Šis rytas gana vėlyvas. Autobuso vairuotojas linksmai pasisveikinęs žvilgsniu klausia, kur važiuosime.
-El Soccoro.
-El Soccoro? El Camino?
-Si, el camino.
Mostu parodęs nesirūpinti dėl stotelės, paleidžia ten, kur ir reikia. Išlipę El Soccoro stotelėje ir pasidairę aplinkui, už minutės tiesiu asfaltuotu keliu jau drožiame link šios dienos trasos.
Stebimės ir grožimės neaprėpiamomis bananų plantacijomis.
Prie vandenyno ant stataus kranto nedideliame Rambla del Mar kaime sutikta moteriškė pasisveikina, paklausia, ar į camino einame ir palinki gero kelio ir gražios dienos. Kas šioje saloje nenustoja stebinti ir džiuginti, tai žmonės. Viską mes, atlėks iš kaži kur padėti, jei reikia. Gatvėje pasisveikins praeiviai, autobusuose vairuotojai iš tolo žvaliu balsu šauks „hola“, o su ispanakalbiu dar ir pakalbės. Per šias dienas ištisai šypsojausi, sveikinausi, linksėjau – atsišypsojau turbūt už visus metus.
Taigi, Camino – Sendero del aqua. Lietuviškai būtų vandens kelias. Už šią dieną esu dėkinga tenerifiečiams Noemi ir Antonio iš CS. Tai jų rekomendacijos ir nuotraukos mane atvedė čia. Sunflower gidas šį kelią aprašo mažyte vos pastebima pastraipa.
Interneto platybėse ši trasa dar vadinama Romantiškuoju keliu.
Vietovėje, žemėlapyje pažymėtoje kaip Punta del Guindastes, sukame į Puerto de la Cruz pusę, į palei vandenyną vedantį seną, bet tvarkingą akmeninį taką. Ši trasos dalis vadinama Rambla del Castro.
Nors einame besimėgaudamos koja už kojos, takas bėga sparčiai. Jau galime įvertinti, kiek nuėjome, pasidairyti į už mūsų likusį Rambla del Mar.
Praeiname Casona de los Castro namus.
Saugiu keliu sukame į apžvalgos aikštelę, pasidairome į krantus. Playa de Castro.
Casona de los Castro įspūdingai atrodo iš toliau.
Iš lėto einame pakrante. Tokį vandenyno krantą paliekame.
O toks dar laukia.
Vis atsisukame į nueitą kelią – Casona de los Castro lieka mažu vos įžiūrimu taškeliu. Ir mūsų takas su medine tvorele.
Artėja miestas. Trasos pradžioje priėjome užtvertą taką į San Fernando fortą, pamaniau, kad ir Antonio nuotraukose matyto apgriuvusio pastato, primenančio rūmus ar pilį, neišvysiu. Tačiau akis pasitinka džiaugsmas – buvusios vandens siurblinės Gordejuela griuvėsiai.
Sukame nevisai prižiūrėtais laiptais žemyn. La Gordejuela išskirtinė, nes pirmą kartą Tenerifės saloje vandeniui pumpuoti čia buvo panaudotas garo variklis.
Viduje išnaršome visas kertes. Gaila, kad takas žemyn, prie vandenyno, užtvertas
Buvusioje siurblinėje pilna žmonių, daug fotografuojančių tai pastato fragmentus, tai stipriai laukinį paplūdimį plaunančias bangas.
Štai tas fotogeniškasis Playa de la Fajana krantas, kartu ir mus čia atvedęs kelias.
Prisibuvę čia sukame atgal į viršų.
Gordejuela dar ilgai džiugina akis, kol galiausiai pradingsta.
Kurį laiką vingiuojame pakrante.
Paskui leidžiamės į miestą. Calle Romantica.
Baltas miestas su daugybe žiedų.
Nuo Romantiškojo miesto nebetoli Los Rogues paplūdimys.
Iš pradžių į paplūdimį pažiūrim nuo viršuje esančios apžvalgos aikštelės. Iki tos aikštelės tenka nemažai lipti žemyn. O paskui dar sugalvoju kiek įmanoma arčiau priropoti iki apžvalgos aikštelės šlaito. Gražioji Los Rogues uola iš viršaus.
Apsukame žiedinio pėsčiųjų tako ratuką, esantį prie apžvalgos aikštelės. Didžiuliai kaktusai.
Einame iki laiptelių į paplūdimį. Takas į Los Rogues paplūdimį ir jo uolas labai vaizdingas.
Laipteliais leidžiamės žemyn. Į kitą paplūdimio pusę šuoliuoju per didelius akmenis. Aplink nė gyvos dvasios. Tik tranki bangų muša ir barškantys jų atsitraukimo išjudinti akmenys.
Pameditavę ant Los Rogues paplūdimio akmenų, vėl kylame į kelią. Kurį laiką kelias nuobodus, paskui pamatome dar vieną netikėtumą – spalvingą Punta Brava miestuką.
Miestelis įtraukia nuo pat pirmos akimirkos. Smarkiai besitaškantys milžiniški bangų purslai, juodi gumburiuoti lavos baseinai ir kaip atsvara visam tam laukiniam kūriniui – ramūs vienas prie kito prilipę šiltų spalvų namai. Kažkur klega linksmi balsai, kažkur gardžiai kvepia gaminami pietūs. Miestelio gatvės ne ką prastesnės. Kai kur primena itališkąją Veneciją, kai kur - Ispanijos užkampis, o miestelio centre - graži ir spalvinga aikštė.
Punta Brava miestelio gatvelės kiek priminė veneciškąsias.
Spalvingasis miestelis ir krantas, kuriuo čia atėjome.
Apleisti užkampiai.
Koplyčia.
Punta Brava miestelio aikštė.
Ir grafiti, kurių saloje netrūksta.
Laikas eiti link namų. Vėl gražus juodo smėlio paplūdimys, turbūt antras gražiausias matytas saloje, Playa Jardin.
Pamažu žingsniuodamos plačia ir gražia promenada ir besigrožėdamos apylinkėmis ir vandenynu, pasiekiame Puerto de la Cruz. Eidamos gatve sutinkame dieduką, pas kurį anądien valgėm skanią paeliją. Nusistebim, kad jis mus atpažįsta, pasisveikina, pakviečia užeiti dar kartą ir geros dienos palinki.
Nueita dešimt kilometrų. Dienos dar daug liko, energijos ir polėkio likutis irgi didelis. Nutariame vykdyti Loro parko lankymo dieną patingėtą programą – sukame į kitą Puerto de la Cruz pusę link Playa El Bollullo paplūdimio.
Traukiame per Puerto de la Cruz senamiestį.
Nuo Playa Martianez einame pėsčiųjų gatve, tada laiptais labai ilgai lipame aukštyn, pasigėrime Lago Martianez panorama.
Prie pat apžvalgos aikštelės esanti San Amaro koplyčia.
Ilgai einame miesto gatve, išėję iš jo, traukiame pėsčiųjų keliu. Puikus vaizdas į kalnus.
Kažkur požemine perėja kertame greitkelį. Sukame pro bananų laukus, tik ne tokius žalius ir išvaizdžius, kokius ryte matėme.
Už plantacijų leidžiamės statoku taku žemyn, pereiname išdžiuvusią La Arena upę, vėl kylame stačiu kalnu aukštyn. Dar kiek ir mes jau atėję.
Vaizdas nuo Punta del Fraile apžvalgos aikštelės, kur prasideda laiptai į El Bollullo paplūdimį, prikausto. Puolu dairytis į kairę, į dešinę ir vėl į kairę, į dešinę. Ir taip daugybę kartų. Draugė nulipa žemyn pasikaitinti, o aš užburta vaizdo ir vandenyno šėlsmo, grožiuosi, fotografuoju, vėl grožiuosi ir vėl fotografuoju. Ir taip be pabaigos.
Pakrantės trasą galima būtų pratęsti, nueiti iki Vista Paraiso kavinės, pakeliui pasigrožėti del Pozo, del Ancon paplūdimiais. Bet šiandien jau esame nuėję beveik dvidešimt kilometrų. Reikia poilsio.
El Bollullo paplūdimys.
Ir kitoje pusėje esantis del Pozo paplūdimys.
Pagaliau ir aš lipu žemyn pasikaitinti. Šalia laiptų mini koplytėlė ir keista religinių apeigų vieta šalia jos esančioje oloje.
Nusileidžiu. Atlantas šėlsta. Šiuose paplūdimiuose maudytis nerekomenduojama, nes gražų vaizdą paprastai lydi stipri vandenyno jėga ir klastingos srovės.
