Lvovas ir Karpatai: Jaremčė.

Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.

2017-06-06 Antradienis. Į Jaremčę.

Praleidę kelias dienas Lvovo mieste ir apylinkėse, ankstų antradienio rytą išsiruošiame į Karpatų nacionalinio gamtos parko sostinę – Jaremčę. Nors Lvovą ir Jaremčę skiria nepilni 200 kilometrų, tačiau kol nuvyksime, sugaišime apie septynias valandas. Labai neramino ilgesnė ir su persėdimais būsianti kelionė visuomeniniu transportu, todėl į Jaremčę išvykti nusprendėme kaip galima ankščiau.

Iš ryto oras apniukęs ir nekarštas. Išsiregistruoti su šeimininku buvome sutarę pusę aštuonių. Jis atvyko laiku. Padėkojame už nakvynę. Iš pradžių planavome į autobusų stotį eiti pėsčiomis arba kiek pavažiuoti 9 numerio tramvajumi. Tačiau šeimininkas pasisiūlo iškviesti taksi, o aš nedvejodama sutinku. Ir teisingai nusprendžiu, nes kelias iki stoties nėra labai trumpas, o lagaminus į kalną tektų traukti.

Kelionė su Uber taksi iki Centrinės traukinių stoties, šalia kurios yra Lvovo 8 autobusų stotis, dar vadinama Dvirtseva (Lviv8/Двiрцева), kainavo 27 UAH. Taigi, 1 Eur. Važiavome gal 10 minučių.

Išlipę apžvelgiame aplinką, tada nueiname į šone traukinių stoties esantį autobusų stoties pastatą, nes privalome internetu pirktus bilietus pasikeisti į tikrus.

Nerimaudama, kad po ilgųjų religinių išeiginių ankstų rytą autobusai bus sausakimši ir visą ilgos kelionės laiką teks stovėti, rizikavau ir dar namuose internetu svetainėje http://bus.com.ua/ nupirkau bilietus. Rizikavau, nes nepavyko rasti informacijos apie šios svetainės patikimumą ir realų veikimą. Vėliau Ivano-Frankivsko autobusų stotyje prie kasų teko matyti užrašą bus.com.ua, tad įsitikinau, kad šis interneto tinklapis tikrai yra vienas iš oficialių bilietų pardavėjų.

Rytinei kelionei tiesioginio autobuso į Jaremčę nebuvo, o tiesioginio traukinio išvykimo laikas buvo labai ankstyvas. Todėl pirkau autobuso bilietus iki Ivano-Frankivsko miesto, o ten turėsime persėsti. Bilietas Lviv8 – Ivano-Frankivsk kiekvienai atsiėjo po 85,09 UAH. Turiu atkreipti dėmesį, kad prie internetinės bilieto kainos dar prisideda paslaugos mokestis 7,43 UAH. Taigi, vienas bilietas iš viso kainavo kiek virš 3 Eur. Tinklapyje galima pasirinkti norimą kalbą, yra ir anglų kalba. Bilietus, tiksliau - vaučerius į elektroninį paštą gavau tą pačią minutę. Mokėjimas atliktas kortele, apmokėjimas vyksta per mokėjimų sistemą Fondy. Lyg ir viskas paprasta ir tvarkinga.

Dvirtseva autobusų stotis padori, švari ir tvarkinga. Yra švieslentė, kurioje rodomi artimiausios valandos autobusų tvarkaraščiai ir platformų numeriai. Yra informacijos langelis, tualetas ir keli kioskai, kuriuose galima nusipirkti maisto ir pavalgyti.

Eilėje prie kasų neužtrunkame. Su iš anksto nupirktais bilietais buvo viskas gerai. Darbuotojai padavėme vaučerius, ji mums išspausdino bilietus ir viskas, jokių pasų ar pildymų nereikėjo. Užtrukome vos pora minučių.

Atsikratę vienu nerimu, išeiname į lauką. Stoties aplinka baisi, šiukšlina, duobėta. Susirandame reikiamą platformą. Nors iki išvykimo liko daugiau kaip pusvalandis, autobusas jau stovi savo aikštelėje. Ant jo priekinio lango iš tolo šviečia kryptis ЛЬВІВ – ЧЕРНІВЦІ (Lvovas – Černyvcai).

Ukrainos autobusų maršrutų ir grafikų paieškai labai rekomenduoju mano minėtą tinklapį http://bus.com.ua/ . Yra ir programa išmaniajam telefonui. Bet ar verta per jį iš anksto pirkti bilietus? Vargu. Bet apie tai – vėliau.

Dar norėčiau pasidalinti kita rasta informacija, skirta Ukrainos visuomeninio transporto paieškai:
http://booking.uz.gov.ua/en/ - greitieji traukiniai;
http://railway.lviv.ua/schedule/suburban/ - vietiniai traukiniai;
https://rasp.yandex.ua/ - maršrutų paieška, orientacinė, bet gana patikima;
http://www.ukrainetraintickets.com/ - traukinių bilietai.

Mano bendrakeleivei šauna puiki mintis pasidėti lagaminus į autobuso bagažinę, o pačioms eiti apsidairyti po traukinių stotį. Taip ir padarome, juk negalima išvažiuoti nežvilgtelėjus į traukinius, nes Lvovo geležinkeliai buvo pirmoji geležinkelių sistema visoje Ukrainoje ir geležinkelio tinklo pradžia.

Vairuotojas labai malonus ir kalba rusiškai. Jis pradžiugina, kad Ivano Frankivsko mieste stoja abiejose autobusų stotyse (AC1 ir AC2). Pasako, kad mums bus patogiau Jaremčę pasiekti iš Ivano-Frankivsko pirmosios autobusų stoties (AC1) ir jis praneš, kai atvažiuosime. Patenkintos į autobuso bagažinę sudedame lagaminus ir einame pasidairyti po traukinių stotį.

Lvovo Centrinė traukinių stotis yra labai didelė, graži ir švari.

Traukinių stoties atidarymas vyko 1861 metais, kuomet į ją atvyko pirmasis traukinys. Toks nepaprastas įvykis sukvietė minias žiūrovų.

Lvovas, tuo metu priklausęs Austrijos-Vengrijos imperijai ir buvęs Galicijos centru, plėtėsi, todėl atsirado poreikis platesniam ir didesniam geležinkelio tinklui. Senoji geležinkelio stotis labai greitai pradėjo neįveikti tempo ir apkrovų, todėl pradėta galvoti apie geležinkelio stoties pertvarkas ir pastato rekonstrukciją.

Naujoji neorenesanso stiliaus stotis buvo atidaryta 1904 metais. Ant jos fasado matomos skulptūros simbolizuoja gamybos ir pramonės svarbą. Nieko nenustebins faktas, kad stotis buvo stipriai apgadinta Antrojo pasaulinio karo metais. Pastarajam karui pasibaigus, buvo svarstoma, ką daryti su stoties pastatu: atstatyti ant esamų griuvėsių ar statyti naują pastatą. Buvo rasta išeitis, leidusi suderinti abi idėjas: buvo pastatytas naujas stalinizmo laikotarpiui būdingas pastatas, tačiau išsaugotos likę senojo detalės.

Traukinių maršrutai rodomi švieslentėje. Yra labai didelė patalpa su bagažo saugyklomis.

Laukimo salės yra net dvi, skirtingose stoties pusėse. Jos ne tik gražios, bet ir labai tvarkingos, su daugybe medinių suolų.

Yra tualetas, kurio lankymas kainuoja 3 grivnas, tupimas.

Prie stoties pasitinka minios taksistų, siūlančių paslaugas. Ir įvairius turus siūlantys agentūrų darbuotojai.

Viduje mačiau ir TIC ženklą.

Prie autobuso sugrįžome kiek ankščiau prieš išvykimą. Oras geras, todėl į vidų dar nesinori. Stovime lauke. Paskui nusprendžiame, kad vis tik jau laikas sėsti. Kaip ir maniau, gavosi, kad nupirkau bilietus skirtingose vietose. Išeinu vairuotojo paklausti, ar būtinai turime sėsti pagal bilietų numerius. Jis liepia sėsti į tas vietas, į kurias esame nusipirkę bilietus. Iš tiesų tai nieko tokio, nes mudvi skirs tik tarpas tarp sėdynių. Tačiau mano 8 vieta yra užimta. Svarstau, ar kelti žmones iš vietų, bet matydama pusę autobuso tuščio, nutariu sėsti už jų ir jei jau kaip, tada reikalauti atlaisvinti vietą.

Atsisėdu šalia jauno vyro.

Išvažiuojame laiku. Autobusas nedidelis, bet gana patogus ir švarus. Lekiame plačiomis Lvovo gatvėmis ir dažnai stovime kamščiuose. Nieko keisto, juk šiandien – darbo diena.

Pirmąjį sustojimą - beveik už 10 kilometrų nuo Lvovo centro esančią Centrinę autobusų stotį pasiekėme po gerų 40 minučių. Čia autobusas sustoja tradicinėje platformoje.

Centrinės autobusų stoties pastatas – klaikiai atrodantis blokinis monolitas. Tik reklamos slepia pilką aptriušusį pastatą.

Centrinėje stotyje įlipa pulkas naujų keleivių. Kažkas yra užėmęs kažkieno vietą. Į autobusą įlipa pagyvenusi moteris, irgi turinti bilietą į aštuntą vietą – tą pačią, kokia yra ir mano bilieto. Su vyresnio amžiaus žmogumi juk nesibarčiau, net jei tai būtų likusi viena vienintelė vieta visame autobuse. Vadinasi, bus.com.ua bilietų pardavimo sistema nėra tobula ir nesuderinta su kitomis sistemomis.

Taigi, nusipirkus bilietus internetu, ne tik turi eiti į stotį jį pasikeisti į tikrą, bet bilietas netgi negarantuoja, kad atsisėsi. O jei ir atsisėsi, tai gali būti, kad vietos bus atskirai.

Ne savo vietose sėdintys net nepajuda. Vairuotojas naujai įlipusiems ir į jų vietas neįleistiems keleiviams pareiškia, kad visas autobusas tuščias ir juos nuvaro sėstis į galą. Va taip. Iš anksto pirkti autobusų bilietų tikrai neverta.

Pajudame. Dar kiek ir pagaliau išvažiuojame iš Lvovo. Už lango bėgantis kraštovaizdis yra gražus, sodriai žalias ir kalvotas.

Pravažiuojami kalvų slėniuose įsitaisę kaimai atrodo gana gražiai. Namai daug kur prašosi remonto, bet beveik visi jie yra labai dideli. Kiemai daug kur nešienauti. Prie dažno namo mačiau didelius ir išpuoselėtus daržus. Pievose ganosi gyvuliai.

Mane užkalbina šalia sėdėjęs vyras. Jis atspėja, kad mes esame „iš Pribaltikos“, tik neatspėja, iš kurios tiksliai šalies esame ir palaiko mus latvėmis. Šiek tiek pabendraujame. Jis grįžta iš kelionės po Izraelį ir taip pat vyksta į Jaremčės pusę, todėl paplepame apie keliones, apie gyvenimą savo šalyse. Malonus pašnekesys sutrumpina ilgą kelionę.

Iki Ivano-Frankivsko veda gana geras kelias, anot mano pašnekovo, tik pernai remontuotas. Žinoma, danga ne pati geriausia, bet bent jau dantys važiuojant nebarška ir ryte suvalgyti pusryčiai į viršų nelipa, kaip kad tikėjausi iš anksto prisiskaičiusi apie baisiuosius Ukrainos kelius.

Mašinų kelyje sutikome mažai, eismas nedidelis, nors anot mano pašnekovo, šis kelias yra svarbus, nes jungia ne tik regionus, bet ir valstybes.

Autobusas stoja kiekviename kaime, užtat kelionė ir trunka taip ilgai. Į autobusą prilipa daug keleivių. Visos sėdimos vietos labai greitai užsipildo, tarsi sovietiniais laikais prisitrombuoja visas praėjimas stovinčių. Viduje labai tvanku. Žmonės draugiški, liepia vairuotojui sustoti, jei mato, kad kažkas atbėga ar nespėja. Kelionei apmokėti skirtus pinigus iš galo perduoda vieni kitiems iš rankų į rankas. Tokiu pačiu būdu perduodama iš rankų į rankas netgi grįžta grąža. Vairuotojas bilietų niekam neduoda.

Pusiaukelėje vieno miestelio stotyje vairuotojas 15 minučių sustoja. Išlipame pramankštinti kojų. O tada jau ir Ivano - Frankivskas ne už kalnų.

Ivano – Frankivske į autobusų stotį Nr. 2 (AC2) vairuotojas neužsuko, keleivius išleido šalia jos. Taip pat stojo keliose kitose vietose mieste, man pasirodė, kad kur kas prašė, ten ir stojo.

Ivano – Frankivsko pirmoje stotyje (AC1) vairuotojas keleivius išleido prie traukinių stoties, žiūrint veidu į stotį, kairėje jos pusėje.

Skubiai susirenkame iš autobuso bagažinės lagaminus ir skubame paskui mano pašnekovą, kuris nuves mus prie reikiamo autobuso.

Pačioms surasti autobusą būtų buvę ne taip ir paprasta. Reikėjo pereiti pro visą traukinių stoties pastatą. Jo dešinėje pusėje buvo išrikiuota ilga eilė autobusų, gal kokių dvidešimt platformų.

Bet pasirodo, kad į Jaremčę vežantys autobusai stoja toliau ir reikia paeiti dar tolyn. Čia vėl laukė kokių 15 platformų su išsirikiavusiais autobusais.

Šioje vietoje noriu atkreipti dėmesį, kad besiruošiant kelionei, būtina žinoti ne tik savo kryptį, bet ir kokia kryptimi važiuoja reikiamas autobusas, nes Jaremčė dažniausiai būna tik tarpinė stotelė. Bet aišku, visada galima klausti šalia autobusų stovinčių vairuotojų ir esu tikra, kad pagalbos visada sulauksite.

Mūsų pakeleivis vyrukas parodo mums tinkančius autobusus. Ant jų priekinių stiklų yra užkabinti išvykimo laikai, vieno - 13:15, kito - 12:55. Einame prie ankščiausiai išvykti turinčio autobuso vairuotojo, sakome, kad mums reikia į Jaremčę. Jis maišyta rusų – ukrainiečių kalba pasako, kad turiu eiti į autobusų stotį ir nusipirkti bilietus, o bilietų kasa bus dešinėje, ten, kur yra informacijos langelis.

Draugę palieku su lagaminais, o pati skuodžiu pirkti bilietų, nes laiko yra likę vos kelios minutės. Informacijos langelį randu iškart, tačiau ten stovi šiokia tokia eilutė. Nustembu, kad čia turiu pirkti bilietus, nes matau ir kitas kasas, bet pamačiau, kad ir kiti keleiviai čia perka.

Manęs ieškoti ateina mūsų vyrukas, nustemba, kad vairuotojas mane čia atsiuntė pirkti bilietų, nes kiti keleiviai, ką vėliau ir pati mačiau, juos perka autobuse. Pasipiktinęs vairuotoju, vyras išeina. Vėliau su drauge nutarėme, kad mane vairuotojas į stotį atsiuntė greičiausiai dėl bilietų. Mat vairuotojai bilietų neduoda, o turbūt pamanė, kad užsienietės reikalaus ar buvo nepatogu neduoti.

Iki autobuso liko vos minutė. Vos atėjus eilei man pirkti bilietą, darbuotoja pradeda kažkam skambinti ir plepėti telefonu. Ateina mūsų vairuotojas, atrašo jai velnių ir pasako, kad mums parduotų du bilietus į Jaremčę. Bilietai kiekvienai atsiėjo po 42 UAH.

Įsigijusi bilietus beveik bėgte pasileidžiu į autobusą. Iš to greitumo nebežinau, kuris mūsų. Gerai, kad draugė pašaukia. Ji lagaminus jau sudėjusi į bagažinę.

Šįkart sėdame kartu su drauge. Šitas autobusas didesnis ir modernesnis, bet viduje vis tiek labai tvanku.

Įlipusi parašau būsimos gyvenamosios vietos šeimininkei SMS žinutę, kad jau esame autobuse.

Šioje kelionėje planavau pirkti Ukrainos vietinio operatoriaus SIM kortelę, tačiau bute Lvove puikiai veikė wifi, todėl išsiverčiau be jos. Įdomu, kaip seksis Jaremčėje. Galvojau apie Vodafone, mat teko girdėti, kad jo ryšys puikiai veikia ir Karpatuose.

Sėkmingai pajudame dabar jau į galutinį tikslą, taigi, širdyje liko dar vienu nerimu mažiau.

Didesnę pusę kelio pravažiavęs vairuotojas sustoja, tada pereina ir iš kitų keleivių susirenka pinigus už važiavimą. Keista jų sistema.

Autobusas stoja kiekviename kaime. Žmonių daug, tai įlipa, tai išlipa.

Kelias nuo Ivano – Frankivsko iki Jaremčės prastokas, bet nuo krato saikingai ir tai jau šis tas. Vaizdai gražūs. Pravažiuojame ne vieną kaimą. Namai čia ne tik dideli, bet ir gražūs, tik kiemai nešienauti. Keistai atrodo, ypač, kai pas mus visi blizgina savo vejas.

Mūsų vyrukas pasako, kad jau privažiavome Jaremčę. Ilgame slėnyje įsikūręs miestelis yra susijungęs iš atskirų kaimų, todėl sunku susigaudyti, kur vienas prasideda, kitas pasibaigia. Pagaliau autobusas sustoja gatvėje šalia autobusų stoties. Į pačią Jaremčės autobusų stotį nei vienas autobusas neužsuka, jų reikia laukti ant kelio, į kurią pusę bevažiuotumei.

Susirenkame lagaminus, padėkoju ir atsisveikinu su savo pašnekovu. Dabar patrauksime naujos gyvenamosios vietos ieškoti.

Nors gyvenamąją vietą, kaip visada, rinkausi netoli autobusų ir traukinių stočių, tačiau stoties vietą žemėlapyje pasižymėjau klaidingai, todėl eiti tenka tolokai. Vargina dar ir remontuojamos bei išraustos Jaremčės gatvės. Negana to, miestą prieš mums atvykstant nuprausė liūtis, todėl ratais apeiname dideles balas, o vietomis maknojame per ant šaligatvio išplautą žemę. Netoli naujųjų namų turime kirsti geležinkelio bėgius. Nežinodamos visų perėjų peripetijų, pavaikštome palei bėgius pirmyn – atgal. Radę kur pereiti bėgius, galiausiai prieiname į kalniuką vedantį kelią. Šalia kelio yra daugybė nuorodų, nukreipiančių į įvairius nakvynės namus, tačiau mums reikiamos nematome. Draugę su lagaminais palieku apačioje, o pati einu pažiūrėti, ar tikrai ten rasime savo viešbutį.

Randu. Traukiame lagaminus aukštyn į kalną. Kieme pasitinka šeimininkė. Ji kalba rusiškai ir yra labai bendraujanti, iškart kviečia užeiti, parodo kambarį, suteikia būtiną žinoti informaciją, pataria, kur galima pavalgyti ir ką pažiūrėti.

Šeimininkas darbo reikalais yra buvęs Lietuvoje: Šiauliai, Šilutė, dirbo su baldais. Abu jie dievina Lietuvą ir mūsų Prezidentę. Anot jų, jei nebūtų buvę Lietuvos nepriklausomybės, nebūtų ir Ukrainos.

Svetingai priimtos naujos gyvenamosios vietos šeimininkų, įsikuriame.

5 naktims Jaremčėje esame užsisakę kambarį svečių namuose „Rosinka“ https://www.agoda.com/rosinka/hotel/yaremche-ua.html?cid=-218 . Nakvynė mums iš viso kainavo 1750 UAH, taigi, kiekvienai po 35 Eur. Kambarys nedidelis ir iškaltas medžiu, turi atskirą vonios kambarį ir balkoną, mano akiai labiau tinkantis nereikliam keliautojui. Apsidžiaugiame kambaryje radę tik mums priklausysiantį virdulį. Taip pat galime naudotis bendrose patalpose esančiu šaldytuvu, indais. Kieme yra sūpynės, pavėsinė ir šašlykinė.

Paprastai šeimininkai svečiams siūlo ir virtuvę, bet mūsų viešnagės metu ji buvo remontuojama.

Nakvynės namuose veikia ir wifi. Tačiau jo veikimas gana paslaptingas, nes nežinia dėl ko ir kaip vis dingdavo. Bet išsivertėme, Ukrainos ryšio operatoriaus kortelės taip ir neįsigijau.

Jei kas susidomėjote Jaremčėje esančia apgyvendinimo įstaiga "Rosinka", nakvynę rezervuoti paprašysiu per ŠIĄ nuorodą.

Vaizdas pro balkoną.

Nuplovę kelionės dulkes, einame susipažinti su Jaremče.

Jaremčės kultūros namai.

Apie 550-585 metrų aukštyje virš jūros lygio vaizdingame slėnyje įsikūręs nedidelis ir jaukus Jaremčės (Яремче/Yaremche) kurortas dažnai vadinamas žaliuoju Karpatų perlu. Nors miestelis neskaičiuoja nė trijų šimtų metų, tačiau spėjo tapti Karpatų kultūros ir tradicijų centru. Jį gausiai lankantys turistai gali pasimėgauti ne tik gražia gamta, legendomis apipintais kalnais, bet ir vietos gyventojų huculų tradicijomis.

Istorikų nuomone, pirmoji gyvenvietė čia įsikūrė pirmajame tūkstantmetyje, kuomet Kijevo Rusios sienoms apsaugoti kunigaikštis Malis (Мал) Mikulyčino kaime įkūrė karinį miestelį, pavadintą Іскорости.

Kaimas, pavadinimu Jaremčė, užfiksuotas nuo 1787 metų. Pavadinimas kildinamas nuo šiose vietose gyvenusio biednioko Jariomos (Ярема), pagal kurio vardą ir buvo pradėta vadinti vieta. Iki 2006 metų kaimas buvo vadinamas Jaremča (Яремча).

Miesto statusą Jaremčė gavo tik 1963 metais.

1893 metais Jaremčei priklausančiame Dora kaime rastas bronzinių katilų ir kardų lobis, spėjama, 8000 metų senumo.

Nuo 1894 iki 1899 metų Jaremčėje buvo pastatyta penkiasdešimt medinių ir mūro namų.

1896 –aisiais buvo įkurtas turistų klubas "Klub Jaremčanskij". Sužymėti pėsčiųjų takai, įrengti laipteliai nusileisti prie Probyj (Пробій) krioklio bei nustatytos vietos žvejybai.

1901 metais Jaremčės apylinkėse esančiame Mikulyčino kaime atsidarė pirmasis Ukrainos viešbutis: 2 aukštų vila su priimamuoju ir 8 vonios kambariais.

1905-1906 metais Jaremčėje ilsėjosi 1500 asmenų, per metus vilų savininkams atnešdavusių 200 tūkstančių pajamų vietine valiuta. 1912 metais Jaremčėje ilsėjosi jau 2400 žmonių.

Šiuo metu Jaremčė yra 22 tūkstančius gyventojų turinčios rados administracinis centras Ivano-Frankivsko srityje. Administruoja Jaremčės, Vorochtos, Mikulyčino, Polianytsos, Tatarovo kaimus. Pačiame Jaremčės miestelyje gyvena 8 tūkstančiai gyventojų.

Jaremčė yra puiki vieta apsistoti keliaujantiems visuomeniniu transportu, nes čia labiausiai išvystyta turizmo infrastruktūra visame Karpatų regione. Tačiau ir pačiame miestelyje yra kur pasidairyti: kriokliai, aukštos uolos, senovę menantys miškai, daugybė įvairaus sudėtingumo turistinių trasų.

Deja, vos prasidėjusią mūsų pažintį su kurortu nutraukia liūtis. Lekiame į arčiausiai esančią labai jaukią kavinę „Turist“. Lietus įsismagina, todėl nieko kito nelieka, kaip tik vakarieniauti. Aš užsisakau čenakų, mano bendrakeleivė – huculų krašto kepsnį.

Čenakai labiau priminė sriubą ir buvo vidutiniško skonio. Draugė kepsniu pasistiprino, bet nuo skanumo taip pat nealpėjo. Iš viso vakarienė, įskaitant alų ir arbatpinigius, abiems atsiėjo 200 UAH.

Nusprendėme, kad į šią kavinę daugiau neisime ir, apstojus lyti, šlapiomis gatvėmis šlepsime ieškoti maisto prekių parduotuvės.

Netoli autobusų stoties randame didelį, per du aukštus išsidėsčiusį prekybos centrą „Vopak“, dirbantį iki 22 valandos. Prekybos centre užtrunkame, per tą laiką spėja nušniokšti dar viena liūtis, todėl jai aprimus, nusprendžiame grįžti į namus.


2017-06-07 Trečiadienis. Žygis į Makovytsia ir Daubušo takas.

Šiandien trauksime į pirmąją Karpatų nacionalinio gamtos parko trasą. Nors važiuoti niekur neketiname, bet nerimaujame, kad vakare vėl pliūptels liūtis, todėl norime žygį baigti ankščiau. Keliamės šeštą. Iš ryto vėsoka, nors pro menkus debesis lenda saulutė.

Papusryčiavę išeiname.

Pirmai dienai parinkau apibūdinamą kaip lengvą ir tik 4 valandas arba 9 km trunkančią trasą Jaremčė (esanti 550 m. aukštyje) – Makovytsia kalnas (984 m.) – Daubušo uolos - Jaremčė.

Yra ir trumpasis šio maršruto variantas - 4 kilometrus ir dvi valandas trunkantis žiedinis Daubušo takas.

Pradėti ir baigti mūsų pasirinktą trasą galima įvairiose vietose.

Iki trasos pradžios nusprendžiame eiti pėsčiomis ir tuo pačiu apžiūrėti Jaremčę.

Žingsniuojame pagrindine kurorto gatve – Laivės (Svobody). Ji yra iš pagrindų remontuojama, todėl išrausta, stovi gausybė įvairios technikos. Tiesa, šios gatvės remontas vietiniams gyventojams sukėlė pasipiktinimą, nes kaip supratau, ji nuo labai senų laikų buvo grįsta akmenimis, o dabar čia daroma moderni mūsų laikų gatvė. Vietiniai nenori atsisveikinti su kelis šimtmečius tarnavusiu grindiniu. Kaip ji atrodys, verta atvažiuoti pažiūrėti kitais metais.

Pats Jaremčės miestelis nei patinka, nei nepatinka, toks per vidurį. Traukiame prie pirmo šios dienos pažinties etapo – upės ir krioklio. Visą laiką einame šalia judraus kelio, nuo kurio norisi pabėgti, nes juo važiuoja daugiausiai didelės, garsiai riaumojančios ir šlykščiai dūminančios transporto priemonės.

Netoli tilto per upę nuo pagrindinės gatvės atsišakoja nedidelis keliukas. Mano maps.me žemėlapis rodo nuo keliuko iki krioklio mus nuvesiantį taką. Einame apsidairyti.

Žmonių nėra. Į upę atsimušęs kelias baigiasi, prasideda nežymus ir neaišku kur vedantis takelis. Srauni Prūto upė (Prut river) ir ją apgaubęs aukštas geležinkelio tiltas bei sulūžęs pakabinamas tiltelis atrodo vaizdingai.

Maps.me žemėlapis rodo kilti į viršų ir kirsti upę geležinkelio bėgiais. Kaip tik matome geležinkelio tiltu einančius du žmones, tačiau mums ši mintis nepatinka. Todėl grįžtame į pagrindinį kelią ir upę pereiname paprastu tiltu.

Namai baigiasi, einame gatvės pakraščiu pamiške. Niekaip neapleidžia mintis sukti iš kelio, todėl vėl traukiame į atsitiktinai pamatytą takelį, kopiame į aukštą šlaitą. Pasiekiame dabar jau ant žemės einančius geležinkelio bėgius. Prie jų atvedęs takelis siaurėja ir labai greit visai išnyksta. Į geležinkelio kitoje pusėje esantį mišką galima nusileisti tik labai stačiu ir siauru medžiais apaugusiu takeliu. Nors žemėlapyje rodomas takas turi išvesti į tikslą, bet nusprendžiame grįžti atgal ir eiti gatve.

Už nepilno kilometro prieiname ryškų taką, vedantį iki krioklio. Platus takas kerta geležinkelio bėgius, o tada belieka kelis metrus pasileisti žemyn ir pamatome daugybės suvenyrų kioskų apsuptą tarsi pasakų namelį smailais stogeliais ir raižiniais pasipuošusią medinę vilą.

Tai unikalus senasis restoranas - muziejus “Huculščina”, pastatytas nepanaudojus nei vienos vinies.

1965 metais architekto Ivan Bondarčiuk (Иван Бондарчук) pagal huculų tradicijas suprojektuotas ir pastatytas medinis pastatas laikomas unikaliausiu pastatu Karpatų regione.

Viduje galima išvysti senovinę malkomis kūrenamą krosnį bei laikrodį su judančiomis figūromis.

Norintys paragauti huculų nacionalinės virtuvės, restorane ras ne tik unikalius patiekalus, bet ir specialiai jam sukurtus keramikinius indus, pagamintus meistrų iš Kosovo. Labai norėjome pamatyti pastato vidų, tačiau dar ne darbo laikas ir darbuotojai mūsų neįleido.

Nusprendžiame baigę savo programą ir grįždamos į Jaremčę čia užeiti išgerti kavos. Nesvarbu, kad internete radau rekomendacijų “Huculiščiną” lankyti tik kaip muziejų, nes neva aptarnaujantis personalas neskubantis, ilgai tenka laukti maisto, kurio kokybė nėra pati geriausia, o kainos yra aukštos.

Pasidairome į suvenyrų kioskus. Rytas dar ankstyvas ir darbuotojai tik pradeda dėlioti prekes. Lankytojų tik vienas kitas.

Laiptelių taku leidžiamės žemyn. Čia pat laukia dar vienas šios dienos objektas ir bene didžiausia Jaremčės įžymybė- vandeningas Probyj krioklys (Водоспад Пробій/Waterfall Break), kuris ošia Prūto kalnų upėje.

Deja, iš apačios krioklys nepalieka jokio įspūdžio, todėl kylame į viršų ir einame per pėsčiųjų tiltą. Ant jo sutinkame vienišių romantiką.

Nuo tilto vaizdai kur kas gražesni.

Kažkada krioklys krisdavo net iš 25 metrų aukščio. Daugiau nei prieš amžių krioklys buvo išsprogdintas bei pakeista upės vaga, nes veržlus vanduo kėsinosi pasiglemžti mišką. Vėliau upės vaga buvo gilinta, bet krioklys tekrinta iš 8 metrų aukščio. Tačiau žiūrint tikrai neatrodo, nes vanduo teka žemyn ne stačiai, o per slenksčius.

Dabar upės vaga nebegrasina miškui, o ją pamėgo ekstremalaus vandens sporto gerbėjai. Prūt upės vandens lygis yra pastovus. Trasa prasideda Vorochtos kaime ir tęsiasi 40 kilometrų. Probyj krioklys paprastai žymi vandens sporto finalinį tašką.

Upe galima ne tik plaukti, bet ir nusileisti lynu.

Klausydamos sraunios upės vandens ūžesio, trumpai pasėdime ant akmenų ir pamedituojame. Paskui traukiame pasižvalgyti po suvenyrų kioskus, kurių įsikūręs visas miestelis. Daugybė tekstilės gaminių, dirbinių iš medžio, arbatų, naminio vyno, sūrių, medaus ir kitokių skanėstų. Ši vieta kiekvieną dieną sutraukia minias turistų.

Už kioskų randame ir tualetą.

Lauktuvių pirkimo neatidedu paskutinei dienai, nuperku ilgą platų šaliką, 250 UAH. Vilnonės didelės skaros kainavo 350 – 450 UAH.

Nusiperkame paragauti sūrio. Sudomina maži, bet skanūs į ožiuko formą susukti ožkos pieno sūriukai, kainuojantys po 5 UAH.

Dabar jau laikas į žygį.

Grįžtame prie restorano “Huculščina”. Dangus tamsėja ir netrukus po restorano stogu slepiamės nuo lietaus.

Tačiau lyja nestipriai, nutariame traukti apsiaustus nuo lietaus ir eiti į žygį. Šalia trobelės gulėjęs šunelis nusprendžia būti mūsų ir seka mums iš paskos. Tiksliau - bėga priekyje vis atsisukdamas ir vesdamas į trasą.

Grįžtame į tą pačią vietą prie geležinkelio bėgių, kaip ir čia atėjome. Paskui kertame kelią, lipame į statų šlaitą ir perėję dar vieną kelią, pamatome Karpatų nacionalinio gamtos parko ženklus ir trasos pradžią.

Karpatai – net kelias šalis apimanti ir 1500 km besitęsianti Karpatų kalnų grandinė yra viena ilgiausių Europoje. Kalnų masyvo pavadinimas reiškia aukštą, stačią ir nelygią uolą. Nors Karpatų kalnai vadinami masyvu, tačiau tai nėra nepertraukiama kalnų grupė. Ukrainos Karpatai, kartu su Užkarpate (Transcarpatia) ir Priekarpate (Inner Carpathia), priklauso Rytinei kalnų grandinei, dažnai dar vadinami Miškingaisiais Karpatais.

Karpatų nacionalinis gamtos parkas, pirmasis ir didžiausias šalies nacionalinis parkas, įkurtas 1980 metais. Parkui pavadinimas suteiktas pagal kalnų masyvo pavadinimą. Parko ilgis iš šiaurės į pietus siekia 55 kilometrus, iš vakarų į rytus – 20 km.

Žiemą Karpatai sutraukia minias, mėgstančias slidinėti, o vasarą kalnų takus mina kalnų žygeiviai. Nors aukštų viršūnių čia nerasime (aukščiausia Ukrainos Karpatų viršūnė yra Hoverla, siekianti 2061 metrų aukštį), tačiau Karpatų kalnai turi tvirtą charakterį ir ne visada būna svetingi. Žiemą oro temperatūra siekia -10 C - -15 C šalčio. Vasarą šilta, +20C, tačiau karaliauja lietus, todėl būtina turėti apsaugą nuo lietaus. Pritrūkus geriamo vandens, drąsiai galima gerti šaltinių ar upelių vandenį.

Nacionalinio gamtos parko darbuotojui už parko lankymą sumokame po 20 UAH. Gauname bilietą su kartu esančiu žemėlapiu, kuriame skirtingomis spalvomis pažymėtos net kelios trasos.

Karpatų trasos, einančios kalnų viršūnėmis, paprastai žymimos raudona spalva. Trasos, vedančios į kalno viršūnę masyvo viršų (ir į apačią) žymimos žalia arba mėlyna spalvomis, o trasų jungtys žymimos geltona arba juoda spalvomis.

Lygiai pusę dešimtos pradedame savo žygį. Trasos pradžioje ir pabaigoje yra nemokami tualetai – medinės būdelės su skyle grindyse, tačiau jos gana netvarkingos ir smirdinčios.

Iš pradžių einame geltona spalva pažymėta trasa.

Kiek lynoja. Palengva į viršų lipantis akmenuotas takas nuobodus. Aplink vien miškas, todėl koncentruojamės tik į taką ir aplink lakstantį šunį. Gerokai paėję prie apžvalgos aikštelės pasigrožime Jaremčės panorama.

Apžvalgos aikštelė yra tvarkinga, yra įtaisyti suolai ir stogas. Todėl metame kuprines ir apsiaustus ir visi trys pailsime bei pasistipriname.

Trasoje žmonių kol kas nesimato. Patraukiame tolyn. Trasa tikrai gerai sužymėta, nors keliose vietose tikrai truko ženklų ir teko šauktis GPS pagalbos.

Vis dar lynoja. Takas statėja ir tenka lipti per didesnius akmenis.

Trasoje yra įrengta nemažai poilsio aikštelių su pavėsinėmis. Jos gana tvarkingos. Taip pat yra įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie Antrojo pasaulinių karo metu apylinkėse vykusias kovas.

Trasa kol kas neypatinga. Džiugina tik šuo.

Pagaliau status lipimas akmenuotu taku baigiasi ir prasideda gražus pušynas bei tiesiai bėgantis kelias.

Be penkiolikos vienuoliktą pasiekiame sankryžą. Daubušo taką paliksime žygio pabaigai. Mūsų pirmasis tikslas yra Makovytsia kalnas.

Nukreipiančioje rodyklėje rašoma, nuo čia iki Makovytsia viršūnės yra 2,5 kilometrai ir 1,5 valandos kelio.

Nors rodyklė rodo eiti tiesiai, bet už kelių žingsnių pamatę kitą nuorodą, rodančią kelią prie seniausio visose apylinkėse ąžuolo, nusekame ja. Einame gerą gabaliuką smagiu takeliu, bet suabejoju, nes mūsų kelias turi kilti, o mes leidžiamės. Maps.me šio takelio net nerodo, o mūsų būvimo vieta yra toli gražu ne ant trasos tako. Tad sukame atgal iki rodyklių ir tik labai įdėmiai pasidairę vis tik randame mums reikalingą taką.

Štai ta mus suklaidinusi nuoroda.

Kopiant į Makovytsia, nereikia sukti pagal šią nuorodą į kairę, bet eiti pro pavėsinę į viršų. Takas turi kilti.

Prasideda vargas vargelis. Kurį laiką lipame į statų kalną smulkiais akmenimis nuklotu taku. Paskui prasideda milžiniški akmenų luitai, kuriuos tenka apeiti ar perlipti.

Šuo kažką aploja - vienintelė aplinkybė, kuomet prisiplakėliai keturkojai sukelia stresą, nes šuo lyg ir ne savas, o jautiesi už jį atsakingas.

Kažkur pasirodo graži panorama: Raslanino kaimas.

Nuo „Raslanino apžvalgos aikštelės“, kaip aš praminiau šią vietą, takas gerėja, tačiau veda tai žemyn, tai aukštyn. Dar kiek ir visai maloniai einame pušynu lygiu ir gražiu taku.

Neužtrunkame pasiekti telekomo retransliacijos bokštą, tada trepsime takeliui palei tvorą. Už bokšto prasideda neplatus bet labai status kelias žemyn.

Kelias bėgte išbėga į Makovytska laukymę (poloniną). Jos pakraštyje yra pastogė poilsiui. Čia galima ne tik pailsėti, bet pavargus išsikviesti taksi, kurio telefono numeris nurodytas ant sienos.

Jau pusė dvylikos, todėl sėdame ir užkandame.

Į pačią Makovytsia viršūnę veda automobilių išvažinėtas kelias. Kaip vėliau supratome, šiuo keliu į ekstremalią išvyką turistus veža džipais. Pasidžiaugiame, kad išėjome labai anksti ir nieko nesutikome.

Pailsėję traukiame tolyn. Šioje laukymėje atsiveria pirmieji patys gražiausi žygio vaizdai. Kairėje pusėje akis džiugina kalnų keteros ir apačioje esanti Jaremčė.

O dešinėje – Makovytsia slėnis.

Nespėju dairytis tai į vieną, tai į kitą pusę. Akimis geriu gamtos grožį ir niekaip neatsigeriu.

Draugė su šuniu jau gerokai į priekį nuėjo, pasileidžiu jų vytis.

Automobilių ratais išvažinėtas šlapias ir vietomis klampus kelias lipa į kalną, bet eiti lengva. Kažkur prieiname medine tvora aptvertą Marijos skulptūrą. Trasoje netrūksta ir pavėsinių poilsiui.

Tačiau ilsėtis netraukia. Esu užliūliuota vaizdų, nes su kiekvienu užliptu metru atsiveria vis kiti slėniai ir kalnų viršūnės, o dangumi slenkantys debesys ir nosį kištelinti saulė juos nudažo skirtingomis spalvomis.

Keteros viršumi zvimbiantys elektros laidai.

Slėniai pasipuošę žiedais, o laukuose kvepia čiobreliai. Kažkur slėnio apačioje žybsi huculų trobelių stogai.

Vis kylame ir kylame aukštyn. Pasirodo gyvulių aptvarų tvoros, o priekyje moja kalno šlaite įsitaisiusios kavinės iškaba.

Vieta pasakiška. Atrodo, čia galėčiau ir numirti.

Čia pat yra ir kavinukė. Į kavinę eisime vėliau. Pirma turime pasiekti tikslą - Makovytsia viršūnę.

Į pačią viršūnę veda labai status kelias. Net nežinau, ar norėčiau čia važiuoti džipu. O be to ir gaila ratais niokojamos gamtos.

Bet šiaip ne taip judame į priekį. O stati viršūnė tampa nebe tokia stačia, kai ten viršuje mūsų kai kas laukia.

Lygiai pusę pirmos pasiekiame Makovytsia viršūnę.

Viršūnės pavadinimas kildinamas nuo žodžio „makivka“, kuris ir reiškia viršūnę, aukštikalnę. 1994 metais parapijos kunigo iniciatyva ant kalno buvo pastatytas kryžius, skirtas kovojusiems už Ukrainos laisvę atminti.

Viršūnėje pasifotografuojame, bet ilgai neužsibūname, nes pučia smarkus ir šaltas vėjas. Nenorime susirgti, todėl pasileidžiame žemyn.

Nusileidimas šiek tiek neramino, nes statu, o kelias šlapias ir turėtų būti slidu. Tačiau eiti kelio pakraščiu pasirodė labai paprasta, tik reikėjo išsilaikyti nepradėjus bėgti. Nugara šlapia.

Nusileidę stačiąja dalimi, užsukame į jau matytą kavinę. Kavinėje esame pirmos lankytojos. Maisto paruošę dar neturi, bet gali pasiūlyti juškos – grybų sriubos. Sutinkame paragauti. Stiklinė kainuoja 40 UAH. Labai skani. Taip pat labai norėjau kalnų žolelių arbatos, tačiau didžiausiam mano nustebimui jos neturi. Gali pasiūlyti tik arbatos pakeliuose. Atsisakau. Vietoje arbatos užsisakau giros, 20 UAH.

Lauko pavėsinėje sėdime ilgai. Geriame akimis toli žemyn bėgančius slėnius, dairomės į laukuose besiganančias ir varpeliais tilindžiuojančias karves, klausomės spragsinčios ugnies, ant kurios verda didžiuliai puodai su šios dienos žygeivių pietumis. Čia taip gera, nesinori išeiti. Pasigirsta keliu į kalną kopiančių žygeivių balsai. Spėliojame, ar mūsų šunelis nubėgs su jais, ar lauks mūsų.

Eidama į tualetą ant takelio randu gluodeną. Šeimininkė įspėja, kad jis nekanda. Taip, pas mus jų taip pat yra.

Žiūrėdama į šį bekojį driežą, įspėsiu ir apie gyvates.

Karpatuose yra gyvačių. Ypač pavojinga raudonoji, vadinama Aesculapian (nors internete radau, kad Aesculapian nenuodinga ir nepavojinga - tad spręskite patys). Pilkos ir juodos mažiau pavojingos. Tad vis tik pravartu retkarčiais žvilgtelti po kojomis.

Kai pavalgome, šeimininkas pasiūlo pažiūrėti rūkytų sūrių. Einame į kitą trobelę. Prie jos įsitaisiusi avių ir ožkų kaimenė. Aviganis šuniukas saugo savo turtą ir mums artėjant, gina mažylius po pastatu.

Užeiname į medinės trobelės vidų. Šeimininkas nori parodyti, kaip yra rūkomi sūriai, todėl uždaro duris. Belangė trobelė, kad ir ką tik pastatyta, tačiau yra dūminė. Dūmai akimirksniu pradeda graužti akis. Kai akys pripranta prie prieblandos ir dūmų, kampe pamatau ant ugnies šylantį puodą, viršuje sudėtus sūrius, o ant briaunos - kabančius rūkomos mėsos gabalus.

Šeimininkas atpjauna paragauti nemažą gabalą sūrio. Jis čia brangokas, už 100 gramų prašo 15 grivnų. Mieste kilogramas kainuoja 100 UAH. Tačiau sūris skanus ir šviežias, paprašome atpjauti gabaliuką pusryčiams, už jį sumokame 45 UAH.

Šeimininkas sakosi, kad čia jie gyvena. Tačiau visos trobos yra naujai pastatytos, o kieme stovi „viliukas“ UAZ. Mes manome, kad čia nakvoja nebent piemenys. Tačiau nesvarbu. Svarbu, pamatėme kad ir imituojamą ukrainiečių etninės grupės - huculų gyvenimą. Huculai gyvena Vakarų Ukrainoje, Karpatų kalnų rytinėje dalyje (Ivano Frankivsko, Černivcų, Užkarpatės srityse). Kalba ukrainiečių kalbos huculų tarme. Beje, vėliau su savo gyvenamosios vietos šeimininke juokavome, kad tarp huculų ir lietuvių yra nemažai bendro.

Be dvidešimties minučių dvi pajudame iš trobelės. Šuns neberadome. Tačiau pamatėme besiganantį arklį.

Gyvulių kalnuose netrūksta. Avis ir ožkas gano bent du piemenys. Sėdi būdelėj gardo pakrašty ir gano.

Lygiai tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome ryte, dabar traukiame atgal. Įsidienojo, iš po debesų išlindo saulė. Jos spinduliai ryte matytus vaizdus nudažo kitomis spalvomis. Jei ryte akis labiau viliojo Jaremčės pusėje esantys slėniai, tai dabar akių negaliu atitraukti nuo Makovytsia slėnyje žydinčių pievų, sodrių eglių ir minkštų kalnų.

Dabar sutinkame pirmus žygeivius – į kalną su vadovais lipančius nedidelius vaikus.

Kai kur tenka nusileisti iš dieviškų vaizdų karalystės ir žiūrėti po kojomis.

Baigiame prieiti Makovytsia laukymės pabaigą.

Iš paskutinių bandau užfiksuoti gražius vaizdus.

Po dviejų dvidešimt pasiekiame pavėsinę laukymės pakraštyje. Nusprendžiame pailsėti ir užkąsti. Pamatome keliuku nuo Makovytsia slėnios išsukantį ir į kalną nuvažiuojantį „viliuką“ - džipą su turistais. Pasidžiaugiame, kad į žygį išsiruošėme labai anksti ir nesutikome nei kitų žygeivių, nei, juo labiau, automobilių.

Nusistebime, kad beveik nesutikome lipančių į kalną žmonių. Tik tą grupę vaikų ir kelis pavienius žygeivius. O juk tai tokia graži ir nesudėtinga trasa. Mano bendražygei, turėjusiai sveikatos problemų, ji buvo pati ta.

Pavėsinėje ilgai neužsibūname, pajudame, nes žinome, kad turėsime įkopti į labai statų kalną. Kalną įveikiame ir netrukus jau žygiuojame pro retransliacijos bokštą.

Dabar nelyja ir akis džiugina saulutė, todėl kelias daug smagesnis.

Netrukus laukia status lipimas žemyn. Akmenys pradžiuvę, todėl lipti nėra labai sudėtinga.

Lygiai trečią buvome prie pavėsinės, už kurios šakojasi keliai. Dabar jau tęsime žygį ryte išduotu Daubušo taku.

Nuo sankryžos iki Daubušo uolos yra tik pusė kilometro ir 15 minučių kelio. O Jaremčė nuo čia yra už 2 kilometrų ir nepilnos valandos kelio.

Taigi, patraukiame. Takas tikrai gražus, bet jo grožis visai kitoks, nei ką tik matyti Makovytsia trasos vaizdai. Daubušo take pilna visokio dydžio ir visokių formų bei faktūrų akmenų ir uolų.

Reikia paminėti, kad Daubušas, vargingo sandėlininko sūnus, buvo huculų “Robinas Hudas”, 1730 – 1740 metais vadovavęs опрiч (opricų) gaujai – žmonėms, norėjusiems būti laisviems ir nelenkti nugaros ponams. Žinoma, šie žmonės buvo paprasčiausi banditai, pastodavę kelią turtingiesiems ir atimdavę jų pinigus ir turtą. Savo grobiu opricai apdalindavo skurstančius ir į bėdą papuolusius apylinkių gyventojus. Rengėsi jie kukliai, su savimi turėdavo tik šautuvą, kirvuką ir peilį. Tačiau nemažai pinigų ir turtų paslėpė gūdžiuose apylinkių miškuose, todėl dar ir dabar populiaru eiti ieškoti kadaise opricų paslėptų lobių.

Kalbama, kad Daubušo būta stipraus vyro. Jis rankos smūgiu galėjo skaldyti uolas, mesti milžinišką akmenį ir taip užtverti kelią važiuojantiems karieta, netgi ant uolos pasirašyti pirštu. Taip, anot legendos, gimė Писаной Криницы – dar vieno Karpatų objekto – vardas. Todėl kovoti su Daubušo gauja, spėjama, 7 vyrais buvo pasiųsta visa armija su keliais tūkstančiais kareivių.

Deja, tūkstantinei armijai nepavyko sugauti gaujos ir jos vado. Legendos sklando, kad Daubušą pražudė meilė. Dėl mylimosios jis buvo įviliotas į pasalą.

Kitos legendos pasakoja, kad turtuoliai, pavargę nuo daugybę metų trunkančių opricų gaujos antpuolių, nusprendė padovanoti žemių ir duoti solidžią sumą pinigų tam, kas atneš vado galvą. Nors paprasti apylinkių gyventojai buvo ištikimi Daubušui, tačiau atsirado norinčių su juo susidoroti. Vieno užpuolimo metu Daubušas buvo sunkiai sužalotas ir netrukus mirė.

Daubušo tako akmenys.

Daubušo takas pilnas uolų ir olų. Jau minėjau, kad dar ir šiandien populiaru ieškoti paslėptų lobių. Anot legendos, didžiausias lobis slepiasi oloje, į kurią įėjimą galima pamatyti tik švento Jono naktį. Tačiau nereikia iš anksto džiaugtis rastu lobiu, nes ta pati legenda pasakoja, kad visi turtai yra užkalbėti ir saulėje suspindęs auksas pavers jį saujoje laikantį akmeniu.

Galbūt čia slepiasi lobis?

Šiame take daugiau žmonių. Sutinkame keliaujančių šeimų su vaikais. Lobių paieška – tikrai gera tema sudominti vaikus.

Be dešimt minučių keturios pasiekiame Daubušo uolą.

Uola tikrai įspūdingo aukščio. Tačiau po šios dienos vaizdų uolos nevilioja. Šiuo taku einu daugiau dėl pliuso.

Nuo Daubušo uolos galima grįžti dviem keliais, vienas veda į dešinę, kitas į kairę. Mes renkamės dešinį, trumpesnį. Tačiau nuo kairiojo turėtų pasirodyti nepaprastai graži apžvalgos aikštelė. Kitą dieną parodysiu tą vaizdą, fotografuotą iš kitos vietos.

Traukiame plačiu taku. Jis geras ir tvarkingas, nors akmenuotas ir vietomis šlapias. Mus viena po kitos lenkia vaikų grupės. Pradedu stebėtis, kodėl Karpatuose po kalnus vaikšto tik vaikai. Negi žygiai į kalnus čia nėra populiarūs, negi regione vertinamas tik žiemos sportas?

Pagaliau takas į pabaigą.

Po keturių penkiolika buvome trasos pabaigoje. Pasinaudojame nemokamais tualetais. Tada pas prekeivę senutę nusiperku Karpatų žolių arbatos, popieriniai maišiukai po 12 ir 15 UAH.

Šios dienos maršrutui galiu dėti didelį pliusą. Nesunkus, puikiai tinkantis adaptaciniam žygiui, lengvai pasiekiamas, gerai sužymėtas, vaizdingas maršrutas. Puikiai tiktų ir žygiuojančiam vienišiui, ir einantiems su vaikais, ir vyresnio amžiaus žmonėms.

Pasukame link miesto. Išėjusias į gatvę suvilioja nedidelis suvenyrų turgelis. Perku medinį magnetuką su Karpatų kalnų vaizdu – 15 UAH. Vyriški medvilniniai marškinėliai su Karpatų užrašais kainuoja 150 UAH. Rankų darbo nedideli muilo gabaliukai - po 15 UAH.

Apsipirkę žingsniuojame prie kelio į krioklį. Iš ryto planavome sugrįžti į restoraną “Huculščina” ir išgerti kavos. Tačiau laikas jau vėlyvas, o ir pavargę jaučiamės, todėl patraukiame į Jaremčę. Be to kyla debesys ir pakraščiais dunda, todėl nenorime pakliūti į liūtį. Pakeliui įkišame nosį dar į vieną kitą suvenyrų parduotuvę.

Ryte matyti upės vaizdai pasikeitę.

Parkas netoli mūsų gyvenamosios vietos.

Parlekiame į namus persirengti, o tada einame ieškoti vakarienės. Tačiau ir šįvakar niekur nespėjame nueiti, nes vėl pradeda lyti. Bėgame į pirmą pasitaikiusią kavinę – priešais traukinių stotį esančią „Varienyčną“. Valgysime nacionaliniu patiekalu laikomus „varienikus“ – virtinius. Padavėjas prie jų pasiūlo brinzos – avies ar ožkos sūrio. Neatsisakome. Tik šioje kavinėje neprekiaujama alkoholiniais gėrimais. Bet negi dėl to, o juo labiau per lietų, eisim kur kitur. Užsisakome žolelių arbatos.

Pavakarieniaujame sočiai ir skaniai. Kai išeiname, lietus jau buvo aprimęs, todėl dar nueiname į parduotuvę ir sukame link namų.

Nors vis dar lynoja, gatvėse iki vėlumos sėdi kelionių agentūrų darbuotojai ir gaudo klientus. Žinoma, mes jų paslaugų atsisakome, tačiau labai nustembame, kad agentai įsitaisę kas kelis metrus. Net Turkijoje jų tiek daug matyti neteko. Galima pagalvoti, kad šioje šalyje savarankiškai niekas nekeliauja.

Greitai pasiekiame namus. Rytoj laukia ankstyvas rytas, o dar reikia išsiskalbti drabužius.

Besitvarkydamos kambaryje sulaukėme viešnios. Gerai, kad iš po lovos išlindo, kol dar nebuvome sumigę.

Taip baigiasi mūsų pirmoji beprotiškai graži diena Karpatuose.

Pasakojimo tęsinį rasite čia.