventojų, tačiau dauguma jų buvo žydai bei vokiečiai, įsteigę savo mokyklas. Tad gauti paramą lietuviškos mokyklos statybai buvo sunku. Tačiau direktoriaus ir gyventojų pastangomis mokykla atvėrė duris.

Pasakojama, kad gimnazijos direktoriaus F. Martišiaus labai griežto būta. Norėdami pakliūti į gimnaziją, mokiniai pasižadėdavo ne tik gerai mokytis, bet per pertraukas eiti pasivaikščioti, o po pamokų dar ir sportuoti, dainuoti chore, groti muzikos instrumentais. Net jaunimo laisvalaikio ar susibūrimo metu direktorius akylai stebėdavo gimnazistus ir nepasikuklindavo jų subarti šokančių per daug vienas prie kito priartėjus. Gimnazistai tuo tarpu džiaugdavosi susiorganizavę slaptus vakarėlius ir pabėgę nuo griežtojo direktoriaus akių.

F. Martišius turėjo sodą, kuriame vasaromis vesdavo bitininkystės, augalininkystės seminarus, o neturtingų šeimų vaikus kvietė mokslams užsidirbti sode. 

Pasidairę aplinkui pamatome stačiu šlaitu link Nemuno vedančius laiptus. Laiptai šioje vietoje buvo ir gimnazijos gyvavimo laikais.

Šioje vietoje stovėjusi gimnazija, manoma, dėl netvarkingos įrangos, sudegė 1955 metais. Tačiau vietiniai gyventojai tokiai pastato baigčiai įžvelgė „Dievo pirštą“, mat pirmoji gimnazija buvo pastatyta ant senkapių.

Mums besigrožint gražia rudens diena bei apačioje tekančiu Nemunu, ateina ir ant laiptų atsisėda trys berniukai. Vienas jų pakelia galvą ir žiūrėdamas į mus sako pirmą kartą Prienuose matąs turistes. Jo žodžiai kažkuria prasme teisingi, nes daug patrauklesnis ir įdomesnis Birštonas yra šalia ir didžioji dalis lankytojų vyksta ten. Į Prienus specialiai turbūt mažai kas važiuoja. Tačiau vykstant pro šalį gražią dieną trumpam pasivaikščioti Prienų gatvėmis tikrai smagu.

Kęstučio gatve patraukiame iki dar vieno objekto. Palei siaurą gatvę nutįsę seni mediniai namai mums pasirodo gana tapybiški. O vieno iš jų lange „selfinuosi“ su smalsiu kačiuku.

Kęstučio gatvė atveda prie tarybinių karių kapinių. Spalvingų medžių lapų nuklotos kapinės pasirodo gražios, todėl įkišame nosį pasidairyti.

Kapinėse neužsibūname, nes iškart sukame link kitų, senųjų Prienų kapinaičių.

Kada Prienuose pradėjo veikti kapinės, nėra žinoma, tačiau pirmieji įrašai atsirado 1664 metais, kuomet buvo pradėtos pildyti metrikų knygos. Šiose kapinėse buvo laidojami ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių Prienų gyventojai. Kapinės buvo padalintos į atskiras zonas: laidojimo rūsius turėjusių turtingųjų kapavietes, paprastų piliečių ir nekrikštų. Kapinių centrinė dalis buvo apsodinta iki šiol išlikusiomis liepomis. Šios kapinės veikė iki 1961 metų, nes mirusiems laidoti jau nebeužteko vietų ir buvo atidarytos naujos – Paprienės kapinės.

Nors prieniškiai nepatenkinti senųjų kapinių atvirumu, nes anot jų, čia jaunimas ateina pagerti, tačiau dienos metu jos atrodo labai jaukios. Ankščiau, kuomet kapinėms dar veikė, žmonės pasakodavo jose matę įvairių baisybių bei nelaimes pranašaujančių ženklų. Bet man atrodo, tad jose gyvena gerosios prieniškių vėlės, puikiai sutariančios su dabartiniais gyventojais. Nes per kapines vedančiu keliuku linksmai praklega būrys mokinukų, pasiramstydama lazdele nužingsniuoja senolė, uodegą vizginantis šunelis už virvutės nusiveda jauną šeimininką. Pavaikštinėti besidairant į mažus senus kapelius, senovinius kryžius, samana apaugusius atminties akmenis gera ir jauku.

Išėję iš kapinių, patenkame į medinėmis skulptūromis ir suoliukais primargintą žalią aikštę – Prienų miesto viešąją erdvę. Aikštė yra tvarkoma už Europos Sąjungos lėšas, todėl takeliai nuo lietaus pažliugę. Bet ateity čia bus smagu praleisti laiką šeimoms su vaikais, nes matėme įrengiamas žaidimų aikšteles.

