Tenerifė. II dalis

2015-04-13 Pirmadienis. Punta del Hidalgo – Las Carboneras.

Iš pat ryto susipainioju autobusų grafikuose.

Nuėję į autobusų stotį ir švieslentėje nepamatę 105 numerio autobuso išvykimo laiko, lekiame į trečią aukštą ieškoti stotelės. Stotelė yra, bet jokių požymių, kad iš jos kas nors važiuotų. Traukiu konspektus ir išvadinu  visaip save. Turbūt iki Punta del Hidalgo reikia važiuoti iš La Laguna. Taip ir padarome: važiuojame į La Laguna. Bilietų pardavimo automatas iš Bono kortelės nuskaito 1,15 eur. Autobusas,  vietinių vadinamas Guagua, atveža greičiau, nei tramvajus. La Laguna autobusų stotyje lengvai randame stotelę į Punta del Hidalgo. Autobusas į šią vietovę važiuoja kas pusvalandį.

Prie stotelės prisirenka nemaža minia, o mūsų transporto priemonės vis nėra. Gal dvidešimt minučių vėluodamas atvažiuoja 105 numerio autobusas. Įsėdame, automate paliekame 0,10 eur už bilietą. Autobusas pora kartų purpteli, bet užsiveda ir visi patenkinti riedame toliau. Tačiau mūsų džiaugsmas buvo per anksti. Centre stabtelėjęs paimti keleivių, autobusas vėl užgęsta ir jau nebepajuda. Visi keleiviai ūžia ispaniškai, vairuotojas pasako informaciją, kurios mums nesuprasti. Einu klausti. Vairuotojas kažkiek kalba angliškai, suprantu, kad turi atvažiuoti kitas autobusas, atsiprašo. Po kurio laiko paeiliui privažiavę sustoja trys autobusai, bet tik paskutinis – mūsų.

Važiuojame gana lygiu keliu pro miestus, paskui palei vandenyną. Lipame paskutinėje maršruto stotelėje.

Turiu pasakyti, kad gendantys autobusai Tenerifėje nėra dažnas reiškinys. Per mūsų visą viešnagę tik vienas toks pasitaikė. Sala važinėjantys žalieji Titsa autobusai labai geros būklės, patogūs, švarūs, tvarkingi, gana nauji.

Punta del Hidalgo miestelyje pasitinka kaitri saulė. Greit apsidairome aplinkui. Apžvalgos aikštelė.

Sukame į trasą. Juk ir taip nusivėlinome.
Uolėti krantai, jaukus juodas paplūdimys kalno papėdėje.

Einame visiškai išdžiuvusios upės vaga, sukame į trasą, lipančią į kalną.

Saulėta, anei debesėlio, karšta. Iš pradžių veda gana lygus takelis. Už nugaros lieka Punta del Hidalgo.

Prieš akis nepaprastai gražus tarpeklis.

Tačiau labai greit takas tampa be proto karštu ir nepakeliamai sunkiu. Jis suka ir suka aukštyn. Kai kur – lyg atpildas vėsios ir didelės olos, kurias priėję, kaskart keletą minučių dustelim ir atvėstam. 

Vienoje vietoje randame akmenine siena užtvertą taką. Nesėkminga diena, galvojam. Bet labai greit pamatome naujai įrengtą trasą. Toks jausmas, kad naujoji trasa grįžta atgal į kaimą. Širdies gilumoje net apsidžiaugiu. Bet takas vėl pradeda kilti į viršų. Vis lipam ir lipam saulės atokaitoje į statų kalną. Kojos nebeneša, jėgų nėr, vandens turime labai mažai. Jį taupome, po gurkšnelį išgeriame tik pradėjus akims temti. Atrodo, visą amžinybę vargstame, o gps rodo, kad vis trepsime apie tą patį Dos Hermanos – Dviejų Brolių - kalną. Tik retkarčiais akis palepina vandenynas ir uolos. 

Kaip bebūtų sunku ir ilga žygiuoti, gi vis tik judame į priekį. Už nugaros lieka Dos Hermanos kalnas su ragiukais ir „apgraužta“ uola prie Miradour de Abajo. 

Punta del Hidalgo ir Dos Hermanos kalno panorama. 

Kalnai vandenyno pusėje yra spalvingi. Matyti ir mažytis takelis, kuriuo atėjome. 

Kai kur džiugina gėlės, bet ir baugina jose dūzgiančios bitės. Taginaste rojo protėvės. 

Iš kažkur vidury kalno išlindusi višta duoda suprasti, kad tarpinis maršruto tikslas - Chinamada kaimas - jau netoli. 

Paskui daržai ir vynuogynai bei priešais esanti Rogue de Los Pinos uola. 

Pagaliau ir pats kaimas Chinamada. 

Kaimas tarsi išmiręs, nei gyvos dvasios aplinkui. Tik turistai čia traukiantys būriais. Kažkas labai nusistebi, kad mes ėjome atbuline trasa – ne leidomės, o kilome į Chinamada. Garbės laurus mielai priimame, nes 700 metrų pakilti stačiu nuolat besiraitančiu ir kaitros plieskiamu taku nebuvo paprasta.

Ieškome šešėlio bažnytėlės pašonėje. 

Užkremtame. Paskui dairomės aplinkui – tolumoje vos įžiūrima Teidės viršūnė.

Čia pat bažnyčios aikštėje ištuštėjusias taras prisipildome vandeniu. 

Atsigavę, geru asfaltuotu keliu ramiai traukiame į Los Carboneras kaimą. Vaizdas į Chinamadą iš toliau. 

Kaimas greitai nutolsta. 

Uolose – namai, pastatyti pagal protėvių tradicijas. 

Kelias ramus ir vėsus, tik vienas kitas automobilis pravažiuoja. Tad einame koja už kojos, mėgaujamės ramybe, žvalgomės į visas puses.

Kažkur ant uolos kelio pakraštyje augantis Kanarietiškas varpelis. 

Vėl vakar matytas Tabornas, kalnai ir vos įžiūrimi kaimukai ant jų. 

Dairomės į žemai kalnų šlaituose įtaisytas terasas ir preciziškai sutvarkytus daržus. Daug kur matoma technika, į kalną užkelianti derlių. 

Las Carboneras. 

Kaime apart mažos koplyčios žiūrėti nėra ką. 

Tikėtasis paprastas šios dienos pasivaikščiojimas tapo gana sunkiu beveik 9 kilometrų kalnų žygiu. Tiesą pasakius, sunkumo ir nuovargio reikėjo tikėtis. Juk prieš šią kelionę nei kiek nesitreniruota. Nuo darbo stalo pulta į labai aktyvias dvi savaites.
Sukame į užeigą ir vėsinamės vietiniu alumi. Ilgainiui čia susirenka beveik visi kelyje sutikti turistai. Tarsi gerai pažįstami sveikinamės, linkščiojame, tiek žodžiais, tiek mostais linkime vieni kitiems skanaus. O tada jau ir autobusas ne už kalnų.

Iš Bono kortelės nuskaitomas 1,15 eur. Autobusas vėl veš į La Laguna. Bet pirmiausiai užsuka į Taborno kaimą. Kelias vėl vingiuotas, autobusas skrenda, vėl užsupa.

La Laguna šiandien šilčiau. Ilgai vaikštome tiek vakar eitomis, tiek naujai atrastomis gatvėmis. Sėdame vakarienei ir tramvajumi bildame namo.

Šiandien parvykome dar nesutemus, tad pavaikštome po netoli viešbučio esančią Plaza Espana ir Charco.

2015-04-14 Antradienis. Candelaria. Playa de las Teresitas.

Poilsio diena. Tai reiškia, kad neisime į tolimus žygius ir niekur aukštai nelipsime.

Autobusas, nusiskaitęs iš Bono kortelės po 1,90 eur, atveža į Candelaria miestelį.

Candelaria, garsi savo gražiąja bažnyčia ir Juodosios Marijos altoriumi.

Iš pat ryto gatvėse žmonių nedaug. Džiaugiamės ramybe, stebim prasidedančios dienos vietinių gyvenimą. Aplankome Baziliką. 

Šalia Bazilikos Plaza de la Patrona de Canarias aikštėje vandenyno pakrantę puošia salos karalių - gynėjų Gvančų - skulptūros.

Nuo aikštės – vaizdas į Candelaria miestelį. 

Ilgai vaikštome Candelaria gatvėmis, randame kur paėjėti ir užlipti. 

Lipame dar aukščiau, iki 18 a. viduryje baigtos statyti Santa Ana bažnytėlės. 

Sukame kur akys mato. Pakylame į kalvą ir į Candelarijos senamiestį bei bažnyčią žiūrime iš galinės pusės.

Pamatome nuorodą į už beveik poros kilometrų esantį La Viuda paplūdimį, bandome žygiuoti į jį. Prieiname žemai esantį Cueva de Achbinico urvą. Tvirtinama, kad čia buvo įkurta pirmoji Tenerifės salos krikščionių šventovė.

Nusileidimo prie urvo neieškojome, o gal ir nebuvo. Nusprendžiame, kad takas prastas eiti su basutėmis, kad verčiau grįžtame į Candelaria centrą.

Žydėjimas.

Pasiduodame į kitą pusę, aplankome prieplauką.

Neistorinė miestelio dalis taip pat graži. 

Spalvotieji Candelaria namukai. 

Candelaria autobusų stotis.

Gerą pusdienį praleidę Candelaria mieste, riedėsime į Tenerifės pasididžiavimu laikomą Playa de las Teresitas paplūdimį. Bet pirmiausiai papietaujame Santa Cruz autobusų stotyje. Esu dėkinga kažkuriam britui iš Tripadvisor forumo, nurodžiusiam stoties kavinę kaip nebrangią ir gerą vietą skaniai, sočiai ir pigiai papietauti. Užsisakome kalmarų žiedų ir alaus. Gauname po didelę lėkštę gardaus patiekalo su daržovėmis, kanarietiškomis bulvytėmis. Žinoma, ir tapų prieš tai. Už pietus sumokame po 8 eurus.

Sočios lekiame į stoties antrą aukštą, kur stovi 910 numerio autobusas. Automatas iš Bono kortelės nuskaito po 0,75 eur. Autobusas į San Andres miestelį ir prie jo esantį Playa de las Teresitas paplūdimį važiuoja kas dešimt – penkiolika minučių.

Paplūdimys garsus tuo, kad tai vienintelis šviesaus smėlio paplūdimys saloje ir smėlis čia atplukdytas iš pačios Sacharos.

Vėsu, saulės beveik nėra. Praeiname visu paplūdimiu.

Nors draudžiama, bet bangų nėra, einu pasivaikščioti ant molo.

Bandau įžiūrėti, kur galima užlipti iki apžvalgos aikštelės. Kalne lyg vingiuoja takelis, bet priėjimas iki jo užtvertas.

Grįžtame į paplūdimį, įsitaisome. Ilgai neišbūname, nes didelis ir žvarbus vėjas pučia, burna pilna smėlio, akys bijo atsimerkti. Traukiame namo. Autobusų stotelė prie Playa de las Teresitas.

Parvažiavę, marširuojame po Santa Cruz. Netoli namų esanti Plaza Principe de Asturias aikštė ir gražūs rūmai šalia jos.

Aplankome Parque Garcia Sanabria, kurį kaip must see objektą radau lėktuvo pakeleivės konspektuose.

Parkas iš tikrųjų nenuvilia. Labai didelė augalų įvairovė. Labiausia nustebina žydintys tulpmedžiai. Taip pat daug fontanėlių, suolelių. 

Grįžę prie viešbučio dar ilgai vaikštome aplinkui. Užsukame prie pagrindinės salos sostinės bažnyčios Nuestra Senora de la Conception. Praeiname labai jaukia ir ramia Santo Domingo gatvele. Sukame ant senovinio arkinio tilto su liūtų skulptūromis. Pažiūrim į miestą ir išdžiūvusią upės vagą. 

Visai atsitiktinai prieiname miesto istorinį Nuestra Senora de Africa turgų. 

Ir senuosius Santa Cruz žvejus vaizduojančią skulptūrą. 

Tačiau viskas jau uždaryta, nebedirba. Sukame į viešbutį.