Atsikeliame po penkių. Šiandien bandysime įgyvendinti vakar dėl lietaus atidėtą planą ir įveikti Chomiak kalno viršūnę.
1542 metrų aukštį siekiantis Chomiak kalnas laikomas vienu gražiausių Karpatų nacionalinio gamtos parko kalnų. Kelionių giduose trasa į šio kalno viršūnę pristatoma kaip patogiai pasiekiama visuomeniniu transportu, nes pradžia ir pabaiga yra netoli autobuso stotelių.
Pradėti kopti į Chomiak kalną galima 5 keliais. Du veda nuo Ženiec krioklio (pirmasis – nuo Karpatų nacionalinio parko ženklinimo, dar nepriėjus krioklio). Trečia, laikoma pagrindine, prasideda už posūkio į Jablunytsa (Яблуницa) - ją mes ir pasirinkome. Ketvirta – netoli Polianytsos (Поляница) kaimo esanti trasa bus patogesnė Bukovelio kalnų slidinėjimo kurorte atostogaujantiems žygeiviams. Penkta – ateiti nuo Syniak viršūnės, tačiau einant šiuo maršrutu, reikia būtų pasiruošus nakvynei kalnuose.
Keliautojai pataria startui rinktis Jablunytsa trasą, nes jos serpantinas dailiai kyla į viršų. Čia taip pat nėra stačių lipimų ar sunkiai praeinamų vietų. Iki Chomiak viršūnės lauktų 5,2 km (arba 3 – 4 valandos kelio) ir 750 metrų aukštyn.
Žemyn taip pat patogiau leistis minėta trasa. Tačiau susitranzuoti automobilį bus paprasčiau Polianytsoje ar prie krioklio.
Norint trasą įveikti be streso, 8 valandą patariama būti starto vietoje. Iš trasos pageidautina išeiti 19:00 – 19:30, kitu atveju bus sunkiau rasti visuomeninį transportą. Nors „maršrutkos” važinėja, rašoma, kad iki 21:00, bet reikia turėti omenyje, kad autobusai vakare būna sausakimši, ypač sekmadieniais.
Dar vienas minimas keliavimo visuomeniniu transportu minusas, kad ne visi autobusai mėgsta turistus su didelėmis kuprinėmis. Tačiau mums su tuo susidurti neteko, nes mes nešėmės nedideles kuprines.
Šiai dienai orų prognozės lietaus nerodo, tačiau ant kalnų pilkuoja vos besisklaidantys debesys. Rytas labai vėsus, su šaltoku vėjeliu.
Batai nuo vakar dienos dar šlapi, bet kitų neturime, tenka autis.
Kieme sutinkame šeimininką, einantį su dalgiu pjauti žolės. Sode žolė didelė, jis turbūt per dieną po pradalgį nupjauna.
Autobusas, kaip ir vakar, septintą.
Iš Ivano – Frankivsko į Bukovelį važiuojantis didelis autobusas atvyksta be dešimties minučių septynios. Šiandien perku bilietus iki Polianytsia – tropa na Chomiak. Kelionė kiekvienai vėl kainuoja tas pačias 25 grivnas. Autobusas išvyksta penkiomis minutėmis ankščiau.
Kelias jau pažįstamas. Autobuse vėl žegnojamasi ir kilnojamos kepurės.
Vaizdas pro autobuso langą paskendęs rūke ir šis reiškinys šiek tiek neramina.
Vos pravažiuojame posūkį į Jablunicą/Rachivą (Рахiв/Rakhiv), ruošiamės lipti. Vairuotojo prašome išleisti „u tropi na Chomiak“. Tačiau jis kažką suburbėjęs paveža pora šimtų metrų toliau ir parodo į keliuką. Išlipame. Maps.me žemėlapis rodo, kad ir iš šio keliuko galima patekti į mums reikalingą trasą, tačiau kelias šlapias ir klampus. Nesprendžiame, kad bus saugiau grįžti į oficialią starto vietą ir eiti galbūt sausesniu taku. Be to noriu pasidomėti apie nusileidimo takus.
Per pora minučių nueiname iki trasos pradžios. Supratome, kad vairuotojas mūsų čia neišleido, nes šioje vietoje yra nemažas posūkis. Čia yra tik kelias ir trasos pradžia. Jokios automobilių stovėjimo aikštelės šalia. Mums šis dalykas atrodo labai sunkiai suprantamu.
