Žygis Nemuno kilpomis.

Kaip minėjau pasakojimo pradžioje, šios kelionės tikslas buvo Trenkturo organizuotas žygis Nemuno kilpomis. Panašaus pobūdžio žygių organizatorių Lietuvoje yra nemažai, tačiau man labiausiai priimtinas pasirodė Trenkturas, organizuojantis žygius skirtingo amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms įvairiose Lietuvos (ir ne tik) vietose. Mano draugė Trenkturo organizuotame Nemuno kilpų žygyje dalyvavo pernai. Ji liko labai patenkinta ir savo atsiliepimais uždegė mane.

Vasaros pradžioje tinklapyje http://www.nemunokilpomis.lt/ užsiregistruoju naujienlaiškiui gauti. Liepos paskutinėmis dienomis, vos sulaukusi patvirtinimo, kad jau galima registruotis žygiui, nedelsdama tą padarau. Tiesa, žygis nėra nemokamas. Registracijos kaina priklauso nuo pasirinkto maršruto ilgio.

Žygeiviams buvo pasiūlyti keturi maršrutai: 15 kilometrų – Pradedančiųjų, 25 – Sveikatingumo, 40 – Harmonijos ir 65 – Ištvermės. Nedaug laiko likus iki žygio sužinojau, kad atsirado pageidaujančių eiti 100 kilometrų.

Aš pasirenku mano jėgoms optimaliausią distanciją – 25 kilometrų ilgio trasą ir, sumokėjusi 9 eurus, į elektroninį paštą gaunu dalyvio bilietą. Beje, artėjant žygio laikui, registracijos mokestis didėjo.

Užsiregistravusiai belieka ramiai laukti spalio pirmąjį šeštadienį vyksiančio žygio.

Laukimas neprailgsta. Į elektroninį paštą organizatoriai dažnai atsiunčia dalyviams reikalingos informacijos apie maršrutus, būtiną pasiruošimą. Trenkturo puslapyje Facebook‘e taip pat buvo skelbiama įdomi ir reikalinga informacija.

Renkantis ir ruošiantis kelionei, man nerimą kėlė du dalykai: oras ir minia. Oras nusprendė mus palepinti, o štai minia... Esu intravertė, tad mintis, kad žygyje dalyvaus virš 6 tūkstančių žygeivių mane gerokai glumino. Tačiau juk dėl to ir priėmiau šį žygio iššūkį, kad gaučiau naują patirtį.

Po dienos, praleistos Prienuose ir Birštone bei nakvynės Birštono viloje „Liepa“, išaušta šeštadienis - išbandymų diena. Kiekvienos distancijos žygeivių starto laikas yra skirtingas. Ankščiausiai pradeda toliausiai eisiantys. Mūsų startas – 9 valandą. Tačiau keliamės anksti, nes nerimaujame, kad galime netilpti į žygeivių pilną autobusą ir nusprendžiame išvykti pusvalandžiu ankščiau.

Pusryčiaujame, susiruošiame ir išeiname į autobusų stotį. Stotyje autobuso laukia grupelė senjorų ir vienas žygeivis. Autobusas atvyksta laiku. Mūsų nuostabai jis beveik tuščias.

Perkame bilietą iki Paprienės stotelės, sumokame po tuos pačius 52 centus ir išriedame.

Važiuodamos pro autobuso langą pamatome gretimai nutiestu pėsčiųjų taku į Prienus einančius žmones. Pagalvojame, kokie jie šaunuoliai, nusprendė apšilti prieš žygį. Ir tik daug vėliau supratome, kad ten ėjo ilgesnių distancijų žygeiviai.

Autobuso vairuotojas mus išleidžia stotelėje prie degalinės. Dabar du kilometrus kulniuosime iki starto vietos – Prienų vasaros estrados. Rytas gaivus, nuotaika pakili, jėgų – vežimas.

Netoli starto vietos girdisi šurmulys ir grojanti muzika. Ją pasiekę užsiregistruojame. Prie įėjimo nuskaitomas bilieto kodas ir viskas, mes jau viduje. Traukiame prie registracijos stalelių, kur gauname dalyvio numerį ir žygeivio paketą. Pakete randame apyrankę su numeriu, kurį reiks pateikti žygio pabaigoje. Pagrindinis dalykas – tai žygeivio pasas, kurio vienoje pusėje yra maršruto žemėlapis, kitoje – vieta antspaudams tarpiniuose punktuose sudėti bei visa svarbi ir reikalinga informacija.

Žygeivio pakete randame ir spalvingą mūsų žygio trasą žymintį lipduką, kurį prisiklijuojame ant kuprinių ar drabužių. Kiekviena žygio trasa turėjo skirtingas spalvas. Mūsų Sveikatingumo trasos simbolis – vyšnaitės, tad trasą žyminti spalva yra raudonai oranžinė.

Randame ir vienkartinį Perskindol tepalo mėginį pavargusioms kojoms atgaivinti.

Taip pat gauname po nedidelį vandens buteliuką bei keletą reklaminių bukletų.

Iki oficialios starto pradžios dar yra laiko, nors praktiškai jau galime žygiuoti. Tačiau norime nusifotografuoti prie žygio Nemuno kilpomis lentos ir didelės sportinio inventoriaus pardavėjo „Lukla“ kuprinės.

Taip pat noriu sutikti dar vieną žygeivę, kelionių mylėtoją, su kuria senokai bendraujame virtualioje erdvėje, tačiau realiai susitikę dar nebuvome. Toje didelėje minioje mano pažįstama - nepažįstama draugužė pamato mus ir prieina pasisveikinti. Ji atvykusi su savo dviem draugėmis, tad mūsų kompanija padidėja.

Smagiai paplepame, po to jos trise išeina į kelią, o mes su drauge dar nusprendžiame išgerti kavos bei sulaukti oficialios starto pradžios.

Laukti nenuobodu, nes scenoje esantys renginio vedėjai rengia konkursus, pateikia informaciją apie žygį, paskui organizuojami apšilimo pratimai.

Galiausiai pajudame.

Iki pirmos stotelės – „Vytautas Mineral SPA“ tarpinio punkto lauks 6 kilometrų kelias.

Trasa labai gerai sužymėta, paklysti tikrai nebūtų kur. Netrūksta informacinių stendų, rodyklių bei trasos spalvą žyminčių gairių – kas tam tikrą atstumą priklijuotų spalvotų juostelių.

Kaip jau turbūt supratote iš nuotraukos, Sveikatingumo trasa netrunka įsukti į mišku vedantį 5,5 kilometrų ilgio Žvėrinčiaus taką.

Asfalto takas tvarkingas, todėl eiti spartu. Tiek prieš mus, tiek už mūsų žygiuoja būriai žmonių, todėl į žygį išsiruošti vienam tikrai nebūtų nedrąsu.
Beje, 25 kilometrų trasa buvo pati populiariausia, organizatoriaus duomenimis, ją pasirinko beveik pusė žygio dalyvių.

Nusprendžiame, kad poilsiaujant Birštone, būtų smagu šiuo taku pasivaikščioti, nes jame pilna poilsio aikštelių, skulptūrų. O žygio organizatoriai sukūrė ir išmaniųjų užduočių bei pramogų.

Žvėrinčiaus take esantys ženklai rodo, kad iki tako pabaigos lieka vis mažiau. Ir iš tikrųjų, netrukus sukame į gatvę ir dairomės į prieš mus esantį Vytautas Mineral SPA pastatą.

Pakeliui metu žvilgsnį į prie tvenkinių esantį paplūdimį. Iki jų ateiti planavau vakar, bet neužteko laiko. Tačiau įsitikinau, kad specialiai eiti čia tikrai neverta, nes matau tik paprastą vandens telkinį ir nedidelį paplūdimį šalia.

Sukame prie pirmojo tarpinio punkto - SPA Vytautas Mineral, kuriame į žygeivio pasą gauname ne tik pirmąjį antspaudą, bet ir karštos arbatos. Taip pat buvo galima išgerti spalvoto mineralinio vandens.

Taisomės ant SPA laiptų ir dešimt minučių pailsime. Iki šio punkto – 6 kilometrus ateiti užtrukome virš valandos. Nuovargio kol kas nejaučiu, esu energinga ir gerai nusiteikusi.

Pailsėję dar stovime ilgoje eilėje prie tualetų ir be dešimties minučių vienuolika pajudame į už 7 kilometrų būsiančią antrąją stotelę – tarpinį punktą „Benu vaistinė“.

Pirmoji šios atkarpos dalis yra gana nuobodi, nes trasa eina palei judrų kelią.

Tačiau turiu pripažinti, kad žygis organizuojamas puikiai, trasa sužymėta idealiai ir apgalvotos visos smulkmenos.

Kažkur nuprausia lietus. Jo laukėme, bet tikėjome, kad ilgai nelis. Ir tikrai, lietus greitai baigėsi.

Po nuobodaus trijų kilometrų tako kertame judrų kelią ir suksime į žvyrkelį, vedantį į Škėvonių kaimą. Organizatoriai ir čia tinkamai pasidarbavo: žygeivių saugumu rūpinasi policijos pareigūnas.

Gerą puskilometrį einame iki Škėvonių kaimo. Prie kaimo kryžiaus kelias daro posūkį ir veda lygiagrečiai Nemuno vagai.

Kaimo pabaigoje prieiname dailią sodybą, ne vienam žygeiviui patikusią.

Paskui mūsų trasa, palodžiusi kaimo šunis, suka į mišką, bet labai greitai vėl išeina į laukymę.

Galiausiai vėl žengiame į mišką. Dabar takas veda pačiu Nemuno upės šlaito pakraščiu.

Šioje vietoje eina Škėvonių pažintinis gamtos takas, puikiai pasiekiamas poilsiaujant Birštone, todėl sportiškesniems poilsiautojams rekomenduoju aplankyti. Tam tikrai nebūtinas organizuotas žygis.

Susitinkame tolyn nubėgusias mūsų bendražyges ir linksmai šnekučiuodamos traukiame kalvomis aukštyn – žemyn. Vaizdai fantastiški, šis pažintinis takas vertas dėmesio, nors daug kur reikalauja prakaito lašą nubraukti.

Galiausiai priartėjame prie Škėvonių atodangos.

Škėvonių atodanga – tai valstybinis gamtos paminklas, įtrauktas ir į vertingiausių Šiaurės vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą. Tai viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose. Ji tęsiasi daugiau nei pusę kilometro. Išlikusi dūlėjimo pluta siekia 1-2,5 m storio – tai maždaug 5 metrai virš vandens aukštyje matoma rausvai ruda ir gelsva juosta. Šio gamtos turto aukštis siekia net 33 metrus.

Išbandymai mūsų fizinei formai taip paprastai nesibaigia. Lipame ir lipame į kalvą. Gruntas drėgnas, ant tako pilna į viršų iššokusių medžių šaknų, prikritę lapų, todėl vietomis slidoka. Laimei, yra turėklai, už kurių galima nusitverti.

Pasiekiame virš Škėvonių atodangos esančią apžvalgos aikštelę. Vaizdas fantastiškas, toli apimantis, o Nemunas čia suka eilinę savo kilpą.

82 procentai Birštono savivaldybės teritorijos yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Iš tiesų šiame regioniniame parke galima išvysti unikalų gamtos paminklą - 65 kilometrų ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas. Tiesa, patiems parko darbuotojams nelabai patinka užvadinimas „kilpos“, tačiau Nemunas čia numezgęs neįprastą raštą, vingiuotą, banguotą, kad net sunku susigaudyti, į kurią pusę jis teka.

Yra dvi Nemuno kilpų susidarymo versijos – pirmoji, labiausiai tikėtina, kad vingiuotą Nemuno slėnį suformavo atslinkę ir ištirpę ledynai, antroji – tokią Nemuno vagą su slėniais suformavo žemės gelmėse įvykę lūžiai.

Geologų nuomone, Didžiųjų Nemuno kilpų susiformavimą lėmė blokai, atsiradę lūžių susikirtimo zonoje. Tačiau Prie išskirtinio reljefo formavimo prisidėjo ir ledynas bei jo tirpsmo vandenys.

Žmonių apžvalgos aikštelėje prisirenka labai daug. Žinome, kad antrosios stotelės vieta turėtų būti kiek už Škėvonių atodangos, todėl negaištame ir atsargiai slidoku taku leidžiamės žemyn. Netrukus jau matome baltais balionais pasidabinusį „Benu vaistinės“ tarpinį punktą, kuriame mūsų laukia ne tik antspaudai, arbata ir saldainiai, bet ir pietūs.

Nusileidę stojame į eilę prie košės. Perlinė košė su mėsa. Taip pat yra ir be mėsos, grikių košės.

Visos penkios sėdame prie bendro stalo, tad pietūs ne tik skanūs, bet ir linksmi.
Savo pietus akimirksniu pasigardžiuodama sulapnoju ir paprašau dar.

Įveikę 13 trasos kilometrų, pailsime kiek ilgiau. Pietų vieta - su vaizdu į Škėvonių atodangą. Be to jau nueita gera pusė viso žygio. Apima pasididžiavimas savimi, nors kojas vos skaudena, jaučiasi, kad eita.

Be dvidešimties minučių pirmą valandą pajudame į trečiąją trasos stotelę – „Kneipo sodo“ tarpinį punktą. Iki jo mūsų laukia tik trys kilometrai.

Pasistiprinę ir pailsėję, traukiame su naujomis jėgomis. Diena saulėta, eiti dar smagiau.

Trasa veda Nemuno pakrantėje esančios ilgos pievos pakraščiu. Vietovė žema, todėl kojomis minamas takas yra stipriai pažliugęs. Bet juk ne podiumu vaikščioti čia atėjome.

Už gero kilometro vėl sukame į mišką ir kylame į stačią įkalnę. Trasa čia tokia stati, kad žygio organizatoriai įtaisė virves prisilaikyti. Įsikimbant į virvę lipti nėra labai sunku, bet paprakaituoti vis tiek stiprokai tenka. Ši vieta man buvo pati šauniausia žygio atrakcija. Esu labai dėkinga organizatoriams už tai. Deja, kažkam iš žygeivių toji atkarpa tapo paskutine...

Įdomiausia maršruto atkarpa.

Užlipę į kalną, sukame į čia pat prasidėsiančią Birštono vienkiemio gatvę ir linksmai trepsime tolyn. Birštono vienkiemis vaizdų pašykšti, bet prasidėjusią monotoniją išblaško vietinių gyventojų kasdienybė.

Paskui nedidelę trasos atkarpą iki judraus kelio tenka eiti pieva. Pieva šioje vietoje šlapia, o dar žygeivių kojų išminta, tad momentais tenka ne tik pažliugusiu taku maknoti, bet ir balas apeiti. Po žygio teko skaityti žygeivių atsiliepimų, neva, organizatoriai galėjo geriau pasirūpinti tokiomis vietomis. Gal ir galėjo, tačiau man tokios „purvo vonios“ tik atrakcijos suteikė.

Netrukus policininko prižiūrimos kertame judrų kelią ir jau asfaltuota žemyn besileidžiančia gatve riedame į Birštono centrą.

Einame pro „Birštono mineralinius vandenis“, po to sukame į vakar lankytą parką su tvenkiniais ir fontanais, tik šiandien einame jų kita puse.

Už akimirkos pasiekiame trečiąją stotelę - tarpinį punktą „Kneipo sodas“.

Į žygeivio pasus gauname antspaudus ir atsisėdame pasimėgauti labai skania žolelių arbata. Įveikta 16 trasos kilometrų. Kojos dar laiko, tačiau nugara jau primena apie save. Bet nuotaika vis dar puiki, vis dar dūzgia energijos varikliukas.

Trumpai pailsėjusi, pasivaišinusi saldainiais, sudalyvavusi SPA loterijoje, galiu traukti tolyn. Belieka subėgioti į tualetą. Būtų galima ir vandens prisipildyti, bet jo dar turiu pakankamai.

Kita mūsų kompanijos dalis lieka, o mes su drauge be dvidešimt minučių dvi valandos pajudame. Iki kitos stotelės lauks tik 2 kilometrai.
Būsimas takas mums jau gerai pažįstamas. Jis pirmiausiai suka prie vakar mūsų jau lankyto Vytauto kalno, tad norintys gali jį aplankyti. O oficiali trasa eina Vytauto parku iki Nemuno krantinės.

Su pasimėgavimu einu mūsų vakar vaikščiota Nemuno pakrante. Čia toks gražus ruduo. Einame ir grožimės.

Paskui trasa suka prie mūsų vakar apžiūrėto mineralinio vandens garinimo bokšto. Esu dėkinga draugei už sumanymą į Birštoną atvažiuoti penktadienį ir ramiai aplankyti kurorto lankomus objektus. Nors pagrindinius objektus būtų galima apžiūrėti ir šiandien, bet tai padaryti nebūtų gera dėl minios lankytojų.

Pasiekti ketvirtą tarpinį punktą – „Laisvalaikio terapija“, kuris buvo pastatytas kiek toliau už vandens garinimo bokšto, tetruko gerų 20 minučių. Punkte gavome ne tik antspaudus, bet ir nedidelius skanių „Saulės grūdo“ kukurūzų trapučių maišelius. Šiame punkte taip pat galima prisipildyti talpas vandeniu.

Taisomės ant suoliukų ir pasistipriname. Pajaučiu jau įveiktų 18 žygio kilometrų žymę, nes vos prisėdęs kūnas apsunksta. Tačiau vidinis varikliukas, nors ir pasilpęs, bet dar verda.

Užkandę kylame ir dvidešimt minučių po dviejų patraukiame tolyn. Nes žinome, jog kuo ilgiau sėdėsime, tuo labiau aptingsime. Be to laikas spaudžia, nes turiu spėti į paskutinį autobusą.

Iki paskutinio tarpinio punkto lauks 4 kilometrų ilgio kelias.

Trasa netrunka įsijungti į Nemuno pakrante vedančią krantinę. Kūnas atsigauna išvydęs puikią panoramą.

Tačiau šioje atkarpos dalyje pasijunta didesnis kiekis žmonių. Ir nieko keisto, nes šia maršruto dalimi žygiuoja ir 15 kilometrų trasą pasirinkę žygeiviai. Labai daug žygiuojančių su šunimis ir vaikais. Nespėju dairytis tai į dūkstančius šunis, tai į Nemuno vingių grožį.

Už gero pusantro kilometro takas suka į šoną, o mūsų trasa Nemuno pakrante veda siauru miško taku.

Čia tenka kiek sumažinti įprastą tempą, nes daug kur belieka jungtis į žygeivių vorelę ir eiti jos tempu. Be to tenka saugotis pro kojas ištisai bėgiojančių šunų. Ne todėl, kad jie baisūs, bet kad neužminčiau.

Prieš akis - įprastas nežymiai vingiuojantis bei tai į nedidelę kalvą lipantis ar žemyn besileidžiantis miško takas. Kurį laiką vaizdus užstoja medžiai. Tačiau jiems praretėjus, pavyksta akis atgaivinti rudenėjančia panorama.

Kažkur takas nužemėja, tenka perbristi nedidelį upelį. Netgi ne upelį, o žygeivių kojomis jau išmintą plačią purvo masę. Atrodo, ko jau ko, o purvo procedūros čia išvengti nepavyks. Vėl gi, gal kam tai sukėlė nepasitenkinimą, o mane sužavėjo. Ne, ne purvas, o žmonės. Kuomet priešais žygiuojantis paduoda ranką ar pasuka ant kelio iššokusią medžio šaką, ar pataria, kuria vieta saugiau eiti. Kuomet visai nepažįstami žmonės tarsi seni draugai vieni kitiems šypsosi, juokiasi, bendrauja ir „skaldo bajerius“. Kuomet apima toks geras bendruomeniškumo jausmas. To jausmo šiame žygyje buvo labai daug.

Pagaliau pasiekiame paskutinę trasos stotelę – tarpinį punktą „Perskindol“. Įveikti 22 kilometrai. O jei dar skaičiuosime mums tekusį kelią nuo autobusų stotelės iki starto vietos, tai ir visi 24. Galima sakyti, savo trasą beveik įveikėme. Tačiau nepasiduosime, užsidėsime į žygeivių pasus antspaudus, atsigersime arbatos ir trauksime tolyn iki finišo. Juk liko paskutiniai 3 kilometrai.

Šis punktas ne šiaip sau pavadintas „Perskindol“: kojos iš tikrųjų pavargę, keliai dega.

Dešimt minučių po trečios valandos pajudame. Maršrutas vėl ves miško keliuku. Kai kur jis susiaurėja ir tenka labai iš lėto eiti vorele. Paskui įsukame į platesnį kelią, o medžių properšose galime pasigėrėti panorama.

Kelias ramus, žygeiviai prasisklaidę, tad einame kiekviena panirusi į vidinę meditaciją. Nors vaizdai aplinkui labai gražūs, bet norisi likusį atstumą įveikti kuo greičiau. Iš vidinių minčių kaikur pažadina kliūtys, kurias tenka apeiti arba perlipti.Ši žygio dalis labai vaizdinga. Manau, poilsiaujant Birštone, šia atkarta žygį nuo Birštono iki Prienų galima susiorganizuoti savarankiškai, o grįžti autobusu.

Akys nušvinta kitoje upės pusėje pamatę Prienus.

Kažkurioje vietoje Nemunui pasitraukus, liko užpelkėjusi vagos dalis. Atsiranda jėgų, suku iš kelio ir lendu į krūmokšnius fotografuoti.

Paskutiniai trasos trys kilometrai buvo patys ilgiausi. Nors gražu, bet jau norisi poilsio. Turbūt ne tik mums.

Dar keletas amžinybių – ir prieš akis tas išganingas ženklas ir jau pažįstama vieta.

Belieka paskutiniai žingsniai.

Iškart patraukiame prie registracijos stalelių užregistruoti savo finišo. Ketvirta valanda. Panašiu metu finišavusių žmonių – minios, tenka palaukti eilėje. Kol laukiame, klausomės renginio vedėjų pateikiamos informacijos apie žygio eigą ir rezultatus. Mūsų 25 kilometrų trasą žygeiviai įveikė vidutiniškai per 6 valandas (vidutinis žygeivių greitis - 4,17 km/h). Mes užtrukome daug ilgiau, nors atrodo, kad koja už kojos tikrai nėjome ir ilsėjomės, palyginus, nedaug. Tačiau ne dėl rekordo juk žygiavome, svarbu, kad didelį malonumą apturėjome.

Gaunu diplomą ir medalį, taip pat indelį košės jėgoms atgauti. Esu labai pavargusi, bet širdyje – geras jausmas. Pasirinkusi 25 kilometrų trasą, tikrai neprašoviau, nes man tas atstumas buvo pats tas.

Dabar lauks dar vienas kelių kilometrų žygis – į Prienų autobusų stotį. Kulniuojame sparčiu žingsniu. Lengvai pasiekiame kelią ir tiltą. Tada jau pažįstamomis gatvėmis miname iki autobusų stoties. Iš karto nusiperkame bilietus. Iki autobuso laiko dar yra, tad patraukiame į kavinę. Ją veikiančią rasti ne taip paprasta, tenka apsukti nemažą ratą ir sugrįžus prie stoties, laisvas vietas rasti šalia esančioje picerijoje.

Atsigaunu. Į autobusą įlipu per dieną iš viso nužygiavusi 30 kilometrų. Belieka ilgas kelias namo.

Grįžusi iškart užsiregistruoju kitam „Trenkturo“ žygiui.


Naudoti informacijos šaltiniai:
www.nemunokilpomis.lt;
www.visitbirstonas.lt
nemunokilpos.lt/

Birštonas.

Gerą pusdienį praleidę Prienuose, Paprienės stotelėje sustojusio nedidelio autobuso vairuotojui už bilietą paklojame po 52 euro centus ir už dešimties minučių lipame Birštono autobusų stotyje.

Birštono autobusų stotis nedidelė, tačiau joje yra ne tik bilietų kasa, nedidelė laukimo salė, bet ir bagažo saugykla bei Turizmo informacijos stendas.

Pradeda lyti. Iki susitikimo su nakvynės vietos šeimininke dar yra laiko, todėl nusprendžiame išgerti kavos. Patraukiame link ant stoties pastato esančio užrašo „kava“, tačiau nustembame patekę į gėlių parduotuvę. Abi pirmą kartą matome gėlių parduotuvėje pardavinėjamą kavą. Kava tik išsinešti, bet koks mums skirtumas. Taisomės lauke po medžiu ant nesmarkaus lietaus dar nespėjusio sušlapinti suoliuko ir mėgaujamės. Paskui patraukiame į čia pat esantį prekybos centrą maisto pusryčiams nusipirkti. O tada jau galima leistis į nakvynės vietos paieškas.

Birštone man teko kelis kartus lankytis prieš dešimt metų. Miestas arba gana pasikeitęs, arba mano atmintis labai sušlubavusi. Vingiuojame siauromis tyliomis gatvėmis ir po kelių minučių nesunkiai randame iš anksto užsakytą vilą „Liepa“.

Pasitinka guvi šeimininkė, aprodo kambarį ir bendras patalpas. Nakvynė mums iš viso atsieis 42 eurus. Gal ir nepigu, bet vila labai graži, švari, bendros patalpos tvarkingos ir apstatytos. Galėsime naudotis ne tik indais, bet ir gerti kavą, naudoti kepimui aliejų. Žinoma, kepti nieko neketiname. O štai pasidaryti puodelį rytinės kavos bus labai smagu.

Kambaryje pasidėję daiktus ir nusprendę, kad nedideliame balkone ryte bus malonu išgerti kavos, išskubame į lauką. Oficialūs Birštono turizmo informacijos šaltiniai pateikia nemažai lankytinų vietų, tad veikti turėsime ką.

Patraukiame prie mums ateinant matytos dailios medinės pilaitės. Pasirodo, kad tas ažūriniais drožiniais išpuoštas žalios spalvos pastatas yra Birštono muziejus. Beje, kažkada pastate veikusiame tuometiniame bendrabutyje „Ramunė“ gyveno kurorto gydyklų dirbantieji.

Pradžią Birštono muziejui davė 1966 metais geografijos mokytojo Petro Kazlausko kartu su vidurinės mokyklos kraštotyrininkais surinkta etnografinių, istorinių eksponatų, dokumentų, fotonuotraukų, spaudos kolekcija, kuri buvo rengiama Birštonui gavus miesto statusą. Praėjus metams po šiokių tokių pastangų buvo atidarytas pirmasis Birštono muziejus. Žinoma, muziejaus darbuotojams teko nemažai nuveikti, kol buvo surinkta ekspozicija, paruoštos kolekcijos, saugyklos ir patalpos.

Pasidairome į gražų pastatą, tačiau nusprendžiame į vidų neiti, o pasimėgauti šįmet retai pasitaikančia gražia diena ir šviečiančia saule. Patraukiame į miesto centrą.

Birštono pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1382 metais, kuomet Prūsijos kronininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ aprašo, kaip maršalas Kunas fon Hatenšteinas 1382 m. žygio į Lietuvą metu kariuomenę padalino į tris dalis – Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. Tačiau manoma, kad Birštono teritorijoje žmonės gyveno daug seniau.

Dar kitose kronikose rastas su Birštono miesto pavadinimo atsiradimu kildinamas pavadinimas Birsten, kuris apibūdinamas kaip „sodyba ties sūriu vandeniu“.

Pirmiausiai ateiname į patrauklią Jono Basanavičiaus aikštę.

Paminklas Jonui Basanavičiui pastatytas 1939 metais. Skulptūros autorius A. Aleksandravičius buvo asmeniškai pažįstamas su daktaru J. Basanavičiumi ir yra sukūręs ne vieną jam skirtą paminklą. Vienas iš jų puošia ir Birštoną.

Aikštė ilga ir erdvi, neskubėdamos pasidairome. Kaip ir prieš dešimt metų, ją puošia aukštos ryškia spalva žydinčių gėlių pusnys. Tuomet tos gėlių pusnys man buvo žadą atėmusiu reginiu, dabar jos taip pat labai gražios. Gėlių grožis yra amžinas.

Birutės gatve einame iki kitų miesto lankomų objektų. Kažkur puikuojasi nedidelis paminklas M. Mažvydui, o dar po kelių žingsnių pamatome kitą žavų medinės architektūros objektą – Birštono sakralinį muziejų.

Birštono sakralinis muziejus įsikūręs buvusios klebonijos pastate. Pastatui apie 120 metų. Sovietmečiu pastatas buvo paverstas gyvenamu namu. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pastatus atsiėmė teisėtas savininkas – Birštono parapija. 2000 metais pastatas perduotas muziejui, kurio salėse esanti ekspozicija skirta garbingajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui (1873-1962), antrajam Lietuvos kardinolui Vincentui Sladkevičiui (1920-2000). Ekspozicijos, skirtos Birštono bažnyčios istorijai, sakraliniam menui, 19 amžiaus lietuvių liaudies mažajai skulptūrai, liturginiams indams ir altoriaus reikmenims.

Šį muziejų aš esu lankiusi savo paskutinio vizito Birštone metu. Tačiau šįkart nesusigundau, nes lauke vilioja saulė.

Šalia Birštono sakralinio muziejaus stovi 1909 metais baigta statyti Šv. Antano Paduviečio neogotikos stiliaus miesto bažnyčia.

Pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 17 amžiuje. Deja, ji karo su Maskva metu sudegė, o jos vietoje išdygusių naujos bažnyčios laukė toks pat likimas. Ir tik trečioji, 18 amžiaus pabaigoje pastatyta bažnyčia gyvavo iki tol, kol buvo sumanyta jos vietoje pastatyti didesnę mūrinę bažnyčią.
Apsidžiaugiame pamatę atidarytas bažnyčios duris. Deja, prieangyje galima tik žvakę uždegti, o pasidairyti po vidų – ne. Bet niekis, grįšime vakare, kuomet vyks šventos mišios. Iš kiek įmanoma toliau pasidairome į 37 metrų aukščio bažnyčios bokštą ir trepsime tolyn.

Nors mūsų pažinimo kelias turėjo sukti kitomis gatvėmis, tačiau neatsispiriame pagundai sukti prie čia pat baltuojančio istorinio „Tulpės“ sanatorijos pastato.

Iš kelio išsukame tik trumpam, netrukus apžiūrėsime parką šalia bažnyčios.

Prieš daugelį metų mėgau pasivaikščioti po šį parką. Tačiau šiandien parke atradau mano akiai kai ką dar nematyto: 2015 metais čia įrengtus Kneipo takelius.

19 amžiaus vokiečių dvasininkas Kneipas sukūrė unikalią sveikatinimo filosofiją. Anot jos, vanduo gydo viską, o daug geriau nei gydymas yra profilaktika. Kneipo sode galima organizmą užgrūdinti ir sustiprinti imuninę sistemą.

Pirmiausia, ką sveikatinimo procedūras pradėjęs žmogus turi padaryti, tai pabraidyti šaltame mineralizuotame vandenyje. Vėliau turi apšilti ir eiti pasivaikščioti takeliais. Jie sukonstruoti taip, kad būtų su skirtinga danga. Pradedama nuo smulkios, švelnios dangos ir lėtu žingsniu pereinama visomis dangomis. Procedūra užsibaigiama rankas iki alkūnių pamerkiant į šaltą, taip pat mineralizuotą vandenį.

Vėlyvą, nors ir saulėtą, rudens dieną pradėti grūdintis man būtų per drąsu, todėl tik pasivaikštau po parką ir pagalvoju, kad smagu čia būtų atvykti vasarą.

Nuo Kneipo parko mūsų takas veda tolyn pro didelius tvenkinius su švirkščiančiais fontanais bei pakrantes nugulusiomis antimis.

Net ir saulėtą dieną parkas beveik tuščias. Tik pasiekę sanatorijos „Versmė“ fontaną, užgirstame klegesį ir matome vaikštinėjančius žmones.

Man sentimentus sukelia fontanas „Versmė“, o juoką – ant sanatorijos sienos rodoma oro temperatūra - 24 laipsniai šilumos. Ir kuo mums prasčiau, nei šiuo metu pietinėse šalyse besiilsintiems mūsų bendraminčiams keliautojams?

Užeiname į sanatorijos „Versmė“ biuvetę išgerti mineralinio vandens. Kaip ir prieš dešimt metų, šioje biuvetėje tekantis sūrokas mineralinis vanduo man patinka.
Viešint Birštone, pirkti mineralinio vandens neprireikia. Tikro negazuoto mineralinio vandens „Vytautas“ galima paragauti sanatorijų „Tulpės“, „Versmė“, "Eglė" biuvetėse. Vanduo biuvetėse yra natūralus, todėl rekomenduojama jį išgerti per 5-15 minučių.
Žodis „biuvetė“ kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia statinį ant mineralinio šaltinio, iš kurio trykšta mineralinis vanduo. Man šis žodis visada būdavęs toks paslaptingas. Paslaptis išsisklaidė, kai pradėjau dažniau lankytis biuvetėse ir gerti jose tekantį vandenį. Liko pasimėgavimas ir noras ragauti.

Aprodau draugei sanatorijos pastatus, papasakoju, kokias sveikatinimo procedūras esu išbandžiusi.

Lietuvoje nuo seno būta vietovių, kuriose tryško mineralinis vanduo. Jį jau 16 amžiuje gydymo tikslais naudojo vietos gyventojai. Manyta, kad toks vanduo padeda nuo podagros, nervinių negalavimų, širdies ir kitų ligų.

Tačiau Lietuvoje mineralinio vandens gydyklos atsirado labai vėlai. Gydymasis mineraliniu vandeniu buvo kilmingųjų ženklas, bet pastarieji į gydyklas traukdavo į Lenkiją. Tuo tarpu Birštonas buvo minimas tik kaip kunigaikščių medžioklės dvaras.

Nors SPA ir gydymas vandeniu išpopuliarėjo 19 amžiuje, tačiau to meto rašytiniai šaltiniai mini jau 18 amžiaus antrąją pusę, kuomet buvo pradėti daryti mineralinių vandenų moksliniai tyrimai, o Birštono krašto gyventojai - naudoti mineralinį vandenį gydymo tikslais. Birštone buvo pradėtos statyti gydyklos, miestas paskelbtas kurortu, todėl vietovė suklestėjo.

Nuo sanatorijos „Versmė“ sukame atgal. Tik šįkart einame ne pro tvenkinius, o B. Sruogos gatve. Mūsų dėmesį iškart pagauna didelis keistus garsus leidžiantis grubus pastatas. Tai – Birštono mineraliniai vandenys.

Iki šių dienų Birštone veikia seniausia mineralinio vandens pilstymo įmonė Lietuvoje, savo veiklą pradėjusi 1924 metais, kai buvo ypač populiaru gurkšnoti mineralinį vandenį „Vytautas“ ar „Birutė“. Pirmieji mineralinio vandens buteliai buvo išpilstyti Kaune, o septintajame dešimtmetyje ši veikla perkeliama į nedidelę gamyklą Birštone.

Pro „Mineralinius vandenis“ sukame į nuo kalno sparčiai besileidžiančią gatvę, o nuo jos žengiame siauru tyliu takeliu. Atsiveria plikas sodriai žalias kalnas. Čia yra Birštono slidinėjimo trasa, pradėjusi veikti 2002/2003 metų žiemą.

Galima nusileisti „raudona“ trasa, kurios ilgis - 160 metrų ir „mėlyna“ – ilgis 300 metrų. Veikia keltuvas ir gaminama dirbtinio sniego danga. Trasos aukštis – 40 metrų. Rašoma, kad tamsiu paros metu trasos apšviečiamos. Veikia lauko kavinė. Vaikams įrengtas rogučių kalnelis.

Mano senuose žiemiškuose atsiminimuose šis kalnas yra visai kitoks, gyvas, nuo žmonių juoko ir emocijų skambantis. Tačiau anot mano slidinėjančių draugų, Birštono slidinėjimo trasa yra trumpoka, todėl nėra populiariųjų sąraše.

Birštonas gali pasiūlyti ir kitokių pramogų. Sezono metu čia galima paskraidyti oro balionu. Vandens mėgėjai gali baidarėmis paplaukioti Nemuno upe. Norintys solidesnių vandens pramogų gali rinktis kruizą laivu. Šįmet vandens mėgėjus pakvietė pramogauti naujai atsidaręs vandenlenčių parkas.

Neliks nuskriausti mėgstantys pasivažinėti dviračiais, riedučiais, velomobiliais. Birštono savivaldybėje jau driekiasi 22 kilometrų ilgio dviračių trasa. Pačiame Birštono kurorte puikiai išvystyta 10,5 kilometrų ilgio dviračių takas. Naujosios trasos pritaikytos vaikščioti, bėgioti, važinėti dviračiais, riedučiais, velomobiliais. Be specialiai įrengtų trasų, važinėtis galima ir kitose miesto vietose: naujajame Birštono miesto centriniame parke, Nemuno krantinėje.

Rudens dieną Birštonas visiškai tylus ir tuščias, kokį ir prisimenu iš savo vizito spalvingą spalio mėnesį.

Gyvybės randame prie Birštono piliakalnio, dar vadinamo Vytauto kalnu, į kurio viršų ves įrengti tvarkingi laiptai su poilsio aikštelėmis ir suolais.

Kalno šlaite yra iškirsti medžiai, todėl galima pasidžiaugti panorama. Tačiau patys gražiausi vaizdai yra kalno viršuje.

Apie 40 metrų aukštį siekiantis Birštono piliakalnis yra vienas garsiausių bei aukščiausių Lietuvoje. Spėjama, kad ant jo stovėjo medinė Birštono pilis ir buvo vienas didžiojo iš kunigaikščio Vytauto medžioklės dvarų. Istoriniuose šaltiniuose pilis pirmą kartą paminėta 14 amžiuje. Ją ne sykį puolė kryžiuočių ordinas, tačiau nesėkmingai.

Negalime atsigrožėti rudenėjančių apylinkių vaizdu. Įspūdį dar labiau sustiprina pro kalno viršuje esančio (beje, nemokamo) žiūrono akutę matomi vaizdai.

O šai toks Birštonas yra išlikęs mano atsiminimuose.

Pabandome nuo kalno nusileisti kitais takais ir takeliais. Tačiau jie yra pažliugę nuo nesibaigiančių liūčių ir atrodo nesaugiai. Lieka tais pačiais laiptais leistis žemyn ir jaukiu senuoju prieš 150 metų įkurtu Vytauto parku traukti link Nemuno.

Akis pagauna rausvo granito skulptūra Vytautui Didžiajam. Ja paminklo autorius G. Jakūbonis įgyvendino mintį – grąžinti kunigaikštį Vytautą su žirgu į savo medžioklės vietas.

Parke rasime ir paminklą rašytojui Baliui Sruogai. Paminklas buvo atidengtas minint 50-ąsias B. Sruogos mirties metines. 1945 metais B. Sruoga, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, apsigyveno Birštone, kur ne tik gyveno, bet ir rašė knygas, kūrė eilėraščius. Teigiama, kad apsistojęs jis buvo „Tulpėje“.

Bevaikščiodamos Vytauto parku prieiname dar vieną smagią atrakciją – uždarą paviljoną bei visais metų laikais nemokamai lankomą Birutės vilą. Negaliu atsakyti, ar prieš dešimt metų šio pastato nebuvo, ar aš jame paprasčiausiai nebuvau, bet lankausi čia pirmą kartą. Šiltos vilos viduje yra mineralinio vandens baseinas, fontanas, vandens garinimo siena. Aplink baseiną išdėlioti patogūs gultai, ant kurių galima prigulti, pailsėti, pakvėpuoti mineralinio vandens prisotintu oru.

Vieta kažkokia magiška, nes vandens ir šilumos užliūliuotas kūnas iškart apsunksta. Gera būtų čia prabūti visą likusią dieną, bet dar turime daug ką pamatyti.

Iki kito objekto toli eiti neteko. Išėję iš „Birutės vilos“, iš tolo pamatome geltonuojančią dailią sanatorijos „Tulpė“ mineralinio vandens biuvetę.

20 amžiuje buvo atrastas šaltinis, kurį kurorto savininkas savo dukros garbei pavadino „Viktorija“. Vėliau šaltinis buvo pervadintas „Vytautu“, o nuo 1928-ųjų jo versmę žymėjo banginio skulptūra, kurią paskandino patvinęs Nemunas. 1960 metais buvo atrastas šaltinis, sudėtimi ir skoniu labai panašus į tą istorinį.

Deja, iš šios biuvetės kranelio bėgantis mineralinis vanduo mūsų toli gražu nesužavi, nes turi nemalonų prieskonį.

Patraukiame tolyn. Greitomis apžiūriu Kurhauzą.

1885 metais pastatytas Birštono kurhauzas yra vienas iš nedaugelio išlikusių tokio tipo pastatų Lietuvoje. 2006 pastatas įtrauktas į saugomi architektūros objektų sąrašą. Pats žodis „kurhauzas“ kilęs iš vokiečių kalbos ir reiškia poilsio namų koncertų, šokių salę su bufetu. Kažkada šiame pastate veikė pirmoji dietinio maitinimo įstaiga Lietuvoje. Per antrąjį pasaulinį karą kurhauzas sudegė. Vėliau buvo atstatytas.

Dabar jau mūsų kelias patraukia prie Nemuno. Žingsniuojame žavia tvarkinga krantine, įamžinančia vieną buvusių Birštono merų.

Netoli nukulniavusias, mus sudomina vandenyje plūduriuojantis nedidelis laivas ir besibūriuojantys žmonės. Tai – visuomeninio miesto transporto funkciją atliekantis keltukas „Birštonas“. Maršrutu Birštonas–Kampiškių gatvė vienu metu gali plaukti iki 12 žmonių, laive yra įrengtos 5 vietos dviračiams. Plaukimas į vieną pusę trunka 10 minučių. Bilieto kaina : 1 euras.

Būtų įdomu išbandyti, bet neturime tam laiko.

Krantinė labai greitai priveda prie sanatorijai „Tulpė“ priklausančių gydyklų.

I pasaulinio karo metais Birštonas buvo visiškai sugriautas. Gyventojams trūko lėšų kurortui atstatyti. Kurortą iš pelenų prikėlė Lietuvos Raudonasis kryžius, pradėjęs Birštone gydyti ligonius druskų ir purvo voniose.

Reikšmingiausiu įvykiu kurorto istorijoje tapo gydymo purvu Birštone pradžia. Purvo gydyklos, papuoštos Raudonojo kryžiaus emblema, pastatytos 1927 m. Šis pastatas išliko iki šių dienų ir tapo svarbiausiu Birštono statiniu.

Raudonojo kryžiaus valdybos pastangomis buvo sutvarkytas parkas, įrengtas fontanas. Į visus kurorto viešbučius įvestas vandentiekis, kanalizacija bei elektra. Organizuotas reguliarus susisiekimas autobusais su Kaunu bei Alytumi. Birštone buvo statomos ne tik sanatorijos ir vilos, gražėjo, plėtėsi ir pats miestelis.

II pasaulinio karo metais Birštonas nenukentėjo, tačiau vegetavo.

Sovietmečiu duris atvėrė sanatorijos „Tulpė“, „Spalis“ (dabar vietoje jos išdygo „Eglė“) ir „Versmė“. Šiuo metu Birštone veikiančių sanatorijų ir gydyklų yra kus kas daugiau.

Pasidairome po „Tulpės“ prieigas ir patraukiame link šalia esančio pastato su arkomis.

Tai – pailgas itališkos vilos stilių turintis 1937 metais suprojektuotas Kaišiadorių vyskupijos kunigų seminarijos sanatorijos pastatas, dabar po stogu glaudžiantis viešbučius.

Traukiame Nemuno pakrante tolyn. Krantinėje įrengta ne viena prieplauka, iš kurių laivais galima vykti į ekskursijas.

Birštonas niekada nebuvo svarbiu prekybos tašku ar dideliu paupio miestu, tačiau galima numanyti, jog jo, kaip kurorto, įsitvirtinimui ir plėtrai postūmį davė patogus vandens ir sausumos susisiekimas su Kaunu. Transporto sąlygas dar labiau pagerino atsiradę garlaiviai – dar 20 amžiaus pradžioje pro Birštoną į Alytų pradėjo kursuoti pirmasis laivas su garo varikliu.

Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenimis, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pro kurortą trečiojo dešimtmečio pradžioje reguliariai kursuodavo trys garlaiviai. Vėliau, į Alytų pradėjus važinėti traukiniams, pagrindine garlaivių stotele tapo Birštonas. Vis tik dėl gyvenvietės sezoninio pobūdžio ir didėjančios konkurencijos su autobusais, garlaiviai buvo išstumti ir liko pramogine susisiekimo priemone, kursuojančia sezono metu. Sovietmečiu tarp Kauno ir Birštono taip pat buvo vystoma pramoginio pobūdžio laivyba, pradėti naudoti greitaeigiai laivai.

Nors šiandien Birštono prieplaukoje laivybos srautas yra gerokai sumažėjęs, tačiau prieplauka išlieka istoriškai glaudaus kurorto sąryšio su upe simboliu.

Prisimenu senai buvusį plaukimą baidarėmis Verknės upe, kuomet mūsų maršruto pabaiga buvo čia, Birštone, prie šios krantinės.

Nemuno pakrantės nusėtos nedidelių valčių. Kažkur užutėkyje turškiasi gulbių šeimyna. Kitoje upės pusėje spindi geltonuoti pradėję medžiai. Krantine, atrodo, eitum be pabaigos.

Tačiau mūsų kelias pasuka nuo upės prie dar vieno Birštono objekto – vandens garinimo bokšto.

2015 metais atidaryto vandens garinimo bokšto idėją sumanytojai parsivežė iš Vokietijos. Nors užsienyje tokie bokštai yra ne naujiena, Lietuvoje toks įrenginys yra pirmasis.

Mineralinio vandens bokštas ypatingas tuo, jog iš mineralinio vandens gręžinio į bokštą siurbliu pakeliamas vanduo. Vėliau jis purkštukais lašinamas ant laukinių vyšnių šakelių sienos. Tuomet mineralinis vanduo, veikiamas atmosferos, skaidosi ir jonizuoja orą, esantį 50–80 metrų spinduliu. Toks oras yra prie jūros. Juo sveika kvėpuoti, nes tai tarsi inhaliacijos po atviru dangumi. Jonizuotas oras padeda į sergantiems lėtinėmis ligomis, tiek sveika profilaktiškai pakvėpuoti ir sveikata nesiskundžiantiems žmonėms. Bokštas veikia visą parą. Vakare jis apšviečiamas įvairiaspalvėmis spalvomis. Apšviesto, deja, mes nepamatysime.

Pasimėgavę mums abiems dar nematytu įrenginiu, miško taku patraukiame į Centrinį miesto parką. Pakeliui paragaujame sanatorijos "Eglė" biuvetėje tekančio mineralinio vandens, kuris mums pasirodo mažiausiai sūrus. Eidamos tolyn žvalgomės į palyginus neseniai išdygusią sanatoriją. Po to mūsų kelias eina tylia gatve per kvepiantį mišką. Pakeliui sužavi aukštus medžius apraizgiusios spalvingai rudens nudažytos gebenės ar vijokliai.

Centrinis miesto parkas - puiki vieta ieškantiems ramybės. O norintys pasportuoti, čia ras mini golfo takelių, įvairių lauko treniruoklių, dviračių takų.

Pataikome į dailų Skulptūrų taką, kurį puošia žinomų Lietuvos menininkų skulptūros. Dėmesį prikausto klaipėdietės „bučkės“ sesė.

Išvaikščioję įdomiausius parko takelius, ateiname prie senųjų Birštono kapinaičių. Į vidų neiname, pažiūrime tik per tvorą.

Paskui grįžtame į Nemuno pakrante vedančią krantinę.

Į namus dar anksti. O visai netoli yra Vasaros estrada, kurioje vyksta įvairūs renginiai. Einame iki jos. Nustebina šalia kažką veikianti skulptūra.

Dabar jau sukamės ir krantine grįžtame iki miesto centro. Daug kur pastebime stulpus, apklijuotus siauromis spalvingomis juostelėmis. Esame tikros, kad tai – mūsų rytdienos Trenkturo organizuojamo žygio Nemuno kilpomis trasų ženklai. O upėje gražiai atsispindi vakaro dangus.

Jau atėjo laikas vakarieniauti. Nors mūsų gyvenamosios vietos šeimininkė rekomendavo vakarieniauti kavinėje/restorane, esančiame viešbutyje „Audenis“, tačiau atvažiavome čia pasirengę žygiui. Į restoraną eiti su kedais nepatogu. Nusprendžiame traukti į prieštaringų atsiliepimų sulaukiančią J. Basanavičiaus aikštėje esančią piceriją „Pizza Fun“.

Picerija beveik pilna. Mums pasiseka užsiimti bene paskutinį likusį laisvą stalą.

Picų nei viena nenorime. Draugė užsisako troškinį, kuris buvo pateiktas labai neįprastai.

Aš valgysiu vištieną su ryžiais ir juodųjų serbentų padažu. Patiekta paprastai, paruošta skaniai.

Po skanios ir sočios vakarienės išeiname pasivaikščioti vakarinio Birštono gatvėmis.
Bažnyčia vėl uždaryta, tad patraukiame į krantinę ir mėgaujamės giedru vakaru.

Grįžę į vilą, ilgokai vakarojame kambario balkone.

Naudoti informacijos šaltiniai:
www.visitbirstonas.lt
www.city-info.net
www.autc.lt
www.naujasisgelupis.lt
www.delfi.lt