El Bollullo man buvo pats gražiausias paplūdimys visoje Tenerifėje. Juodas kaip anglis minkštas smėlis, uolos, siaučiantis vandenynas. Ilgai vaikštau ilgu plačiu ir beveik tuščiu paplūdimiu.
Atsigulusi pasikaitinau vos kelias minutes, debesys kaip mat užstoja saulę ir tampa vėsu. Einame namų link. Puerto pasiekiame jau temstant. Endomondo programa telefone rodo iš viso per dieną nueitus 26 kilometrus. Už tai reikia save apdovanoti. Norime pavakarieniauti skaniai. Prisimename dieną sutiktą dieduką, sukame pas jį. Užsisakome kalmarų žiedų. Vėl gauname tapą – šašlykiuką, vėl kita tapa – duonelė su česnakiniu padažu. Draugė šnabžda, kad tik šįkart neprašyčiau padažo pakartoti. Kalmarų žiedai su daugybe salotų labai skanūs. Atsisveikinimui vėl gauname butelaitį, šįkart su bananų gėrimu. Paragaujame po taurelę.
Paskutinis vakaras Puerto de la Cruz. Nepaprastai patiko šis žvejų miestelis. Paprastumas ir ramybė. Ties kiekvienu kampu šypsenos, smagus „hola“ ir geros dienos palinkėjimai. Vietinių dainavimai ir niūniavimai, tiek dirbančių, tiek einančių. Neįkyrūs prekeiviai. Skanus maistas. Kuklumas ir prabanga viename.
2015-04-22 Trečiadienis. Playa de las Americas.
Keliamės į Playa de las Americas.
Tiesioginiai autobusai iš Puerto de la Cruz į šį pietinį salos kurortą važiuoja retai. Mes norime važiuoti komfortiškai, be persėdimų. Tad lygiai devintą 343 numerio autobusu pajudame į Playa de las Americas kurortą. Autobusas važiuoja aplink visą salą. Pirma užsukame į Šiaurinį oro uostą, tada La Laguna. Pravažiavę savą stotelę Magma, lipame paskutinėje maršruto stotelėje – Estacion Costa Adeje. Bet niekis, kelias netolimas ir tvarkingas.
Mūsų būsimas viešbutis Apartamentos Caribe priklauso Playa de las Americas kurortui, bet realiai jis yra tarp dviejų kurortų: Playa de las Americas ir Costa Adeje.
Į viešbutį atvykstame apie vienuoliktą. Nors viešbutyje realiai nakvosime dvi naktis, užsakome jį trims. Apartamentai iš viso atsieina 105 eurus. Specialus pasiūlymas, tad buvo iškart nuskaičiuota iš banko kortelės.
Lagaminus dedame į saugyklą, o pačios lekiame susipažinti su pietine Tenerifės salos dalimi.
Už nepilnų dešimties minučių prieiname pakrantę. Prabangia promenada iš lėto žingsniuojame link Costa Adeje.
Tarsi visiškai kitoje saloje atsiradome. Gražu. Bet jau didelis kurortas, jau nesibaigiančios minios žmonių, visur pilna veiksmo, beveik jokios asmeninės erdvės. Nėra šypsenų, sveikinimųsi. Yra priekabūs prekeiviai ir siūlytojai. Paplūdimiuose pilna rėkaujančių ir siūlančių ananasų, melionų arba masažų. Apima nusivylimas ir anų dienų ilgesys.
Karšta. Sustojame nusipirkti ledų. Mums svarstant, kokius pirkti, pardavėja prabyla lietuviškai.
Sutartu laiku grįžtame į viešbutį, gauname erdvius apartamentus. Lauke smagus balkonėlis. Apt. Caribe viešbutis didelis, esu atpratusi tokiuose gyventi, bijojau, kad buvimas čia virs košmaru dėl didelio šurmulio, triukšmo, žmonių gausos. Bet mums pasisekė, nes butas į sporto aikštę, kurioje visada buvo tyla.
Likusią dienos dalį leidžiame arčiausiai viešbučio esančiame Playa de Troya paplūdimyje. Kaitinamės ir maudomės. Dienos pabaigoje stebime vakarinį kurorto gyvenimą. Susirandame didelį "Mercadona" prekybos centrą. Grįžę į viešbutį pakuojamės daiktus dar vienai išvykai ir dar vienai naujai nakvynės vietai. Ilgai vakarojame balkone.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą