Tenerifė. I dalis

Pirmą kartą gyvenime ruošiantis į kelionę teko patirti tiek daug sumaišties. Abejonės dėl pasirinkto kelionės maršruto – Tenerifės salos, pablogėjusi bendrakeleivės sveikata, baimė nusivilti mažiau patraukliau atrodančia nei pernai lankyta sala. Ir jei ne įprotis lėktuvo bilietus pirkti labai anksti, šios kelionės nebūtų buvę.

Bet kelionė įvyko ir buvo net labai puiki. Dvi savaitės saloje praėjo lyg viena diena. Niekada nebuvusi nei mano svajonėse, nei noruose, ši sala parodė patį gražiausią savo veidą: aukštus kalnus, galingą vandenyną, stačias uolas, juodus paplūdimius, gražius kurortus ir miestelius, gerus kelius, pačius įvairiausius orus, punktualius autobusus ir pavydėtinus jų vairuotojus, paslaugius ir besišypsančius žmones, puikų maistą, skanų vyną ar alų. Suteikė daug gerų emocijų ir potyrių, atradimų ir išbandymų.

Keliautojos – jau pastoviu tapęs bendraminčių duetas.
Kelionės vadovas –Sunflower Tenerife landscapes: car tours and walks, 2013.
Taip pat internete rasta informacija.

Kelionė prasidėjo vėlų penktadienio vakarą Vilniaus autobusų stotyje, iš kurios jau su gerai pažįstama bendrove Simple Express riedėjome į Varšuvą. 10 litų į vieną pusę tekainavę bilietai džiugino, tik ilga kelionė autobusu kiek vargino.

Ankstų šeštadienio rytą Varšuvos Centralnyj traukinių stotyje išgėrę kavos, šokstame į Modlin bus autobusą, kuris nuveža į netoli Varšuvos esantį Modlin oro uostą.

Modlin oro uostas nedidelis, žmonių daug, veikti nėra ką. Bet sulaukiame lėktuvo, įsėdame. Skrydis prasideda.

Šešių valandų Ryanair skrydis neprailgo maloniai bendraujant su šalia atsisėdusia tautiete. Tenerifės Pietinis (Tenerife Sur Reina Sofia) oro uostas didelis. Iškart pasitinka vėjuota vasara. Kiek pasiblaškome po oro uostą ieškodamos kur nusipirkti Bono card – daugkartinį autobuso bilietą, kartu ir nuolaidų kortelę. Nerandame, tiek to, bilietą nusipirksime autobuse. Kiek erzina sugedusi ir nebeišsiskleidžianti naujo lagamino rankena. Bet labiausiai erzina autobuso stotelės į pirmąją gyvenamąją vietą -salos sostinę Santa Cruz de Tenerife - paieška. Tokios didelės autobusų stoties prie oro uosto dar niekur neteko matyti. Ištisa linija stotelių, gal pora šimtų. Tiek agentūros, tiek transferai, tiek dar kažkas. O mums reikia visuomeninio salos transporto Titsa stotelės.

Pora kartų suvaikščiojusi pirmyn atgal imu klausinėti visų iš eilės gatvėje stovinčių ir klientus gaudančių agentūrų atstovų. Galiausiai randame 111 numerio žaliąjį Titsa autobusą, stovintį 34 stotelėje. Lagaminus į bagažinę turime įsidėti pačios. Beje, visuose Titsa autobusuose lagaminus į bagažinę keleivis turi pasidėti ir pasiimti pats.

Džiugu, kad pajudėsime. Už kelionę be Bono kortelės sumokame 10 eur.

Pirmieji žvilgsniai į bespalvę Tenerifės salą vertė pulti į paniką. Kur čia aš atvažiavau???? Pilkuma, plikuma, statybos.

Autobusas veža kiek virš valandos. Išlipame Santa Cruz autobusų stotyje, vadinamoje Intercambiador. Iš pradžių kiek pasimetame, nes stotis trijų aukštų, nežinome, kur mums reikia. Bet leidžiamės liftu žemyn, sekame ženklus ir išeiname prie tramvajaus linijos ir uosto. Kelią nuo čia iki viešbučio jau buvau išsistudijavusi namuose. Jis labai patogus, tik nėra trumpas, gerų penkiolika minučių pėsčiomis. O dar tas apgedęs lagaminas. Pakeliui už penkiolika eurų savo būsimoms kelionėms nusiperkame autobusų bilietą Bono card.

Viešbutį randame lengvai. Per hotels.com užsakytas Hotel Atlantico. Bet ko iš lankytojų komentarų ir reikėjo tikėtis – prie viešbučio prikabintas skelbimas nukreipia mus į gretimai esantį Hotel Oceano.

Viešbutyje Oceano pasitinka maloni administratorė. Gauname raktus, paliekame asmens dokumentus. Už kurio laiko ateisime susimokėti. Kambarys patinka, švarus, erdvus, daug veidrodžių, mažas balkonėlis. Vonios kambarys ne toks patogus, bet išgyvensime. Už 6 nakvynes šiame viešbutyje pačiame senojo miesto centre sumokame 290 eur. Kasryt gausime pusryčius. Kambarys į ramiai šurmuliuojančią pėsčiųjų gatvę. Mažas balkonėlis su dailia kėdute.

Pirmą kartą gyvenime atvykę į tikslą niekur neiname. Užvalgome, išsipakuojame ir griūname miegoti.


2015-04-12 Sekmadienis. Taganana – Afur.

Kitą rytą kupinos jėgų liftu kylame į septintą aukštą, kur gyvendamos čia pusryčiausime. Pasitinka vėsi atvira terasa, miestas dar snaudžia tamsoje. Mus sutinka maloni moteris. Gauname pusryčius, pirmą rytą be proto skanius: šiltas didelis sumuštinis su kumpiu ir sūriu, kiaušinis, jogurtas, džemas, konservuoti persikai. Žinoma, kavos ir sulčių. Beje, kiekvieną rytą pusryčius gaudavome lygiai tokius pačius.

Pavalgiusi pasinaudoju vienintelėje viešbučio vietoje veikusiu internetu. Padarau pora nuotraukų ir skubu į kelią. Vaizdai nuo pusryčių terasos.

Nieko nelaukę einame į vakar pažintą autobusų stotį. Sekmadienio rytą gatvės visiškai tuščios. Pakeliui pamatome ilga gatvele nusitiesusį sendaikčių turgelį. Kai kas smagiai įsitaisę po palmėmis.

Prieiname tramvajaus stotelę ir autobusų stotį Intercambiador.

Iki autobuso turime laiko, pasidairome į miestą ir Anaga kalnus.

Santa Cruz autobusų stotis moderni. Kiekvienas autobusas turi savo stotelę. Švieslentėse dega maršruto laikas ir autobuso krypties numeris. Išvykimo bei atvykimo informacija rodoma švieslentėje pirmame aukšte. Taip pat puikiai veikiantis Titsa internetinis puslapis, kuriame nesunkiai galima susidėlioti važiavimo maršrutus, persėdimus bei rasti stotelių vietas. Apie stoteles atskira tema: vieni maršrutai sakykim vienur stoja, kiti - jau nebe. Tad prieš važiuojant tikrai pravartu pastudijuoti paiešką.

Pagyrimo vertas ir bilietų įsigijimas. Bono card galima įsigyti daugelyje salos parduotuvių ir kioskelių. Stotyse gal būt ir bilietus galima nusipirkti, nebandėme tos galimybės. Autobuse galima mokėti grynaisiais, galima mano jau minėta Bono kortele, galima banko kortele, galima mobiliąja aplikacija.

Grįžkim į kelionę. Kiek po devynių 946 numerio autobusas pasuka į Anaga kalnus. Už bilietą su Bono kortele į vieną pusę tesumokame 0,75 eur. Autobusas smarkiai vingiuodamas į viršų po valandos pasiekia Taganana kaimą. Kalnai paskendę debesyse, bet nešalta.

Pirmiausiai apžiūrime patį kaimą. Taganana – pirmasis kaimas, įsikūręs Anaga kalnuose. Čia apsigyvenę naujakuriai iš Fuerteventūros ir Lanzarotės salų vystė cukranendrių verslą. Vėliau amerikiečiams salą aprūpinus pigiu cukrumi, kaimo gyventojai ėmėsi vynuogių auginimo ir vyndarystės verslo. Vyndarystės tradicijos yra išlikę iki šių dienų.
Pagrindinė Taganana kaimo aikštė.

Bažnyčia yra restauruojama, tad sukame prie mažytės koplytėlės Ermita de Santa Catalina, kuri šiuo metu tarnauja gyventojų poreikiams. Čia vyksta parodos, plenerai, kultūriniai renginiai.

Kaip ir kiekvienas kaimas, Taganana turi savo Drago.

Pasigrožime kaimo panorama iš aukštai.

Kaimo gatvelių raizgalynė. Trasa pažymėta, bet ją pametame. Tad jei ne turimas GPS, turbūt ilgai būtume ieškoję savosios.

Pakylame virš kaimo ir sukame į gana platų ir gerą žvyro/akmenų/cemento kelią. Platus ir vaizdingas geros būklės kelias aukštai stataus kalno šlaitu veda pro terasose suformuotus daržus ir vynuogynus, vietinių gyventojų žemas akmenines trobeles. Labai neįprastai aukštuose kalnuose atrodo vešlios palmės. Galime stebėti dirbančius žmones, galime dairytis į žemai ūžiantį vandenyną ir į jį lipančias uolas.

Priekyje – Cessario del Chorro kaimas.

Sudomina durys ir akmeninė siena uoloje.

Planuodama kelionės maršrutą, pykau ant nepalankaus autobusų grafiko, dėl kurio turime eiti atvirkštiniu keliu ir visą grožį – Taganana kaimą saugančius ragus – palikti už savęs.

Bet ne ką prastesni ir priekyje esantys kalnai.

 
Ties vienu posūkiu už nugaros esantys ragai dingsta, akis stebinusias palmes keičia ne mažiau stulbinantys augalai – didžiuliai kaktusai.

Priekyje sušmėžuoja Taborno kalno ragiukas.

Playa del Tamadite – pirmasis aplankytas paplūdimys šioje saloje.

Tačiau kol jį pasiekiame, pirmiausiai tenka pereiti upę.

Juodo smėlio Playa del Tamadite su dideliais apsamanojusiais akmenimis.

Paplūdimys ilgas, gana erdvus. Žmonių daug. Nors maudytis čia draudžiama, ne retas atsargiai išbando vandenyno galią. Valandžiukę pailsime. Kas pamiega, kas pamarširuoja vos išlaikydama basas kojas ant įkaitusio juodo smėlio. Paskui siauras takas upės kanjonu veda aukštyn į Afur kaimą.

Šią kelio atkarpą pasidžiaugiu, kad lipame nors ir sunkesniu, bet kartu ir lengvesniu taku. Mat takas pilnas biraus žvyro, lipant žemyn didelė tikimybė paslysti.

Ši kelio dalis – ne grožio, bet ištvermės žygis. Pasidžiaugiame aukštai ant kalnų pamatę Afur kaimą.

Afur.

Iš viso per dieną nužingsniuota virš dešimt kilometrų.

Iki autobuso laiko dar nemažai. Pirmiausiai iki soties atsigeriame, tada apžiūrime Afur kaimą.
Kaimo aikštė ir maža koplytėlė.

Afur kaimo Drago.

Kaimo vaizdas iš kažkurios viršutinės gatvės.

Iš Afur kaimo veda kelios pėsčiųjų trasos. Mes jau niekur neisime, lauksime autobuso. Atėję į stotelę, stebime aukštai kalnuose varpeliais tilindžiuojančią avyčių bandą. Autobusas atvyksta laiku. Veža tik iki San Cristobal de La Laguna miesto. Bilietas kainuoja 1,15 eur. Kelias vingiuoja, autobusas skriete skrieja, užsupa, noriu tik kuo greičiau išlipti. Netoli La Laguna pro autobuso langą spėju pamatyti kraštelį gražiųjų Las Mersedes miškų.

Pačia šalčiausia laikoma salos vieta San Cristobal de La Laguna jau pirmas sekundes patvirtina šį apibūdinimą. Iki paskutinės sagos sagstausi šiltą megztuką ir sutraukiu neperpučiamos striukės gumutes. Tačiau sutrumpintai La Laguna vadinamas miestas yra labai gražus. Ne veltui į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktas.

Nedidutė koplyčia prie žiedo, nuo kurio suksime į senamiestį.

Renkamės Calle Consistorio gatvę, bet labai greit gretimai užmatome ramią Calle Santo Domingo. Ir pačiu laiku, nes čia pasukę, išeiname į to paties pavadinimo aikštę ir bažnyčią. Nuotraukose neperteikiau tikrosios La Laguna dvasios. Bet čia atėjusi, iškart pamilau šį miestą.

Senasis Santo Domingo vienuolynas. 

Šalta, vėjas pučia, nesinori fotoaparato trauktis. Tad einame toliau ir grožimės. Patenkame į Plazza del Adelantado. Didžiuliais medžiais plačia laja apgaubta aikštė iš šonų apsupta istorinių pastatų. Neskubam į istoriją, pasimėgaujame mažute 16 a. San Miguel koplyčia. 

Dieviškoji Adelantado aikštė.

Ir didieji senoviniai pastatai aplink aikštę: 1546 m. pastatyta Rotušė, Casa de Anchienta namai, kur gimė Brazilijos miesto San Paulo įkūrėjas ir šventasis Jode de Anchienta. Mane labiausiai sužavėjo Palacio de Nava. 

Praeiname gatve su dar keliais gražiais statiniais.

Išeiname prie neogotikinio stiliaus San Cristobal de La Laguna katedros. 

Vidus.

Kažkur tradicinis ispaniškas kiemelis. 

Gražūs rūmai. 

Labai jaukios gatvelės. 

Yra vieta norintiems labai smarkiai paištvirkauti. Tiesiog pačioje Plazza de la Conception. 

Bet galima ir kultūringai praleisti laiką.

Plazza de la Conception pabaigoje užmatome tokio paties vardo bažnyčią, labai neįprastos konstrukcijos Bremeno muzikantus ir bažnyčios bokštą, kuris laikomas La Laguna miesto simboliu. 

Plazza de la Conception aikštėje sukame į kairę, į Herradores gatvę. Dar viena jaukumo pilna gatvė. 

Pavargstame vaikščioti, o jau ir vakarėja. Pamatę tramvajaus liniją, einame link jo. Randame šviečiant užrašą Intercambiador, lipame, Bono kortelė puikiai tinka, už bilietą automatas nusiskaičiuoja 1,05 eur. Riedame virš pusvalandžio. Kai pasiekiame Santa Cruz, jau visiškai sutemę. Lipame arčiausiai esančioje Teatro Guimera stotelėje. Pora minučių – mes jau viešbutyje.