Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.
2017-06-11. Sekmadienis. Grįžtame į Lvovą.
Kelionė atgal į Lvovą turėtų būti kiek patogesnė ir trumpesnė, nes sekmadienio rytą pro Jaremčę į Lvovą važiuoja net du tiesioginiai autobusai.
Nors planuodama kelionę ketinau į Lvovą grįžti pusę dešimtos važiuojančiu autobusu, bet iš vakaro nusprendžiame važiuoti anksčiau, 08:05. Juk vis tiek kas rytą anksti keliamės.
Su šeimininke buvome sutarusios, kad ji ateis mūsų išlydėti. Atsisveikiname. Šeimininkė pakviečia apsilankyti rudenį, kai į kalnus lipantys medžiai pasipuošia visa spalvų gama.
Po to ji parodo tiesiausią kelią į autobusų stotį, vedantį pro ligoninės kiemą. Kelias nėra pats geriausias riedėti su lagaminais, bet ir aplinkinis juk ne geresnis.
Ligoninės kieme mums kelią pastoja benamis šunelis, kuris nori būti mūsų draugu ir nusprendžia keliauti kartu su mumis. Palydovo mums tikrai nereikia. Priimtumėme į draugiją nebent tik tokį, kuris lagaminus iki stoties nutemptų. O šuo, deja, tik bėgioja aplinkui ir maišosi po kojomis.
Tiesiuoju keliu stotį pasiekiame per 15 minučių. Sukame į vidų nusipirkti bilietų. Kasoje dirba vakar kalbinta kasininkė. Bilietai nuo Jaremčės iki Lvovo kiekvienai atsieina po 135 UAH (nepilnus 5 eurus). Kasininkė vis dar kalba tik ukrainietiškai ir rankų mostais parodo, kad autobuso eitume laukti ant kelio (jau pasakodama apie mūsų atvykimą į Jaremčę minėjau, kad jokie autobusai į Jaremčės stotį neužsuka. Autobusų laukti reikia gatvėje).
Einame į lauką ir pereiname į kitą gatvės pusę. Iki autobuso dar beveik pusvalandis. Žmonės renkasi. Rytas šiltas ir saulėtas.
Mūsų šunėkas laukia kartu su mumis. Niekaip nesiseka jo nuginti.
Autobusas atvyksta keliomis minutėmis vėluodamas. Pagal užrašą, esantį ant stiklo, galvotum, kad autobusas važiuoja į Vorochtą. Bet mes jau žinome, kaip pas juos būna ir svarbu, kad autobusas reikiamoje pusėje sustojo. Šalia užrašo padėta kita lentutė, skelbianti, kad autobusas važiuoja „v Lviv“. Ar ne paprasčiau būtų apsukti pagrindinę lentutę į kitą pusę, kaip kad yra daroma pas mus.
Vairuotojo paklausiame ar tikrai važiuoja į Lvovą ir paprašome atidaryti bagažinę sudėti lagaminams. Vairuotojas kalba rusiškai.
Išvažiuojame dešimt minučių vėliau.
Autobusas nedidelis. Tokiam ilgam maršrutui tikėjausi geresnio. Bet jis mažiukas dryžius, kokiu vakar grįžome iš Vorochtos. Viduje tvarkinga, bet sienos neaišku, kokios spalvos, sakytum, supeliję.
Autobusas stoja beveik kiekvienoje stotelėje. Nors kelias neblogas, bet krato stipriai.
Padarėme išvadą, kad visai praktiška būtų buvę išvažiuoti trečios valandos naktiniu traukiniu. Tas bent nekratytų, nors nežinia, ar kokių kitokių niuansų neišlįstų.
Džiaugiuosi, kad išvažiavome aštuntos valandos autobusu, nes kol kas vėsu, o sekmadienio ankstų rytą autobuse keleivių nedaug.
Pirmasis didesnis miestas pakeliui buvo Ivano – Frankivskas.
Ivano – Fransivske autobusas sustoja abiejose stotyse. Antroje (AC2) pastovi gal 15 minučių, tačiau nesusiprantame išlipti pavaikštinėti.
Antroji Ivano – Frankivsko autobusų stotis (AC2) daug mažesnė nei pirmoji. Mačiau, yra tualetas ir bufetas.
Iš Ivano – Frankivsko išvažiuojame dešimt minučių po dešimtos. Keleivių autobuse vis dar nedaug bei nekaršta, o ir dangus jau apsiniaukęs.
Kaip ir važiuojant pirmyn, vairuotojas ilgesniam laikui – geroms 20 minučių sustoja Rogatyn miesto autobusų stotyje.
Dairomės tualeto, nes jau kelios valandos praėjo nuo išgerto kavos puodelio. Už kelių metrų nuo autobusų stoties pastato yra nemokami senoviniai baisiai dvokiantys tualetai be durų ir su apdergtomis skylėmis grindyse. Didelio noro lankytis tokiuose nėra, bet kito pasirinkimo neturime.
Paskui apžiūrime, ką pardavinėja stoties prieigose esančiuose kioskuose.
Prie mūsų vaikštinėjančių lauke priėjęs vairuotojas paklausia, ar viskas gerai, ar viską radome. Būdamos užsienietėmis dažnai jautėme ypatingą dėmesį, ypač Karpatų regione.
Kiek prieš vidurdienį pajudame. Nuo Rogatyn kelias geras ir nebekrato. Autobusas tikrąja ta žodžio prasme skrenda. Penkios minutės po pirmos pasiekiame Lvovo centrinę autobusų stotį.
Jei būtume iš Jaremčės išvažiavę pradžioje dešimtos, šioje stotyje būtų tekę išlipti ir iki Lvovo senamiesčio dar apie dešimt kilometrų dardėti miesto autobusu. Tačiau mūsų autobuso vairuotojas nudžiugina, kad jis važiuoja iki Centrinės traukinių stoties (Dvirtseva/Lviv8 autobusų stoties), nuo kur pajudėjome važiuodamos į Jaremčę. Tad grįžtame atgal į autobusą ir važiuosime tolyn.
Tik autobusui išsukus iš stoties, viduje kyla didelis triukšmas. Pasirodo, atsidarė bagažinės durys ir iškrito kažkieno lagaminas. Mintyse galvojame, kad galbūt ne mūsų.
Vairuotojas stoja viduryje gatvės ir eina surinkti pamestos mantos. Jis susikrimtęs. Nors galbūt ir ne jo kaltė, o technika gana padėvėta.
Antrą valandą privažiuojame Centrinę traukinių stotį. Laimei, mūsų lagaminai vietoje ir sveiki. Susirenkame mantą. Vairuotojas pasiteirauja, kur mums reikia, taip pat informuoja, kad nuo stoties tramvajus nevažiuoja (vėliau eidamos gatve matėme remonto darbus). Pasakau, kad kelią iki senamiesčio jau žinome. Padėkojame vairuotojui už rūpestį ir kelionę, po to patraukiame savo reikalais.
Kad jau taip netikėtai atsiradome prie Centrinės traukinių stoties, kaip nuo jos nuvažiuoti iki senamiesčio, nebuvau išstudijavusi. Nusprendžiame nueiti iki Gorodskaja vulica gatvės, kurioje rasime geriau žinomas visuomeninio transporto kryptis.
Žemėlapyje atrodęs neilgas kelias tempiant lagaminus nėra jau toks trumpas. Laimė, šaligatviai naujai sutvarkyti ir jie yra lygūs bei su patogiais nuolydžiais. Tačiau mano lagamino ištraukiama rankena sugedusi. Jau seniai sugedusi. Bet man lagaminas labai patinka, todėl neprisiruošiu nusipirkti naujo. Kad būtų patogiau vežti, pritaisiau diržiuką. Tai va, taip ir tampau, kaip kažkas pavadino, savo „ciuciką“. Trumpą atstumą taip tempti lagaminą nėra sunku. O ilgesnį - greitai pakerta rankas.
Pagaliau pasiekiame stotelę. Šioje vietoje yra stambus transporto mazgas, transporto priemonių važiuoja visa galybė. Jungiuosi interneto nereikalaujančią Lviv Router programą ir bandau susigaudyti, kaip ir kur mums važiuoti.
Kol kas vienintelis tikslas – rasti bagažo saugojimo kabiną. Planavau lagaminus palikti Turgaus - Rynok aikštėje esančioje bagažo saugykloje. Tačiau kad jau senamiestį pasieksime kita, nei planuota, puse, norisi lagaminus pasidėti arčiau transporto į oro uostą, kad juos vakare pasiėmę, kuo trumpiau temptume.
Esu pasižymėjusi bagažo saugyklą netoli Lvovo operos ir baleto teatro esančio McDonald‘o. Bandysime patekti į ją.
Programa maps.me rodo, kad arčiausiai prie nužiūrėtos bagažo saugyklos bus stotelė Nalyvaika. Suvedu stotelių pavadinimus į Lviv Router, programa parodo, kad mums tinka didžioji dalis visuomeninio transporto.
Lipame į pirmą atvažiavusį. Tai buvo 20 numerio geltonas autobusas, ko gero „maršrutka“. Viduje keleivių daug, be proto tvanku, o dar su savo didžiuliais lagaminais vos pajudame. Klausiu vairuotojo, ar stoja stotelėje „Nalyvaika“. Jis kažką „-bu-bu-bu“, nieko nesuprantu. Sumokame po 4 UAH. Važiuojame. Kelią seku GPS. Kai jau, mano nuomone, kita stotelė turėtų būti mūsų, klausiu keleivio, ar jau bus Nalyvaika. Jis irgi atšauna kažkokį nesuprantamą pavadinimą „bu-bu-bu“. Nusprendžiame išlipti.
Iki bagažo saugyklos telieka pasukti vos pora gatvių, tačiau abi jau esame be jėgų. O dar dvidešimt kilogramų sveriantis „ciucikas“ sunkiai kreivu šaligatviu rieda į kalniuką.
Kai belieka pasukti tik į vieną gatvę, draugę palieku laukti su manta, o pati einu apsižiūrėti, ar mano nužiūrėta bagažo saugykla iš viso egzistuoja.
Mano džiaugsmui, žalia iškaba šviečia iš tolo. Bet, o, dievulėliau, ji antrame ar net trečiame senovinio pastato aukšte.
Suku spirale einančiais laiptinės laiptais. Prie bagažo saugyklos eilutė. Kažkur priekyje girdžiu jaunus balsus lietuviškai kalbant. Bet į priekį nesiveržiu, galvoju, jei jau radau saugyklą, tai gal vis kaip nors įsiūlysime savo mantą pasaugoti.
Atsivedu draugę. Belieka sunkiausias etapas – į viršų lagaminus užgriozdinti. Žemyn besileisdamas vyrukas pasisiūlo padėti. Draugė kukli, iš paskutinių tempdama savo sunkų lagaminą atsisako, o aš turbūt jau visai jėgų netekau, nes priimu vyruko pasiūlymą. Eidama jam iš paskos, prisimenu, kad aš jį kažkur mačiau. Užlipusi jam padėkoju lietuviškai. Tai vienas iš tų jaunų žmonių, kuriuos mačiau stovinčius prie bagažo saugyklos, kai buvau atėjusi apsidairyti. Pajuokaujame. Pasidžiaugiu, kad mūsų tautiečiai yra paslaugūs ir vyriški.
Bagažo saugyklos darbuotojai apsidžiaugia, kad mes kalbame rusiškai. Už lagaminus kiekviena suplojame po 30 UAH, taigi, vos daugiau nei eurą. Pasakome, kad ateisime mantos atsiimti aštuntą ir atsipalaidavę išeiname į senamiestį.
Beje, kam įdomu, informaciją apie šią bagažo saugyklą (Nr.1) galima rasti internete adresu www.baggage.lviv.ua .
Svobodos prospekte sename istoriniame pastate esantis McDonald, kurio broma paėjus, bus mano minėta bagažo saugykla.
Taigi, nusileidę iš bagažo saugyklos ir išėję į gatvę, mes sukame į minėtą bromą ir už minutės jau einame erdviu Laisvės – Svoboda prospektu.
Likusį laisvą pusdienį planuojame aplankyti dar nelankytus Lvovo senamiesčio objektus. Puikiai atsimenu, kad liko nepamatyta jėzuitų šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Pasirodo, pro po pastoliais pasislėpusią bažnyčią, esančią už paminklo Tarasui Ševčenkai, gyvendamos Lvove praeidavome po kelis kartus per dieną. Bet juk dažnai būna, kad panosėje esantys dalykai pavirsta nematomais. Taigi, taisome klaidą ir sukame į bažnyčios vidų.
Romos katalikų bažnyčios arkivyskupo pakviesti jėzuitai į Lvovą atvyko 1583 metais. Nepaisant miesto gyventojų pasipriešinimo, jėzuitai sugebėjo rasti užtarėjų bei sėkmingai įsitvirtinti ir 1590 metais įkūrė rezidenciją.
Žemės gyvenamojo būsto ir koplyčios statybai paaukojo turtinga miesto gyventoja Sofija Hanel. Vėliau etmonas Stanislavas Žolkievskis jėzuitams paaukojo dar daugiau žemės, todėl 1610 metais buvo nuspręsta nedidelę koplyčią rekonstruoti.
Pirmosios bažnyčios autorius liko nežinomas. Spėjama, kad tai galėjo būti italų architektas, nes bažnyčios fasadas dekoruotas pagal Italijos bažnyčių pavyzdį.
Bažnyčia buvo pašventinta ir pradėjo tarnauti tikintiesiems 1630 metais. Beveik po šimtmečio buvo pastatyta aukščiausia mieste laikoma varpinė, siekusi net 80 metrų aukštį. Tačiau laikui bėgant bokštas sugriuvo. Todėl šiandien galime pamatyti tik nedidelį vienaukštį bokštelį.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčią galima laikyti pirmąja Lvovo miesto baroko stiliaus bažnyčia.
Mums, sugrįžusioms iš gamtos prieglobsčio, turtingos ir didelės miesto šventovės jau pamirštos, todėl ši bažnyčia stebina dydžiu, prabanga ir labai patinka. Viename bažnyčios šone įkurta niša ATO karo aukoms atminti. Taip pat pilna skulptūrų, koplyčių, šventųjų paveikslų.
Bažnyčioje daug žmonių, atėjusi ne viena turistų grupė, todėl apsidairę išeiname į lauką.
Kur akys mato sukame senamiesčio gatvėmis. Jose papildau liūtų kolekciją.
Ketvirtą valandą einame pietauti. Užeiname į atokų restoranėlį Armėnų kvartale. Restoranas įsikūręs sename pastate. Darbuotojai dėvi tautinius drabužius. Aplinka visai jauki. Galvojame, galbūt čia pasiseks skaniai pavalgyti.
Užsisakome ėrienos su daržovėmis ir vyno. Tačiau patiekalas gana šiaip sau. Skanus, bet tikėjausi kažko įmantresnio.
Už pietus suplojame 350 UAH už abi, taigi, nepilnai 13 eurų.
Viešint Lvove liko neaplankyta kavos kasykla (Львівська мануфактура кави/Lviv Coffee Mining Manufacture). Todėl taisome padėtį ir skubame į Turgaus aikštę jos apžiūrėti.
Jei visame pasaulyje kava auga, tai Lvove ji yra kasama.
Lvove gimęs kazokas Juryj Kulčytskyj 1683 metais Vienoje atidarė pirmuosius kavos namus. Netrukus kavos namai buvo įkurti ir įkūrėjo gimtajame mieste. Nuo to laiko Lvovas tapo Ukrainos kavos sostine. Kava buvo perkama dideliais kiekiais ir vežama bei talpinama į miesto rūsius. Pasakojama, kad po žeme yra milžiniški jos kiekiai. Iš rūsių žalios kavos pupelės buvo keliamos į viršų, skrudinamos ir malamos. Tokios tradicijos šioje kavinėje išliko iki šiol.
Smalsumas pražudo dramblį: labai noriu tą kasamą kavą pamatyti. Gaunu šalmą, leidžiuosi laiptais žemyn ir iškart esu įdarbinta, nes tenka priimti užsakymą iškasti reikalingam kavos kiekiui ir kasti, kasti, kasti. Viduje tamsu. Šalmo priekyje esantis žibintas kažkodėl nenori šviesti, o ir pats šalmas nelabai laikosi ant galvos. Darbas vergiškomis sąlygomis.
Įdomu būtų leistis į kasyklą su gidu, bet kiek teko girdėti, gidai pasakoja tik ukrainiečių kalba, todėl tą patį galima pamatyti ir nusileidus savarankiškai.
Ekskursijos su gidu kaina yra 100 UAH. Vyksta pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, sekmadieniais 17:00 - 19:00.
Už savo vargą požemyje gaunu atpildą - kvapnios kavos puodelį su austrišku palikimu - obuolių štrudeliu.
Taip buvo ruošiama mano kava.
O čia jau skanusis štrudelis.
Už du štrudelius ir dvi kavas tenka suploti 151 grivną.
Kavinėje taip pat veikia suvenyrų parduotuvė bei galima nusipirkti kavos. Kavos neperkame. Bet lauktuvėms nuperku pora indelių su kavos pupelėmis šokolade.
Lauke nuo 17 valandos vyksta akcija ir galima pigiau nusipirkti kavos pupelių. Būtų puiki lauktuvė, nes kava pilama į medžiaginį maišelį ir čia pat senovine mašinėle užsiuvama. Tačiau teko girdėti, kad kavos skonis ne visada būna pats geriausias, todėl nuo pirkimo susilaikome. O ir labai greitai ta akcija baigėsi, vos po kelių minučių pardavėjai pranešė, kad kavos nebeturi.
Tačiau užeiti į Lvovo kavos kasyklą ir sudalyvauti atrakcijoje labai rekomenduoju. Įdomu ir puikus būdas pritraukti klientų. Jei lankysitės be gido, tai jums nieko nekainuos. Nebent nuspręsite išgerti puodelį kavos ar nusipirkti lauktuvių.
Pasimėgavę atrakcija, vėl trepsime po senojo Lvovo gatves.
Pakeliui užeitoje šokolado manufaktūroje vargti neteko. Tik klok grivnas ir aukis batelius.
Apsukę ratą prieš kelias dienas išvaikščiotomis gatvėmis, sugrįžtame į Turgaus aikštę. Pasidairome į suvenyrus. Ukrainiečiai savo pyktį ir protestą išreiškia gamindami tualetinį popierių.
O kai kurie suvenyrai nuteikia labai maloniai.
Suvenyrų turgelyje šalia Lvovo operos ir baleto teatro perku dailų iš smulkių karoliukų suvertą papuošalą (150 UAH) bei perku ilgas, iki kelių, vilnones kojines (100 UAH). Gundžiausi nusipirkti lininę siuvinėtą palaidinę (200 UAH), bet paskutinę sekundę šios minties atsisakiau. Ir be reikalo.
Pilnas linksmų, laimingų ir pasipuošusių žmonių miestas klega, šurmuliuoja. Turgaus aikštėje sustojame paskutinį kartą išgerti giros. Jos bokalas ir čia kainuoja 20 UAH.
Svobody prospekte ištisai veikia Karo naujienų kampelis, primenantis gyventojams apie šalyje vykstantį karą. Galima pagerbti žuvusius, išreikšti susirūpinimą, pasakyti kalbą ar tiesiog padiskutuoti.
Artėja laikas išvykti. Kelis kartus pirmyn – atgal marširuojame prospektu. Prie paminklo Tarasui Ševčenkai pastatyta scena ir vyksta koncertas, kuris tokį gražų vasaros vakarą sutraukė minią žmonių.
Aštuntą susirenkame lagaminus. Žinoma, dar galėtume valandžiukę ar net pusantros pavaikščioti, bet jau viskas apeita, o mintys apie namus sukasi.
Po aštuonių dešimt esame prie universiteto, šalia kurio yra stotelė į oro uostą. Dar už penkių minučių jau sėdime žalios spalvos 9 numerio troleibuse.
Troleibusas naujas ir modernus, labai skiriasi nuo kitų Lvovo gatvėse matytų visuomeninio transporto priemonių. Bilietus perkame iš vairuotojo, vienas jų kainuoja 2 grivnas. Troleibusu važiuoja beveik vieni studentai, kurie pakeliui išlipa. Liekame riedėti tik mes ir dar keli užsieniečiai. Kiek suglumina švieslentėje atsiradęs būsimos stotelės pavadinimas Airport Terminal 1. Sprendžiame, ar jau turėsime čia lipti. Tačiau pro langą matome Vilniaus oro uosto pastatą primenantį senąjį terminalą, o maps.me žemėlapyje iki Terminalo A dar gabaliukas. Tad važiuojame tolyn. Ir teisingai pasielgiame, nes švieslentė jau rodo būsimą mums reikalingą pavadinimą.
Be dvidešimt minučių devynios išlipame stotelėje prie terminalo. Laiko iki skrydžio likę trys valandos, tikrai per anksti atvykome.
Ramiai nueiname persirengti.
Oro uoste veikia wifi, tad pabendrauju su pasauliu.
Apibendriname, kad kelionė buvo smagi. O prieš išvykstant teko girdėti visokių atsiliepimų ir apie žmones, ir apie kelius, ir apie transporto priemones. Ir nors dvi užsienietės moterys, keliaujančios savarankiškai, daug kam atrodėme keistai ar neįprastai, tačiau galiu patvirtinti, kad šioje šalyje keliauti be automobilio sąlygos yra gana geros. Laikas kelionėje prabėgo labai greit. Pamatėme gražių miestų, pabuvome užburiančioje gamtoje.
Beliko tik paskutinis kelionės etapas.
Registruotą bagažą Ukrainos oro linijų darbuotojai pradeda priimti kiek ankščiau, nei prieš dvi valandas. Užsiregistruoti skrydžiui pavyko vakar vakare, bet įlaipinimo dokumentų atsispausdinę neturime. Darbuotojui paduodu rezervacijos lapą, jis išduoda popietinius bilietus.
Daiktų ir dokumentų patikrą praėjome labai greitai. Darbuotojai labai geranoriški ir mandagūs.
Žinome, kad šįkart mūsų namo niekas neparveš ir naktį teks praleisti Vilniaus oro uoste, todėl kavinėje pavakarieniaujame. Užsisakome vištienos kepsnį su salotomis.
Duty free parduotuvėje pirkau degtinės. Nemirnoff 1 litras kainuoja tik 3 eurus (88 UAH). Iš tikrųjų nelabai man jos reikia, bet tas bandos jausmas...
Paskui ilgai laukiame, kol paskelbs vartus. Galiausiai per garsiakalbį juos praneša, bet švieslentėje ilgą laiką neatsirado užrašas. Tačiau oro uoste esame vieninteliai vėlyvi keleiviai, todėl susipainioti nėra kur.
Štai ir lėktuve. Kapitonas pradžiugina, kad skrydis truks tik valandą ir penkias minutes.
Vėlyvas laikas lenkia galvą miegoti. Tai ir pamiegu. Gana patogiai ir saldžiai. Net pasigailiu, kad skrydis toks trumpas, nes Vilniaus oro uoste teks miegoti ant kietų metalinių kėdžių.
Leidžiamės sėkmingai ir laiku. Išėję kelias minutes užtrunkame prie pasų patikros. O nuėję prie lagaminų takelio savuosius jau randame besisukančius.
Oro uostas ruošiasi pakilimo tako rekonstrukcijai ir nors skrydžiai nuo antros iki penktos valandos nakties nevykdomi, bet oro uostas dirba. Dar ir žmonių yra.
Atrandame laukimo salę ir, nors ir nepatogiai, bet saldžiai pamiegu.
Nubundu švintant. Einu apsiprausti, valytis dantų. Tada jau laikas kavos puodeliui. 3 eurai ir 30 centų už puodelį kavos ir prancūzišką bandelę išmuša iš vėžių. Per atostogas atpratome gyventi su tokiomis kainomis. Deja, teks vėl priprasti. O galvoje sukasi mintis, kad Ukraina – vis tik puiki kelionės kryptis ir ši šalis bus dar ne kartą aplankyta.
Iki kitų susitikimų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą