2022-07-30, šeštadienis. 200 km su Vilniumi: Paneriai - Karoliniškės.
Praeitą kartą žygiavau iš Užusienio į Panerius.
Į taką aplink Vilnių sugrįžau beveik po metų.
Šiandien eisiu bene sudėtingiausia tako atkarpa: 9,4 kilometrų ilgio Žemieji Paneriai – Riovonys – Gariūnai – Lazdynai. Ši trasos atkarpa yra įvardijama kaip sunki. Atrodo ne pats geriausias pasirinkimas atnaujinti žygį po sunkios ligos, kuri išbraukė kelių mėnesių gyvenimą, tačiau žinau, kad sudėtingoje vietoje bus galima pasirinkti lengvesnes alternatyvas. Taigi, žygiuosiu.
Iš troleibuvo lipu Valkininkų stotelėje ir keletą minučių greitu tempu paėjusi gatve, pamatau pasiilgtą rodyklę, kviečiančią sukti nuo gatvės.
Pro Panerius eina istorinis kelias Vilnius – Kaunas, nuo senų laikų jungęs du didžiausius Lietuvos miestus. Apie tai praneša informacinis ženklas.
Pradedu žygiuoti senuoju Vilnius - Kaunas keliu.
Akmenimis iki pat Kauno kelias buvo išgrįstas 1852 m. Rašoma, kad kelias vadintas Jekaterinos ar Prūsijos keliu. 1796–1797 m., apžiūrinėdamas naujai prijungtas lietuvių žemes, šiuo keliu važiavo Rusijos imperatorius Pavlas I. 1812-ųjų vasarą juo į Vilnių traukė didžioji Napoleono kariuomenė su pačiu imperatoriumi. Prancūzų atsiminimuose užfiksuota, jog kelias nebuvo grįstas akmenimis, jis buvo vingiuotas, siauras.
Žygiuoju aiškiai matomu akmeniniu grindiniu. Pakeliui aplenkia pavieniai žygeiviai, žemai slėnyje likusiame mieste retkarčiais pasigirsta gyventojų balsai.
Senasis kelias man labai patinka, tačiau žygiuoju sparčiai, nes džiaugsmą teikia tik mintis, kad kad mano kojos liečia istoriją. Senasis kelias eina mišriu lapuočių mišku, tad stovinikuoti ir grožėtis pakelės vaizdais netenka.
Netrukus virš galvos pamatau pastatų sienas.
Į statų šlaitą pakylu laipteliais ir atsimušu į seniausią šios vietos bažnyčią - Panerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią.
Vis tik atsisakau pagundos trumpinti kelią ir link koplyčios ateinu senojo kelio dalimi.
Manoma, kad pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 17 amžiuje. Kadaise čia stovėjo tik koplytstulpis, tačiau pradėjus organizuoti maldininkų žygius, kaip tarpinė stotelė buvo pastatyta koplyčia. 1856 m. Vilniaus vyskupas perstatė Panerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią. Sovietmečiu koplyčia buvo apleista, čia buvo knygų sandėlis.
Prie koplyčios yra senos kapinės, po kurias pasivaikštau.
Dar kartą pasidairau į Panerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią ir netrukus patrauksiu tolyn į taką.
Grįžtu į senąjį Vilnius - Kaunas kelią, nuo kurio apžiūriu 19 amžiaus pabaigoje pastatytą buvusią Panerių pakelės smuklę. Dabar šiame pastate yra butai.
Atsisveikinusi su augalų žalumoje skendinčiu senąjį kelią žyminčiu užrašu, nueinu prie dar vieno objekto.
Netrukus jau matosi 2001 m. birželį atidengtas paminklas 1831 m. birželio 14 d. Panerių kautynėse su caro kariuomene žuvusiems sukilėliams atminti.
Prie pamiklo sukilėliams neužsibūnu, nes mane vilioja išsiilgtas laikas gamtoje. Seku tako aplink Vilnių nuorodą.
Kai kur tako žymėjimas nustebina originalumu.
Neaiškiai pažymėtą reikiamą taką sudėlioja GPS ir aš ilgą laiką grožiuosi Panerių miško žaluma.
Kai kur takas aplink Vilnių veda stačiomis kalvomis, kai kur miško takeliai drėgni ir slidoki.
Tačiau netrukus patenku į lengvą takelį ir sparčiu žingsniu einu tolyn.
Miške takas yra gana gerai sužymėtas.
Miškas tylus, vėsus ir gražus.
Maps.me žemėlapyje pamačiusi parodytą vaizdingą vietą, pasuku vos įžiūrimu takeliu.
Vaizdas nuo kalno būtų gražus, bet kalnas apaugęs medžiais, pro kuriuos mažai kas matosi. Grįžtu atgalios, dar kurį laiką mėgaujuosi tiesiu taku, o netrukus mane pasitinka stati pakalnė žemyn.
Kai pasidaro labai statu, pradedu leistis žemyn keturiomis. Nesinori būnant vienui vienai miške, nusisukti sprandą. Netrukus prieinu vietą, kur net keturiomis leistis yra nejauku. Nutariu nerizikuoti ir, grįžus į kalno viršų, sukti į pakeliui užmatytą alternatyvų taką.
Alternatyvus takas taip pat yra labai status, į viršų netgi ropoti norisi, tačiau jis tikrai ne toks, kokį palikau neįveiktą.
Praėjusi gyvenamojo kvartalo pakraščiu, atrandu dieviško grožio apžvalgos aikštelę.
Netoli
Gariūnų baigiasi Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinio
kalvos. Kaip tik žiūriu į kelią, kuriuo būčiau pakilusi, jei ėjusi tikrąja trasa.
Vaizdai verti visų vargų.
Kai atsigrožiu puikia panorama, leidžiuosi į taką.
Netrunku pamatyti dar vieną nepaprastai gražią Vilniaus panoramą. Turbūt čia ir bus garsioji Gariūnų regykla.
Šone matosi Gariūnai.
Ilgai medituoju žiūrėdama į Vilnių nuo Gariūnų regyklos.
Kažkas į regyklą užlipa iš kalno apačios ir, kol bando atgauti kvapą, grožisi vaizdais. Man tuo taku teks leistis žemyn. Kad takas ir status, bet gana lengvas.
Dalį laiko mišku ėjęs takas aplink Vilnių išsuka į neįdomų ir triukšmingą kelią.
Pro mane nuolat skrieja automobiliai. Nors ši kelio atkarpa yra pati nemaloniausia šios dienos trasoje, tačiau dėmesį bandau suteikti į šalia tako žydinčias pievas, žemai tekančią upę ir tamsiai žalius miškus.
Perėjus tiltu Nerį, tako rodyklė rodo sukti žemyn. Pasileidžiu cementiniais laiptais.
Po tiltu vedančiu taku turėsiu pereiti į kitą greitkelio pusę.
Tokiomis vietomis nemėgstu vaikščioti viena. Buvo neramu, ar ten nerasiu kokių valkatų, bet sutikau tik einančią jauną merginą.
Pabėgusi nuo važiuojančių automobilių keliamo triukšmo, kokią minutę pavaikštau Neries pakrante, bet netrukus jau vėl trepsiu taku aplink Vilnių. Dabar mano takas ves link Lazdynų.
Džiaugiuosi vėl patekusi į gamtą ir tylą, tačiau kojoms tenka sunku darbas minti purų smėlį.
Takas palengva kopia į kalvą ir žemės paviršius darosi vis tvirtesnis.
Aplink kvepia pušys, medžių viršūnes paryškina saulė. Ši tako dalis man nepaprastai patinka.
Kad ir koks jaukus būtų, miško takas baigiasi. Kažkur prie Lazdynų takas aplink Vilnių priartėja prie judraus kelio.
Kai jau nusiteikiu eiti gatvėmis, mano takas nusuka į šalį. Laiminga žingsniuoju tolyn. Šioje dalyje buvo daug važiuojančių dviračiais.
Kažkur praeinu didelį tuščią žolės plotą, kuriame pametu tako ženklus.
GPS atveda ten, kur reikia.
Šalia lieka judrus kelias.
Nuo automobilių keliamo triukšmo vėl pasislepiu Take aplink Vilnių.
Takas aplink Vilnių veda pro fantastiškai gražiai žydinčias pievas. Pritariu, kad čia, periferijoje, jų nereikia šienauti.
Šios dienos tako atkarpoje buvo nemažai vietų, kur nebuvo trasos ženklų arba ženklinimas buvo neaiškus. Teko kliautis nuojauta, patirtimi ar tiesiog eiti ten, kur patinka. Kažkaip vis pataikydavau grįžti į reikiamą vietą.
Žydinčios pievos.
Einant taku aplink Vilnių, nori nenori kurį laiką tenka žygiuoti gatvėmis.
Netrukus patraukiu Pasakų parko pakraštyje esančiu mišku. Trasos ženklą pametu, tad pagal gps einu ten, kur reikia.
Išėjusi į gatvę, trepsiu link Karoliniškių.
Pasakų parke buvau rudenį, tad šįkart į jį neužsuku.
Prieinu pėsčiųjų tiltą per judrų kelią - Laisvės prospektą.
Nuo pėsčiųjų tilto.
Nutariu, kad jau pavargau ir laikas namo, bet atėjusi į stotelę nusprendžiu dar gabaliuką tako paeiti.
Žingsniuoju link Karoliniškių.
Suku link Televizijos bokšto.
Atėjus į šią vietą, yra daug takų pasivaikščioti. Taip pat galima pakilti į televizijos bokštą pasigrožėti miesto panorama. Pasikėlusi į televizijos bokšto apžvalgos aikštelę buvau rudenį. Eiti tolyn taku aplink Vilnių aptingstu, tad nutariu važiuoti namo.
Belieka leistis į gatves ir susirasti autobuso stotelę.
Kiek iš viso kilometrų nutrepsėjau, sunku pasakyti, mat technologijos kai kada turi savybę išduoti. Manau, kad 11 kilometrų tikrai bus.
