2021-07-15. Ketvirtadienis. Utena provansiškai.
Visada svajojau pamatyti bekraščius levandų laukus. Tik iki šiol jų taip ir neaplankiau, nes levandų laukais žymus Provansas, o ir kiti pietų kraštai, baidė beprotišku vasaros karščiu. Levandas auginančių ūkių dabar pilna ir Lietuvoje, tačiau jie yra sunkiai pasiekiami mano keliavimo būdu. Apie šalia Utenos esantį ir man lengvai pasiekiamą levandų lauką sužinojau pernai ir netgi žemėlapį susidėliojau, bet tuokart ten nuvykti man nebuvo nelemta.
2021 metais vasara buvo labai kaitri. Kaitra sugriovė visus mano atostogų planus ir įkalino namuose. Tačiau vieną atostogų rytą pajutau, kad, nepaisant karšto oro, aš noriu keliauti. Begerdama ryto kavą ir svarstydama, kur galėčiau spontaniškai nuvykti, prisiminiau kaimynės rodytas šalia Utenos esančio "Levandų rojaus" nuotraukas. Taip per kelias minutes gimė dienos planas išbandyti pietietišką levandų laukų karštį, tik ne Provanse, o Lietuvoje. Beliko patikrinti autobusų grafikus ir žvilgtelėti, ar nepabėgo pernai į žemėlapį įsmeigtos adatėlės. Viskas yra mano naudai, tad puolu ruoštis ir važiuoju į Uteną.
Utena kadaise man buvo apsipirkimų ir mano pirmųjų studijų miestas. Dabar šiame mieste lankausi labai retai, nebent kažkur keliaujant tenka užmušti laiką tarp autobusų.
Apie Uteną istorijų nepasakosiu. Tik pasidžiaugsiu, kad miestas nuo mano studijų laikų teigiamai pasikeitęs, išgražėjęs, pilnas naujų parkų, pramogų ir poilsio erdvių. Visada smagu pamaloninti akis šio miesto gėlių žiedais.
Pakeliui į Uteną svarsčiau "Levandų rojų" pasiekti su taksi, bet išlipus iš autobuso
oras dvelkteli gaiva, tad nutariu pasivaikščioti. Dar pernai susidariau
kelionės pėsčiomis maršrutą, tad beliko tik įsijungti žemėlapį. Pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje vietoje skrybėlės teradusi
vaikišką kepurę, link savo tikslo patraukiu
Dauniškio ežero pakrante.
Nuo Utenos autobusų stoties iki Padbuožės kaime esančio "Levandų rojaus" pėsčiomis tėra puspenkto kilometro, bet man tai kepurės nusipirkti, tai vaizdingos Dauniškio ežero pakrantės, tai neseniai dekoruoto daugiabučio, tai dar kažko pamatyti prireikia, tad kilometrų bus daugiau.
Pasidžiaugusi Dauniškio ežero pakrantės ryto tyla, suku link pirmojo Utenoje dekoruoto daugiabučio.
Daugiabutis, esantis Aušros g. 97, ant kurio stiebiasi Gyvybės medis, nupieštas pagal uteniškės tautodailininkės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienė karpinį. Gatvės menininkės kaunietė Goda Skėrytė ir marijampolietė Ieva Olimpija Voroneckytė viename interviu skelbė, kad pasirinko būtent šį karpinį, nes norėjosi prisiminti Lietuvos įdomybes – simbolius, kurie dabar primiršti, tačiau yra laiko tėkmės ir istorijos dalis. Gyvybės medyje užkoduotas mūsų lietuviškas pasaulėvaizdis. Šaknys – tai mūsų protėviai, praeitis, paukščiai simbolizuoja žmonių sielas, žiedai – ateitį, kamienas – dabartį.
Darbas išties stulbinantis. Buvo verta čia eiti per karštį.
Iki "Levandų rojaus" galima nueiti gatvėmis, bet man norisi slėptis nuo įkaitusio asfalto bei nors maža dalimi kompensuoti dėl per karšto oro atsisakytą atostogų žygį, tad eisiu miško takeliu. Tako pradžia yra prie netoli gražiojo daugiabučio esančios degalinės Vaižganto gatvėje. Aplinka už degalinės yra ne itin patraukli, bet save padrąsinusi pasileidžiu pirmyn.
Tako pradžioje susitikau vienintelę kažką renkančią moteriškę. Takelis gana smagus ir jaukus.
Nuotraukoje - tiltas per Rašės upelį.
Rašės upelis.
Smagu žygiuoti. Miške vėsu, bet ant saulės būtina kepurė, tegul ir vaikiška.
Kažkur per kelią teka bevardis upelis.
Dar kiek - ir prieinu pušyną.
Miškas beprotiškai gražus. Ir tegul uteniškiai nebamba, kad per karantinus nėra kur pasivaikščioti.
Kirtusi judroką automobilių kelią pamatau nuorodą apie Skaistašilio mišką. Panaršau internete ir perskaitau, kad yra Skaistašilio miško parko takas, tačiau išsamesnės informacijos rasti nepavyksta. Savo planų nekeičiu, einu ten, kur veda mano mylima programėlė maps.me.
Skaistašilio miškas.
Skaistašilio miškas yra gražus. Maloniai kvepia ir galvą vėsina pušys.
Takelis eina Utenos stadiono pakraščiu.
Miškas gelbėja nuo kaitros.
Mano takelis įsilieja į asfalto pėsčiųjų ir dviračių taką, vedantį į Utenos naująsias kapines.
Artėju prie Padbuožės kaimo, kuriame yra įsikūręs "Levandų rojus".
Padbuožės kaimas. Dairausi, kur gi bus tos levandos. Bet kol kas regiu tik koplytstulpį.
Vienoje pusėje - Dubelio ežeras.
Kitoje - tai, ko čia ir ėjau.
Suku link jaukios sodybos.
Nepasant to, kad šiai dienai pranašavo atvėsimą, tai yra oro temperatūrą tik iki +30 laipsnių, nuo kaitros jaučiuosi stipriai išsekusi. Atėjusi į "Levandų rojaus" parduotuvę iškart puolu pirkti ir gerti levandų gėrimą bei valgyti ledų. Besimėgaudama skania akimirka ne tik atvėstu, pailsiu, bet ir palaukiu, kol su dideliu autobusu atvykusi grupė iš levandų laukų išeis.
Pailsėjus jau ir link levandų lauko galima leistis. Apžiūriu dekoracijas.
"Levandų rojus" - tai šeimos ūkis šalia Utenos, kurį savo rankomis čia gyvenantys žmonės įkūrė 2015 metais. Ūkyje ne tik auginamos levandos, bet ir gaminami levandų produktai, nuomojamos erdvės šventėms.
Violetinės - baltos dekoracijos.
Tikras provansas: dideli violetiniai laukai, svaiginantis levandų kvapas ir deginantis karštis.
Romantiška vieta kavai.
Levandų eilės. Ūkis palieka gerą įspūdį, nes yra tvarkingas. Tiesa, vyksta jo plėtros darbai, bet tai savaime suprantama ir nekelia kažkokių keblumų.
Violetinis.
Sūpuoklės su vaizdu ir ąžuolo lajos gaiva.
Dekoracijos yra tipiškos daugumai nuotraukose matytų levandynų, bet vis tiek labai gražu.
Lankytojų ūkyje netrūksta. Nors autobuso grupė išėjo, bet fotografijai eilės kai kur tenka palaukti. Ūkio savininkai per kelias savaites ko gero visiems metams užsidirba. Lankymo bilietas suaugusiam kainuoja 3€. Levandų ledai, priklausomai nuo dydžio, 2-3€. Levandų gėrimas - 1€. O dar kur suvenyrai. Mano kuprinė taip pat pakvimta levandų aromatu.
Levandų rojus. Jau greitai šie violetiniai žiedai bus nukirpti, todėl prieš važiuojant verta pasidomėti, ar jau, ar dar žydi.
Nors ir iškamuota kaitros, bet puikiai nusiteikusi trauksiu tolyn į kelią link kito žemėlapyje pasižymėto objekto.
Iš "Levandų rojaus" darbuotojų sužinojusi, kad pėsčiomis tikrai nueisiu prie Utenos tvenkinio, leidžiuosi į kelią. Pakeliui - kažkokia nematyta baltažiedė kultūra. Draugų ir Google pagalba sužinau, kad tai - grikis.
Štai ir Utenos tvenkinys.
Pernai
tyrinėdama Padbuožės apylinkių žemėlapį, supratau, kad galiu ne tik
levandas pamatyti, bet ir tolėliau esančias vietas apeiti. Gražų ratuką
susidėjau aktyviam bei pažintiniam poilsiui.
Tiesa, nežinau, kaip Utenos tvenkinys atrodo dabar, nes girdėjau apie užtvankos rekonstrukcijos planus, dėl kurių tvankinį planuojama nuleisti.
Bet kol kas einu vėsiu mišku, o akys džiaugiasi tvenkinio vaizdu.
Prie tvenkinio tėra vienas kitas besimaudantis, aplink ramybė ir graži gamta.
Vietomis įrengti stalai bei suolai poilsiui, persirengimo kabinos ir tualetai.
Prie Utenos tvenkinio yra Vestuvių kalnas.
Kadaise
nei vienos uteniškių draugų ar giminių vestuvės neapsiėjo be šio kalno
aplankymo. Kiek kartų čia būta, veseliota. Buvo
smalsu pamatyti, kaip ši vieta atrodo dabar.
Vartai.
