Šįkart Varšuvoje praleidau tik vieną dieną, nes šiame mieste sustojau trumpam, laukdama vakarinio skrydžio į šiaurinės Portugalijos sostinę Portą. Keliavau su nuolatine bendrakeleive.
Į Lenkijos sostinę Varšuvą iš Vilniaus vykstame firmos Luxexpress autobusu. Luxexpress autobuso bilietai pirmyn kiekvienai kainavo po 8 eurus. Atgal pavyko nugriebti gerą akciją – tik 3 eurus kainuojančius bilietus.
Įlipę į autobusą gauname po buteliuką vandens. Vairuotojai du. Jie kalba lietuvių/anglų/rusų kalbomis. Galiu pasidžiaugti, kad kelionė Luxexpress autobusais kaskart yra malonesnė, o vairuotojai – paslaugesni ir mandagesni.
Prie sienos su Lenkija laukė dokumentų patikra, bet buvo tikrinami tik ne lietuviškus pasus turinčių dokumentai.
2018-06-03. Sekmadienis. Varšuva ir Vilanovo rūmai.
Į Varšuvą atvykome laiku, be dešimties minučių šešios. Miegojau gerai, bet vis tiek miego mažoka.
Iš autobuso išlipę Varšuvos Centrinėje stotelėje, pirmiausiai einame į traukinių stotį atlikti ryto higienos.
Eskalatoriumi leidžiamės į apačią ir traukiame ieškoti visą parą veikiančio tualeto. Apsilankyti šiame tualete kainuoja 2,80 zloto (zl). Galima mokėti monetomis arba bekontakte kortele, šalia yra pritaisytas aparatas, popierinius pinigus iškeičiantis į monetas.
Susimokame. Tualetas tvarkingas ir modernus.
Daiktus paliksime automatinėje saugojimo kabinoje. Neužimtų įvairaus dydžio spintelių yra užtektinai. Mes už savąją sumokame 14 zlotų: tiesiog įmetame ant dėžės nurodytą sumą monetų į tam skirtą vietą ir užrakiname.
Be dvidešimt minučių septynios valandos patraukiame į gatvę. Ankstų sekmadienio rytą miestas yra beveik tuščias, tylus ir gaivus. Mėgstu tokias akimirkas.
Šiandien turime tikslą – aplankyti mūsų dar nelankytus karališkuosius Vilanovo (Wilanow) rūmus. Tačiau rūmų vartai yra atidaromi tik 9 valandą, todėl nusprendžiame užmušti iki atidarymo likusį laiką vaikščiodamos Varšuvos gatvėmis.
Nuo traukinių stoties sukame pro Kultūros ir mokslo rūmus. Prie šių ankstesnėse kelionėse ne kartą apžiūrėtų rūmų ateisime vėliau, dabar tik pasidairome į jų prieigose stovintį transportą. Lenkai turistus vilioja štai tokiomis transporto priemonėmis.
Kitoje rūmų pusėje karštą vasaros dieną gaivina fontanas.
Nueiname iki J. Pilsudskio aikštės. Čia sujudimas ir vyksta kažkas įdomaus.
Groja dūdų orkestras, vaikšto daug vienuolių ir kunigų, moterys šventosios paveikslus dalina.
Iš pat ryto labai karšta, tad tik trumpai pažiūrime į netrukus turintį prasidėti renginį ir patraukiame savo keliais.
Labai greit ateina laikas grįžti prie Varšuvos Centrinės stoties. Pakeliui pasidairome į įdomias instaliacijas.
Autobusas, nuvešiantis mus iki Vilanovo rūmų, stoja tarp Varšuvos Centrinės traukinių stoties ir prekybos centro Zloty terasy esančioje gatvėje, visai šalia tos vietos, kur mus ankstų rytą išleido Luxexpress autobusas. Stotelės nepastebėti neįmanoma, nes čia yra ir daugiau autobusų stotelių.
Informaciją apie Varšuvos visuomeninį transportą galima sužinoti čia: http://wyszukiwarka.ztm.waw.pl/bin/query.exe/en
Aš dar namuose išnagrinėjau nuvykimo iki Vilanovo galimybes. Iš šios vietos mums palankiausias yra 519 numerio autobusas.
Kai ateiname į stotelę, autobusas jau stovi. Mes neturime bilietų, nes tikėjomės juos nusipirkti iš vairuotojo. Tačiau lenkiškai kalbantis vairuotojas mums parodo eiti į lauką link savitarnos automatų.
Einame link automatų. Tačiau kol susigaudome, kaip jais naudotis, autobusas nuvažiuoja. Ne bėda, nes kitas 519 numerio autobusas išvyksta už 20 minučių.
Žinau, kad kelionė iki Vilanovo trunka gerą pusvalandį, todėl perku 4,40 zl kainuojančius bilietus, galiojančius 75 minutes. Įlipę bilietus pažymime automate.
Atsisėdusi pamatau, kad autobuso viduryje stovi bilietų pardavimo automatas. Tokius automatus vėliau mačiau ir kituose autobusuose. Vadinasi, be reikalo būsime praleidę aną autobusą. Na, nesvarbu, svarbu, kad pagaliau pajudėjome.
Autobusas skrieja plačiomis Varšuvos gatvėmis. Jo judėjimo kryptį seku GPS, nors autobusų stotelės yra rodomos ir švieslentėje. Kai priartėjame prie mums reikiamo objekto, išlipame.
Dar tik kiek po devintos, o lauke jau labai karšta.
Link Vilanovo rūmų juda minios žmonių. Einame ten, kur ir visi. Netrunkame prieiti geltoną namelį, kuriame karalių laikais buvo sodininko namai, o dabar yra bilietų kasa. Perkame kompleksinį bilietą už 20 zlotų. Į jį įeina rūmų ir parko lankymas.
Besiruošdama kelionei buvau radusi informacijos, kad papildomai sumokėjus 12 zlotų, galima pasiimti audiogidą. Jis kalba 7 kalbomis: lenkų, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, kinų. Tačiau paskutinę minutę nusprendžiame tiesiog šiaip pasivaikščioti ir gido neimame.
Dar neseniai parką sekmadieniais lankytojai galėjo apžiūrėti nemokamai. Dabar lankymas beveik nemokamai, tai yra už 1 zlotą yra ketvirtadieniais, tačiau tą dieną būna apribota kai kurių parodų apžiūra.
Patraukiame link rūmų. Vos juos išvydę akys iš susižavėjimo suspindi.
Vilanovų rūmai, dažnai pavadinami lenkiškuoju Versaliu, yra baroko stiliumi pastatyta karališkosios Jono Sobieskio III šeimos vasaros rezidencija. Ansamblį sudaro prabangūs ir turtingi rūmai, parkas ir pagalbiniai pastatai.
Pamatę, kiek žmonių ateina prie rūmų, nusprendžiame pirma apžiūrėti vidų. Traukiame pro dešiniajame sparne esančias duris, leidžiamės žemyn iki rūbinės, ten dar apsilankome tualete, o tada jau einame prie įėjimo į muziejų.
Rūmai labai prabangūs. Su audiogidu vaikščioti gal būtų buvę įdomiau, bet nenusimename, nes kiekviename kambaryje randame padėtas korteles su informacija skirtingomis kalbomis.
Šios baroko stiliaus karališkosios rezidencijos istorija prasidėjo 1677 metais, kuomet karalius Jonas Sobieskis III šiose vietose įsigijo žemių. Iš pradžių buvo pastatytas nedidelis vienaukštis tuometinės Lenkijos architektūrai būdingas pastatas, tačiau sėkmingai besiklostę Lenkijos reikalai leido planus išplėsti ir nedidelį pastatą perstatyti į didesnį bei pridėti didikų rūmams būdingų elementų. Šalia buvo pastatyta itališko stiliaus sodo vila. Deja, po karaliaus mirties jo palikuonys rūmus nugyveno ir prastos būklės kompleksas buvo parduotas vienai turtingiausių to meto Lenkijos moterų Elžbietai Sieniavskai. Tačiau turtingos lenkaitės rankose rezidencija ilgai neužsibuvo ir kurį laiką buvo parduodama vienų savininkų kitiems.
18 amžiuje rezidencija atitenka kunigaikščio Čartoriskio dukros žiniai ir atgauna pirminę šlovę ir klestėjimą. Po beveik 70 metų rezidencija atitenka jos dukrai, kurios vyras Stanislavas Kostka Potockis 1805 metais rūmuose įsteigia muziejų. Šis muziejus kartu buvo ir vienas pirmųjų muziejų Lenkijoje.
Pirmame aukšte galima apžiūrėti karališkuosius apartamentus, pokylių salę, koncertų salonus, darbo ir poilsio kambarius. Taip pat galima apžiūrėti garsių Lenkijos ir užsienio dailininkų paveikslų kolekciją.
Rūmai labai įspūdingi, juose praleidžiame beveik valandą. Rekomenduoju nepagailėti zlotų šio muziejaus apžiūrai, nes dėmesį prikausto kiekvienas kambarys, kiekviena salė bei dekoro detalės.
Pasigrožėję rūmų vidumi einame į parką ir sodus.
45 hektarų parkas kiekvienais metais pritraukia daugybę turistų iš viso pasaulio.
Parko istorija prasidėjo kartu su karaliaus Jono Sobieskio III rūmų statybomis. Rūmų ir parko aplinka buvo apgalvotai suderinta, tad terasomis ir vandens telkiniais komponuotas parkas įgavo baroko stiliui būdingus bruožus.
Į dvi simetriškas dalis dalinamo geometriškai tiksliai išdėstyto parko kūrimas buvo mėgstamu karaliaus užsiėmimu. Augalų ir gėlių kompozicijos tiksliai brėžė linijas ir formas. Karalius Jonas Sobieskis III parku rūpinosi nuo pat pirmųjų įkūrimo dienų. Jis ne tik asmeniškai rūpinosi sodinamais augalais, bet ir leido ilgas valandas ilsėdamasis ir besigrožėdamas. Jo sode žydėjo rožės ir lelijos, augo bijūnai, kurie simbolizavo laimę ir pilnatvę. Taip pat žydėjo tulpės, levandos, rozmarinai. Pastarųjų ir kitų gėlių kompozicija sudarydavo karaliaus inicialus. Šie inicialai yra atkartojami ir šiandien.
Einame į barokiškąją sodų dalį. Ją puošia skulptūros ir iš augalų suformuoti ornamentai.
Štai čia ir prasideda pats grožis: barokiškojo sodo ir prabangių rūmų kompozicija.
Už rūmų randame plačią aikštę su augančiais citrusiniais vaisiais.
Nuo aikštės galima nulipti į žemutinę terasą, tačiau norisi pirma apeiti aplink rūmus.
Vaikštome iš nuostabos išplėtę akis. Čia labai gražu, net karštį užmirštame.
Atsigrožėję barokiškuoju sodu, traukiame link Rožių sodo.
Pietinėje Rezidencijos pusėje esantis Rožių sodas buvo įkurtas 19 amžiuje. Minėtame amžiuje buvo atlikti ir parko pertvarkymo darbai, taip pat pastatyta keletas naujų skulptūrų, taip pat koplytėlė su Marijos skulptūra.
Grožimės rožių žiedais. Džiaugiamės, kad atvykome pačiu laiku, mat kai kurie žiedai jau pradeda ruduoti. Tačiau kiti keliautojai tvirtina, kad rožės čia žydi iki vėlyvo rudens.
Išvaikštome visus Rožių sodo takelius. Pakraštyje žydi mums nematytais ir labai kvepiančiais žiedais pasipuošęs medis.
Aplink žydi ir kvepia jazminai bei liepos. Apačioje žemutinės terasos veją pjauna žoliapjovė – robotas. Bet mes vis grįžtame į rožynus.
Atsigėrę rožių spalvų, patraukiame atgalios. Čia susitinka rožynai ir barokiškoji sodų dalis.
Dabar trauksime prie ežero, bet barokiškasis sodas sunkiai paleidžia.