Pavaikščioję po viešąją erdvę, grįžtame prie ką tik lankytų kapinaičių, nes jos pakraštyje turi būti senosios žydų kapinės. Ant kalnelio jokių žydų kapų nerandame. Pamatome tik atminimo lentą.

Prienų lankytinų objektų sąraše padėję dar vieną pliusą, patraukiame prie kito kiek tolėliau esančio objekto.

Laikas būtų trumpai papasakoti Prienų miesto istoriją. Tiesa, nieko naujo nepasakysiu, o istorijų pilna „Google“. Turbūt gražiausiai apie šį miestą kelionių žurnale papasakojo Ona Nosevičienė. O mano miestelio bibliotekoje pavyko rasti knygą „Gyvenimo mokykla“, pasakojančią apie Prienų krašto istoriją, žmones, kūrybą.

Taigi, pietinėje šalies dalyje abipus Nemuno įsikūrę Prienai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo 1502 metų, kuomet DLK Aleksandras savo rašte Prienų dvarą padovanojo didikui Mykolui Glinskiui. Aplink dvarą pradėjo kurtis miestas.

Nors per visą gyvavimo istoriją Prienai daugybę kartų nukentėjo nuo gaisrų, karų bei siautusio maro, dėkinga geografinė padėtis miestui leido atsigauti ir stiprėti.

Laikui bėgant Prienai tapo apskrities centru. Pradėjo kilti gamyklos ir fabrikai. Pramonė Prienų mieste pradėjo kurtis 17 amžiaus pabaigoje, įkūrus popieriaus fabriką.

1868 metais Prienuose įsteigtas alaus bravoras, kuris tiekdavo aukštos kokybės alų Suvalkų, Vilniaus, Kauno gubernijoms. Jis gyvavo iki 1941-ųjų. Veikė lentpjūvė, degtukų gamykla, tik šie buvo prastos kokybės, pasak liudininkų, imdavo ir užsidegdavo kišenėje. Taip pat veikė vilnų karšykla ir daug kitų įmonių.

Pirmojo pasaulinio karo metais Prienuose šeimininkavo vokiečiai, daug draudimų vietos gyventojams įvedę. Prieniškiai galėjo maitintis bei šerti gyvulius tik nustatytu kiekiu maisto, o likusią dalį atiduoti vokiečių armijai.

Tarpukariu Prienai sparčiai augo ir vystėsi. 1937 m. mieste veikė 121 parduotuvė, 5 malūnai, 4 lentpjūvės, vilnų karšyklos, kepyklos, mėsinės, 14 smuklių ir arbatinių. Apie pusė gyventojų buvo žydai, kurių dauguma tiesiog prekiavo gatvėje, prie savo namų išsinešę staliuką. Kaip rašė Matas Šalčius, pirkti mieste buvo ką, tik nebuvo už ką, todėl tais laikais daug žmonių emigravo į Ameriką. Kas užsidirbdavo pinigų, pirkdavo žemes ir ūkininkaudavo. Žemė buvo turtas ir išgyvenimo šaltinis. Vėliau šių darbščių žmonių laukė Sibiras ir represijos.

Besiruošdama kelionei, labai nustebau radusi faktą, kad Prienai buvo žinomi kaip arkliavagių kraštas. Anot dar vienos straipsnio apie Prienus autorės L. Duoblienės, amžininkai pasakoja, kad arklius vogdavo ne pačiuose Prienuose, bet Balbieriškio apylinkėse, ir perdažytus parduodavo kitoje Nemuno pusėje. Yra žinoma, kad arkliavagiai iš vargšų arklių nevogdavo – tik iš tų, kurie turėjo du ar daugiau arklių, sakydami: jei turėjo pinigų dviems arkliams, turės ir trečiam.

Šiandien Prienų rajonas traukia trokštančius poilsio gamtoje bei aktyvaus sporto mėgėjus.

Taigi, tolimesnis mūsų pažintinis kelias veda į gana naujus laikus. Statybininkų, J. Lukšos gatvėmis traukiame prie buvusių kareivinių. Einame pro niekuo neypatingą Stadiono gyvenamųjų namų rajoną. Pakeliui žvilgtelime į Stadiono prūdą.

Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenimis, 1935 metais greta Prienų, į šiaurės rytus nuo miesto, Nemuno pakrantėje, vyko karinio miestelio statyba, kuri tęsėsi iki 1939 metų ir užėmė 20 ha ir 22 arus. Prienuose 1935 metais buvo statomos kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, dvejos arklidės, vienas maisto ir pašaro sandėlis, trys gurguolės sandėliai, kalvė, dirbtuvė, skalbykla, maisto rūsys, ledainė, įvairūs pagalbiniai statiniai.

Tarpukariu Prienuose buvo dislokuotas Antrosios pėstininkų divizijos 5-asis pėstininkų DLK Kęstučio pulkas ir 3-čiojo artilerijos pulko 3-čioji grupė.

Sovietmečiu teritoriją naudojo sovietų kariuomenės daliniai. Tuo laikotarpiu buvo pristatyta daug naujų pastatų, daugiabučių gyvenamųjų namų kariškiams, tad karinio miestelio teritorija gerokai išsiplėtė.

Šiuo metu nemaža dalis teritorijos ir kai kurie pastatai labai apleisti.

Pažintį su kariniu miesteliu pradedame nuo buvusio ginklų sandėlio. Pastatas šiuo metu yra atstatytas ir suremontuotas, jame veikia Socialinių paslaugų centras.

Čia pat stovi apleistas nedidelis sandėlis. Tačiau mano akis patraukia vandentiekio bokštas.

Nė nespėjus praeiti bokšto, akis pagauna raudonų plytų aukšto, ilgo ir labai apleisto buvusio kareivinių pastato vaizdas. Tas apgriuvęs raudonas mūras labai gražiai įsipaišo tarp rudeniškai gelstelėjusių medžių ir atsivėrusio melsvo dangaus.

Nors kareivinių viršuje šviečia užrašas, perspėjantis apie statinio griūtį, tačiau atsargiai pro langą pasidairome į vidų. Kareivinių neprastų būta. Deja, dabar viskas išardyta.

Nusprendžiame, kad kareivinių apžiūros jau gana. Takeliu apeiname aplink raudonąjį pastatą ir sukame į miesto centrą.

Pro kito pakeliui esančio buvusių kareivinių pastato langus šypsosi žydras dangus.

Palei Nemuną vedančia Kęstučio gatve grįžtame iki jau lankytų senųjų Prienų kapinaičių. Dabar mūsų maršrutas eis prie naujosios Prienų „Žiburio“ gimnazijos pastato. Jis lygiai tokios pačios formos, kaip ir mano mokyklos, kurioje mokiausi.

Dabartinė mūrinė gimnazija pastatyta ant vokiečių liuteronų kapų. Šis faktas taip pat kaitino vietos gyventojų vaizduotą, nes ne vienas matė ant gimnazijos tvoros pasirodančią žmogaus galvą. Paaiškėjo, kad veido formos žymę palikdavo iš perpildyto vandens bako ant tvoros išbėgęs vanduo.

Gimnazijos kieme randame atminties ženklą čia ir nežinia kur palaidotiems partizanams.

Bet mane dar labiau nustebina 2012 metais pastatytas paprastas suoliukas – 88 laidos gimnazistų dovana gimnazijai.

Gimnazijos kieme ilgai neužsibūname, J. Basanavičiaus gatve žingsniuojame tolyn.

Nors Prienai iš pirmo žvilgsnio man pasirodė visiškai nepatrauklūs, dabar džiaugiuosi atradusi daugybę smagių dalykų. Nepraleidžiame progos iš arčiau pažiūrėti į netikėtai pamatytą medinę skulptūrą, skirtą gimusiems ir užaugusiems Prienuose.

Netikėta buvo atrasti J. Basanavičiaus gatvėje ant 14 numeriu pažymėto namo pritvirtintą lentelę, informuojančią, kad jame gyveno Prienų burmistras Julius Greimas. Su Greimų pavarde dar teks susitikti, bet kol kas tik perskaitome užrašą ir patraukiame tolyn.

Prieniškiai gali džiaugtis, kad iš Prienų krašto yra kilusių nemažai garsių žmonių: mokslininkų (Jonas Kazlauskas), istorikų (Jozefas Gotfaršteinas), poetų (Justinas Marcinkevičius), rašytojų (Vytautas Petkevičius, Matas Šalčius).

Žinoma, tai ne visi vardai, garsinę Prienus. Kitus savo pasakojime paminėsiu vėliau, o dabar sukime į Vytauto gatvę, kuri atves į Laisvės aikštę.

Laisvės aikštėje labiausiai pastebima yra čia įsikūrusi Prienų rajono savivaldybė.

Aikštė yra padalinta į dvi erdves - grindinio ir vejos. Vejos pusėje pirmiausiai apžiūrime rudenišką kompoziciją.

Po to sukame į tolimesnį jos kraštą, kur stovi paminklas partizanams.

Kitoje Vytauto gatvės pusėje stovi 1991 metais pastatytas Prienų kultūros ir laisvalaikio centras. Šalia jo - paminklas iš Prienų rajono kilusiam poetui ir filosofui Antanui Maceinai.

Einančios pro kultūros namus mano akis patraukia atminimo lentelė, skirta Prienų notarui, literatui ir komedijos „Amerika pirtyje“ autoriui Juozui Vilkutaičiui – Keturakiui atminti.

Knygoje „Gyvenimo mokykla“ nemažai dėmesio skirta Vilkutaičių šeimos gyvenimui Prienuose. Kaip tik Vytauto gatvėje, anais laikais vadintoje Nepriklausomybės, Vilkutaičių šeima kurį laiką ir gyveno. Vėliau nusipirko namą ant Nemuno upės kranto, kur dabar stovi paminklas kunigaikščiui Kęstučiui.

Mano minėtoje knygoje šiltai aprašomi Prienų ir jo žmonių gyvenimai sudomino perskaityti J. Vilkutaičio – Keturakio dukros Bitutės Vilkutaitytės – Gedvilienės išleistą knygą „Nuo Kazanės – ligi Niujorko“.

Knygą skaitysiu grįžusi į namus, o dabar kviečiu žygiuoti tolyn.

Vytauto gatvė veda link autobusų stoties. Pakeliui užfiksuoju dar vieną sudominusį raudonų plytų pastatą. Galbūt kas papasakos jo istoriją?

Šįkart į autobusų stotį nesukame, o einame tolyn iki S. Dariaus ir S. Girėno gatvės.

Vienoje gatvės pusėje pastebiu seną medinį namą. Vietiniai pasakoja, kad jame yra buvusi Prienų pradinė mokykla. O tarp šios mokyklos ir paminklo kunigaikščiui Kęstučiai gyveno mano jau minėto „Amerikos pirtyje“ autoriaus šeima, tą liudija pastatytas atminimo ženklas.

Po kelių žingsnių atsiveria puikus vaizdas į tiltą per Nemuną. Šį tiltą apžiūrėsime dar ne kartą. Dabar pasakysiu tik tiek, kad jis jungia atskirus regionus. O kažkada tiltas jungė netgi valstybes: Prūsiją ir Rusiją. O baltame mūriniame pastate, šalia kurio prasideda S. Dariaus ir S. Girėno gatvė ir kuriame gyveno dailininkas N.Silvanavičius, 1795 metais veikė muitinė.

Tylioje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje sudomina senoji miesto medinė architektūra.

Tylą nutraukia netikėtai suskambėjęs „Revuonos“ vidurinės mokyklos skambutis ir pro mokyklos duris pasipylusių mokinių balsai.

Sukame į Revuonos parką. Parkas pavadinimą gavęs nuo pro jį tekančio Revuonos upelio vardo, kuris šioje vietoje įteka į Nemuną.

Parko pašonėje įsikūręs Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centras.

Po kojomis šiurena nukritę medžių lapai, aplinkui vaikštinėja šeimos su vaikais. Akis nustebina čia pat esantis tvenkinys ir pastatytos skulptūros.

Užsinoriu nusileisti prie Nemuno, nes esu skaičiusi, kad šiame parke galima pamatyti kriokliuką. Šioje vietoje atrandu man patį žaviausią Prienų objektą: ant Nemuno kranto pamatau 1901-1956 metais veikusį Prienų dvarą ir malūną. Malūnas visiškai apleistas, bet jo dydis bei net ir po aptriušusiu fasadu besimatantis didingumas atima žadą. Rusva pastato spalva kontrastingai atsimuša mėlyname danguje ir sodriai žalioje pievoje, o nuo krioklio krintantis vanduo nuneša į transo būseną. Norėčiau pamedituoti, tačiau skubame, nes šiai dienai dar turime daugybę planų. Belieka mėgautis atmintyje išlikusiais vaizdais.

Grįžtame iki lankytojų centro. Kairėje pusėje puikuojasi laukinių ančių valdomi Revuonos tvenkiniai, kurie buvo skirti iš pradžių malūnui, o vėliau - viešbučiui.

Radusi informacijos apie šioje vietoje veikusį viešbutį, įsivaizdavau jį apibūdinti pradėsianti žodžiais „seniai, seniai...“. Tačiau viešbutis „Revuona“ veikė dar labai neseniai, 1984-1995 metais.

Jo fasadas ne ką mažiau apleistas nei ankščiau apžiūrėta pastato dalis, tačiau dar labiau sužavėjusi. Tik liūdna, kad toks dailus pastatas merdi.

Nuo „Revuonos“ viešbučio planavome eiti prie "Popiernios" -18-19 amžiuje veikusios Prienų popieriaus dirbtuvės, kadaise gaminusios aukštos kokybės baltą ir spalvotą popierių, vyniojamą popierių, kartoną, keliavusį į Maskvą, Peterburgą bei Varšuvą. Tačiau laikas Prienuose kažkur ištirpo, nerimaujame, kad nespėsime sutartu laiku atvykti į nakvynės vietą. Todėl nusprendžiame prie popieriaus dirbtuvės neiti, o per tiltą traukti į kitą upės pusę, ten apžiūrėti Velniabliūdžio pelkę ir vykti į Birštoną.

Leidžiamės prie Nemuno. Tvarkingas tiesus takas pro žmonių kiemus ir daržus eina upės pakrante. Smalsu pažiūrėti į dailiai ir nevisai sutvarkytas privačias erdves, tačiau akis maloniau gano priešais esantis Greimų tiltas per Nemuną.

1914 metais pirmąjį 222 metrų ilgio, 8 angų laikiną medinį tiltą per Nemuną ties Prienais pastatė carinės Rusijos kariuomenė. Kaip žinia, tiltas buvo ne kartą sugriautas. Tiesa, tiltui pakenkė ne tik karai, jį yra sugriovę ir upėje susidarę ledų sangrūdos.

Tiltas Greimų vardą nešioja nuo 2010 metų. Tokiu būdu buvo įamžintas Juliaus Greimo, miesto proveržio siekusio Prienų burmistro bei jo sūnaus Algirdo Juliaus Greimo, pasaulinį pripažinimą pelniusio lietuvių kilmės mokslininko, mitologo, kalbininko, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjo atminimas.

Dabartinio tilto ilgis yra 227 metrai, o plotis 11 metrų.

Kaip jau minėjau ankščiau, tiltas jungia Nemuno skiriamas Prienų dzūkišką ir suvalkietišką dalis. Apie tai skelbia ir prie tilto esantis riboženklis.

Norime apžiūrėti paminklą, skirtą Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Kęstučiui. Tenka apeiti didelį žiedą.

Skelbiama, kad 1937 metais atidengtas paminklas tada stovėjo kitoje vietoje. Sovietmečiu 9 metrų aukščio paminklas buvo nugriautas, bet Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pastatytas šioje vietoje, prie tilto per Nemuną.

Labiau nei paminklas mane sužavi vaizdas į Greimų tiltą ir apačioje plačią kilpą darantį Nemuną.

Po kelių minučių mes jau trepsime ką tik rodytu tiltu.

Nemunas prieniškiams buvo labai svarbi anų laikų upė, tarnavusi ne tik kaip sporto ir pramogų vieta, bet ir kaip magistralė. 1920 - 1940 metais pro Prienus labai dažnai plaukdavo sieliai – giriose iškirsti ir į rietinius surišti medžiai. Praplaukdavo vienas kitas prekes, o retkarčiais net turistus plukdantis garlaivis.

Eidamos grožimės upės krante likusiu miestu. Jei pačią pirmą akimirką Prienai man nepatiko, tai išvykdama iš jų išsivežu visiškai kitokius jausmus ir gerą įspūdį.

Tolimesnis mūsų planas buvo aplankyti Velniabliūdžio pelkę, kurioje buvo kasamas ir į Birštono gydyklas vežamas purvas.
Prieš šimtmetį Velniabliūdis buvęs populiari žiemos sporto vieta, pamėgta vietinio jaunimo. Kur vasaros metu žmonės nedrįsdavo kelti kojos, žiemą galėjo eiti ar čiuožti ant storo permatomo ledo bei grožėtis po juo tebežaliuojančia augalija. Dabar pelkėje yra įrengtas takas, todėl ketinome pasivaikščioti trumpučiu pažintiniu taku, pasižiūrėti augalijos. Tačiau priėję Paprienės autobusų stotelę, suprantame, kad nespėsime į sutartą susitikimą su nakvynės vietos šeimininke. Todėl nusprendžiame pažintį su Prienais baigti ir traukti į Birštoną. . Prienai galbūt priims mus kada nors kito vizito metu, nes dabar tvirtai žinau, kad šio jaukaus miesto tikrai neverta apeiti.

Naudoti informacijos šaltiniai:
www.delfi.lt
www.naujasisgelupis.lt
www.autc.lt
www.gyvenimas.eu