1987 metais čia suvažiavę šalies ir vietiniai tautodailininkai ąžuolo
stogastulpiais ir skulptūromis pavaizdavo senąsias lietuvių vestuvių
apeigas ir jų dalyvius. 2011 m. žymus Utenos krašto kryždirbys Pranas
Kaziūnas skulptūras atnaujino.
Įamžinti medžio skulptūrų autoriai.
Vestuvių kalnas.
Pasidžiaugiu paskutiniais vėsiais žingsniais ir pasileidžiu link užtvankos.
Utenos tvenkinys.
Utenos tvenkinys buvo įrengtas 1970 metais patvenkus Rašės upę. Rašoma, kad užtvankos ilgis yra 200 metrų, plotis - 6 metrai.
Kitoje pusėje išbėga ramus Rašės upelis. Tos pačios Rašės, kurios nuotrauką rodžiau reportažo pradžioje.
Jaunavedžių sujungtos širdys.
Utenos tvenkinys. Kaip minėjau, yra planuojami atlikti užtvankos rekonstrukcijos darbai ir planuojama tvenkinį nuleisti. Žinia apie planuojamą nuleisti tvenkinį supriešino uteniškius. Tačiau faktas, kad 50 metų skaičiuojančiai užtvankai reikalingas remontas, irgi suprantamas.
Užtvanka.
Užtvankos šulinio gylis net baugina, tad maloniau į ją žiūrėti iš tolo.
Nuo užtvankos žvyro keliu pajudu
link miesto. Saulė plieskia, kelias, vedantis pro kelis naujai statomus namus, yra visiškai neįdomus, todėl galvoje kirba mintis apsisukti ir į Uteną grįžti ateitu keliu, kad ir tolimesniu, bet gražesniu ir vėsesniu. Kiek pasvarsčiusi vis tik sparčiai trepsiu pirmyn.
Palei judrų kelią veda tvarkingas pėsčiųjų takas. Visa bėda, kad jis yra saulės atokaitoje. Laimei, kaitrią saulę uždengia debesis, tad skubu kiek kojos neša, kol jis nenuplaukė.
Utena. Planavau po ją pasivaikščioti, bet mieste eiti yra dar karščiau.
Studijų metais patiko šis pastatas, kurį kaip tik pamatau praeidama pakeliui. Jame dabar yra slaugos ligoninė.
Nors ir karšta, bet nutariu pasukti link vieno objekto, kurio dar niekad nemačiau. Pakeliui pamatau žavų namuką, kuriame yra tradicinių amatų centras.
Prieinu trokštą pamatyti objektą. Tai buvęs Utenos dvaras. Dvaras šiuo metu remontuojamas.
Utenos dvaro veikimas fiksuotas nuo 15 iki 20 amžiaus. 19 amžiaus pabaigoje naujasis dvaro savininkas pasistatydino puošnius
raudonų plytų dvaro rūmus su baltomis kolonomis ir balkonu, su
barokiškomis puošmenomis frontone. Prie įėjimo puikavosi akmeninių vazų
kompozicija. Į rūmus vedė išlakių medžių alėja. 1931 metais dvaro rūmai rekonstruoti, vietoj mansardos iškilo antras
aukštas, nugriautos kolonos, o vietoj kolonų sumūrytas primityvus
prieangis. Tokį dvaro pastatą matau ir dabar.
Pavaikščiojusi aplink dvarą patraukiu link iš tolo matomos senosios Utenos bažnyčios.
Utenos Kristaus žengimo į dangų bažnyčia.
Tikslių duomenų, kada įkurta Utenos bažnyčia, nėra. Pirmieji paminėjimai siekia 16 amžių. Utenos bažnyčia iš pradžių buvo medinė. Ši raudonų plytų bažnyčia buvo pastatyta 1884 metais. Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios pasididžiavimas – skulptūra „Trimituojantis Angelas“.
Bažnyčios vidus, kaip miestui, pasirodė nedidelis. Bet Utenoje juk yra ne viena bažnyčia.
Bažnyčioje kiek atvėsusi vėl traukiu į gatvę.
Senoji Utena. Būsų smalsu pavaikštinėti gatvėmis, bet karštis žudo.
Judu link stoties. Utenio aikštė ir Utenos kolegija, kurioje prieš kelis dešimtmečius mokiausi.
Utenos savivaldybė.
Utenos kolegija.
Utenos kraštotyros muziejus.
Lauko parodų stendas Utenio aikštėje.
Iki autobuso turiu laiko, tad "Vaniliniame danguje" sustoju kavos.
Po
Uteną dar būtų galima klaidžioti, bet saulei atidaviau visas jėgas. Nepaisant išsekimo, šios dienos spontaniškas sprendimas keliauti atnešė daug pažinimo ir judėjimo
džiaugsmo, o iš kuprinės sklindantis provansiškas levandų aromatas ragina galvoti
naujus kelionių planus.
Iš viso Utenoje nutrepsėta 13 kilometrų.
