Vasaros pradžioje tinklapyje http://www.nemunokilpomis.lt/ užsiregistruoju naujienlaiškiui gauti. Liepos paskutinėmis dienomis, vos sulaukusi patvirtinimo, kad jau galima registruotis žygiui, nedelsdama tą padarau. Tiesa, žygis nėra nemokamas. Registracijos kaina priklauso nuo pasirinkto maršruto ilgio.
Žygeiviams buvo pasiūlyti keturi maršrutai: 15 kilometrų – Pradedančiųjų, 25 – Sveikatingumo, 40 – Harmonijos ir 65 – Ištvermės. Nedaug laiko likus iki žygio sužinojau, kad atsirado pageidaujančių eiti 100 kilometrų.
Aš pasirenku mano jėgoms optimaliausią distanciją – 25 kilometrų ilgio trasą ir, sumokėjusi 9 eurus, į elektroninį paštą gaunu dalyvio bilietą. Beje, artėjant žygio laikui, registracijos mokestis didėjo.
Užsiregistravusiai belieka ramiai laukti spalio pirmąjį šeštadienį vyksiančio žygio.
Laukimas neprailgsta. Į elektroninį paštą organizatoriai dažnai atsiunčia dalyviams reikalingos informacijos apie maršrutus, būtiną pasiruošimą. Trenkturo puslapyje Facebook‘e taip pat buvo skelbiama įdomi ir reikalinga informacija.
Renkantis ir ruošiantis kelionei, man nerimą kėlė du dalykai: oras ir minia. Oras nusprendė mus palepinti, o štai minia... Esu intravertė, tad mintis, kad žygyje dalyvaus virš 6 tūkstančių žygeivių mane gerokai glumino. Tačiau juk dėl to ir priėmiau šį žygio iššūkį, kad gaučiau naują patirtį.
Po dienos, praleistos Prienuose ir Birštone bei nakvynės Birštono viloje „Liepa“, išaušta šeštadienis - išbandymų diena. Kiekvienos distancijos žygeivių starto laikas yra skirtingas. Ankščiausiai pradeda toliausiai eisiantys. Mūsų startas – 9 valandą. Tačiau keliamės anksti, nes nerimaujame, kad galime netilpti į žygeivių pilną autobusą ir nusprendžiame išvykti pusvalandžiu ankščiau.
Pusryčiaujame, susiruošiame ir išeiname į autobusų stotį. Stotyje autobuso laukia grupelė senjorų ir vienas žygeivis. Autobusas atvyksta laiku. Mūsų nuostabai jis beveik tuščias.
Perkame bilietą iki Paprienės stotelės, sumokame po tuos pačius 52 centus ir išriedame.
Važiuodamos pro autobuso langą pamatome gretimai nutiestu pėsčiųjų taku į Prienus einančius žmones. Pagalvojame, kokie jie šaunuoliai, nusprendė apšilti prieš žygį. Ir tik daug vėliau supratome, kad ten ėjo ilgesnių distancijų žygeiviai.
Autobuso vairuotojas mus išleidžia stotelėje prie degalinės. Dabar du kilometrus kulniuosime iki starto vietos – Prienų vasaros estrados. Rytas gaivus, nuotaika pakili, jėgų – vežimas.
Netoli starto vietos girdisi šurmulys ir grojanti muzika. Ją pasiekę užsiregistruojame. Prie įėjimo nuskaitomas bilieto kodas ir viskas, mes jau viduje. Traukiame prie registracijos stalelių, kur gauname dalyvio numerį ir žygeivio paketą. Pakete randame apyrankę su numeriu, kurį reiks pateikti žygio pabaigoje. Pagrindinis dalykas – tai žygeivio pasas, kurio vienoje pusėje yra maršruto žemėlapis, kitoje – vieta antspaudams tarpiniuose punktuose sudėti bei visa svarbi ir reikalinga informacija.
Žygeivio pakete randame ir spalvingą mūsų žygio trasą žymintį lipduką, kurį prisiklijuojame ant kuprinių ar drabužių. Kiekviena žygio trasa turėjo skirtingas spalvas. Mūsų Sveikatingumo trasos simbolis – vyšnaitės, tad trasą žyminti spalva yra raudonai oranžinė.
Randame ir vienkartinį Perskindol tepalo mėginį pavargusioms kojoms atgaivinti.
Taip pat gauname po nedidelį vandens buteliuką bei keletą reklaminių bukletų.
Iki oficialios starto pradžios dar yra laiko, nors praktiškai jau galime žygiuoti. Tačiau norime nusifotografuoti prie žygio Nemuno kilpomis lentos ir didelės sportinio inventoriaus pardavėjo „Lukla“ kuprinės.
Taip pat noriu sutikti dar vieną žygeivę, kelionių mylėtoją, su kuria senokai bendraujame virtualioje erdvėje, tačiau realiai susitikę dar nebuvome. Toje didelėje minioje mano pažįstama - nepažįstama draugužė pamato mus ir prieina pasisveikinti. Ji atvykusi su savo dviem draugėmis, tad mūsų kompanija padidėja.
Smagiai paplepame, po to jos trise išeina į kelią, o mes su drauge dar nusprendžiame išgerti kavos bei sulaukti oficialios starto pradžios.
Laukti nenuobodu, nes scenoje esantys renginio vedėjai rengia konkursus, pateikia informaciją apie žygį, paskui organizuojami apšilimo pratimai.
Galiausiai pajudame.
Iki pirmos stotelės – „Vytautas Mineral SPA“ tarpinio punkto lauks 6 kilometrų kelias.
Trasa labai gerai sužymėta, paklysti tikrai nebūtų kur. Netrūksta informacinių stendų, rodyklių bei trasos spalvą žyminčių gairių – kas tam tikrą atstumą priklijuotų spalvotų juostelių.
Kaip jau turbūt supratote iš nuotraukos, Sveikatingumo trasa netrunka įsukti į mišku vedantį 5,5 kilometrų ilgio Žvėrinčiaus taką.
Asfalto takas tvarkingas, todėl eiti spartu. Tiek prieš mus, tiek už mūsų žygiuoja būriai žmonių, todėl į žygį išsiruošti vienam tikrai nebūtų nedrąsu.
Beje, 25 kilometrų trasa buvo pati populiariausia, organizatoriaus duomenimis, ją pasirinko beveik pusė žygio dalyvių.
Nusprendžiame, kad poilsiaujant Birštone, būtų smagu šiuo taku pasivaikščioti, nes jame pilna poilsio aikštelių, skulptūrų. O žygio organizatoriai sukūrė ir išmaniųjų užduočių bei pramogų.
Žvėrinčiaus take esantys ženklai rodo, kad iki tako pabaigos lieka vis mažiau. Ir iš tikrųjų, netrukus sukame į gatvę ir dairomės į prieš mus esantį Vytautas Mineral SPA pastatą.
Pakeliui metu žvilgsnį į prie tvenkinių esantį paplūdimį. Iki jų ateiti planavau vakar, bet neužteko laiko. Tačiau įsitikinau, kad specialiai eiti čia tikrai neverta, nes matau tik paprastą vandens telkinį ir nedidelį paplūdimį šalia.
Sukame prie pirmojo tarpinio punkto - SPA Vytautas Mineral, kuriame į žygeivio pasą gauname ne tik pirmąjį antspaudą, bet ir karštos arbatos. Taip pat buvo galima išgerti spalvoto mineralinio vandens.
Taisomės ant SPA laiptų ir dešimt minučių pailsime. Iki šio punkto – 6 kilometrus ateiti užtrukome virš valandos. Nuovargio kol kas nejaučiu, esu energinga ir gerai nusiteikusi.
Pailsėję dar stovime ilgoje eilėje prie tualetų ir be dešimties minučių vienuolika pajudame į už 7 kilometrų būsiančią antrąją stotelę – tarpinį punktą „Benu vaistinė“.
Pirmoji šios atkarpos dalis yra gana nuobodi, nes trasa eina palei judrų kelią.
Tačiau turiu pripažinti, kad žygis organizuojamas puikiai, trasa sužymėta idealiai ir apgalvotos visos smulkmenos.
Kažkur nuprausia lietus. Jo laukėme, bet tikėjome, kad ilgai nelis. Ir tikrai, lietus greitai baigėsi.
Po nuobodaus trijų kilometrų tako kertame judrų kelią ir suksime į žvyrkelį, vedantį į Škėvonių kaimą. Organizatoriai ir čia tinkamai pasidarbavo: žygeivių saugumu rūpinasi policijos pareigūnas.
Gerą puskilometrį einame iki Škėvonių kaimo. Prie kaimo kryžiaus kelias daro posūkį ir veda lygiagrečiai Nemuno vagai.
Kaimo pabaigoje prieiname dailią sodybą, ne vienam žygeiviui patikusią.
Paskui mūsų trasa, palodžiusi kaimo šunis, suka į mišką, bet labai greitai vėl išeina į laukymę.
Galiausiai vėl žengiame į mišką. Dabar takas veda pačiu Nemuno upės šlaito pakraščiu.
Šioje vietoje eina Škėvonių pažintinis gamtos takas, puikiai pasiekiamas poilsiaujant Birštone, todėl sportiškesniems poilsiautojams rekomenduoju aplankyti. Tam tikrai nebūtinas organizuotas žygis.
Susitinkame tolyn nubėgusias mūsų bendražyges ir linksmai šnekučiuodamos traukiame kalvomis aukštyn – žemyn. Vaizdai fantastiški, šis pažintinis takas vertas dėmesio, nors daug kur reikalauja prakaito lašą nubraukti.
Galiausiai priartėjame prie Škėvonių atodangos.
Škėvonių atodanga – tai valstybinis gamtos paminklas, įtrauktas ir į vertingiausių Šiaurės vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą. Tai viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose. Ji tęsiasi daugiau nei pusę kilometro. Išlikusi dūlėjimo pluta siekia 1-2,5 m storio – tai maždaug 5 metrai virš vandens aukštyje matoma rausvai ruda ir gelsva juosta. Šio gamtos turto aukštis siekia net 33 metrus.
Išbandymai mūsų fizinei formai taip paprastai nesibaigia. Lipame ir lipame į kalvą. Gruntas drėgnas, ant tako pilna į viršų iššokusių medžių šaknų, prikritę lapų, todėl vietomis slidoka. Laimei, yra turėklai, už kurių galima nusitverti.
Pasiekiame virš Škėvonių atodangos esančią apžvalgos aikštelę. Vaizdas fantastiškas, toli apimantis, o Nemunas čia suka eilinę savo kilpą.
82 procentai Birštono savivaldybės teritorijos yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Iš tiesų šiame regioniniame parke galima išvysti unikalų gamtos paminklą - 65 kilometrų ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas. Tiesa, patiems parko darbuotojams nelabai patinka užvadinimas „kilpos“, tačiau Nemunas čia numezgęs neįprastą raštą, vingiuotą, banguotą, kad net sunku susigaudyti, į kurią pusę jis teka.
Yra dvi Nemuno kilpų susidarymo versijos – pirmoji, labiausiai tikėtina, kad vingiuotą Nemuno slėnį suformavo atslinkę ir ištirpę ledynai, antroji – tokią Nemuno vagą su slėniais suformavo žemės gelmėse įvykę lūžiai.
Geologų nuomone, Didžiųjų Nemuno kilpų susiformavimą lėmė blokai, atsiradę lūžių susikirtimo zonoje. Tačiau Prie išskirtinio reljefo formavimo prisidėjo ir ledynas bei jo tirpsmo vandenys.
Žmonių apžvalgos aikštelėje prisirenka labai daug. Žinome, kad antrosios stotelės vieta turėtų būti kiek už Škėvonių atodangos, todėl negaištame ir atsargiai slidoku taku leidžiamės žemyn. Netrukus jau matome baltais balionais pasidabinusį „Benu vaistinės“ tarpinį punktą, kuriame mūsų laukia ne tik antspaudai, arbata ir saldainiai, bet ir pietūs.
Nusileidę stojame į eilę prie košės. Perlinė košė su mėsa. Taip pat yra ir be mėsos, grikių košės.
Visos penkios sėdame prie bendro stalo, tad pietūs ne tik skanūs, bet ir linksmi.
Savo pietus akimirksniu pasigardžiuodama sulapnoju ir paprašau dar.
Įveikę 13 trasos kilometrų, pailsime kiek ilgiau. Pietų vieta - su vaizdu į Škėvonių atodangą. Be to jau nueita gera pusė viso žygio. Apima pasididžiavimas savimi, nors kojas vos skaudena, jaučiasi, kad eita.
Be dvidešimties minučių pirmą valandą pajudame į trečiąją trasos stotelę – „Kneipo sodo“ tarpinį punktą. Iki jo mūsų laukia tik trys kilometrai.
Pasistiprinę ir pailsėję, traukiame su naujomis jėgomis. Diena saulėta, eiti dar smagiau.
Trasa veda Nemuno pakrantėje esančios ilgos pievos pakraščiu. Vietovė žema, todėl kojomis minamas takas yra stipriai pažliugęs. Bet juk ne podiumu vaikščioti čia atėjome.
Už gero kilometro vėl sukame į mišką ir kylame į stačią įkalnę. Trasa čia tokia stati, kad žygio organizatoriai įtaisė virves prisilaikyti. Įsikimbant į virvę lipti nėra labai sunku, bet paprakaituoti vis tiek stiprokai tenka. Ši vieta man buvo pati šauniausia žygio atrakcija. Esu labai dėkinga organizatoriams už tai. Deja, kažkam iš žygeivių toji atkarpa tapo paskutine...
Įdomiausia maršruto atkarpa.
Užlipę į kalną, sukame į čia pat prasidėsiančią Birštono vienkiemio gatvę ir linksmai trepsime tolyn. Birštono vienkiemis vaizdų pašykšti, bet prasidėjusią monotoniją išblaško vietinių gyventojų kasdienybė.
Paskui nedidelę trasos atkarpą iki judraus kelio tenka eiti pieva. Pieva šioje vietoje šlapia, o dar žygeivių kojų išminta, tad momentais tenka ne tik pažliugusiu taku maknoti, bet ir balas apeiti. Po žygio teko skaityti žygeivių atsiliepimų, neva, organizatoriai galėjo geriau pasirūpinti tokiomis vietomis. Gal ir galėjo, tačiau man tokios „purvo vonios“ tik atrakcijos suteikė.
Netrukus policininko prižiūrimos kertame judrų kelią ir jau asfaltuota žemyn besileidžiančia gatve riedame į Birštono centrą.
Einame pro „Birštono mineralinius vandenis“, po to sukame į vakar lankytą parką su tvenkiniais ir fontanais, tik šiandien einame jų kita puse.
Už akimirkos pasiekiame trečiąją stotelę - tarpinį punktą „Kneipo sodas“.
Į žygeivio pasus gauname antspaudus ir atsisėdame pasimėgauti labai skania žolelių arbata. Įveikta 16 trasos kilometrų. Kojos dar laiko, tačiau nugara jau primena apie save. Bet nuotaika vis dar puiki, vis dar dūzgia energijos varikliukas.
Trumpai pailsėjusi, pasivaišinusi saldainiais, sudalyvavusi SPA loterijoje, galiu traukti tolyn. Belieka subėgioti į tualetą. Būtų galima ir vandens prisipildyti, bet jo dar turiu pakankamai.
Kita mūsų kompanijos dalis lieka, o mes su drauge be dvidešimt minučių dvi valandos pajudame. Iki kitos stotelės lauks tik 2 kilometrai.
Būsimas takas mums jau gerai pažįstamas. Jis pirmiausiai suka prie vakar mūsų jau lankyto Vytauto kalno, tad norintys gali jį aplankyti. O oficiali trasa eina Vytauto parku iki Nemuno krantinės.
Su pasimėgavimu einu mūsų vakar vaikščiota Nemuno pakrante. Čia toks gražus ruduo. Einame ir grožimės.
Paskui trasa suka prie mūsų vakar apžiūrėto mineralinio vandens garinimo bokšto. Esu dėkinga draugei už sumanymą į Birštoną atvažiuoti penktadienį ir ramiai aplankyti kurorto lankomus objektus. Nors pagrindinius objektus būtų galima apžiūrėti ir šiandien, bet tai padaryti nebūtų gera dėl minios lankytojų.
Pasiekti ketvirtą tarpinį punktą – „Laisvalaikio terapija“, kuris buvo pastatytas kiek toliau už vandens garinimo bokšto, tetruko gerų 20 minučių. Punkte gavome ne tik antspaudus, bet ir nedidelius skanių „Saulės grūdo“ kukurūzų trapučių maišelius. Šiame punkte taip pat galima prisipildyti talpas vandeniu.
Taisomės ant suoliukų ir pasistipriname. Pajaučiu jau įveiktų 18 žygio kilometrų žymę, nes vos prisėdęs kūnas apsunksta. Tačiau vidinis varikliukas, nors ir pasilpęs, bet dar verda.
Užkandę kylame ir dvidešimt minučių po dviejų patraukiame tolyn. Nes žinome, jog kuo ilgiau sėdėsime, tuo labiau aptingsime. Be to laikas spaudžia, nes turiu spėti į paskutinį autobusą.
Iki paskutinio tarpinio punkto lauks 4 kilometrų ilgio kelias.
Trasa netrunka įsijungti į Nemuno pakrante vedančią krantinę. Kūnas atsigauna išvydęs puikią panoramą.
Tačiau šioje atkarpos dalyje pasijunta didesnis kiekis žmonių. Ir nieko keisto, nes šia maršruto dalimi žygiuoja ir 15 kilometrų trasą pasirinkę žygeiviai. Labai daug žygiuojančių su šunimis ir vaikais. Nespėju dairytis tai į dūkstančius šunis, tai į Nemuno vingių grožį.
Už gero pusantro kilometro takas suka į šoną, o mūsų trasa Nemuno pakrante veda siauru miško taku.
Čia tenka kiek sumažinti įprastą tempą, nes daug kur belieka jungtis į žygeivių vorelę ir eiti jos tempu. Be to tenka saugotis pro kojas ištisai bėgiojančių šunų. Ne todėl, kad jie baisūs, bet kad neužminčiau.
Prieš akis - įprastas nežymiai vingiuojantis bei tai į nedidelę kalvą lipantis ar žemyn besileidžiantis miško takas. Kurį laiką vaizdus užstoja medžiai. Tačiau jiems praretėjus, pavyksta akis atgaivinti rudenėjančia panorama.
Kažkur takas nužemėja, tenka perbristi nedidelį upelį. Netgi ne upelį, o žygeivių kojomis jau išmintą plačią purvo masę. Atrodo, ko jau ko, o purvo procedūros čia išvengti nepavyks. Vėl gi, gal kam tai sukėlė nepasitenkinimą, o mane sužavėjo. Ne, ne purvas, o žmonės. Kuomet priešais žygiuojantis paduoda ranką ar pasuka ant kelio iššokusią medžio šaką, ar pataria, kuria vieta saugiau eiti. Kuomet visai nepažįstami žmonės tarsi seni draugai vieni kitiems šypsosi, juokiasi, bendrauja ir „skaldo bajerius“. Kuomet apima toks geras bendruomeniškumo jausmas. To jausmo šiame žygyje buvo labai daug.
Pagaliau pasiekiame paskutinę trasos stotelę – tarpinį punktą „Perskindol“. Įveikti 22 kilometrai. O jei dar skaičiuosime mums tekusį kelią nuo autobusų stotelės iki starto vietos, tai ir visi 24. Galima sakyti, savo trasą beveik įveikėme. Tačiau nepasiduosime, užsidėsime į žygeivių pasus antspaudus, atsigersime arbatos ir trauksime tolyn iki finišo. Juk liko paskutiniai 3 kilometrai.
Šis punktas ne šiaip sau pavadintas „Perskindol“: kojos iš tikrųjų pavargę, keliai dega.
Dešimt minučių po trečios valandos pajudame. Maršrutas vėl ves miško keliuku. Kai kur jis susiaurėja ir tenka labai iš lėto eiti vorele. Paskui įsukame į platesnį kelią, o medžių properšose galime pasigėrėti panorama.
Kelias ramus, žygeiviai prasisklaidę, tad einame kiekviena panirusi į vidinę meditaciją. Nors vaizdai aplinkui labai gražūs, bet norisi likusį atstumą įveikti kuo greičiau. Iš vidinių minčių kaikur pažadina kliūtys, kurias tenka apeiti arba perlipti.Ši žygio dalis labai vaizdinga. Manau, poilsiaujant Birštone, šia atkarta žygį nuo Birštono iki Prienų galima susiorganizuoti savarankiškai, o grįžti autobusu.
Akys nušvinta kitoje upės pusėje pamatę Prienus.
Kažkurioje vietoje Nemunui pasitraukus, liko užpelkėjusi vagos dalis. Atsiranda jėgų, suku iš kelio ir lendu į krūmokšnius fotografuoti.
Paskutiniai trasos trys kilometrai buvo patys ilgiausi. Nors gražu, bet jau norisi poilsio. Turbūt ne tik mums.
Dar keletas amžinybių – ir prieš akis tas išganingas ženklas ir jau pažįstama vieta.
Belieka paskutiniai žingsniai.
Iškart patraukiame prie registracijos stalelių užregistruoti savo finišo. Ketvirta valanda. Panašiu metu finišavusių žmonių – minios, tenka palaukti eilėje. Kol laukiame, klausomės renginio vedėjų pateikiamos informacijos apie žygio eigą ir rezultatus. Mūsų 25 kilometrų trasą žygeiviai įveikė vidutiniškai per 6 valandas (vidutinis žygeivių greitis - 4,17 km/h). Mes užtrukome daug ilgiau, nors atrodo, kad koja už kojos tikrai nėjome ir ilsėjomės, palyginus, nedaug. Tačiau ne dėl rekordo juk žygiavome, svarbu, kad didelį malonumą apturėjome.
Gaunu diplomą ir medalį, taip pat indelį košės jėgoms atgauti. Esu labai pavargusi, bet širdyje – geras jausmas. Pasirinkusi 25 kilometrų trasą, tikrai neprašoviau, nes man tas atstumas buvo pats tas.
Dabar lauks dar vienas kelių kilometrų žygis – į Prienų autobusų stotį. Kulniuojame sparčiu žingsniu. Lengvai pasiekiame kelią ir tiltą. Tada jau pažįstamomis gatvėmis miname iki autobusų stoties. Iš karto nusiperkame bilietus. Iki autobuso laiko dar yra, tad patraukiame į kavinę. Ją veikiančią rasti ne taip paprasta, tenka apsukti nemažą ratą ir sugrįžus prie stoties, laisvas vietas rasti šalia esančioje picerijoje.
Atsigaunu. Į autobusą įlipu per dieną iš viso nužygiavusi 30 kilometrų. Belieka ilgas kelias namo.
Grįžusi iškart užsiregistruoju kitam „Trenkturo“ žygiui.
Naudoti informacijos šaltiniai:
www.nemunokilpomis.lt;
www.visitbirstonas.lt
nemunokilpos.lt/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą