2021 m. birželio 26 d., šeštadienis

200 km su Vilniumi: tako aplink Vilnių pradžia ir Užupis.

 2021-06-26. 200 km su Vilniumi: tako aplink Vilnių pradžia ir Užupis. 

Iš tiesų tai net nežinau, kiek bus tų kilometrų Vilniuje ir su Vilniumi. O ir nesvarbu. 200 km su Vilniumi istorija prasidėjo nuo tako. Mat sužinojusi apie 100 kilometrų pėsčiųjų taką aplink Vilnių, nutariau kada nors po gabaliuką jį praeiti. Pradėjusi analizuoti trasos žemėlapį supratau, kad ji veda pro tas Vilniaus vietas, į kurias kaip turistė tikrai neužsuksiu. Arba atvirkščiai: su malonumu nukaksiu dar ir dar kartą. Taigi, taką aplink Vilnių improvizuosiu pagal save ir jį praplėsiu pažintiniais Vilniaus intarpais. Reikia manyti, kad bus smagu. 

Apie taką aplink Vilnių daug nepasakosiu. Trumpai paminėsiu tik tiek, kad ši trasa buvo parengta tariantis su Lietuvos bėgikų bendruomene. Trasos startas yra Vilniaus centre esantis Stalo kalnas, tačiau galima pradėti nuo bet kurio jos taško ar įveikti ją atskiromis atkarpomis. Trasa oficialiai yra suskirstyta į 10 atkarpų, sužymėta gana tvarkingai, nors GPS yra būtinas. Kiekvienos oficialios atkarpos startas ir finišas yra lengvai pasiekiamas visuomeniniu transportu. O štai su maitinimosi vietomis jau kaip pasiseks, tad rekomenduoju turėti užkandžių ir būtinai vandens.


 

Mano taką aplink Vilnių vis nukonkuruodavo kiti, įdomesni maršrutai. Šį šeštadienio rytą po kelionės išlipusi Vilniaus autobusų stotyje ir pamačiusi, kad iki autobuso į mano miestelį yra beveik dvi valandos, nutariu nešvaistyti laiko ir jį išnaudoti vis atidedamai pažinčiai su taku aplink Vilnių. 

Pirmasis  tako aplink Vilnių etapas yra  Kalnų parkas (Stalo kalnas) – Užupis – Paupys – Belmontas – Pūčkorių atodanga. Šis etapas yra 9,8 kilometrų ilgio ir įvardijamas kaip vidutinio sunkumo.  Aš savo žygį pradedu iš troleibuso išlipusi stotelėje "Kalnų parkas", o kur bus jo pabaiga - diena parodys. Žinau tik tiek, kad iki Pūčkorių šiandien neisiu. 

Patogiu keliu traukiu link vasaros estrados. Pradeda lyti.

Vasarą šioje estradoje vyksta įvairūs koncertai, šventės, tačiau šeštadienio rytą čia visiškai tylu ir tuščia.  


 

Lietus įsismarkuoja ir aš nusprendžiu nebeieškoti oficialios tako aplink Vilnių pradžios - Stalo kalno. Juk kažkada ant šio kalno esu buvusi. Vietoje jo patraukiu link Trijų kryžių kalno.



Ant Trijų kryžių kalno visiškai tuščia, tad niekieno netrukdoma grožiuosi miesto panorama. 





Nuo Trijų kryžių kalno būtų paprasčiausia tuo pačiu keliu grįžti keliu atgal, bet gi aš esu pasiruošusi eiti taku aplink Vilnių, tad patraukiu Kalnų parką išraizgiusiais takeliais. Kai kurie takeliai pasirodo tokie statūs, o lietui lyjant dar yra ir slidūs, kad nutariu savo žygio pradžioje nepersistengti ir eiti ten, kur tikrai nenusisuksiu sprando. 

Ant Bekešo kalno dar kartą pažiūriu šiokios tokios Vilniaus panoramos ir stačiais mediniais laiptais pasileidžiu žemyn link Vilnios upės.



Apačioje pamatau Vilnios upės pakrante einantį ramų ir smagų taką. 



 

Tylą ir ramybę sudrumsčia kitoje Vilnios puseje esančių Bernardinų sodų lankytojų balsai, o upe kažkas plaukia baidarėmis.

 

 

Paskui mano ramusis takas baigiasi ir statoku šlaitu tenka laipioti takeliais aukštyn žemyn. Pagaliau pamatau tako aplink Vilnių ženklą. Sekundę pasijaučiu besididžiuojanti pasirinkusi tokį maršrutą, bet antra mintis iškart sukausto: ar tikrai norėsiu laipioti tokiais stačiais takais? Pirma pažintis su taku aplink Vilnių mane išgąsdina.


 

Pačiais stačiausiais takais nelipu, o žemai paupiu vedančiu taku eiti nėra taip sunku, kaip iš pradžių atrodė. Apžvelgiu nueitą paupio taką.



Priekyje matau per Vilnią nutiestą „Fluxus“ pėsčiųjų tiltą. Vadinasi, netrukus iš tylaus gamtos glėbio teks trepsėti Užupio gatvių grindiniu.



Prie tilto pamatau laiptus, turinčius nuvesti į J. Meko skersvėjį. Tačiau skersvėjo takas yra  užtvertas, vyksta statybos darbai, tad tik pasportavau mažumėlę.


 

 "Fluxus" tiltas pernai buvo paverstas kriokliu, šįmet čia groja švelni muzika.



 

2021 metų  pėsčiųjų tilto "Fluxus" instaliacija.


 

Šalia pėsčiųjų tilto pamatau jaukią gatvelę ir suku ja. Pasirodo, čia yra gana uždaras kiemas, bet kad jau papuoliau, iki soties atsimėgauju gera atmosfera. Kalbama, kad šioje vietoje yra buvęs Bernardinų vienuolynas. 




Ak, kokie žavūs sandėliukai.



Pabuvusi ramiuose gyvenamųjų namų kiemuose netrukus suksiu į gatvę.


 

Šio rajono, tiksliau būtų pasakyti - respublikos simbolis yra Užupio angelas.


 

Kai kurių namų sienose galima pastebėti istoriją.


 

Paupio gatvėje noriu apžiūrėti dar nematytą kiemelį. Šioje gatvėje taip pat neliks nepastebėta daugybe kalbų parašyta Užupio konstitucija.


 

Užupis – menininkų respublika, kartais lyginama su Paryžiaus Monmartro rajonu arba Kopenhagos Kristianija. Tad labai įdomu pasmalsauti, ką slepia viena ar kita broma, užkampis ar kiemelis.



 

  Kiemelis, esantis Paupio g. 4.







 

Apsidairiusi grįžtu į Paupio gatvę ir suku pro kitą arką, esančią priešais menišką kiemelį. Pasitinka fotogeniški sandėliukai.


 

Pamačiusi ant Vilnios pakrantės įsikūrusį restoranėlį, nutariu prisėsti kavos ir pyrago. 




Šioje vietoje galėčiau sėdėti valandų valandas, tačiau panaršyti po Užupį irgi rūpi. Pavaikštau paupio takeliu. 



 Paskui grįžtu į gatves. Užupis.



Pakeliui pamatau Šv. Baltramiejaus bažnyčią. Ši bažnyčia pristatoma kaip yra mažiausia visame mieste. Šv. Baltramiejaus bažnyčia buvo atiduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei, tad pamaldos laikomos baltarusių ir lenkų kalbomis.


Ateinu į Užupio skverą. Nežinodamas nepastebėtum buvusios slėptuvės Užupio skvere. Skaičiau, kad čia buvo įkurtas klubas, kuris, panašu, nebeveikia.



Užupio skvero kampe įsitaisęs Užupio katinas.


 

Užupis pilnas senų ir tapybiškų pastatų.



 

Kažkur kiemelyje pastebiu dangiškus sandėliukus.



O kiek tokių kiemelių dar liko neįamžinta, tik akimis pasigrožėta. 

Užupis Užupyje: vietoje buvusio kvartalo - dailus naujas kūrinys "Užupio krantinė". Užupio krantinės kvartale yra išmoningai išsaugota istorija ir kiekvienas namas pavadintas atskirais vardais: Fotografų, Poetų, Filosofų ir pan. Tiesa, teritorja yra uždara, lengvai nepateksi.


 

Užupyje esančios senosios Bernardinų kapinės  yra antros seniausios Vilniuje, po Rasų kapinių. Bet jos išsiskiria ir tuo, kad tai yra vienintelės kapinės Vilniuje, kuriose gyvenama.




Man labiausiai Bernardinų kapinės patinka balandžio mėnesį, kuomet žydi scylės. Tad įdėsiu kelias nuotraukas iš to meto.






Iš Bernardinų kapinių nueinu prie medinio namo, esančio Polocko g. 52. Namas rekonstruojamas, labai norėčiau, kad išliktų jo gražieji raižiniai. Po kiek laiko vėl apsilankiusi Užupyje sužinau, kad ažūriniai raižiniai išlaikyti ir netgi daugiau: čia veiks Medinės architektūros muziejus.

 

Paskui traukiu link Užupio gimnazijos, už kurios randu laiptus link Altanos kalno. Esu ne kartą girdėjusi fotografijos mylėtojų liaupsinimų Vilniaus panoramai, atsiveriančiai šioje vietoje, tačiau pati čia dar niekad nebuvau.

Vilnius nuo Altanos kalno.



Užupio gimnazija.


Klaidžioju Užupio gatvėmis. Pašto pastatas.


 

Grįžtu į jau matytas vietas.



Manęs laukia dar viena arka į dar vieną labai gražų kiemą.






 

Paskui vaikštau jau ne kartą eitomis Užupio gatvėmis ir meniškais kiemais.





Vilnios pakrantėje kasmet atsiranda kažko naujo.





Negalima nepaminėti po rekonstrukcijos atsivėrusio Tibeto skvero.



Gatvės menas.



Net sunku pasakyti, kad Užupyje yra patraukliau: paupio takai ar gatvės. Tad kur buvusi, kur nebuvusi, vis sugrįžtu į tas pačias vietas.


Vilnios upė, dažnai vadinama Vilnele, yra neatskiriama Užupio dalis. Tad nieko keisto, kad į Užupį žmones iš viso pasaulio vilioja bronzinė undinėlė, kitaip vadinama Užupio mergele.







Galiausiai nusprendžiu, kad Užupio jau prisiragavau iki soties, kad laikas namo. Paupio krantine, pro Tymo turgų grįžtu į stotį. 

Tokia ta mano tako aplink Vilnių pradžia.


Tako tęsinys: Paupys - Pūčkorių atodanga..