Todėl važiuojantiems automobiliu, trasą vis tik patarčiau pradėti nuo pirmojo ar atrodo varianto, tai yra nuo kelio, vedančio į Ženiec krioklį. Prie nacionalinio gamtos parko yra nedidelis parkingas. Įveikus trasą, atgal iki automobilio nusileisti tuo pačiu taku arba ten, kur mes pradėsime ir autobusu bus galima grįžti pasiimti automobilio.
Bet patogiausia yra vykti su visuomeniniu transportu arba kelionių agentūra.
Ten, kur labiausiai reikia, nacionalinio gamtos parko punktas nedirba. Gerai, kad sutaupėme po 20 grivnų, tačiau kuriuo keliu bus geriausia nusileisti, liko neaišku. Ženiec krioklį matėme vakar, todėl norėtume leistis lengviausiu arba vaizdingiausiu taku.
Užeiname į nemokamą trikampį namelį – tualetą ir lygiai aštuntą valandą laiptais pakylame į statų šlaitą.
Oras vėsus, tirštas rūkas, bet lyg bando lįsti saulė, o ir paukščiai čiulba, gal iš tikrųjų diena bus graži.
Tvarkingas takelis stataus šlaito kraštu palengva kyla į viršų. Po vakarykščių liūčių takas šlapias, vietomis molėtas ir slidus, todėl verta neprarasti budrumo. Abi pasidžiaugiame, jog kaip gerai, kad vakar nesugalvojome eiti per lietų.
Apačioje girdisi upės šniokštimas ir kvepia oras. Trasa gerai sužymėta, ji sutampa su maps.me žemėlapyje esančia.
Po kurio laiko takas pasileidžia žemyn.
Pusę devynių nusileidžiame prie apačioje šniokštusio upeliuko. Per upelį jokio tilto nėra, teks jį perbristi.
Takas vėl kyla, į kalną raito lengvu serpantinu. Pasikėlę aukščiau išvydome virš kalnų giedrėjantį dangų, nors miške vis dar vėsu. Su puikia nuotaika palengva trepsime į viršų.
Kažkur takas netikėtai išveda į atvirą Gorganų kalnams būdingų akmenų nuklotą šlaitą, todėl apsidžiaugiame pamatę ne tik kitokį vaizdą, bet ir giedrut giedrutėlį dangų.
Kažkur sukalba žmonės, tačiau niekas mūsų nepaveja ir nieko nematėme. Ilgą laiką buvome vienintelės žygeivės.
Šiame take yra nemažai šaltinių. Devintą valandą pasiekiame antrąjį, tekantį taku. Šioje vietoje pro tankų rūką ir medžius šviečia saulė ir aš, gaudydama šviesą, užstringu ilgam...
Takas vis dar tvarkingas ir lengvas.
Už antro šaltinio užeiname daugiau stambių akmenų nusėtų šlaitų.
Keturis serpantino vingius padaręs takas mano žemėlapyje toliau turėtų vesti tiesiai. Tačiau trasos ženklas kviečia sukti į šoną.
Apsisprendimo minutė, kuriuo keliu eiti.
Tiesiai reikėtų lipti labai stačiu akmenuotu šlaitu. O mes nusekame trasos ženklu ir ramiu takeliu kylame į viršų.
Tačiau džiaugtis teko neilgai, nes padaręs vos vieną vingį, takas šauna tiesiai į statų kalną.
Dešimtą valandą pasiekiame trečiąjį šaltinį ir traukiame stačiu šlaitu tolyn.
Dar po dešimties minučių, kai prieiname ramesnį taką, sėdame pailsėti ir užkrimsti.
Užvalgę iškart kylame į kelią, nes miške vis dar vėsu ir nustojus judėti, pasidaro šalta.
Lygiu ir nesunkiu taku ilgai nesidžiaugėme. Mat priėję eglyną, juo žygiuojame per labai grublėtą ir akmenuotą taką.
Be dvidešimties minučių vienuolika pasiekiame laukymę – polonina.
Pasidžiaugiame, kad laukymę pasiekėme minutė į minutę, kaip ir nurodo kelionių gidas: trasoje užtrukome 2 valandas ir 40 minučių.
Kas pavargo, šioje laukymėje savo kelionę po Gorganų kalnus galėtų baigti. Tačiau mes eisime tolyn, iki Chomiak kalno viršūnės. Lauks dar gerų 40 minučių raudona trasa pačio sunkiausio ir sudėtingiausio kelio. Tačiau mane labiau neramina, kurį taką rinktis nusileidimui nuo laukymės.
