Helsinkis.

Ką veikėme Talino apylinkėse, aprašiau čia.  

2017-08-21. Pirmadienis. Helsinkis.

Laivybos kompanijos „Tallink“ bilietus maršrutu Talinas – Helsinkis – Talinas pirkau vos tik įsigijusi autobuso bilietus. Laivo bilietai iš viso vienam žmogui atsiėjo 45 eurus. Žinoma, galima buvo juos įsigyti labai anksti ir išleisti tik po 40 ar 35 Eur, tačiau nenorėjau pirkti, kol kišenėje neturėjau autobuso bilietų.

Rūpėjo Helsinkyje praleisti kuo daugiau laiko, todėl išvykimo iš Talino laiką pasirinkau 07:30.

Kartu su bilietais elektroniniu paštu atsiųstoje atmintinėje keleiviui nurodoma, kad į reisus Talinas – Helsinkis ir Helsinkis – Talinas galima registruotis internetu likus ne daugiau kaip 24 valandoms iki išvykimo. Laivu plauksiu pirmą kartą, todėl nežinau tvarkos. Tad dėl šventos ramybės dar sekmadienį atvykusi į Talino autobusų stotį užsiregistruoju internetu. Registracija paprasta, tačiau įlaipinimo dokumentų telefone neišsisaugojau, todėl nusprendžiu plaukimo dieną eiti prie uosto terminalo registracijos langelio. Informacijoje besiregistruojantiems terminale keleiviams patariama registracijai atvykti likus valandai iki išvykimo.

Nuo mūsų viešbučio iki uosto D terminalo, nuo kurio pajudės mūsų laivas į Helsinkį, nueiname per 25 minutes. Pakeliui fotografuoju, o nebedaug likus jau nebeskubame ir dairomės po uostą. 20 minučių spartesniu žingsniu be jokių pašalinių užsiėmimų būtų buvę sočiai.

Prie terminalo matome stovintį didelį laivą, tačiau jis ne mūsų. Mūsų laivo „Megastar“, prisišvartavusio tolėliau, tik žalia juostelė kišo.

Matome, kad pro kelis vartus vienas po kito važiuoja automobiliai, o pėstiesiems skirtas įėjimas yra D terminalo dešinėje. Laisvo laiko iki išvykimo dar turime, todėl įkišame nosį į uosto teritoriją.

Tačiau labai greitai grįžtame atgal ir patraukiame savo laivo ieškoti.

Įėję į D terminalo pastatą, iškart pamatome nuorodas ir akimirksniu viskas pasidaro aišku. Apačioje yra bagažo saugykla, kavinė ir pramogos. Antrame aukšte – keleivių registracija, o trečiame - įlaipinimas į laivus.

Kaip jau minėjau, kelionei esame užsiregistravę internetu, bet įlaipinimo dokumentų neišsisaugojau, o internete ieškoti dokumentų patingau. Be to tik aš viena turiu išmanųjį telefoną, o neaišku, kokius patikros vartelius teks praeiti. Todėl nusprendžiame eiti prie registracijos langelio ir prašyti, kad darbuotoja atspausdintų bilietus. Darbuotoja nenoriai atspausdina abiejų segmentų bilietus, o mes apsidžiaugiame, kad Helsinkyje neteks gaišti laiko registracijai.

Kylame į viršutinį aukštą. Prie vartelių skenuojame bilietus. Varteliai visiškai paprasti, tikrai drąsiai galėjome eiti ir su vienu išmaniuoju telefonu. Be to prie vartelių budi darbuotojai, kurie būtų padėję, jei praeiti nesisektų.

Keleivių laipinimas pradeda 06:50. Darbuotojas atidarė užkardą ir didelė minia patraukiame ilgais koridoriais.

Atsidūrę laivo 8 aukšte, pirmiausiai plane išstudijuojame, kur esame ir bandome ieškoti laivo 10 aukšte esančio denio. Tiesa, iš pradžių sekėsi sunkiai. Nors buvo pakabinta nuoroda, bet kažkodėl suabejojome, ar galima vaikščioti pro kajutes vedančiu koridoriumi. Tačiau neradę kito pasirinkimo, įsidrąsiname pereiti ilgu koridoriumi, už kurio ir buvo durys į denį. Kartu nuvedame ir du taip pat besiblaškančius lietuvaičius.

Nors dangus niaukstosi, bet rytas šiltas, o diena žadama be lietaus. Vaikštinėju po denį ir negaliu patikėti, kad pagaliau ir aš keliausiu didžiuliu daugiaaukščiu laivu.

Išplaukiame gal dešimt minučių ankščiau, 07:20. Paskui save palikdamas smulkių bangelių taką laivas lengvai slysta vandens paviršiumi. Jei ne tolstantys Talino krantai, turbūt nė nesuprasčiau, kad plaukiu, nes laivas dirba labai tyliai. Prieš akis laukia dviejų valandų kelionė Suomijos įlankos vandenimis.

Talinas iš akiračio pabėga labai greitai. Po to dar kurį laiką lydi tolumoje likę Estijos pakrantės.

Vandens begalybė, stiprėjantis vėjas ir dabar jau kada ne kada vos sujudantis laivas leidžia patikėti, kad esu jūroje. Tolumoje į kitą pusę plaukia mus namo parplukdysiantis laivas.

Kai akis pradeda kankinti monotonija, o kūnas pajunta šaldantį vėją, nusprendžiame eiti pasidairyti po laivą. Jis gana prabangus, modernus ir pilnas kavinių bei poilsio zonų. Yra vaikų žaidimų kambarys.

Žmonių laive labai daug. Keleivių zonoje yra daug daiktų saugojimo kabinų, o turbūt nebe pirmą kartą plaukiantys saldžiai snaudžia minkštuose krėsluose.