Dailiais laiptais nusileidžiame nuo viršutinės terasos ir sukame prie vandens.
Šalia auganti aukšta gyvatvorė meta šešėlį, todėl nusprendžiame atvėsti ir atsisėdę ant suoliuko papietaujame.
Pailsėję vėsiu takeliu patraukiame prie kitų Vilanovo parko vietų. Vandenyje žydi vandens lelijos, tad eiti ežero pakrante yra smagu. Sutinkame daug vaikštinėjančių žmonių.
18 amžiuje rezidencijos šeimininke tapusi kunigaikščio Čartoriskio dukra pietinėje parko dalyje įkūrė angliškus ir kiniškuosius sodus. Jie buvo kiek kitokie nei griežtą formą turintis barokiškasis. Šiuose soduose karaliavo medžiai ir krūmai: ąžuolai, ginkmedžiai. Čartoriskių valdymo laikais buvo pastatyta ir keletas ūkinių pastatų.
Prieiname vandens bokštą.
Rūmų savininkas Stanislovas Potockis rūpinosi angliškojo sodo įkūrimu. Jo vieta buvo parinkta šiaurinėje Vilanovo ežero dalyje. Sodas buvo išmoningai sujungtas su pagrindinės rezidencijos aplinka ir kiniškuoju sodu.
Šis sodas išsiskiria jį dalinančiomis ašimis, vedančiomis prie kinietiško paviljono Gazebo bei Romantiškojo tilto, nukeliančio į salą, kurioje stovi paminklas, skirtas 1809 metais vykusio Rašyno (Raszyn) mūšio pergalei pagerbti.
Kinietiškas paviljonas.
Mes esame pasiryžę išvaikščioti visus parko takelius, tačiau mano ką tik aprašytoji parko dalis suteikia tik pavėsį, bet ne grožį akims. Barokiškasis sodas ir rožynai išlepino mus vaizdais, tad šioje vietoje nuobodžiaujame, nes ši parko dalis nėra nei išpuoselėta, nei graži.
Iš tolo matome Romantiškąjį tiltą ir, nepaisant šiokio tokio nusivylimo, planuojame nueiti į tiltu pasiekiamą salą.
Vandenyje žydi įvairiaspalvės vandens lelijos.
Pakelės nešienautos, o gamta niekuo neišsiskirianti. Pasiekę Romantiškąjį tiltą, nutariame sukti atgalios. Juolab, kad dangaus krašte kyla debesis ir dunda perkūnas.
Grįžtame atgal prie Vilanovo rūmų ir ieškodamos galimų slėptuvių nuo lietaus, dar kartą apeiname gražiuosius sodus bei gėlynus. Dangus prakiūra, o mes slepiamės po vieno iš pastatų stogeliu. Po nedideliu stogeliu netrunka prisirinkti daug žmonių.
Lietus mus čia išlaiko apie pusvalandį. Jam nustojus, apeiname aplink pastatą, po kurio stogeliu slėpėmės. Šalia jo auga palmės ir oleandrai. Su drauge juokaujame, kad mums nė nebereikia į Portą skirsti, nes viską turime čia.
Lietus šiek tiek atvėsino orą, tačiau vis tiek tvanku ir šonuose dunda perkūnas. Kol stebime, į kurią pusę slinks debesis, nebežinau, kelintą kartą einame tais pačiais takais.
Skaudena galvą. Nusprendžiame nelaukti, kol nauja liūtis mus vėl įkalins ir paskutinį kartą pasidairę į Vilanovo rūmus, patraukiame link išėjimo.
Išėję gatvės kioske perkame kavos. Deja, ji galvos skausmo nenumalšina. Be to labai tvanku, vos laikausi ant kojų. Matyt gerai nepailsėta naktis, karštis ir artėjantis lietus susidėjo į visumą ir dabar tenka iš paskutiniųjų vilkti be jokių emocijų likusį kūną. Dėl to nebeaplankome Vilanovo bažnyčios, o patraukiame tiesiai į kitoje judrios gatvės pusėje esantį visuomeninio transporto žiedą, kuriame matome stovinčius kelis autobusus. Susirandame 519 numerio autobuso stotelę. Iki autobuso dar likę kelios minutės, todėl nuskubu prie žiedo pabaigoje esančio bilietų pardavimo automato ir nuperku bilietus.
Deja, autobuso nesulaukiame. Palaukusi dešimt minučių einu klausti kito – 116 numerio autobuso vairuotojo. Jis patikina, kad 519 čia tikrai stoja ir jis netrukus atvažiuos. Deja, laikas išvykti artėja, o mūsų autobuso vėl nėra.
Gyvename stebuklingame technologijų amžiuje, tad netrunku susirasti, kad mums tinka ir 116 numerio autobusas, tik išlipus nuo jo paeiti teks truputį daugiau. Einu klausti jau kalbinto vairuotojo ar jis mus nuveš į centrą. Jis atsako, kad važiuoja į centrą, bet atsako lenkiškai, tad ne viską suprantu. Tačiau viduje buvęs keleivis pasisiūlo padėti, nes jis irgi lips centre.
Esame patenkintos, kad pagaliau pajudėsime, tačiau džiaugtis teko neilgai. Mat vos vairuotojui užvedus autobuso variklį, viduje pasklinda šlykštus kvapas. Negana, kad skaudanti galva įsiskauda dar labiau, tai dar nuo nemalonaus kvapo pykinti pradeda. Sukandusi dantis skaičiuoju stoteles.
Autobusui atvykus į centrą, mūsų vedlys mums pamoja, nors sekdama GPS šioje vietoje išlipti buvau nusprendusi ir pati. Padėkojame ir patraukiame savo keliais.
Mūsų kelias mus atveda prie jau ne kartą matytų Mokslo ir kultūros rūmų (Pałac Kultury i Nauki).
Šįkart apsilankysime rūmų 30 aukšte esančioje apžvalgos aikštelėje, kurioje iki šiol būti dar neteko.
30 aukšte 114 metrų aukštyje esanti apžvalgos aikštelė atidaryta kiekvieną dieną nuo 10 iki 20 valandos.
Kaina: 20 zlotų. Liftas į apžvalgos aikštelę pakelia per 19 sekundžių.
Taisyklės perspėja, kad lankytojai, turintys didelį bagažą, neįleidžiami. Bagažas turi būti paliktas mokamoje saugojimo vietoje apačioje.
Liftas labai greitai mus pakelia į viršų. Nors aikštelė pusiau uždara, bet pro šonus pučia vėjas, be to grasina audra. Labai tikiuosi, kad ši viršuje esanti vėsuma atgaivins paliegusį kūną.
Kol nelyja, skubame pasižiūrėti Varšuvos panoramos.
Nors tyras oras kiek atgaivina, bet palei sienas sustatyti gultai kviečia prisėsti.
Lyti taip ir nepradėjo, todėl nusprendžiame leistis žemyn. Šiai dienai buvau numačiusi aplankyti dar vieną mūsų iki šiol nelankytą objektą, tačiau nutariau jį palikti kitam kartui.
Patraukiame į senamiestį ieškoti vakarienės.
Nors planavau prisėsti pažįstamos keliautojos išgirtoje Krakowskie Przedmiescie gatvėje esančioje koldūninėje „Zapieciek“, bet užsukame per anksti ir užeiname į kitą kavinę. Čia taip pat galima paskanauti koldūnų, bet mes susigundome guliašu su bulviniais blynais.
Guliašas skanus. Bokalas alaus kiek atleidžia skausmo spaudžiamą galvą. Iki traukinio į oro uostą dar yra laiko, todėl einame pasivaikščioti į senamiestį.
Grįžę į Varšuvos Centrinę traukinių stotį iš bagažo saugyklos susirenkame mantą. Tada leidžiamės į apačią ieškoti į F. Šopeno oro uostą nuvešiančio traukinio. Su linksmais nuotykiais pasiekiame oro uostą. Čia kelionė Varšuvoje ir baigiasi. Už kelių valandų prasidės nepaprastai gražaus krašto – šiaurinės Portugalijos dalies pažinimas, apie kurį netrukus papasakosiu.