Apsidžiaugiu laukymėje pamačiusi dar tris žygeivius. Nueinu jų paklausti apie takus, kuriais jie atėjo. Jie atėjo iš Mikulyčino. O į mano klausimą, ar sunkus tas takas, atsakė galvos palinksėjimu.
Aiškiau nepasidarė, tačiau bala nematė to nusileidimo, vis tiek kažkaip nusileisime. O dabar laikas nugalėti Chomiak viršūnę.
Be dešimties vienuolika pajudame. Rašoma, kad iki viršūnės bus 20 minučių kelias. Kol kas trasa ramiai kyla per medžių šaknų išraitytą mišką.
Tačiau netrukus takas įsijungia į raudonu ženklu pažymėtą trasą ir mes beveik stačiai kabarojamės per kalnų pušų šaknis.
Trasoje daugėja aukštų akmenų, ant kai kurių koją sunku užkelti. Trasa eina stačiu šlaitu saulės atokaitoje. Galvoju, kad huculai kažkiek primena korsikiečius, lipančius į kalną ne serpantinu, o tiesiai.
Su tokiomis linksmomis mintimis sunkiai kabarojuosi į viršų.
Pasirodo pirmieji vaizdai, kas reiškia, kad lipimo greitis dar labiau sulėtės ne tik dėl sunkaus kelio, bet ir dėl noro pasigrožėti panorama.
Kelias į viršų tampa tikrai ne nuobodžiu iššūkiu.
Tačiau vaizdai verti kiekvieno prakaito lašo.
Vienoje pusėje plyti didelė žalia Chomiak laukymė, į kurią turėtume išeiti nusileidę.
Kitoje pusėje matosi dar viena mažesnė.
O takas, užuot palengvėjęs, krečia mums išdaigą po išdaigos. Dabar jau lipame ištisu akmenynu.
Tačiau vaizdai dieviški.
Pagaliau pamatome savo tikslą.
Į Ukrainą veidu atsisukusi Dievo Motina.
Pasiekti viršūnę užtrukome dvigubai ilgiau – net 40 minučių. Ne šiaip sau Karpatų kalnai pristatomi kaip neaukšti, bet kaprizingi.
Paties kalno viršuje esanti akmeninė statula sukelia įvairius jausmus. Stačiais akmeniniais laiptais lipame prie skulptūros. Čia stovėdama suprantu, kodėl žmonėms lipa į kalnus. Jausmas, tarsi iš viršaus žiūrėtumei į visą šalį.
Žvilgsnis į planuotą įveikti Syniak kalną, dėl kurio buvo daug abejonių ir kurias išsprendė vakar pliaupęs lietus.
Tolumoje - Hoverla, Petrosas, Popas Ivanas....
Į viršūnę pakyla ir mūsų laukymėje kalbinti žmonės. Paskui iš kažkur ateina dar keli.
Ant viršūnės randame ir pora suvenyrų pardavėjų, pardavinėjančių kelis niekučius. Nuo jų sklinda alaus kvapas.
Apeiname ne vieną ratą aplink skulptūrą. Paskui pasėdime kiekviena su savo mintimis.
Kai pamatau, kad mūsų kalbinti žmonės ruošiasi leistis žemyn, draugę pavadinu eiti. Nors matau raudonus trasos ženklus, tačiau kalno šlaitas plačiai nuklotas Gorganams būdingais dideliais akmenimis, todėl sekti žinančiais bus drąsiau.
Lygiai vidurdienį pajudame žemyn.
Leidimasis košmariškai status per didelius akmenis. Tačiau lipti įdomu ir ne nuobodu.
Mūsų neoficialūs vedliai bėgo ir nubėgo. O mes pasiklydome. Taip įsijautėme lipti pilkais akmenimis, kad nutolome nuo tako. Jei ne GPS, būtume ilgai klaidžioję, nors, manau, išėję ten, kur reikia.
Paskui matėme besiblaškančią jaunimo kompaniją.
Trasos ženklinimas viršūnėje nėra pats geriausias. Kai kurie trasos ženklai yra išblukę ir vos įžiūrimi. Bet aišku, gi po kalnus pavieniai žygeiviai mažai vaikšto, o gidai, vedantys grupes, takus atmintinai žino.
Pagaliau didelis akmenynas baigiasi, tačiau status takas dar ne.
Kai atrodė, kad sunkiausias trasos etapas jau praeity, vėl pasirodo didelių akmenų plotas.
O jų pabaigoje dar laukė status akmeninis šlaitas. Negana to, šioje vietoje mus pavijo viršuje taką pametęs jaunimas. Nesaugumo jausmo neturintys paaugliai nučiuožė žemyn kaip vėjas. O aš vos negavau progos pravėdinti sėdimosios, nes besileisdama nuo aštrios uolos tik per laimingą atsitiktinumą nesuplėšiau kelnių.
Sunkioji dalis baigiasi prie šio akmens. Pagalvojau, kad jo dekoracijos čia pastatytos ne šiaip sau.
Iki Chomiak laukymės jau nebetoli.
Nė nepastebiu, kaip takas išbėga į laukymę. Joje pilna vaikų, mažiausiai dvi grupės susirinkę.
Pirmiausia patraukiame prie netoliese esančių tualetų. Tačiau verčiau gamtinius reikalus būtume atlikę kur nors gamtoje, nes jau jie tokie nešvarūs ir smirdintys, kad net baisu.
Paskui einame prie trobelių ieškoti pietų. Norime valgyti ir nieko keisto, nes ne tik sunkų darbą dirbome, bet ir laikas jau vėlyvas, jau ketvirtis po pirmos.
Deja, pirmosios trobelės neveikia, belieka traukti į tolėliau matomą trobą, iš po kurios stogo rūksta dūmas.
Einame per žydinčią pievą.
Kažkas pievoje pasistatęs palapinę. Ir nieko keisto, nes ši vieta yra populiari nakvynės vieta žygiuojantiems daugiadienius žygius.
O mes norime valgyti, todėl tiesiu taikymu į pakalnę pasileidžiame link trobelės.
Aplinka labai keista ir tikrai ne užeigiška. Aplink trobą primėtyta rakandų, ant slenksčio guli kirvis.
Nedrąsiai užeiname į vidų. Randame kompaniją, darančią gramą. Deja, jie pardavinėja tik sūrius, pietų negamina. Užstalėje sėdi apšepęs senis, klaikiai smirdintis, susivėlęs ir nešvarus. Todėl nenorime ne tik sūrio, bet ir nebenorėtume pietų.
Greitomis padarau vieną kadrą ir neriame lauk.
Išėję į lauką, kiek toliau nuo trobelės prisėdome ant suolo pavalgyti savo maisto.
Vaizdai puikūs: žydinti pieva, besiganančios karvės ir visa tai juosiančios tamsios eglių eilės.
Kiek pabuvus, karves ganantys vaikai ateina paklausti, ar neturime cigarečių. Nieko nepešę, nueina į laukus parginti namo karvių.
Be dvidešimt minučių dvi pajudame nuo trobelės. Dabar prieš akis kaprizingoji Chomiak kalno viršūnė. Chomiak slavų kalboje reiškia žiurkėną. Teigiama, kad kalno forma panaši į šio žvėrelio nugarą. Bandome įžvelgti panašumą. Jei stipriai pasitelksi fantaziją, galbūt.
Einame prie nuorodų. Jų daug, tačiau nusprendžiu leistis tuo taku, kuriuo ir buvau numačiusi: Mikulyčine ant kelio, vedančio prie Ženiec krioklio. Rašoma, kad trasoje turėtume užtrukti dvi valandas.
Iš pradžių einame neapsakomo gražumo žydinčia geltona pieva. Nepraleidžiu progos įsiamžinti.
Paskui išeiname į miško takelį.
O šventas naivume, ko reikėjo tikėtis iš nuo kalno besileidžiančio žemėlapyje tiesia linija pažymėto tako? Žinoma, jis eina tiesiai, bet vos ne statmenai. Takas molėtas, po vakarykštės liūties dar šlapias ir slidus. Koks velnias nešė... Dar kartą pasidžiaugiame, kad kaip gerai, kad šia trasa nesugalvojome eiti vakar.
Kad ir kaip statu bei slidu, pro akis nepraslysta keistai palinkę medžiai.
Net nežinau, kiek laiko ėjome ta stačia pakalne žemyn.
Paskui buvo taip pat statu, bet atsirado daugiau akmenų, tai nors buvo kur atsispirti kojoms.
Pagaliau nusileidžiame į pievą. Per ją kelias dešimtis minučių veda vieškelis.
Prie ženklų, kur išsiskiria takai į Ženiec ir Mikulyčiną, ateiname trečią. Dar kurį laiką einame vieškeliu.
Po to mūsų vieškelis įsijungia į kelią, atėjusį nuo Ženiec krioklio. Šis kelias jau pažįstamas nuo vakar.
Draugei pasiūlau dar kartą aplankyti krioklį ir pasižiūrėti vaizdo iš apačios, tačiau nei viena didelio entuziazmo neparodome.