Pasidairome po kavinių vitrinas.

Nors kainos laive nemažos, bet nusiperkame po didelį sumuštinį. Kaina 4,80 Eur. Nepigūs, bet skanūs ir švieži.

Atsisėdę jaukioje zonoje juos skaniai suvalgome.

Vėliau apimtos nuobodulio vėl šmirinėjame po laivą. Ieškome laivo plane parodyto sodo, o pasirodo, jis ir yra ten, kur valgėme sumuštinius.

Jei kam aktualu, laive veikia wifi, jo slaptažodis būna nurodytas ant laivo bilieto. Bet ryšys silpnokas, todėl naudojausi savo operatoriaus ryšiu, kuris Telia operatoriaus klientams Skandinavijos šalyse yra nemokamas. Nors kai kada neveikia ir jis.

Plaukimas neprailgo. Tai laivas, tai jūra, o netrukus jau stebime tolumoje pasirodžiusius Suomijos krantus.

Žavi nedidelės ir didesnės Helsinkio archipelago salos bei artėjanti pakrantė.

Dar kiek ir mūsų laivas švartuosis Vakariniame Helsinkio uosto terminale.

Stebėjausi, kaip toks didelis laivas gali taip švelniai prisišvartuoti. Tikėjausi bent menkučio krestelėjimo.

Išlaipinimas vyksta greitai. Išlipę dar užeiname į uosto išvykimo zoną. Apsižiūrėję, kad grįžti į Taliną turėtų būti taip pat paprasta, kaip ir išvykstant iš jo, patraukiame prie pirmojo pažinties objekto.

Vakarinis – Länsiterminaali Helsinkio uostas, atrodo, yra naujai įrengtas. Laivybos kompanijos „Tallink“ laivai „Star“ ir „Megastar“ čia stoja ir išplaukia tik nuo 2017 metų pradžios, todėl aplink dar tik kuriama infrastruktūra ir mums tenka gabaliuką eiti pro remontą slepiančias užkardas ir ūžiančią techniką.

Sprendėme klausimą, ar iki pirmo apžvalgos objekto važiuoti ar eiti, nes iki jo nepatogu nei važiuoti, nei eiti. Žemėlapis rodo keturių kilometrų atstumą, tačiau mes tramvajumi pavažiuotume tik du. Todėl nutariame vis tik eiti, nes galbūt dar ką įdomaus pamatysime pakeliui.

Tačiau jei kam aktualu, Helsinkio miesto transporto tinklapis yra čia: https://www.hsl.fi/en .

Deja, nors ir planavome, mums pasinaudoti visuomeniniu transportu Helsinkyje neteko.

Taigi, remontuojamomis gatvėmis ir naujos statybos pastatais užpildytais kvartalais patraukiame prie monumento suomių kompozitoriui Sibelijui.

Helsinkio gyventojai turi „sisiojantį“ berniuką, tiksliau – visą berną, net 8,5 metrų aukščio. 2014 metais vykusios meno parodos metu skulptūra buvo atidengta Helsinkio centre. Projektui pasibaigus, 2016 metais skulptūra perkelta į atokų Vakarinį kvartalą. Juokaujama, kad skulptūra perkelta į tinkamą vietą, mat ji labai gerai atspindi iš Talino sugrįžusius ir tempiančius alkoholio dėžes bei vos ant kojų pastovinčius girtus suomius.

Vakarinis kvartalas atrodo visai jaukiai. Siauros tarp namų esančios gatvės yra gana tylios. Tylą sudrumsčia nebent komunalinių įmonių transportas arba kaimynystėje vykstantys statybų darbai.

Nė nepastebime, kaip prieiname žiedais pasipuošusį Ruoholahdenkanava kanalą.

Kol ramiai žingsniuojame gatvėmis, trumpai papasakosiu Helsinkio istoriją. Siekdamas konkuruoti su Talinu, Švedijos karalius Gustavas Vaza Vantaanjoki upės žiotyse 1550 metais įkūrė miestą. Deja, miestas plėtėsi labai lėtai ir jo centras į dabartinio centro vietą buvo perkeltas tik 1600-aisiais.

Helsinkis tapo sostine tik 1812 metais, kuomet Rusijos įtakos zonoje buvusi Suomijos didžioji kunigaikštystė gavo autonomiją. Helsinkyje juntama buvusi caro valdymo įtaka, nes jis primena Rusijos miestus - soborai, kupolai, architektūra. Bet tuo pačius Helsinkis yra labai erdvus, kosmopolitiškas miestas.

1917 metais Suomijai atgavus Nepriklausomybę, Helsinkiui teko iššūkis tinkamai atlikti sostinės vaidmenį. Miestas suklestėjo ir jau 1952 metais gebėjo organizuoti Olimpines vasaros žaidynes.

Vėlesniais metais ir dabar Helsinkis yra tapęs svarbiu kultūros, pramonės, ekonomikos ir politikos centru. Šiuo metu mieste gyvena 580 tūkstančių gyventojų.

Kirtę kanalą ir už jo esančią modernią aikštę, sukame į žalia zona vingiuojantį neplatų keliuką. Helsinkyje yra daug dviračių takų. Dviratis čia yra labai populiari transporto priemonė. Ir jei pas mus dviračių takai yra daugiau simboliniai, tai šiame mieste tenka žiūrėti, kad šiukštu neįžengtumei į dviračių taką, nes važinėjančių yra labai daug. Tiesa, šalia dviračių tako paprastai eina ir pėsčiųjų takelis.

Taigi, besidairydamos ne automobilių, o atvažiuojančių dviratininkų, patraukiame, kaip aš pavadinau, pro kapinių kvartalą. Šioje vietoje ko gero yra viso miesto kapinės, nes žemėlapyje nurodytos skirtingų tikėjimų gyventojų laidojimo vietos.

Ar kažkuo įdomios Helsinkio kapinės, nesu radusi informacijos, todėl niekur ir neklaidžiojame. Tik pasidairome į pakeliui esančias ir primenančias mūsų krašto kapines bei iš tolo apžiūrime bažnyčias.

Kelias iki monumento prailgo. Jau pradedu gailėtis nusprendusi eiti pėsčiomis. Tačiau dabar jau tikrai nieko kito nebelieka, tik eiti, o akiratyje pasirodęs Taivallahti įlankos vanduo pasisavina mūsų dėmesį.

Už dar kelių šimtų metrų akis džiugina labai suomiškas vaizdas.

Nuo Vakarinio uosto iki monumento suomių kompozitoriui Sibelijui ėjome valandą.

1967 metais atidengtą monumentą, skirtą suomių kompozitoriui Sibelijui, sudaro vienoje pusėje pastatyta kompozitoriaus skulptūra, kitoje - vargonus vaizduojantis iš daugiau nei 600 metalinių vamzdelių susidedantis ir 24 tonas sveriantis kūrinys.

Šis monumentas yra geriausiai žinomas ir labiausiai lankomas Helsinkio turistinis objektas. Žmonių iš tiesų čia yra labai daug. Bet kitko ir nereikėjo tikėtis, nes ateidamos matėme stovinčią dešimtį autobusų, atvežusių turistus.

Lankytoją sudomins faktas, kad pastačius vargonus primenančią skulptūrą, autorių pasiekė pastabos, neva Sibelijus vargonams muzikos sukūrė labai mažai, todėl pavaizduoti vargonai neatitinka kompozitoriaus kūrybos. Teko atsižvelgti į pastabas ir taisant padėti, nuspręsta šalia vargonų pastatyti kompozitoriaus biustą.

Neapsikentę nemažėjančios masės žmonių, monumentą apžiūrime prabėgomis ir sukame į tylesnį Sibelijaus parko takelį. Labiau nei monumentas nustebina čia pat tupinčių paukščių pulkas. Draugų padedama sužinau, kad tai - baltaskruostės berniklės. Specialiai palieku kažkieno kojas, kad būtų galima įsivaizduoti paukščių dydį.

Sibelijaus parku patraukiame prie kito numatyto pamatyti objekto.

Visą dieną stebino žalieji miesto plotai ar akmenynai. Žiūrėk, eini gelžbetonio pastatų tankiai apstatytomis gatvėmis, staiga nei iš šio nei iš to pasimato žalias lopinėlis su pilkuojančiais akmenimis.

Pagal tolimesnį planą turėjome traukti iki Olimpinio stadiono. Bet Olimpinės ugnies - apžvalgos bokštas šiuo metu neveikia, todėl miesto gatvėmis einame prie 1971 metais pastatytame šiuolaikiniame moderniame pastate įsikūrusios Helsinkio Operos.

Nuo Operos sukame prie Toolonlahti ežero, kur apžiūrėsime lauke esantį amfiteatrą.

Po to žingsniuojame jaukiu parku, nutįsusiu Toolanlahti ežero pakrante.

Ežero pakrantė maps.me žemėlapyje pavaizduota kaip vaizdinga vieta, bet fontanas ežere neveikia, tai tiek ir to vaizdo. Tvarkingas bei jaukus parkas ir tiek. Daug labiau patiko jame esantys vieši tualetai: švarūs, patogūs, modernūs ir nemokami.

Paskui jau gatvėmis raitome iki dar vieno objekto.

Eilinė Helsinkio gatvė.

Nors Helsinkį įsivaizdavau būsiantį pilką ir beveidį, bet kol kas miestas man patinka. Kažkur modernaus kvartalo viduryje pamatome eilinę žalią erdvę su akmenų kauburiu. Nuo jos traukiame tai į pakalnę, tai į kalvą vedančiomis gatvėmis.

Dar kiek ir trepsime prie dar vieno viduryje miesto esančio akmenyno. Čia ir bus mūsų lankomas objektas. Tiksliau – ne šiaip objektas, o neįprasta bažnyčia.

Paskui kitus turistus lipame per akmenis ir traukiame palei žalią apvalų kupolą.

Jei paprastai į bažnyčią įeinama per šventorių, tai į pastarąją įžygiuojame per stogą.

Bažnyčią uoloje – Temppeliaukion kirkko - galiu pavadinti pačiu įdomiausiu ir originaliausiu Helsinkio lankomu objektu.

Nusileidę nuo stogo iš pradžių užeiname į bažnyčios kavinę. Kavos nenorime, tačiau suvilioja informacija, kad kavinėje galima pigiau nusipirkti bažnyčios uoloje lankymo bilietą, kuris čia kainuoja tik 2,50 Eur. Po to šaligatviu sukame link įėjimo.

Prie bažnyčios durų lankymo bilietas kainuoja 3 eurus. Darbuotojai kažką nusiunčia pirkti bilietų, o mes ramiai įeiname į vidų.

Įdomu tai, kad bažnyčia šioje vietoje buvo planuojama statyti jau 1906 metais. Tačiau statytojai tai nerado pritarimo, tai sutrukdė vykę karai. Todėl bažnyčia buvo pastatyta tik 1969 metais. Bažnyčia dengta variniu kupolu, prilaikomu gelžbetoninių sijų. Iki vidurdienio saulės spinduliai apšviečia pastato vidų ir ledynmečio laikotarpiu ledynų išgraviruotą altoriaus sieną.

Šis dabartiniais laikais žadą atimantis statinys prieš daugelį metų atlaikė pasipiktinusių tikinčiųjų negatyvių emocijų išraiškas. Dar statoma bei tik pastatyta Temppeliaukion kirkko bažnyčia buvo ne kartą ištepliota, aprašinėta. Mat žmonės tikėjosi sulaukti tradicinės bažnyčios, o šią moderniąją tevadino velnio bunkeriu ir panašiai.

Tačiau nepaisant tikinčiųjų neigiamų nuostatų, žmonės plūdo pasižiūrėti tokių neįprastų maldos namų. Apie Temppeliaukion kirkko rašė laikraščiai, todėl garsas apie ją pasklido toli. Taip bažnyčia sutraukė ir vis dar traukia tūkstančius lankytojų ir turistų.

Tiesa, bažnyčia yra populiari vieta ateiti paklausyti koncertų ar tuoktis.

Nuo 2004 metų bažnyčia yra paskelbta saugomu vertingu objektu.

Lipame į balkoną ir kurį laiką čia pasėdime. Užtenka iš bažnyčios išeiti didelei turistų grupei ir joje pasijunta visiškai kita aura. Ramiai groja vargonų muzika.

Būtų galima sėdėti ir sėdėti, tačiau diena jau įsibėgėjusi, o mes apžiūrėjome tik mažą kruopelytę Helsinkio miesto. Todėl patraukiame į gatvę.

Plačiomis ir judriomis gatvėmis kreivuliuojame iki dar vieno objekto - aukštomis kolonomis su sirenų skulptūromis pasidabinusių 1931 metais pastatytų Parlamento rūmų. Nuo pat rūmų atidarymo, o ypač karo metais, čia buvo priimami esminiai šalies sprendimai. Sekmadieniais, o vasaros metu ir darbo dienomis tam tikromis valandomis į rūmus yra organizuojami gido vedami turai.

Deja, aplink rūmus vyksta remonto darbai, todėl tik iš tolo dirstelime į aukštų kolonų paramstytą pastatą ir sukame į Kamppi centrą.

Plačia aikšte einame prie Tylos koplyčios – Kamppi Kappeli.

Ši dar viena neįprasto dizaino ir ovalios formos bažnyčia yra prie Kamppi prekybos centro. Pagrindinės salės aukštis siekia 11 metrų. Šviesa, kaip ir bažnyčioje uoloje, patenka per lubas. Tylos koplyčios paskirtis – pakviesti žmones užeiti ir minutę pabūti tyloje su savo mintimis, todėl yra įrengta atskira tylos zona. Rašoma, kad šioje koplyčioje nevyksta vestuvių ar krikštynų, tik ryto pamaldos.

2010 metais koplyčia kartu su gretimų pastatų kompleksu yra pelniusi pasaulinį architektūros dizaino apdovanojimą.

Po to traukiame link traukinių stoties.

1919 metais atidaryta Centrinė Helsinkio traukinių stotis laikoma miesto Art Nouveau stiliaus perlu. Stotis kasdien aptarnauja 200 tūkstančių keleivių. Taip pat skaičiuojama, kad 400 tūkstančių žmonių praeidami pro šalį pasitikrina laiką pagal ant beveik 49 metrų aukščio esančio bokšto laikrodį. Šie oficialiame Helsinkio turizmo gide pateikti skaičiai, atrodo, yra sunkiai suvokiami. Tačiau vos pasukę į palei stotį vedančią labai plačią gatvę, atsiduriame tikrame skruzdėlyne. Čia yra ne tik traukinių stotis, bet ir pagrindinis miesto visuomeninio transporto mazgas. Gatve nenustojamai važinėja tramvajai ir miesto autobusai, po žeme dunda metro traukiniai, šaligatviai pilni einančių, stovinčių, laukiančių žmonių.

Atmetame mintį užeiti į traukinių stotį, nes norisi kuo greičiau pabėgti iš šio kunkuliuojančio katilo.

Apie Centrinę Helsinkio traukinių stotį pridėsiu nebent tiek, kad šio architektūros paminklo išskirtinėmis detalėmis yra laikomas laikrodžio bokštas ir kelios žibintininkų skulptūros.

Akis patraukia vaizdas į traukinių stoties aikštę.

Eismas ir judėjimas čia labai intensyvus, tad patingime eiti artyn prie tų dailių pastatų ir į aikštę pasižiūrime iš tolo.

Prabangia pėsčiųjų Keskuskatu gatve leidžiamės tolyn. Gatvę juosiančiuose moderniuose pastatuose įsikūrę parduotuvės ir kavinės, praeivius linksmina gatvės muzikantai. Helsinkio dvasia dar labiau įsiskverbia į širdį.

Keskuskatu gatvė atsimuša į Svenska teatern - Švedų teatrą. Šiame teatre vaidinimai vyksta tik švedų kalba, o suomių kalba rodomi titrai. Šįmet (2017 metais) švedų teatras kaip tik švenčia 150 metų jubiliejų. Rekomenduojama apsilankyti teatro viduje, ne vien pažiūrėti spektaklio, bet tiesiog pasigėrėti interjeru, nes jis yra prabangus ir neeilinis. Tik mes šią rekomendaciją paprasčiausiai pamiršome ir nužygiavome tolyn.

Švedų teatru šis teatras pradėtas vadinti nuo 20 amžiaus pradžios, kuomet teatro vadovu buvo švedas, pritraukęs nemažai aktorių ir atlikėjų iš Švedijos. Tokiomis aplinkybėmis buvo nuspręsta čia įkurti Švedijos kultūros židinį.

Beje, šiame teatre buvo atlikta nemažai J. Sibeliaus premjerinių kūrinių.

Nuo teatro sukame Esplanadinpuisto parku.

Beveik dviejų hektarų plotą užimantis Esplanadinpuisto park – Esplanadės parkas, tarp vietinių dažnai vadinamas tiesiog Espa. Šį 19 amžiuje įkurtą parką drąsiai galima vadinti Helsinkio širdimi ir netgi vienu populiariausių parkų visoje Suomijoje. Čia žmonės ateina praleisti laiko, pasimatyti su draugais, pasiklausyti muzikos, iškylauti, pasižiūrėti į kitus ir save parodyti.

Pirminis šios žalios zonos įrengimo tikslas buvo miesto apsauga nuo gaisrų, nes dauguma namų buvo mediniai, o mūriniai dar tik pradėti statyti.

Trimis medžių linijomis apsodintas parkas papuoštas skulptūromis, gėlėmis ir fontanais.

Rytinės parko dalies pradžią rodo Esplanadės koplyčia, o vakarinės – Švedų teatras.

Espa parką puošia ne viena skulptūra. Parko centre stovi 1885 metais pastatyta skulptūra, skirta poetui ir Suomijos himno autoriui Johanui Liudvikui Runebergui. Beje, tai kartu ir pirmasis viešoje vietoje Helsinkyje pastatytas paminklas. Šalia skulptūros esantis gėlynas yra persodinamas tris kartus per metus.

Esplanadės koplyčia Kappeli– tai 1867 metais pastatytas istorinis Helsinkio restoranas. Anot legendos, kadaise šioje vietoje nedidelėje pašiūrėje jaunas piemuo pardavinėjo pieną. Jaunuolis buvo šaukiamas pastoriumi, o jo pašiūrei prilipo koplyčios pavadinimas.

Priešais koplyčią yra vasaros scena, kurioje vyksta koncertai.

Parke taip pat yra keturi dailių formų istoriniai mediniai kioskai. Pirmasis buvo pastatytas 1893 metais.

Praėję visą Esplanadės parką, pamatome Havis Amanda skulptūrą. 1908 metais atidengta nuogos moters skulptūra papuoštas fontanas iš pradžių buvo sulaukęs daug diskusijų. Tačiau dabar tai populiari jaunimo susibūrimų vieta.

Kvepia čia pat esantis turgus, tačiau sukame į kitą pusę link dar vieno žymaus Helsinkio objekto.

Perėję siaura gatve patenkame į Senato aikštę, kurioje puikuojasi Helsinkio katedra ir Aleksandrui II pastatytas paminklas.

Rytinėje aikštės pusėje stovi 1822 metais pastatyti didingi Senato rūmai. Iki 1918 metų čia dirbo visos šalies valdžia, paskui rūmai tapo Vyriausybės darbo vieta. Ant Senato rūmų kabo seniausias laikrodis visoje Suomijoje.

Projektuojant šią aikštę, į Senąjį turgų buvo iškelti čia prekiaudavę prekybininkai. O nedidelė medinė Ulrikos Eleonoros bažnyčia patraukta į kitą vietą. Aikštėje yra palikta pažymėta buvusios bažnyčios vieta.

Priešais Senato rūmus stovi 1832 metais pastatytas pagrindinis universiteto pastatas.

Beveik 11 metrų aukštį siekianti Rusijos imperatoriaus ir Suomijos kunigaikščio Aleksandro II skulptūra puikuojasi aikštės viduryje. Po kelių metų buvo pristatyta Teisės, Šviesos, Taikos ir Darbo skulptūros.

1899 metais prasidėjus Suomijos „rusinimui“, ši skulptūra vietoms gyventojams tapo tarsi savotiška rezistencine kova. Žmonės prie paminklo atnešdavo gėlių, norėdami parodyti pagarbą gerajam carui Aleksandrui II.

Suomijai 1917 metais atgavus nepriklausomybę, buvo reikalaujama skulptūrą nugriauti. Tačiau sprendimas buvo vilkinamas, o ji, šiuo matu tapusi populiariu traukos objektu, taip ir liko stovėti.

Išskirtinis aikštės objektas yra 1852 metais pastatyta Helsinkio katedra (Tuomiokirkko). Tiesa, pačioje pradžioje šventovė turėjo Rusijos caro Nikolajaus I garbei suteiktą pavadinimą. Vėliau, Suomijai atgavus Nepriklausomybę, bažnyčia pradėta vadinti Didžiąja Helsinkio katedra.

Katedra yra ne tik Helsinkio miesto vizitinė kortelė, bet ir visos Suomijos simbolis. Nuo Katedros stogo į miestą žvelgia 12 apaštalų skulptūros. Katedros šone esančioje kriptoje veikia parodų salė, o viduje yra suvenyrų parduotuvė.

Nusistebime Katedros vidaus kuklumu ir patraukiame tolyn į gatves.

Grįžtame į Turgaus aikštę, tačiau nuo jos vėl susilaikome, nes sukame į Katajanokka rajoną link net tūkstantį tikinčiųjų galinčios sutalpinti Uspenskių katedros - Uspenskin katedraali.

1868 metais pastatyta bažnyčia yra laikoma pačia didžiausia Ortodoksų bažnyčia visoje vakarų Europoje. Raudonų plytų su 13 aukso kupolų, vaizduojančių Kristų ir 12 apaštalų, pastatas parodo Rusijos įtaką Suomijos istorijai.

Katedros pavadinimas kilęs nuo senosios slavų bažnyčios „uspenie“ reikšmės, reiškiančios pravoslavų.

Vienas įdomesnių katedros gyvavimo istorijos faktų buvo 2007 metais įvykdyta vagystė, kurios metu buvo pagrobtos 19 amžiuje tapytos stebukladario Nikolajaus ikonos, kurios taip ir nerastos bei nebuvo atkurtos.

Deja, pirmadienį bažnyčia uždaryta, todėl tik apeiname aplinkui ir pasigrožime apylinkių panorama.

Už cerkvės stovi raudonų plytų pastatai – tai nuo 19 amžiaus veikę Katajanokka rajono sandėliai. Ši miesto dalis turizmo giduose pristatoma kaip labai vaizdinga, bet nusileidę ten eiti patingome.

Grįžtame link Turgaus aikštės.

Po atviru dangumi esančioje Kauppatori - Turgaus aikštėje galima nusipirkti ne tik maisto produktų ar užkandžių, bet ir suvenyrų bei drabužių/galanterijos prekių. Aikštėje įsitaisiusioje kavinėse šiltesnę vasaros dieną galima pasislėpti nuo kaitrios saulės, o vėjuotą dieną – rasti užuovėją. Nors Suomijos kainos lietuviškai kišenei yra didelės, bet labai smagu pasidairyti į prekystalius su jūros gėrybėmis. Jų kainos prasideda nuo 12 ir siekia daugiau nei 20 eurų. Planavome vieną lėkštę su jūros gėrybėmis pirkti per pusę, tačiau pamatę, kokios nedidelės porcijos yra pateikiamos, šio sumanymo atsisakome ir nusprendžiame vėliau pasistiprinti iš namų įsidėtais užkandžiais.

Turgaus aikštėje matosi pirmasis viešoje Helsinkio aikštėje pastatytas paminklinis akmuo carui. Tai aukštas obeliskas su Rusijos simboliu – dvigalviu ereliu viršuje, pastatytu caro Nikolajaus I ir carienės vizitui.

Pasidairome į pagrindinį Helsinkio miesto administracinį pastatą - čia pat esančią Rotušę – Kaupungintalo.

1833 metais pastatytas pastatas priklausė prabangiam viešbučiui, kuriame apsistodavo aukšto rango pareigūnai. 1901 metais pastatas buvo išpirktas miesto reikmėms, o viešbutis kiek vėliau išsikėlė. Rotušė buvo renovuota ir iki šių dienų išliko tokios pat struktūros.

Tolumoje matosi netoli Uspenski katedros esantis 2014 metais pastatytas ir į 40 merų aukštį pakylantis apžvalgos ratas. Rašoma, kad juo pasisukti kainuoja 12 Eur. Sukimosi laikas – apie 12 minučių. Prieš kelionę internete apžiūrėti nuo apžvalgos rato matomi vaizdai į Helsinkio ir Uspenski katedras bei Turgaus aikštę mūsų nesuvilioja.

Pakrante traukiame į pietinę miesto dalį. Pakeliui matosi raudonų plytų spalvos Vanha Kauppahalli – senoji 1889 metais įkurta turgavietė, kurioje prekiaujama žuvimi, mėsa, pieno produktais, daržovėmis.

19 amžiuje miesto turgavietės paprastai kurdavosi po atviru dangumi. Tačiau pastačius turgaus pastatą turgavietėje buvo tikimasi didesnės higienos ir tvarkos.

Už savęs palikdamos puikią miesto panoramą einame pakrante tolyn. Šioje krantinėje mane ištiko pati didžiausia meilė Helsinkiui, kurią jaučiu dar ir dabar, rašydama šį dienoraščio lapą.

Mano maps.me žemėlapyje sužymėti lankymo objektai rodo sukti į šalį. Tačiau šioji Helsinkio pakrantė tokia graži, kad nors persiplėšk. Vis tik laikomės plano ir nuo krantinės į kalvą vedančia akmenine gatve pasukame prie 1864 metais pastatytos įspūdingos raudonų plytų Saksalainen kirkko – Vokiečių bažnyčios. Net jei bažnyčia ir uždaryta, nuo jos smagu pasidairyti į Helsinkio miestą.

Šioje vietoje 19 amžiuje gyveno vokiečių bendruomenė, kuri išsikovojo teisę turėti savo maldos namus. Bažnyčios aplinka labai romantiška, todėl ją lankyti pamėgo jaunavedžiai.

Akmenine gatve kylame aukštyn į 30 metrų aukščio gėlynais ir retais augalais pasipuošusio Tahtitorin vuori kalno parką, kurio viršūnėje stovi Helsinkio observatorija. Nors parkas įkurtas tik 1900 metais, observatorija pastatyta 1834 metais. Jos statybas inicijavo Helsinkio universitetas. Šiuo metu observatorija naudojama moksliniams tikslams, tačiau dangaus kūnų stebėjimai nėra pilnai vykdomi dėl miesto skleidžiamos šviesos.

Parke ant suoliuko prisėdame ilgesniam poilsiui ir suvalgome vėlyvus pietus. Nors ant suolo prisėdusį kūną apima lengvas nuovargis, tačiau dar turime nemažai planų, todėl kiek atsigavę vėl traukiame į kelią.

Kalno parko takeliais lipame aukštyn, po to leidžiamės žemyn. Ko jau ko, o laipiojimo šiame mieste tikrai netrūksta.

Žinojau, kad kitoje parko pusėje nusileidę takeliu, turėsime prieiti skulptūrą. Spėliojau, kaip šiame neįprastame ir drąsiame mieste bus pavaizduotas Tauras.

Pamačiusi skulptūrą, išplečiu akis. Belieka tik atidžiai pažiūrėti į žemėlapį ir suprasti, kad vietoje ieškoto Toro iš tikrųjų stovi Torso.

Kaivopuisto parką nusprendžiame pasiekti aplinkiniais keliais ir pasileidžiame prie vandens.

Pakrantėje pamatau Rauhanpatsas - Taikos skulptūrą.

Pakrantės promenada žygiuojame link Kaivopuisto parko. Dviračių taku zuja dviratininkai, niekaip neįprantu prie jų. Vandenyje snaudžia dideli laivai, o tuo tarpu mažieji plukdo turistus aplink Helsinkio archipelago salas.

Kai kitą kartą lankysiuosi Helsinkyje, kurią nors salą aplankysiu ir aš. Šįkart pavydžiai akimis palydžiu plaukiantį laivą.

Apeiname pakrante iki Kaivopuisto prieplaukos ir to paties vardo parko. Suomijos įlankos pakrantė ir parkas labai vaizdingi.

Ambasadų ir vilų apsuptas Kaivopuisto parkas yra vienas seniausių Helsinkyje. Pakrantė, uolos ir takelių išraižyta žalia veja yra pamėgta gyventojų poilsio bei renginių vieta.

Ši vieta gyventojų lankoma nuo 1800 metų, nes jau tada žmonės ateidavo čia praleisti laiko gamtoje. Parko istorija prasidėjo 1834 metais, kuomet vietinis verslininkas šioje vietoje įrengė SPA parką. Tokią idėją palaikė caras Nikolajus I, todėl SPA pramogos tapo populiarios ne tik Helsinkio gyventojams, bet ir lankytojams iš st. Peterburgo.

Aplink buvo pastatyta daugybė vilų. Pats SPA stovėjo toje vietoje, kur dabar yra įsikūrusi kavinė Ursula. SPA klestėjimą trikdė karai. O 1885 metais parkas buvo perduotas miesto gyventojams. Buvo pasodinta naujų augalų, padaryti takeliai ir apžvalgos platformos.

Aukščiausiame parko taške randame 1926 metais įkurtą Ursa observatoriją – apžvalgos aikštelę, prie kurios galima pasigėrėti 360º panorama.

Panorama iš tiesų neprastai vaizdinga. Tolumoje įžiūriu mūsų Vakarinį uostą.

2009 metais parkas buvo renovuotas. Iškirsti šimtamečiai medžiai, o vietoje jų pasodinti nauji. Parko tvarkytojams teko susidurti su iššūkiu, nes buvo prieštaraujančių senų medžių kirtimui. Tačiau po 1989 metais siautusios audros, kuomet stipraus vėjo nulaužti medžiai užmušė jaunuolį, parką atnaujinti buvo būtina.

Leidžiamės link vandens. Nulipti nesunku, nes yra įtaisyti laipteliai.

Nuo Kaivopuisto parko išeiname į kitą pakrante besitęsiantį parką Meripuisto.

Vėl norisi persiplėšti per pusę, nes parko pakraštyje matome išsirikiavusius dailius namus. Tačiau ir pajūriu eiti rūpi, juolab, kad vis smarkiau pradeda šviesti saulė, kurios spinduliai ir vanduo labiau dera.

Kažkur nusiperkame ledų, citrininių su likeriu. Ledai labai skanūs ir į kaušelį jų prikrovė daug. Jei kam smalsu, porcijos kaina 3,50 Eur.

Sėdime prieplaukoje ir smaližiaujame.

Pasistiprinę kertame skersai parką. Žvilgteliu į dailius pastatus.

Sukame į Luxexpress žurnale „Direction“ išreklamuotą Eira rajone esančią Art Nouveau stiliaus pastatais apstatytą Huvilakatu gatvę. Dailiais gyvenamaisiais namais ir daugybe parduotuvių pasipuošusi Huvilakatu gatvė žurnale pristatoma pačia žaviausia visame Helsinkyje.

Gatvė graži, tačiau ji manęs taip stipriai nesužavi, kaip kad prieš tai matytos.

Šioje vietoje pagrindinę savo šios dienos programą ir baigiu. Iki laivo į Taliną dar yra likę pora valandų. Svarstome, ką veikti toliau. Aš siūlau eiti į Helsinkio miesto širdį ir tramvajumi grįžti į uostą. Mano bendražygė norėtų į uostą eiti pėsčiomis ir pakeliui ką nors įdomaus pamatyti. Nusprendžiame apžiūrėti dar pora objektų ir pamažu pėsčiomis žygiuoti į uostą.

Pirmiausiai nueiname iki tarp Eira ir Punavuori rajonų esančios Mikaelio Agrikolano bažnyčios – Mikael Agricolan kirkko. Tai bažnyčia, pavadinta literatūrinės suomių kalbos pradininko vyskupo Mikaelio Agrikolos garbei suteiktu vardu.

Po to sukame prie Punavuori rajone ant kalvos stovinčios 1891 metais gotikos stiliumi pastatytos švento Jono bažnyčios (Johanneksenkirkko). Tai aukščiausia bažnyčia visoje Suomijoje.

Ši bažnyčia buvo pastatyta, nes visi norintys nebegalėjo tilpti į Senąją (šv. Nikolajaus) bažnyčią (Vanhakirkko). Švento Jono vardą bažnyčia gavo, nes šioje vietoje ant kalvos per Jonines buvo deginami laužai ir stovėjo nedidelė koplytėlė.

Šv. Jono bažnyčią puošia 74 metrų aukščio bokštai. 1932 metais į bažnyčios bokštus buvo iškelti varpai.

Deja, bažnyčia užrakinta, todėl tik pasidairome į išorę ir stačiais laiptais nuo kalno leidžiamės žemyn. Po to traukiame niekuo neypatingomis gatvėmis. Šiek tiek gaila, kad laiką švaistome čia, užuot dar kartą pasimėgavę gražiuoju miesto centru.

Pakeliui užsukame į maisto prekių parduotuvę. Pasmalsaujame kainų. Kai kurios nuo lietuviškų skiriasi trečdaliu, o kai kurios – per pusę. Tačiau šoko tikrai negauname.

Vakarienei nusiperkame po didelį sumuštinį, kuris čia kainuoja beveik visu euru pigiau nei laive.

Paskui vėl miname miesto gatves. Po kurio laiko tenka laiptais lipti į statoką kalną, ant kurio rasime dar vieną - Sinebrychoffin puisto parką.

Kadaise Nikolai Sinebrychoffin šioje vietoje pasistatė namus ir bravorą. Nuo savininko pavardės ir kilo parko pavadinimas.

Kelionių gide rašoma, kad stačiakampio formos parkas pasipuošęs tvenkiniais, gėlėmis, suoleliais, apžvalgos bokštu. Šalia parko esančiame dabartiniame Meno muziejuje kažkada buvo dvaras. Tačiau parkas iš tikrųjų niekuo neypatingas, nes nematome nei įspūdingų žiedų, nei medžių. Sudomina nebent apžvalgos bokštas.

Pajuntame dienos nuovargį, todėl net nepasidomime, ar į jį galima užlipti. Bet ir prisėsti šis parkas nesuvilioja.

Belieka statokais laiptais leistis nuo kalno ir sukti prie jūros.

Išeiname prie Hietalahti įlankos, kurią turime apeiti. Pakrantė čia gana vaizdinga, todėl nustoju gailėtis dar kartą nevykusi į istorinę miesto dalį.

Turime dar beveik valandą laisvo laiko, todėl ilgokai sėdime žiūrėdamos į vandenį. Nieko daugiau ir nesinori, tik sėdėti. Nors nieko keisto, po Helsinkio miestą per visą dieną nutrepsėjome 20 kilometrų.

Kai sėdėti atsibosta, pakrante patraukiame į uostą.

Pakrantėje gyvenimas atrodo ramus. Aukšti kranai turbūt baigė savo darbo dieną, nes stovi sustingę. Krantine kada ne kada suklega praeivių juokas, suamsi vedžiojamas šuo ar prazvimbia taku minamas dviratis. Vandenyje ritmingai supasi laivai ir tik priėjus prie jų, galima pamatyti, kad viename kažkas tyliai skaito knygą, kitame - tuntinėja paskendęs savo mintyse, trečiame – iš saunos išbėgusi pora gaivinasi denyje įtaisytoje džiakuzėje. Miestas gyvena savo kasdienį gyvenimą.

Sudomina Vakarinio kvartalo krantinėje pastatyta skulptūra „Horizontas“, skatinanti atkreipti dėmesį į Baltijos jūros švarą. Nedidelėse į sieną sujungtose kortelėse išspausti prisidėjusiųjų prie švarios Baltijos kampanijos vardai.

Lieka nuobodi pro Vakarinio uosto terminalus vedanti kelio atkarpa.

Į terminalą ateiname kiek per anksti, tačiau mūsų turimi bilietai vartelius atidaro ir netrukus sėdime saulėtame uosto terminalo balkone.

Įlaipinimas vyksta sklandžiai ir labai greit jau studijuojame laivo „Star“ planą. Šis laivas mažesnis, nei mus atplukdęs ryte, tačiau turi net kelis denius. Susirandame aukščiausiai – 9 laivo aukšte esantį erdvų denį. Taisomės ant suolų ir netrukus – 19:30 - išplaukiame.

Helsinkis su danguje kabančiu oro balionus ir baltomis laivelių burėmis pagyvinta pakrante labai greit nutolsta.

Dar kurį laiką akis džiugina saulės išryškintos Helsinkio archipelago salos.

Po to horizonte lieka tik jūra ir retkarčiais praplaukiantis vienas kitas laivas.

Įspūdžiams aprimus, sušlamščiame mieste pirktus sumuštinius. Savąjį ėmiau per daug nežiūrėjusi, pasirodo, nusipirkau su lašiša ir kiaušiniu. Tačiau nesigailiu, labai skanus.

Pasistiprinusi išlaipioju visus denius, patikrinu, kur bus geriausia fotografuoti saulėlydį.

Nors vakaras giedras, tačiau denyje būti nemalonu. Todėl po nedidelės apžvalgos leidžiuosi į laivo vidų.

Apžiūrime visas parduotuves ir kavines. Šis laivas gerokai prastesnis nei rytinis. Ir jūros poveikis kiek jaučiasi. Vietomis net susiūbuoja, nors jūra atrodo rami. O gėrimų skyriuje linksmai skamba vieni į kitus besidaužantys buteliai.

Apžiūrėję laive esančias pramogas, sėdame ant suolų. Kurį laiką plepame, o paskui ateina laikas fotografijai.

Ant denio košia žvarbus vėjas, bet jis prisirinkęs pilnas tokių pamišėlių, kaip aš. Stingstančiose rankose sunkiai nulaikau fototechniką.

Bandant įamžinti paskutines šviesias akimirkas baigiasi fantastiškai graži diena.

Pasirodo prislopintos šviesos meniškai nuspalvintos Estijos pakrantės.

Dar kiek - ir tolumoje išvystame Talino miesto žiburius.

Plaukėme namo išties gražų paros metą, nes galėjome gėrėtis tiek saulės spindulių nutviekstais vaizdais, tiek paskutinėmis dienos akimirkomis, tiek vakaro paskandintu miestu.

Laivas švartuojasi laiku, pusę dešimtos.

Smalsiai stebime, kaip trys vyrai tarsi gyvatę tempia laivą pririšiančią virvę. Spėliojame, kuri į laivą nutiesta rankovė bus mūsų. Galiausiai patamsyje miname Talino gatves ir grįžę į viešbutį, krintame ilsėtis.

Diena buvo įspūdinga ir graži.

Dar viena diena Taline.