Ką veikėme kituose Como ežero miestuose, sužinosite čia.
2012-10-08 Pirmadienis. Žygis į kalnus.
Pusryčiauti einame su daiktais, nes 8 valandą išvyksta autobusas į Como miestą. Šiandien keliausime vakarine ežero pakrante.
Šįryt eidamos į Lecco autobusų stotį nepaklystame, nes vakar grįždamos įsidėmėjome, į kurią kertę turime pasukti.
Prie stočių gyvenimas verda. Pilna aikštė besibūriuojančio jaunimo, laukiančio savo chebrantų ir būriais traukiančių į mokyklą. Jaunimas kaip ir jaunimas, linksmai klegantis. Kai kas atvirai rūko, kai kas bučiuojasi. Bet iš esmės malonu žiūrėti į tuos jaunus žmones ir stebėti jų mokslo dienos pradžią.
Ant kiekvieno autobuso šviečia maršruto pavadinimas ir numeris. Mūsiškis atvažiuoja keliomis minutėmis ankščiau. Įlipame, vairuotojas patikrina bilietus. Pajudame tuo pačiu keliu, kuriuo vakar grįžome.
Žvalgomės į apylinkes, kurių vakar tamsoje nebematėme.
Stebimės važiavimo tvarka: autobuso vairuotojas bilietų neparduoda. Įlipa mergina, kalbasi su vairuotoju. Žiūrime, kažko vidury miesto autobusas sustoja. Mergina išlipa, o autobusas stovi. Tik po kurio momento atėjo į galvą, kad vairuotojas merginą nusiuntė nusipirkti bilietėlio į Tobacco. Taigi, ji grįžta, nuplėšiama bilieto šaknelė ir - toliau į kelią.
Šiandien jau nebeerzina skambantys durų skambučiai. Mes riedame iki Como miesto autobusų stoties.
Kodėl taip anksti skubėjome išvažiuoti į Como? O gi iš Como į Argegno norime vykti autobusu, važiuojančiu panoraminiu keliu. Taip pat šiai dienai turime didelį planą.
Kadangi Como autobusų stotį jau išsityrinėjome vakar, iki Argegno autobuso turime laiko sulakstyti į tualetus.
Autobusas, važiuojantis į Menaggio per via panoramica, išvažiuoja laiku. Man neramu, kaip reiks išlipti. Nors googlinau/youtubinau ir įsivaizduoju, kad prieš Argegno turėtumėme matyti keltuvų juostą, bet nežinau, ar pačios teisingai būtume išlipę. Vis tik kitą kartą prašysiu, kad merginos, mokančios itališkai, į italų kalbą išverstų frazę „prašau pasakyti, kai privažiuosime xxx“ ar „prašau sustoti xxx“.
Sėdime autobuso priekyje. Šalia – šviesiaplaukė šviesaus gymio moteris kalbasi su italu vyriškiu ir pagal italų bendravimo papročius kartu kalba su visais esančiais aplinkui. Iš konteksto suprantu, kad kalba apie Ukrainą, ukrainiečius, tamsiaodžius, musulmonus. Galiausiai ta moteris man pradeda kažką kalbėti. Aš „non ho capito, no vy noverno govoryte po ruskomu?“ "- Daaaaaa... "
Prasideda pokalbis. Ukrainietė jau 13 metų gyvenanti Italijoje. Užklausiu apie lankomas vietas, ji gūžteli pečiais, pas ją tik rabota, rabota, rabota. Kad paaugliui sūnui galėtų mobilųjį už 600 eur nupirkti, kad dar kažką nupirkti. Niekaip nesupranta, kaip mes atvažiavome keliauti. Ir ne pas gimines, o pačios. Ir kad mums lėktuvo bilietai pirmyn atgal tik 50 eur kainavo. Na, kiekvienam žmogui savas gyvenimas. O mums džiaugsmas, nes moteris vairuotojo paprašo išleisti mus Argegno. Taigi, važiuojame ramiau ir grožimės nuostabiu panoraminiu keliu.
Keli rytiniai vaizdai į Como ežerą nuo viešbučio prieangio Lecco miestelyje.
O ar važiuoja autobusas į Menaggio kitu, ne panoraminiu keliu, taip ir nesužinojau. Tačiau važiavimas vakariniu ežero krantu pasirodė daug įspūdingesnis nei vakarykštis iš Bellagio į Como.
Diena šiandien vėl graži, giedra ir šilta.
Išlipę Argegno, pirmiausiai nuo pečių metame striukeles ir leidžiamės į miestelio apžiūrą. Pataikome tiesiai į turgų. Stebime moteriškes, perkančias didžiulius, kaip maximinius maišus daržovių. Pačios nusiperkame po persiką.
Argegno – kaimelis, esantis 15 km į šiaurę nuo Como miesto. Kaimelio centras labai senas ir išvaizdus. Teka Telo upė, tarsi dalinanti kaimelį į dvi dalis, kuri, kaip rašoma, žiemą yra labai vandeninga. Mes matėme tik upelį. Senas akmeninis tiltas jungia abi miesto dalis. Malonu ir gera čia pasidairyti.
Populiarus miestelio objektas yra šventosios Anos bažnyčia, pastatyta 17 amžiuje. Radau info, kad bažnytėlėje yra išlikę 17-18 amžiaus freskos.
Kaip rašiau, mūsų šios dienos tikslas – Pigra ir žygis po kalnus. Tiksliau – po slėnį.
Apvaikščioję Argegno, susirandame funikulierių. (Yra nuorodos, tikrai nesudėtinga rasti). Priešpaskutinis vagonas į viršų tik prieš 3 minutes išvyko. Kitas 11:30 ir - poros valandų pertrauka. Išnaudojame iki keltuvo likusį laiką: sėdame ant laiptų ir suvalgome persikus.
Be mūsų į funikulierių susirenka dar 4 žmonės. Mūsų amžiaus pora ir du dviratininkai. Skaičiau, kad kėlimasis Pigra funikulieriumi įeina į mūsų bilieto „Io viaggio“ kainą. Funikulieriaus prižiūrėtojas atidžiai apžiūri bilietą ir palaimina mūsų kelionę. Šiaip bilietas kainuoja 2,90 eur į vieną pusę ir 3,90 į abi puses.
Pigra – kaimelis 881 m aukštyje virš jūros lygio. Iš Argegno į jį kelia stačiausias keltuvas. Veiksmas vyksta 4 minutes. Vaizdai įspūdingi, belieka išsirinkti tik giedrą dieną. Ir dar: keltis gal būt palankiausia būtų vakarop. Nes ryte – saulė tiesiai į veidą. Bet vis vien buvo įspūdinga.
Viršutinėje funikulieriaus stotyje mūsų niekas nepasitinka, o dežutės durys neatsidaro. Vienas iš dviratininkų iš visų jėgų tranko duris, stengiasi jas atidaryti. Po minutės kitos pasirodo prižiūrėtojas. „-Tranquille, tranquille“ – įsikarščiavusiam dviratininkui, o pats eina koja už kojos, niekur neskuba. Labai skaniai nusijuokėm. O pati pagalvojau, kad dar nesugebėjau taip atsipalaiduoti, dar lėkimas, skubėjimas mane visą užvaldęs.
Išlipus Pigros funikulieriaus stotyje, daugiau niekur nebesinori eiti, nes vaizdai prikausto. Kairėje – ežero ir kalnų mozaika. Dešinėje – labai žemai kruopelytės dydžio Argegno ir kalnuotos apylinkės.
Pigros kaimelis.
Bažnytėlė netoli funikulieriaus. Turėtų būti Parrocchia di Santa Margherita.
Atsibūname čia kiek širdis geidžia ir einame į suplanuotą žygį.
Iš Pigros pėsčiųjų maršrutų galima rasti daug. Galima pasileisti slėniu Val d‘Intelvi, link Šveicarijos. Mes rinkomės mums atrodžiusį paprastesnį variantą: apie 10 km ėjimą senu akmenų keliu slėniu Valle della Camoggia: Pigra – Corniga – Collonno – Sala Comacina.
Prisipažinsiu, dėl šio žygio labai nerimavau, nes visiškai nesiorientuoju gamtoje. (Turiu priminti, kad tuo metu žygiavome be jokių GPS prietaisų.) Todėl visą rytą lydėjo paranoja, kad kažkur nuklysim, paklysim ir nakvoti teks nežinia kur kalnuose ar slėnyje.
Bet nerimas greit išsisklaidė, kai pamačiau, jog trasa labai gerai sužymėta. Netgi lengviau randama nei internete rastas smulkus aprašymas pataria.
Apžiūrėję prie Pigros funikulieriaus esančią bažnytėlę ir išėję į gatvę, randama nuorodas. Tarp jų ir į mums reikalingą Cornigą.
Einame pagal ją nuo funikulieriaus gatve aukštyn. Biblioteka, didelis pastatas. Kažkur atsiveria vaizdas. Atrodo viliojančiai.
Labai greit pasiekiame mažytę koplytėlę Madonna del Soccorso. Prie kiekvienos sankryžos ar objekto yra nuoroda Corniga arba tiesiog mėlynos spalvos rodyklė.
Už koplytėlės prasideda miškas.
Šabakštynai. Iš pradžių kiek nejauku. Garsiai čežėdami ištisai krinta dideli medžių lapai, kai kada išgąsdindami. Vėliau priprantame ir tą garsą tiesiog „išjungiame“. Ilgas ėjimas plačiu miško keliuku. Matosi upelių tekėjimo vietos. Dabar jos visiškai sausos. Ko stebėtis dėl upeliukų, jei didžiulių upių tekėjimo vietos daug kur sausos.
Miškas lapuočių. Matyti tik kelias ir medžiai, jokių panoramų.
Mišku einame ilgokai. Toks ėjimas visai nedžiugina, juk taip galime pavaikščioti ir savo krašto miškuose. Net paukščiai lietuviškai čiulba.
Visai įdomu būtų maršrutu praeiti, kai čiurlena upeliai. Jų tikrai nemažai. Kai kurie tekėtų po keliu. Kai kurie – ir ant kelio. Bet spalio mėnesį tikrai jų nerasime.
Įsivaizdavau, kad šiame žygyje eisime kalnų takeliais vien atvirose vietose. O čia – daugiausiai mišku. Apninka liūdesys dėl neteisingai pasirinkto maršruto ir sugaištos dienos.
Net nežinau, kiek laiko einame miško keliuku. Pagaliau matyti atviresnė vieta. Nemažas tiltas per visiškai išdžiuvusią upę (čia turėtų būti galingas šniokštimas). Ir prasideda akmeninės sienos.
Kai kur kišteli vienas kitas pastatas.
Einame takeliu palei nesibaigiančią akmeninę sieną.
Vis sekame mėlynus ženklus. Dabar jau traukiame tai mišku, tai atvira vietove. Kalbame, juokaujame. Draugė priekyje, aš – iš paskos.
Prie sienos už kokių dviejų sprindžių nuo savo kojos pamatau gyvį. Apsidžiaugiu, kad pagaliau pasigirsiu draugei, kad ir aš pamačiau driežą. Ir dar tokį galingą. Bet tik žvilgt žvilgt atidžiau – ogi ten GYVAČIUKĖ. Mažylio piršto storumo, kokio pusmetrio ilgio, ruda su metaliniu atspindžiu. Ji sukasi į mane ir taisosi į puolimo pozą. Mažumėlę pabėgam. Na gi nesiveja. Bet blusinėtis kelyje nuotaikos jau nebėra. Likusį kelią į Cornigą nulekiam gal per 10 minučių.
Nugaros suplukę. Sakau, stojam ir apsidairom. (Cornigą, kad ir skubėdamos, pasiekiame kaip aprašyta - per 50 minučių).
Corniga.
Apžiūrime jaukų senovinį kaimelį su akmeniniais namukais ir akmeninėmis gatvelėmis.
Prie išpuošto namo kieme prie stalo pietauja vyriokas. Nežinau, ar čia kokia užeiga, ar privatus kiemas. Pasisveikinu. Jis atsako, bet į mus nekreipia jokio dėmesio. Pafotografuoju, pasisukioju ir išeinu.
Nors ir matėme prie kaimelio ženklą Corniga, bet vis tiek nesam tikros, ar čia Corniga ar koks kitas kaimelis. Pagal aprašymą, Cornigoje lyg ir bažnytėlė turėtų būti. Mes jos neradome.
Pasiduodame labai stačiu kalnu aukštyn. Nieko nematyti. Tik nuoroda, vedanti į kitas vietas, pagal pavadinimus kiek prisimenu, į kalnus. Stačiu kalnu riedame žemyn (savižudybė).
Žemutinėje kaimo dalyje veda kelias žemyn, bet išvis nėra nuorodų. Grįžtame prie jau matyto vyrioko. Klausiu, „Corniga?“ ir rodau pirštu į žemę. Sako; „si“. Colonno – rodau aukštyn ar žemyn. Rodo žemyn. Logiška, bet pasitikrinti ne prošal.
Riedame žemyn. Kelias tragiškas. Senovinis akmeninis, iš kraštų išlietos betoninės juostos su randeliais. Kelias link ežero - ištisa labai stati nuokalnė žemyn. Būtina patogi ir neslidi avalynė !!! Koks velnias čia nešė?
Užtat nuovargis, šioks toks stresas bent jau mane prikėlė gyvenimui.
Jaučiu, kad negatyvių minčių, kurias sukėlė
nuobodus ėjimas mišku, nebeliko (ne veltui sakoma, kad fizinis darbas
išvaduoja sielą nuo sunkių minčių). Jaučiuosi pradėjusi atostogas.
Šios dienos keliavimo gyvių mūsų kelyje nestigo. Laimei, antrieji buvo simpatiški asiliukai.
Minutėlę pastovinikuojame, pasigrožime gyvūnais ir vėl žemyn.
Vis dažniau išnyra nepaprastai gražus ežero vaizdas su salyte viduryje.
Bet ir pats kelias labai gražus. Negaliu atsižiūrėti į senovines sienas, akmeninį kelią, kuriuo susitinkame tik motociklininkus (džiaugiamės, kad pastarieji gyvates išvaikys). Kai kur pasitinka tai seni, tai naujesnių statybų pastatai. Sveikinamės su prie trobelių triūsiančiais vienišų sodybų gyventojais. Nesvarbu, kad nuo ištiso ėjimo stačiu keliu žemyn pro batu nosis pradeda lįsti pirštai, kad skaida kojų nagus, bet pastaroji kelio dalis labai graži. Aplink tokia tyla ir ramybė. Tik motociklas retkarčiais koks praburzgia. Ar suaidi apačioje esančių kaimelių bažnyčių varpai. Kai kur dar girdėti, kaip kitoje ežero pusėje vingiuoti ežero keliu važiuojantys automobiliai ties posūkiais pypsi. Jau nesigailiu, kad ėjau šiuo keliu.
Po beveik valandos ėjimo žemyn stačiu akmenų taku (laimei, nelyja. Kitaip dar ir slidu būtų) vaizdas vis gražėja. Camocina sala vis artėja, apačioje vis aiškiau sušmėžuoja kaimelių siluetai.
Kažkur prie tvoros prisėdame užkąsti.
Jaučiuosi tarsi pasakoje.
Pagaliau pasiekiame miestelį, net nežinau, kokį. Turėtų būti Colonno. Bet ar taip yra iš tiesų – neaišku.
Džiaugiamės galėdamos eiti tiesiu keliu, nebelipant į jokį kalną ir juo labiau nesileidžiant žemyn. Miestelis senovinis, gatvytės siauros, akmenuotos. Tylu, ramu, nė gyvos dvasios aplinkui.
Žinau, kad nusileidus, Pigros kelias turėtų įsilieti į Greenway del lago di Como.
Apie žaliąjį kelią galite pasiskaityti čia.
Taigi, einu ir mintyse galvoju, kur turėtų susitikti šie keliai. Visai atsitiktinai pakėlusi galvą į sieną, pamatau rodykles, kuriomis seksime šią ir rytojaus dieną.
Einame virš miestelio. Iš vienos pusės vaizdas į miesteliuką/kaimelį, kitos - į Isola Camocina ir Dosso de Lavedo - iškyšulį, kuriame yra Villa Balbianello.
Sala ir iškyšulys vis artėja. Norisi fotografuoti kiekviename žingsnyje.
Kelias bėga pro kapines.
Bet nusprendžiame, kad šios dienos kelionės pėsčiųjų trasa jau gana. Kaip tik užmatome laiptelius žemyn. Nufotografuoju koplytėlę kelyje, kad ryt žinočiau, kur šiandien pabaigiau.
Laiptais leidžiamės žemyn į miestelį. Ir – o džiaugsme – kairiajame nedidelės aikštelės kampe pamatau stulpą su miniatiūrine lentele su autobusų tvarkaraščiais. Grįžtame. Pažiūrime, kur esame: Sala. Sala Comacina. Esame ten, kur ir turėjome baigti žygį pagal planus.
Sukame į kaimelį link ežero, nes norime apdovanoti save: pasibūti jaukioje kavinukėje ir pasilepinti itališkais pietumis.
Vaikštome gatvelėmis. Niekur jokios kavinės. Jei ir yra iškaba, tai uždaryta. Turbūt dar siesta arba jau nesezonas.
Dar pasigrožime ežero krantais. Prie pležiuko suvalgome po javinuką.
Einame tolyn į kavinės paieškas. Deja, randame tik labai prabangų restoraną.
Nusprendžiame, kad paprasčiau būtų grįžti į Como miestą ir ten pavalgyti.
Sukame į autobusų stotelę. Prieš pat nosį pravažiuoja autobusas į Como. Bet niekis, kitas – už pusvalandžio. Galėtume kur netoli pasivaikščioti, bet bijome. Bijome eiti gatve... Neįsivaizduoju, kaip ten žmonės gyvena. Kelias siauras, vingiuotas ir judrus. Automobiliai, motociklai, dviračiai švilpia. Jokio šaligatvio. Tik 10-20 cm juosta, atrėžta vientisine linija nuo kelio iki sienos. Matome, vietiniai eina pamažu, koja už kojos. O mane – tai tik esant didelei bėdai tokiu keliu kas išstumtų.
Nusprendžiame prastovėti stotelėje ir laukti autobuso. Stotelėje nėra jokios aikštelės ar praplatėjimo sustoti autobusui. Kas važiuoja link mūsų, vadovaujamės tik iš garso. Nes matomumas – gal 5 metrai. O po to kelią užstoja siena ir staigus posūkis.
Išgirdusios panašų garsą į autobuso, imame mojuoti. Akurat, autobusas ir dar sustoja. Į Como. Ir dar spėjau pamatyti, kad per via panoramica.
Stengiamės įsidėmėti kelią, nes rytoj šiame miestelyje turėsime pratęsti žygį.
Pastebiu, kad pravažiavus Sala, yra žalias plotas tarp kelio ir ežero užtvertas vieline tvora. Po to pastebiu, kad ežero pusėje yra ženklai, kur prasideda ir baigiasi Colonno. Po to Argegnas. Pravažiavę Argegną, iškart neriame į ilgoką tunelį. Kelias lyg ir aiškus.
Todėl ramiai mėgaujamės panoraminiu keliu.
Como mieste irgi nepavalgome. Iš pradžių nusprendžiame, kad eisime kavinės ieškotis gilyn į miestą, kur mažiau triukšmo. O pradėję ieškoti, padarome išvadą, kad galime nebespėti į priešpaskutinį autobusą į Lecco.
Taigi, dar kartą apžiūrime Como miestelį. Tik šį kartą dėmesį skiriame tolimesniems objektams.
Kiek kitais keliais vėl artėjame prie Duomo.
Rūnai prie Duomo aikštės pasipuošę.
Duomo.
Museo civico. Pažiūrime tik per tvorą.
Patraukiame link stoties. Miestelis iš ties gražus. Yra prabangių, puošnių ir šiaip įdomių pastatų. Pusdienį skirti Como miestukui visai verta.
Piazza A. Volta aikštė.
Piazza A. Volta ir Piazza Mazzini šalia viena kitos, tarsi jungiasi į vieną. Visai smagu čia. Aišku, ir šurmulys yra.
Patraukiame į Como autobusų stotį. Šįkart vairuotojas autobuso, turinčio vežti mus į Lecco, nepriima mūsų bilietų. Sako, jie tik traukiniams galioja. Bandau angliškai/itališkai aiškinti, kad jau kelinta diena važinėjame, galioja. Laimei, jis nueina pasiklausti kolegų. Jaunas jo kolega itališkai tiek jam, tiek mums paaiškina, kad galime važiuoti bet kur (tą suprantu iš gestų), bet kuo 7 dienas. Valio, namus pasieksime be nuostolių.
Lecco alkanos sėdame į pirmą pasitaikiusią „zabiegalką“. Mirtinai reikalingas maistas, todėl visai nesvarbu, kur sukemšame po porciją pestos. Užtat ir sumokame gana nedaug. Už dvi pestas ir du alaus – 13 eur.
Vakarinio Lecco vaizdas (iškart už mūsų viešbučio).
Diena buvo labai įspūdinga ir graži.
Greenway del lago di Como.