Kelias vedantis nuo krioklio, šiandien visiškai kitoks. Sausas, saulėtas ir kvepiantis.
Vakar nenufotografavau man labai patikusios koplyčios. Tą padarysiu šiandien.
Šiandien kitokia ir Ženieco upė. Ramiai bėga švelniai čiurlendama savo žydrus ir skaidrius vandenis.
Kelias nuo Ženiec krioklio.
Be dvidešimt minučių keturios pasiekiame nacionalinio gamtos parko punktą.
Labai norime suspėti į vakar dienos grafiko autobusą. Tikėkimės, kad vakarykštis jo atvykimo laikas buvo pagal grafiką. Skuodžiame iki stotelės kiek kojos neša.
Pasižiūriu į apačioje tekančią Prūto upę. Šiandien ji nurimusi ir visiškai nevaizdinga.
Sėkmingai pasiekiame stotelę. Tačiau šioje vietoje kažkas ne taip. Kelias per vieną dieną pasikeitė, jis asfaltuojamas. Ukraina tvarkosi ir statosi.
Autobusas atvažiuoja tuo pat laiku, kaip vakar, 16:05. Tik kelionė per naktį pora grivnų pabrango: vairuotojas paprašo nebe 12, o 15 UAH už vieną keleivį.
Žygis buvo fantastiškas, o dar parvažiuoti pasisekė.
Lipame vėl netoli namų ir užeiname į turgelį. Perkame trešnių. Kilogramas kainuoja vos virš euro - 30 UAH. Pardavinėjantis vyras pasako, kad dar „dobavyl“, bet paima tik tuos pačius 30.
Einame namo. Kieme šnektelime su šeimininke. Ji išpučia akis, kad mes, vienos moterys, ėjome į Chomiak ir be jokios agentūros.
To šiame krašte bendraudama su žmonėmis ir pasigedau: kalnietiškos dūšios ir kalnų žinovų patarimų. Sunku suprasti, kad gyvenant šalia, įmanoma nesirgti kalnais. Beje, apie kalnus man nieko negalėjo papasakoti ir Užkarpatėje gyvenantis atvykimo į Jaremčę dieną mano kalbintas autobuso pašnekovas.
Lendame po dušu, pasidabiname ir patraukiame į miestą.
Laikas išbandyti Ukrainos geležinkelius. Einame į traukinių stotį pasižiūrėti rytdienos grafikų.
Apžiūrime, kad traukinių stotyje yra bagažo saugykla. Tačiau ji turi darbo valandas. Tiksliau veikia tada, kada atrakinta kasa. O kasa atrakinama priklausomai nuo traukinių grafiko. Ant durų yra nurodytas budinčios darbuotojos telefono numeris. Bet įdomu, ar pavyktų susikalbėti anglų ar kuria kita Europos kalba.
Stotyje darbuotojos nėra. Klausiame bėgius ravinčių moteriškių apie rytdienos traukinių grafikus. Jos patikslina, kad septintą valandą traukinys į Rachivą važiuoja, bet ar mums jo reikia, kodėl nevažiuoti dešimtos valandos dyzeliu?
Mintis gal ir gera, tačiau eidamos pasvarstome, kad vis tiek nubundame anksti, verčiau rytoj važiuokime septintą.
Išsprendę rytdienos kelionės klausimą, einame ieškoti vakarienės. Vakarieniauti nusprendžiame toje pačioje kavinėje, kaip ir vakar, Kraevid.
Vakaras šiltas, todėl sėdamės kiemelyje. Užsisakome vištienos apelsinų padaže. Buvo labai skanu, man vienas skaniausių patiekalų visoje kelionėje. Geriame gyvą alų, bet jis labai skanus, visai ne toks, nei pas mus būna. Skonis švelnus ir nestiprus.
Pavakarieniaujame kiekviena už 130 UAH.
Paskui slampinėjame gatvėmis. Vaistinėje perkame vaistų, kurie Ukrainoje kainuoja mažiau nei pas mus.
Nusistebime, kad prie kavinių lauke niekur nėra nurodytų kainų.
Nėra kainų ir prie ekskursijas siūlančių prekeivių.
Kojose jaučiasi šioks toks dienos nuovargis, tad traukiame į namus. Įsitaisę balkone sukertame lėkštę trešnių. Jos labai skanios, didelės ir sultingos.
Taip saldžiai užbaigiame labai vykusią dieną.
Pasakojimo tęsinį rasite čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą