Milanas ir Streza.

Prie Italijos ežerų esu buvusi prieš daugelį metų. Jų vaizdai vis dar stovėjo akyse, o prisiminimai kvietė apsilankyti vėl. Praėjus septyneriems metams pagaliau pasiduodu kvietimui.

Naujai pažinčiai išsirenku Verbano provincijoje esantį Didįjį - Madžorės ežerą (lago Maggiore), priklausantį Italijai ir Šveicarijai.

Ši kelionė turėjo būti solo: norėjosi ramaus savaitgalio pasivaikščiojimo vienumoje, tačiau gavosi net ne duetas, o visas kvatro.

Į netikėtai padidėjusią kompaniją įsijungusios naujos bendrakeleivės Italijoje dar nėra buvusios, tad į maršrutą įtraukiu kadaise mano lankytą Milaną. Taigi, šeštadienį skirsime Lombardijos regiono sostinei, o likusias neilgų atostogų dienas naršysime Madžorės ežero itališkąją dalį.

 
2019-05-24. Penktadienis.

Kelionė prasideda penktadienio vakarą. Po darbų į sostinę riedame automobiliu, kurį kelioms dienoms paliksime Eišiškių plente esančioje Ecoparking saugojimo aikštelėje. Automobilis saugiai pastatytas, o parkingo darbuotojas mus operatyviai pristato į oro uostą. Susitariame, kaip grįžę iš kelionės atsiimsime automobilį ir leidžiamės priduoti bagažo.

Pirmyn skrisime į Milano Bergamo oro uostą su oro linijomis Ryanair, o atgal grįšime oro linijų Wizzair reisu iš Milano Malpensos oro uosto. Lėktuvų bilietai į vieną pusę atsiėjo po 25 – 30 Eur, taip pat pirkome papildomų paslaugų: registruotą bagažą, pirmenybinį įlaipinimą, vietas lėktuve. Registruotą bagažą dalinsimės trise, o viena, turinti pirmenybinį įlaipinimą, papildomą lagaminą nešis į lėktuvo vidų.

Po įprastinių procedūrų oro uoste patraukiame gerti kavos, paskui laukia įlaipinimas. Skrydis nežymiai vėluos, tačiau Bergamo oro uoste turėtume nusileisti laiku.

Leidžiamės besigrožėdamos apačioje besidriekiančia miestų ir kalnų slėniuose esančių miestelių šviesų jūra. Išlaipinimas užtrunka, nes italai neskuba iki lėktuvo atvežti laiptų, dėl ko nerimaujame, ar suspėsime į iš anksto užsakytą transferą, nuvešiantį mus į Milano Centrinę stotį.

Mūsų registruotas bagažas atvažiuoja beveik pirmasis, tad jį pagriebę skuodžiame ieškoti išėjimo. Išėjimas yra čia pat, o už jo stovi išsirikiavusi virtinė autobusų. Mums reikalingą Terravision firmos autobusą pastebime iš karto. Kontrolierius sutikrina žmonių skaičių, į bagažinę dedame lagaminus ir mes jau autobuso viduje. Pridėsiu tik tiek, kad bilietus pirkau internetu iki kelionės likus savaitei, o kiekvienas jų atsiėjo po 6 eurus.

Tiesa, iš Bergamo oro uosto į Milaną galima nuvykti ne tik Terravision, bet ir kitų firmų: Orioshuttle, Autostradale autobusais, kitomis valandomis - ir Bergamo miesto autobusais bei traukiniais, tačiau aš rinkausi Terravision, nes jų autobusai kursuoja per naktį. Laimei, suspėjome į savo reisą ir vėlesniu naudotis neteko.

Nors tuščiomis gatvėmis autobusas skrieja ir prie Milano Centrinės stoties atvyksta dešimt minučių anksčiau (paprastai kelionė trunka valandą), bet viešbutį pasiekiame jau gerokai po vidurnakčio.

Vienai nakčiai Milane užsakiau kuklų kambarį viešbutyje Hotel Central station, http://www.booking.com/Share-NR0yiI . Keliautojų atsiliepimai apie šį viešbutį buvo labai prasti, tačiau naktį nebesinorėjo kažkur blaškytis, o viešbutis yra šalia Milano centrinės stoties, belieka tik į kitą pastato pusę nueiti.

Mus priima maloni darbuotoja. Gauname keturvietį numerį. Viena naktis keturviečiame numeryje iš viso kainavo 115 Eur, dar po du eurus tenka sumokėti Pagalvės mokesčio. Viešbutis kuklus ir reikalaujantis atnaujinimo, tačiau gana tvarkingas ir švarus. Neišrankiems keliautojams apsistoti ši vieta yra tobula, be to rytoj iki vakaro galėsime nemokamai palikti bagažą.

Šiam vakarui jokių planų nebeturime, tad krentame miegoti.

 
2019-05-25. Šeštadienis. Milanas.

Šeštadienį skirsime Milanui, o pavakaryje važiuosime į Madžorės ežero pakrantėje įsitaisiusią Strezą (Stresa).

Nors Milaną keliautojai dažnai įvardija kaip bjaurų, nuobodų ir neįdomų miestą, tačiau aš programą miesto apžiūrai esu numačiusi nemažą, tad keliamės anksti. Mano bendrakeleivės skundžiasi naktį po langais šūkavusiais triukšmadariais, o aš miegojau kaip užmušta ir nieko negirdėjau.

Papusryčiavę viešbučio registratūroje paliekame lagaminus ir išeiname ieškoti metro. Jį randame Milano Centrinės (Milano Centrale) traukinių stoties pakraštyje. Į vidų patekti bandome su bekontaktėmis banko kortelėmis, tačiau jos nei vienai nesuveikia. Ką darysi, tenka iš bilietų pardavimo savitarnos aparato pirkti vienkartinius bilietus. Žinoma, galima buvo įsigyti 4,50 Eur kainuojantį dienos bilietą, tačiau daug važiavimų nenumačiusi, perkame 1,50 Eur kainuojančius vienkartinius. Bilietus reikia pažymėti įeinant ir išeinant iš metro. Vienkartiniai bilietai galioja 90 minučių ir tinka visoms transporto priemonėms.

Pirmiausiai trauksime prie Milano įžymybės – katedros. Mums reikalinga geltona metro linija ir traukiniai, važiuojantys S. Donato kryptimi. Milano metro tinklas yra labai paprastas ir aiškus, tad greitai susirandame reikiamą peroną ir išriedame, o netrukus lipame Duomo stotelėje.

Iš po žeme esančios metro stotelės iškylame Katedros aikštėje (Piazza Duomo). Mano atsiminimuose momentas, kuomet vos pakilus į erdvią aikštę prieš akis visu grožiu ir didingumu atsiveria Milano katedra (Duomo di Milano), yra išlikęs kaip gražiausia kelionės akimirka. Deja, šįkart viduryje aikštės yra statoma scena būsimam koncertui ir to didingo vaizdo nebėra.

Aikštės pakraščiu žingsniuojame link katedros. Ankstų rytą aikštė beveik tuščia, tik vienas kitas praeivis zuja, o kažkas ryto ramybę išnaudoja fotosesijai. 

Milano katedra. Ilgokai stovime ir gėrimės, o po to patraukiame ieškoti bilietų kasos. 

Bilietus į katedrą ir ant jos stogo esančias terasas ketinau įsigyti internetu, tačiau dėl visokių smulkių priežasčių to padaryti nepavyko. Nutariau, kad šios organizacinės nesėkmės yra ženklas ir verčiau bilietus įsigysime vietoje. Patraukiame link katedros dešinėje gretimame pastate esančio Duomo katedros muziejaus. Pakeliui apžiūrime didingąjį katedros pastatą puošiančias detales.

Prieš pusę devintos prie Duomo katedros muziejaus stovi eilė, kuri sparčiai juda. Įėję į vidų suprantame, kad stovėdamos eilėje praradome šiek tiek laiko, mat norint patekti prie kasų, įėjus į vidų savitarnos aparate reikia išsimušti numeriuką. Išsimušę registracijos kvitą erdvioje salėje laukiame, kol prie kasų užsidegs mūsų numeris. Bet... ko gero ir vėl būsime bereikalingai iššvaistę laiką, nes salės pakraštyje pamatau kažką panašaus į bilietų pardavimo savitarnos aparatus. Tačiau iki mūsų eilės yra likę vos pora numerių, tad nebesiblaškome ir laukiame prie kasų.

Informaciją apie Milano katedros ir muziejaus lankymą galima rasti tinklapyje https://www.duomomilano.it/en/ .

Mes esame nusprendę apsilankyti katedros viduje bei laiptais lipti ant stogo. Bilietas kiekvienai atsieina po 13 eurų. Noriu įspėti perkančius internetu iš mano nurodyto tinklapio, kad ten prisideda po pora eurų visokių rezervacijos, paslaugų ir draudimų mokesčių, todėl, manau, geriausia būtų bandyti pirkti bilietus mano jau minėtais savitarnos aparatais.

Katedros vidų apžiūrėti galima nuo 08:00, o ant stogo esančių terasų lipti arba kilti liftu - nuo 09:00.

Iki terasų lankymo dar yra laiko, tad nusprendžiame pirma apsižiūrėti katedros viduje.

Prieš įeinant į katedrą reikia praeiti patikrą. Lankytojai patikrinami detektoriumi ir paprašoma parodyti rankinių turinį. Eilės nėra, tad į vidų patenkame iš karto.

Milano katedra yra ketvirta pagal dydį visame pasaulyje ir viena įstabiausių gotikos statinių. Net keturiasdešimt tūkstančių žmonių talpinanti Milano katedra yra 158 metrų ilgio ir 92 metrų pločio. 

1385 metais vyskupo užsakymu pradėtos statyti katedros statybos darbai užsitęsė ir truko net 600 metų. Amžiams bėgant keitėsi šalies ir miesto valdovai, vyskupai, architektai, nuomonės, stiliai, poreikiai, technologijos, tačiau galutinis rezultatas gavosi iš tiesų įspūdingas, o 1965 metai buvo įrašyti kaip katedros statybos pabaiga.

Vaikštome viduje. Katedra yra nepaprastai didelė. Džiaugiamės, kad ankstų rytą po šią šventovę vaikštome beveik vienos, tačiau yra ir minusų: ne į visas maldos vietas galime papulti. 

Atsibuvę katedroje einame į lauką. Iki laiptinės, vedančios ant stogo, atidarymo laiko dar yra, o prie durų eilės nematyti, tad nutariame pasivaikščioti ir apeiti aplink katedrą. 

Kai sugrįžtame, prie durų į katedros laiptinę jau stovi šiokia tokia eilė. Eilė juda greitai, o mes vėl turime apsaugai parodyti kuprinių turinį.

Laukia daugybė laiptelių aukštyn. Nors laiptai tvarkingi ir patogūs, bet viršuje jau tenka ilsėtis ir gaudyti orą. Aš gerai žinau, kad užlipus laukia staigmena, verta visų laiptų ir kiekvieno prakaito lašo.

Štai ir išgirtosios ant katedros stogo įkurtos terasos, papuoštos įvairiais ornamentais ir skulptūrėlėmis. Pastarųjų iš viso skaičiuojama per 3 tūkstančius. 

Einame iš terasos į terasą. Iš paties ryto čia jau vaikšto minios žmonių.

Man šis katedros stogo terasų lankymas labai skiriasi nuo praeito. Praeitą kartą miestas skendėjo migloje, o šįkart matau jį saulėtą ir spalvingą. 

Lipame ant paties stogo viršaus, kiek pasidairome ir pasimėgavę vaizdais tuo pačiu keliu traukiame žemyn. Nulipę dar kartą pasigrožime gražuole šventove ir leisimės į kitas Milano vietas. 

Arčiausiai mūsų yra pagal architekto Giuseppe Mengoni projektą pastatyta Vittorio Emanuele Galerija (Galleria Vittorio Emanuele II). 

Piazza del Duomo ir Piazza della Scala aikštes jungianti galerija su stiklintu stogu buvo pastatyta 1877 metais. Ši seniausiai Italijoje veikiančiu prekybos centru laikoma galerija pavadinta pirmojo 1861 metais suvienytos Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu. Stiklinių skliautų sujungtame keturaukščiame pastate dar ir dabar veikia parduotuvių pasažas.

Pagal šį projektą vėliau buvo pastatyti pasažai Romoje, Turine ir Neapolyje. Beje, neapolietišką pasažą man teko lankyti.

Milano galerijos lankytojus galbūt sudomins faktas, kad pasažo architektas jo atidarymo taip ir nesulaukė, nes prieš pat atidarymą pastato statytojas nukrito nuo stogo ir užsimušė.

Eidamos galerija mes pasidairome į parduotuvių vitrinas, į grindinį puošiančius herbus ir nė nepastebime, kaip atsirandame Piazza della Scala aikštėje, kitame galerijos gale.

Aikštėje apžiūrime paminklą Leonardui da Vinčiui, paskui pasidairome į la Scala teatrą. 

1778 metais atidarytame neoklasikinio stiliaus operos teatre vyko garsių Dž. Pučinio, Dž. Verdžio kūrinių premjeros. Šalia žymiojo Milano operos teatro įsikūręs muziejus, kuriame saugomi su teatro istorija susiję eksponatai. Aš šiame muziejuje esu buvusi pirmojo vizito Milane metu ir jis man labai patiko, tačiau naujųjų bendrakeleivių sugundyti aplankyti muziejų nepavyksta, tad patraukiame į senamiesčio gatves.

Nors Milano istorija siekia kelis amžius prieš Kristų, tačiau šis miestas yra gana naujas ir modernus, tad tradicinės seno itališko miesto auros per daug ir nerasime.

Šiaurinėje Italijos dalyje esantis Milanas per visą gyvavimo laikotarpį priklausė skirtingoms valstybėms ir valdovams. Iki dešimto amžiaus miestas vystė amatus ir prekybą, vėliau - vokiečių įtaka atnešė demokratiją, kraštą valdžiusios Viskončių ir Sforcų šeimos – meną ir kultūrą, Habsburgų valdymo laikotarpiu iškilo didingų rūmų. Nepaisant priklausomybių valstybėms kaitos, atnešusios didelius mokesčius, miestas plėtėsi ir augo. Nors Antrasis pasaulinis karas stipriai subjaurojo miesto veidą ir sunaikino didelę dalį meno ir architektūros kūrinių, tačiau pokariu Milanas prisikėlė. Šiandien šis miestas yra vienas turtingiausių šalyje ir klestintis mados, prekybos bei verslo centras.

Džiaugiamės, kad kaip buvo prognozuota, nelyja ir smagiai vaikštinėjame, o siauroje gatvėje atsitiktinai rastoje kavinėje nusipirksime kavos ir kruasanų, kuriuos smagiai susmaližiaujame ant suoliuko lauke.

Paskui užsukame į vieną kitą parduotuvę, nes kaip gi mados sostinė liks be naujai įsigyto drabužio?

Galiausiai atsirandame prie neįprastos formos Švento Karolio šalia Prospekto bazilikos (Basilica San Carlo al Corso). 

Tai 19 amžiuje pastatyta Panteoną primenanti bažnyčia. Skaičiau, kad Bazilika didžiuojasi aukščiausia Milano varpine (84 metrai), tačiau jos apžiūra nesusigundome ir pasukame į šalį link dar vieno įdomaus objekto. Tiesa, būsimą objektą aš jau esu mačiusi, bet noriu parodyti savo kompanionėms. Kalbu apie osariumą San Bernardino alle Ossa. 

1145 metais šalia Santo Stefano Maggiore bažnyčios buvo pastatyta ligoninė, o šalia jos buvo įkurtos kapinės. Kapinių vieta labai greitai užsipildė, todėl 1210 metais greta Santo Stefano Maggiore bažnyčios buvo pristatyta patalpa, į kurią buvo renkami mirusiųjų kaulai.

18 amžiuje kilęs gaisras apgadino Santo Stefano bažnyčią bei šalia buvusį osariumą, bet po kelių dešimtmečių pastatai buvo atstatyti, o šalia osariumo atsirado dabartinė švento Bernardino bažnyčia.

San Bernardino alle Ossa osariumą galima rasti bažnyčios koridoriaus kairėje. Osariumo sienas, kolonas ir duris dekoruoja iš senųjų kapinių ir osariumų surinktos ir tvarkingai sudėtos kaukolės ir kaulai, o sienas ir lubas puošia Sebastiano Ricci tapytos freskos.

Legendos pasakoja, kad kasmet Visų Šventųjų dieną į osariumą grįžta mergaitės, kurios palaikai buvo rasti šalia altoriaus, dvasia ir su kitais osariumo gyventojais sušoka makabrišką šokį. Taigi, šią dieną užsukus į osariumą galbūt pavyktų išgirsti kaulų stuksėjimą. 

Apsilankyti osariume rekomenduoju ne tik dėl šokio. Ši vieta yra unikali, nes osariumų ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje nėra labai daug, tad būnant Milane tokios neįprastos pažinties praleisti neverta.

Išėję iš osariumo itališko stiliaus pastatų apjuostomis gatvėmis patraukiame prie dar vieno mano žemėlapyje pažymėto taško. Jo ieškoti net nereikia, nes akis patraukia aplink didelį dailų raudonų plytų rūmą besiburiuojančios minios jaunų žmonių. Sukame pro pastato vartus ir jau esame universiteto kiemelyje. Universitete vyksta atvirų durų dienos, nes visos kertelės užstatytos universitetą reklamuojančiais stendais, o kiemas pilnas jaunimo. 

Šis universitetas yra ne tik gražus, bet ir įdomia istorija gali pasigirti. Kadaise šiuose pastatuose veikė L'ospedale Maggiore de Milan ligoninė, dar vadinama Ca‘ Granda.

Norėdamas įtikti gyventojams Milano didysis kunigaikštis Francesco Sforza 1456 metais įsteigė "Magna Domus Hospitalis” ligoninę, kurioje buvo rūpinamasi vargšų sveikata.

Žymaus architekto Filareto projektuotas pastatas buvo pirmasis Milano renesanso pavyzdys, kuriuo vėliau pasekė ne vienas architektas.

Šis 43 tūkstančius kvadratinių metrų užėmęs dviejų galų (vienas buvo skirtas – moterims, kitas – vyrams) simetrinis pastatas yra sujungtas keturių kiemų. Šalia stovi bažnyčia.

Kelis kiemus apžiūrime. Kiemų ir pastato dydį sunkiai sekasi apsakyti. 

20 amžiuje Zone Naviglio rajone buvo pastatyta didelė ligoninė, tad čia veikusios ligoninės reikšmė sumenko. Antrojo pasaulinio karo metais šis ligoninės pastatas buvo apgadintas bombų. Karui pasibaigus pastatas buvo rekonstruotas ir Ca Granda pastate buvo įrengtas universitetas, čia taip pat veikia parodos ir muziejus.

Nesibaigiančios minios žmonių pradeda erzinti, tad grįžtame atgal į gatvę, kur galiu pasidairyti į didžiojo pastato išorę. 

Pasijuntame pavargę ir įsitaisome po vešliai žydinčių rožių krūmu bei užkandame. Iš šalia tekančio šaltinio į jau ištuštėjusias taras prisileidžiame šviežio vandens. 

Pailsime ir besidžiaugdamos vietoje žadėto lietaus skaisčiai šviečiančia saule patraukiame ieškoti metro stotelės. Pakeliui pažiūrime į didelę romėnišku stiliumi pastatytą švento Nazaro baziliką.

Netrukus leidžiamės į po keistu pastatu esančią Missori metro stotelę. Vėl perkame 1,50 Eur kainuojančius vienkartinius bilietus. Vykstame į Kanalų rajoną - Zone Naviglio, tad mums reikalinga Porta Genova metro stotelė, iki kurios turime važiuoti net su keliais persėdimais. Bet ne bėda, nes kaip minėjau, Milano metro tinklas yra labai paprastas.

Kanalų rajone aš esu buvusi lietingą ir tamsią spalio dieną. Šįkart kanalai atrodo visiškai kitaip: pilni vandens, žydri ir saulėti. 

Milano kanalai “Navigli” buvo pastatyti 12 amžiuje. Jų paskirtis buvo gynyba bei drėkinimas, tačiau amžiui praėjus kanalai buvo išplatinti ir jais pradėta plukdyti krovinius. Dabar kanalai atlieka daugiau pramoginę paskirtį: nors rašoma, kad turistus kanalais vis dar plukdo laivai, tačiau Zone Naviglio yra geriau žinoma kaip aperatyvo vieta. Kanalų pakrantėse yra įsikūrę daugybė kavinių, į kurias vakaro valandomis išgerti po taurę ir pabendrauti susirenka vietos gyventojai ir miesto svečiai. 

Saulė kepina, o Kanalų rajonas mano kompanijai didelio įspūdžio nepalieka. Aš irgi pasvarstau, kad žvarbią rudens dieną jis buvo netgi jaukesnis.

Nutariame vėl sėsti į metro ir važiuoti link kitų suplanuotų pamatyti objektų. Laikas tirpte tirpsta, tad padarau išvadą, kad vienos dienos Milane yra mažoka.

Grįžtame į Porta Genova metro stotelę. Deja, mūsų ankstesni metro bilietai jau nebegalioja ir tenka pirkti kitus. Požeminiu transportu skriejame iki Cadorna stotelės. Išlipę akimis pasekame dar vieną Milano vizitinę kortelę – tramvajų. 

Milano tramvajus turi istoriją. Kai kurie vagonai – modernūs, kai kurie – istoriniai, turintys medinį interjerą ir siekiantys 1929 metus, kuomet jie buvo pradėti gaminti. Turbūt tokį vėliau ir mačiau, tik įamžinti nespėjau.

Dabar jau žingsniuojame link ne tik Milane, bet ir Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką palikusio vardo – Sforcų pilies. (Milano, Neapolio, Bario ir Rosano princesė Bona Sforca tapo Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene). 

14 amžiuje pastatyta Sforcų pilis (Castello Sforzesco) yra vienas svarbiausių Milano istorinių paminklų.

Pradžioje Sforcų pilies aukštis siekė maždaug 180 metrų, tačiau dėl svetimšalių invazijų ir įvairių rekonstrukcijų pilis sumažėjo iki 31 metro aukščio.

Pilyje esantis muziejus ir šįkart liks mano neaplankytas, tačiau po saulėtus kiemelius mielai pasivaikštau dar kartą. 

Už pilies yra didelis Sempione parkas, į kurį netrukus nužingsniuojame.

Kai Milane lankiausi paskutinį kartą, parkas jau grimzdo į vėlyvo rudens miegą. Tačiau šįkart jis visiškai kitoks: pilnas garsų, gyvas, sodriai žalias, žydintis, kvepiantis. 

Vaikštome aukštų ir mūsų akiai neįprastų medžių lajos suteikiamu pavėsiu. Grožimės žiedais, žaluma ir parko didumu. 

Tvenkiniuose maudosi paukščiai ir baliniai vėžliai. 

Kitoje parko pusėje pamatome 1838 metais pastatytą Taikos arką – Arco della Pace. 

Iki pat arkos neiname, nes ją nuo mūsų skiria tvora ir judrus kelias. Grįžtame į parką ir toliau vaikštome jo takeliais. 

Paskui susivokiame, kad jau vėlyva popietė ir galime nespėti apžiūrėti dar vienos Milano įdomybės. Iš parko sparčiai miname gatvėmis ir netrunkame pamatyti didingą statinį. 

Tai - Paminklinės kapinės (Cimitero Monumentale), į kurias pirmojo vizito Milane metu nevykėliškai pamečiau kelią. 

Šios 1866 metais įkurtos ir 25 hektarų plotą užimančios kapinės yra laikomos gražiausiomis Italijos kapinėmis. Užbėgdama už akių pasakusiu, kad kaip ten gražiausios, bet įdomiausios tai tikrai.

Carlo Maciachini laimėjo projektą, tad pagal jo idėją ir buvo formuojamos kapinės, į kurias buvo perkeliami palaikai iš kitų kapaviečių bei laidojami naujai. Milano valdžia norėjo, kad naujose kapinėse būtų ne tik laidojami žmonės, bet vieta būtų unikali bei patraukli visiems gyventojams, todėl pradėtos kurti neįprastų stilių (nuo klasikinio iki Art Noveau), formų skulptūromis, obeliskais, koplyčiomis, mauzoliejais išdailintos garsių bei turtingų žmonių kapavietės. 

Turtingi milaniečiai negailėjo pinigų, o mes galime pasidžiaugti įdomiu reginiu. Čia atrasime ir politikų, aktorių, meno ir mokslo žmonių kapavietes. Tiesa, daugumos jų vardai man nieko nesako, o ir tyrinėti nebėra kada, nes virš galvos jau tvenkiasi audros debesis, bet kelias alėjas apžiūrime. 

Panašias kapines esu mačiusi Lvove, tad netikėtumo įspūdžio nėra, bet vis tiek įdomu, net labai įdomu ir pradedu gailėtis, kad čia neatėjome kiek anksčiau. 

Juodas debesis vis arčiau dunda, tad grįžtame. Tiesa, akiai neįprasti antkapiai prašo rizikuoti būti sulytai, bet skirti kiekvienam bent sekundę. 

Jei kada dar kartą lankysiuosi Milane, į šią vietą sugrįšiu, o kol kas puolu į kojas nuo lietumi kvepiančio debesies. 

Užsukame į ateinant matytą didelį tarsi bažnyčia pastatą - iš marmuro pastatytą ir viduje freskomis dailiai dekoruotą Famedio arba Šlovingųjų šventyklą. Šis prie įėjimo esantis Panteono atitikmenį turintis statinys yra pats išskirtiniausias ir liudija apie to laikmečio miesto gerovę. 

Kai nukrenta pirmieji lietaus lašai ir garsiai subilda perkūnas, leidžiamės į lauką ir beveik bėgte bėgame į artimiausią metro stotelę. Kad ir kaip skubame, viena akimi pažiūrime į tolėliau tarp dangoraižių stovintį Bosco verticale – Vertikalų mišką.
2009 -2014 metais pastatytus 110 ir 76 metrų aukščio du modernius daugiaaukščius gyvenamuosius pastatus, į kuriuos įkomponuota augalija, apžiūrėsiu kitą kartą, o dabar vienas tikslas kuo skubiau pasiekti metro.

Į stotelę atbėgame dar sausos. Perkame vienkartinius bilietus. Monumentale metro stotelė yra nauja ir moderni, turi bėgių apsaugą.

Važiuojame vos kelias stoteles. Kai iš po žemių iškylame Milano Centrale stotelėje, lauke jau pliaupia liūtis. Kol kas ji mums nebaisi, nes esame po traukinių stoties stogu. Tačiau dar reikia nueiti į viešbutį ir susirinkti lagaminus, nes netrukus judėsime į Madžorės ežero pakrantėje esantį Strezos miestą.

Lietus kaip tik apstoja lyti, tad dviese pasileidžiame link viešbučio, o kitos lieka laukti stotyje. Lagaminus susirenkame pačiu laiku, nes grįžtant vėl dangus praplyšta. Laimei, jau esame po traukinių stoties stogu.
Milano centrinė traukinių stotis (Milano Stazione Centrale)  yra antra pagal dydį Italijos stotis, kurios srautai yra 600 traukinių ir 330 tūkstančių keleivių per dieną. Pro stotį taip pat kursuoja dvi metro linijos. Stotyje yra 24 traukinių platformos.
Iki 1850 metų Milane veikė dvi stotys: Porta Nuova ir Milan Porta Tosa. Padidėjus geležinkelio linijų poreikiui 1906 metais buvo pradėta statyti nauja stotis, atidaryta 1931 metais. Statybas finansavo Musolinio režimas. Klasikiniais ir eklektikos bruožais turtinga stotis patraukia keliautojų akis. 

Stotis labai didelė, tad pasileidžiame ieškoti bilietų kasų. Nuorodos sudėtos puikiai, susigaudyti nėra sunku, tik mes kasų nebeprieiname, nes sustabdo po akimis pasimaišę bilietų pardavimo savitarnos automatai. Iš tokių automatų bilietus jau esu pirkusi ne kartą. O ir pats principas nesiskiria nuo pirkimo per tinklapį trenitalia.it .

Kiekviena pinigines palengviname 9 eurais ir einame ieškoti perono.

Iki traukinio laiko dar nemažai, įsitaisome ant kėdžių.

Kai priartėja išvykimo laikas, mums tenka apsaugai parodyti bilietus bei praeiti šiokią tokią patikrą. Stotyje vaikšto automatais ginkluoti kariškiai ir įdėmiai nužiūri keleivius. Nuo praeito karto Milanas pasikeitė.

Informacija apie traukinių judėjimą yra rodoma švieslentėje. 

Domodosola kryptimi važiuojantis regioninis traukinys jau stovi perone. Bilietus pažymime geltonoje dėžutėje šalia perono ir įlipame. Atėjome pačiu laiku, nes neužimtos vietos mažėja akimirksniu, paskui prisirenka nemažai stovinčių.

Pajudame laiku. Madžorės ežeras nuo Milano yra nutolęs per 80 kilometrų. Iki Strezos lauks kiek daugiau nei valanda kelio. Už savęs paliekame per visą Milano dangų juoduojantį debesį.

Kai privažiuojame Madžorės ežerą, pro langą lydi gražus kraštovaizdis.

Lipame Strezoje.

Strezoje irgi lijo lietus, tačiau vakaras šiltas, nors ir drėgna. Patraukiame ieškoti viešbučio.

Kiek toliau nuo centro ramioje vietoje esančius Le Colonne apartamentus http://www.booking.com/Share-jNxAz4v užsakiau prieš keletą mėnesių. 3 naktys 4 asmenims iš viso atsiėjo 202 eurus. Pinigai buvo nuskaityti iki kelionės likus kelioms dienoms.

Prieš pat kelionę iš apartamentų šeimininko per WhatsApp programėlę gavau žinutę su visa reikalinga informacija. Panašu, kad su šeimininku susitikti neteks. Visos viešnagės metu su šeimininku palaikėme ryšį telefonu per minėtą programėlę.

Apartamentai nėra dideli, tačiau modernūs ir švarūs. Tiesa, lietingu periodu viduje buvo gana drėgna. Dėl lietaus mažai vakarojome kieme. Per daug nereikliam keliautojui tikrai rekomenduoju Le Colonne apartamentus Strezoje.

Sutartoje vietoje pasiėmę raktus įsikuriame ir iškart patraukiame į miestelį ieškoti vakarienės.

Vakarienėms iš anksto buvau nužiūrėjusi kelias vietas, tad į vieną ir patraukiame. Beeinant pradeda lyti, tad kitų vietų paieškomis užsiimti nei viena nenorime.

Taverna del Pappagallo interneto platybėse buvo išgirta už tai, kad joje skanu, nebrangu ir patiekiamas namų maistas. Taverna pilna ir kurį laiką į mus niekas nekreipia dėmesio, bet paskui pasodina prie nedidelio stalo sode. Atėjome pačiu laiku, nes netrukus taverna užsipildo.

Valgysime kas Kaprizingąją picą, kas pasta alla Carbonara, o aš išbandysiu negirdėtai, bet patraukliai skambantį patiekalą – tavernos firminius maccheronni. Maccheronni buvo labai skanūs, su puikiu padažu. Vakarienę pagardinome baltu naminiu vynu.
4 asmenų vakarienės sąskaitoje iš viso puikavosi 57 eurai. Keista, bet staltiesės mokesčio – coperto parodyta nebuvo.

Sočios ir laimingos patraukiame į gatvę. Lietus kaip tik nustojo lyti, o vakaras šiltas. 




Trumpai pavaikščioję randame maisto prekių parduotuvę, o apsiprekinę einame ilsėtis.

Čia - apie Isola Bella ir Isola dei Pescatori.

Italijos kulnas: Polinjano a Mare ir Baris.

Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.


2017-03-31. Penktadienis. Polinjano a Mare ir Baris.


Išaušta paskutinis mūsų kelionės po Italijos kulną rytas. Balkone pasidžiaugiame saule ir šiluma, paskui ruošiamės išvykai.

Šiai dienai neturėjau konkrečių planų, tik gaires. Tikėjau, kad paskutinės kelionės dienos planus nulems oras, mūsų norai ir jėgos bei tai, kiek prieš tai būsime apžiūrėję Bario miestą.

Visos trys vis dar esame gyvybingos, todėl nusprendžiame važiuoti į už 33 kilometrų nuo Bario miesto esantį Polinjano a Mare (Polignano a Mare) kurortą, o grįžę - apžiūrėti Bario senamiestį.

Su šeimininku esame sutarę, kad jis atvyks kiek po aštuntos valandos. Išsiregistruosime, atiduosime jam raktus nuo kambario, bagažą iki vakaro paliksime bendroje virtuvėje. Iš šeimininko paėmę kitus raktus nuo bloko durų, vakare pasiimsime lagaminus, o naujai gautus raktus paliksime virtuvėje. Kaip sutarėme, taip ir buvo. Padėkoję šeimininkui už puikius namus, išeiname į stotį.

Jei ką domintų informacija dėl bagažo saugyklų, interneto platybėse radau, kad Left luggage – bagažo saugykla yra Centrinės stoties apatiniame aukšte. Veikia visas dienas nuo 08:00 iki 20:00. Tačiau pati netikrinau ir neieškojau, todėl nežinau, kiek teisinga informacija.


Polinjano a Mare.

Išskubame į senąjį traukinių stoties pastatą. Trenitalia Regionale traukinys iš Bari Centrale į Polignano a Mare išvyks 08:45. Informacija išvykimus rodančioje švieslentėje skelbia, kad traukinys važiuos iš pirmo tako.

Einu prie bendrovės Trenitalia bilietų kasų. Pardavėjas kalba angliškai. Prašau į Polinjano a Mare atgalinių bilietų, Ritorno. Bilietas į vieną pusę suaugusiam kainuoja 2,50 Eur, atgalinis kainuoja tiek pat. Prie bilietų dar gaunu krūvą makulatūros su informacija apie traukinių linijas ir tvarkaraščius. Kelionei atgal skirtus bilietus pardavėjas įdeda į atskirą voką. Jis mums pataria kiekvieno važiavimo metu prieš įlipant į traukinį bilietus pažymėti specialiai tam skirtame aparate, pasako traukinio tako numerį bei pabrėžia, kad grįžti galėsime bet kuriuo laiku. Padėkoju ir einame į peroną.

Besiruošdama kelionei, radau informacijos, kad Polignano a Mare galima pasiekti ir FSE autobusu Nr. 150 https://www.fseonline.it/ . Baryje šis autobusas stoja L.go Ciaia gatvėje. Kelionė autobusu trunka valandą. Tačiau nesidomėjau, kaip vyksta važiavimas. Man priimtiniau keliauti traukiniu. Juo labiau, kad kelionė traukiniu į Polinjano trunka tik pusvalandį.

Traukinys atvažiuoja laiku, kelias iki kurorto jau pažįstamas.

Apulios regionas yra apdovanotas jūromis ir paplūdimiais, todėl jis populiarus ne tik tarp italų, bet ir tarp viso pasaulio keliautojų. Vakarinius Apulijos krantus ir Salento pusiasalį skalauja Jonijos jūra, kuri kraštui dovanoja gražius smėlėtus paplūdimius ir skaidrų jūros vandenį. Turbūt ne šiaip sau šie paplūdimiai dažnai būna lyginami su Maldyvų. Deja, mes dėl laiko stokos jų nelankysime ir apsiribosime centrinės Adrijos jūros pakrantėmis, kurioms priklauso Bario bei Polinjano a Mare. Beje, pastaroji dar vadinama Costa dei trulli - Trulių pakrante.

Kodėl vienu iš kelionės taškų pasirinkau Polinjano a Mare? Nepaisant to, kad šis miestas yra netoli Bario, jis sudomina, nes pasaulyje garsėja trimis dalykais: krantus juosiančiomis stačiomis uolomis, skaniausiais pasaulyje rankų darbo ledais ir turbūt kiekvienam žinomu Sanremo festivalyje nuskambėjusiu Domenico Modugno  hitu "Volare".

Išlipę Polignano a Mare traukinių stotyje, nepilną kilometrą ramia ir grakščia Viale delle Rimembranze gatve traukiame link senosios miesto dalies. Gatvę puošia dailūs pastatai ir medžiai.

Netrunkame atsirasti didelėje ir erdvioje Piazza Aldo Moro aikštėje, apsuptoje pakraščiais žaliuojančių medžių dailiai suformuota laja ir spalvingų namų.

Polinjano a Mare teritorija apgyvendinta labai seniai. Spėjama, kad pirmąją gyvenvietę graikai čia įkūrė 4 amžiuje. Vėliau vietovė priklausė Romos imperijai, Venecijos Respublikai. Per gyvenvietę kažkada ėjo visam kraštui svarbus Trojos kelias.

Žygiuodamos į Polinjano a Mare senamiestį grožimės erdvia Aldo Moro aikšte. Paskui ji įsijungia į dar vieną - Piazza Giuseppe Garibaldi aikštę. Joje žvilgtelime į abiejuose pasauliniuose karuose žuvusiems kariams pagerbti sukurtą skulptūrą Monumento ai caduti.

Kitoje pusėje pamatome 19 amžiuje vietoje seno masyvaus bokšto pastatytą nedidelę Chiesa della Nativita bažnyčią, dar vadinamą Madonna di Grottole.

Džiuzepės Garibaldžio aikštės pabaigoje šviečiančia perėja kirtę gana judrią gatvę, pro iki 18 amžiaus buvusius vienintelius miesto vartus - Arco Marchesale patenkame į senamiestį.

Nuo vartų atsivėrusioje piazzetta F. Miani Perotti aikštėje pasitinka 15 amžiuje pastatyti, o po trijų šimtmečių Miani šeimos rekonstruoti Palazzo Marchesale – Markizų rūmai.

Polinjano a Mare senamiestis kol kas man didelio susižavėjimo nekelia. Gražių ir jaukių miestų per šias dienas esame matę ne vieną. Be to aš esu gamtos vaikas, todėl vilioja kuo greičiau pamatyti jūrą. Tik kol iki jos nusigausime, klaidžiosime senamiesčiu.

Neįtikėtinai greitai prieiname Piazza Vittorio Emanuele II ir piazza dell’Orologio aikštes, iš tikrųjų apsijungusias į vieną.

Aikštėse trumpai pasižvalgome į 15 amžiuje pastatytą ir ne kartą rekonstruotą buvusią katedrą Chiesa Mastrice S. Maria Assunta. Iki 19 amžiaus pradžios katedra laikyta bažnyčia yra vienas svarbiausių Polignano a Mare istorinių objektų.

Tačiau mane labiau domina netoli buvusios katedros stovintys Palazzo dell’Orologio rūmai.

Viduramžių laikų statinys, kuriame kažkada buvo įkurti Universiteto rūmai, vėliau - kalėjimas bei aliejaus atsargų saugykla, dabar yra miestelio Rotušė. 18 amžiuje buvo pakeistas laikrodis (vietoje buvusio saulės). Įdomiausia, kad laikrodis dar ir šiandien yra nustatinėjamas rankiniu būdu ir dažnai skelbia darbų ar švenčių pradžią.

Nedidelė Laikrodžio aikštė yra labai jauki, tačiau čia skaisčiai kepina saulė. Norisi kuo greičiau lįsti į siauras ir šešėliuose skendinčias vėsias gatveles. Trumpai pasižiūrime ir paspėliojame, kokiu būdu atliekami laikrodžio nustatymo darbai. O tada jau slepiamės nuo saulės.

Baltų namų apjuosta gatvele sukame link Piazza San Benedetto aikštės, atsiradusios vietoje 20 amžiuje nugriauto vienuolyno.

Piazza San Benedetto aikštė yra populiari vasaros koncertų ir renginių vieta. Man ji labai graži. Tik gaila, kad kepinanti saulė gina į pavėsį ir neleidžia ilgiau grožėtis.

Istorinė Polinjano a Mare miesto dalis jau beveik apeita. Mums belieka aplankyti ant aukštų uolų įsitaisiusias gražiausias apžvalgos aikšteles. Link jų sukame siauromis baltomis gatvėmis, beveik tokiomis pat žaviomis, kokias matėme vakar Ostūnyje.

Vaizdingas Polinjano a Mare senamiestis į jūrą žvelgia nuo svaiginančiai stačių uolų. Į šį kurortą lankytojus vilioja 20 metrų aukščio uolos ir gamtos sukurtos grotos bei urvai, kuriuos patariama apžiūrėti užsisakius kruizą laivu. Tik, deja, mes tam laiko neturime.

Kiekviena link jūros traukianti gatvelė išveda į apžvalgos aikštelę, dovanojančią vis kitus vaizdus. Iš pradžių einame iki tolimiausios, o paskui su kiekviena apžiūra artėjame link centro. Kažkur laukia stagmena: atsirandame priešais garsiąją Palacėzės grotą (Grotta Palazzese), kurios terasoje įrengtas restoranas ir gaminami skaniausi visoje Apulijoje rankų darbo ledai.

Restoranas mūsų vizito metu remontuojamas. Jei ką sudominau, pridursiu, kad jis veikia nuo Velykų iki spalio mėnesio. Kaip ten pakliūti, informaciją rasite čia: http://www.grottapalazzese.it/en/dove-siamo/how-to-get-there-016.html

Akis traukte traukia nepakartojama panorama. Pastatyti visai arti stačių uolų krašto namai atrodo tarsi paukščių lizdai.

Kažkurioje apžvalgos aikštelėje pamatome įspūdingo dydžio grotą.

Taip ir vaikštome: tai gatvė, tai jūra.

Sugrįžtame į senamiestį. Atokios jo gatvytės yra labai jaukios ir man jos patinka.
Miestas dar tik bunda. Jis gana tylus. Tik darbuotojai atidaro krautuves, neša į lauką kavinių stalus ar tvarkosi.

Galiausiai prieiname mano akiai pačią gražiausią apžvalgos aikštelę: nuo aukštos uolos galime apžiūrėti Lama Monachile paplūdimį ir tiltą. Čia pat šarmingas diedulis gitara groja nuotaikingas melodijas, kalbina lankytojus ir siūlosi nufotografuoti.

Su pakilia nuotaika vėl sukame į senamiesčio gatves. Bandysime iš arčiau patyrinėti tik ką nuo apžvalgos aikštelės matytą vaizdą.

Palikę senamiestį, išeiname į Piazza Giuseppe Garibaldi gatvę. Čia prasideda iš tolo matytas tiltas su aukštomis arkomis, kuriuo ir patraukiame.
Arkinis Ponte Lama Monachile tiltas jungia žemai vingiuojančios upės išraustą slėnį įrėminančias stačias uolas. Po tiltu galima pamatyti išlikusį senąjį Trojos kelią - Via Traiana. Šis Polinjano a Mare gyvenvietės klestėjimui  svarbus kelias jungė ne tik Romą ir Brindisi uostą, bet ir Lotynų bei Rytų pasaulius.
Rašoma, kad senasis kelias įspūdingai atrodo vėlų metą, kuomet yra apšviečiamas daugybės lempučių.

Tačiau kol kas į akis labiausiai krinta apačioje esantis paplūdimys.

Apsidairę įsitikiname, kad į paplūdimį nusileisime perėję arkiniu tiltu ir jo pabaigoje pasukę senu akmenimis grįstu siauru keliuku.

Keliu eiti nėra lengva. Akmenys apvalūs, slidūs. Bet norisi išnaršyti visas miestelio pakampes. Arkinį Ponte Lama Monachile tiltą, nuo kurio prieš kelias minutes dairėmės į paplūdimį, dabar apžiūrime iš apačios.

Prieiname Lama Monachile paplūdimį. Poilsiautojų pamėgtas paplūdimys yra ne tik įspūdingiausias kurorto taškas, bet ir istoriškai svarbi vieta: Venecijos Respublikos laikais čia veikė uostas.

Paplūdimys gana siauras. Jame susirinkę nemažai lankytojų, norinčių pasigrožėti vaizdais. Besimaudančių nematyti. Sunku įsivaizduoti, koks skruzdėlynas čia būna sezono metu.

Viename paplūdimio krašte pamatome gamtos ir žmogaus bendromis jėgomis sukurtą kvadratinį langą į jūrą.

Pakrantėje jūros vanduo skaidrus ir šiltas. Saulė šviečia ir kepina. Besigrožėdamos jūra suvalgome po apelsiną, dar pasidairome po paplūdimį ir sukame atgal į akmenų kelią.

Pasiekę viršų, kol kas neiname tiltu atga, o trauksime link mūsų dar nelankytų uolų. Iš čia atsiveria beprotiškai graži Polinjano a Mare miesto panorama.

Aplankysime jau ankščiau mano minėtam Polinjano a Mare mieste gimusiam dainininkui bei estradinės dainos pradininkui Domenico Modugno pagerbti pastatytą 3 metrų aukščio bronzinę skulptūrą. Domenico Modugno pasirodė ne viename filme bei sukūrė šimtus dainų. Didžiausią pasisekimą pelniusi daina "Volare" yra ne tik populiari iki šiol, bet ir išversta į daugybę kalbų. Pagal ją ir buvo pastatyta skulptūra, įkūnijanti dainos šlovę ir gyvenimo džiaugsmą.

Pagal galimybes galima paeiti iki šalia esančių ir į vandenį brendančių Pietra Piatta uolų arba žavia promenada pasileisti iki San Vito gyvenvietės.
Patraukli aplinka kviečia pasivaikščioti, tačiau laiko turime nedaug. Todėl tik apsukame ratą aplink aikštę.
Keturių dienų Italijos kulno apžiūrai nėra daug.

Lama Monachile tiltu grįžtame į “savą” tarpeklio pusę. Laikas grįžti į Barį.
Piazza Aldo Moro aikštėje perkame ledų – kaip gi šiame mieste be jų. Už 1,50 Eur šio skanėsto gauname net po tris kaušelius. Smaližiaudamos jau pažįstama gražiąja Viale delle Rimembranze gatve traukiame į stotį.

Atėjome pačiu laiku, iki traukinio į Barį likę kelios minutės.

Baris.

Kelionė traukiniu sekėsi sklandžiai.

Pirmą valandą jau lipame Bario centrinėje traukinių stotyje. Turime gerą pusdienį pažinčiai su senamiesčiu bei paskutinei vakarienei. Planavau į senamiestį važiuoti miesto autobusu. Bet jis bus tik po 40 minučių, todėl nusprendžiame eiti pėsčiomis.

Fontanas Piazza Aldo Moro aikštėje Baryje, šalia kurios gyvenome.

Sukame pro Piazza Umberto I aikštę, kuria į senamiestį ėjome patį pirmą mūsų kelionės vakarą. Paskui vinguriuodamos pėsčiųjų gatvėmis, išeiname į Corso Vittorio Emanuele II gatvę. Dar kelios dešimtys metrų – ir grožėsimės nepaprastais vaizdais.

Prisipažinsiu, planuodama kelionę į Apuliją, apie Bario miestą buvau susidariusi labai skeptišką nuomonę. Tiek italai, tiek kitų šalių turistai pripažįsta, kad Baris nėra pati patraukliausia vieta turistauti, nes miestas nepatrauklus, triukšmingas, nešvarus ir gana nesaugus. Todėl vieninteliu Bario privalumu man atrodė šio miesto būvimas regiono centru, į kurį lengva atskristi ir pradėti keliones po Apuliją.

Tačiau tokia nuomonė visiškai pasikeitė, kai radau informacijos, kad lietuviams Bario miestas yra netgi artimas.

15 a. pabaigoje – 16 a. pradžioje Baris ir apylinkės yra buvę Milano, Bario ir Rosano princesės, Lenkijos karalienės ir Lietuvos kunigaikštienės Bonos Sforcos (Bona Sforza) valdose. Bario mieste stovi Lietuvos ir Lenkijos karalienės Bonos Sforcos pilis. Lietuvos vytis puikuojasi Bonos heraldiniame skyde Bario bazilikoje. O prieš daugelį metų lietuvaičiai didžiavosi Via Lituania vardu pavadinta gatve naujame Bari rajone (nors žemėlapyje jos taip ir nepavyko rasti...). Be to savo kelionę pradėjome ir baigsime Karolio Voitylos vardu pavadintame oro uoste.

Taigi, Bario miestas netikėtai nušvito kitomis spalvomis. Todėl panorau praleisti bent kiek laiko staiga pamiltame mieste. Manau, tam turėtų užtekti kelių valandų.

Į pažintį su Bariu išeiname ten, kur anądien su juo atsisveikinome: prie Senojo uosto (Porto Vecchio) ir buvusio Margaritos teatro (Ex Teatro Margherita).

Ši vieta dažnai laikoma Bario miesto vizitine kortele. Dailus ant vandens stovintis Margaritos Teatras, vandenyje ir krante akis vilioja gausybė spalvotų valtelių. Apsilankius šioje vietoje ryte, galbūt pasisektų išvysti žvejus, iš vandens ištraukiančius savo laimikius ir perduodančius juos į prieplauką.

Senojo uosto - Porto Vecchio vietoje yra įsikūręs nedidelis paviljonas, kuriame savo sandorius vykdo žvejai. Kol aš fotografuoju, mano kompanionės spėja apžiūrėti uostą. Draugė praneša, kad paviljone galima paragauti jūros gėrybių.

Iš pradžių abi šia mintimi abejojame. Juk vakare skrydis namo, degustacijos vieta nehigieniška, o jei subloguosime. Tad nusprendžiu į gėrybes tik pažiūrėti.

Tačiau pamačiusi tokią jūros gėrybių kolekciją, suskystu. Kas bus, tas bus, gal paragaukime.

Sutariame, kad už 10 eurų gausime lėkštę krevečių ir lėkštę jūros ežių. Jas pardavėjas atneša ant čia pat esančių cementinių blokų. Šalia padeda pusę citrinos bei per pusę perlaužia nedidelį batoną.

Jūros ežių (ricci di mare) man valgyti nėra tekę. Tačiau lankantis Apulijoje, rekomenduojama jų paragauti. Pardavėjo klausiame, kaip jie valgomi. Jis parodo, kad turime laužti batoną ir juo dažyti raudoną minkštymą. O jau skanumas. Tik reik dairytis, kad spyglio nepraryčiau.

Kai lėkštė lieka tuščia, o ant betono pūpso spygliuotų kiautų krūva, ateina eilė krevetėms. Jos iš vis dieviškos, per kelias sekundes labai gardžiai sukrenta į skrandį.

Prie šio neišvaizdaus betoninio ir šapais apkritusio stalo buvo pačios skaniausios mano Italijos kulno kelionės akimirkos.

Lungomare di Bari promenada patraukiame atgal prie Margaritos teatro. Įamžinu tolumoje likusią vietą, kur ką tik taip skaniai užkandžiavome.

Einame Lungomare Imperatore Augusto promenada. Vaizdas į vandenyje plūduriuojančias jachtas ir tolumoje likusį miestą užburia. Kas pasakė, kad Baris negražus?

Imperatoriaus Augusto promenada kiek kyla į viršų ir daro posūkį. Dešinėje mėlynuoja jūra, kairėje – Fortino Sant Antonio forto įtvirtinimas.

Kelias apsuka fortą ir prieš akis atsiveria kitokia Bario pakrantės panorama. Man ji labai patinka.

Sėdame ant pramenados pakraštyje esančių suolų ir ilgai grožimės.

Apulijos regiono sostinė ir vienas didžiausių Italijos uostų - Baris dažnai vadinamas du veidus turinčiu miestu. Baryje žmonės gyveno nuo senų laikų - dar prieš miestą užvaldant romėnams. Vėliau, iki 10 amžiaus Bario miestas buvo valdomas iš Konstantinopolio. Ši vietovė priklausė Romos imperijai, Bizantijai, Neapolio ir Sicilijos karalystėms.

Ilga ir įvairi istorija Apulijoje sukūrė savitą kalbinę ir kultūrinę įvairovę. Bario žvejų turguje vis dar galima išgirsti pidžiną – tradicinį Italijos ir Graikijos žvejų dialektą, kurį vis dar supranta abi Adrijos jūros pusės.

Nuo pat įkūrimo Bari miestas visada buvo kryžkele, kurioje šakodavosi prekybos, kultūros ir žmonių migracijos keliai. Iki šiol mums teko matyti industrinį Bario miesto veidą. Tačiau netrukus bandysime pažinti aukštos mūro sienos paslėptą senamiestį – citta vecchia.

Daili arka įveda į senamiestį.

Labai greitai įžengiame į Piazza Mercantile aikštę. Ši aikštė kadaise buvo ne itin maloni vieta, nes čia susitikdavo skolininkai ir nusikaltėliai. Kai kurie iš jų būdavo išstatomi pajuokai prie stulpo.

Aikštės pakraščiuose pilna kavinių, restoranų. Pietus – vakarienę mes esame numatę vėliau, todėl pirma pasidairysime po senamiestį.

Bario senamiesčio gatvelių jaukumas aplenkia visus iki šiol matytus mažesnius miestelius.

Tikras atradimas mums buvo netikėtai pamatyta 11 amžiuje šioje vietoje Venecijos pirklių įkurta švento Marko iš Venecijos ir švento Antonijaus bažnyčia. Gal būtume ir praėję, bet akis patraukė ant jos esantys šventųjų paveikslai.

Klajonių po Bario senamiestį tikslas – surasti švento Mikalojaus baziliką. Siaurose aukštų storasienių senovinių pastatų apjuostose gatvelėje telefonas pameta GPS ryšį. Klajojame kur akys mato. Gatvelės gana klaidžios.

Galiausiai pamatome aukštą baltą bažnyčią, 12 amžiuje pastatytą Romantiškojo stiliaus katedrą - Cattedrale di San Sabino. Tačiau ne ši bažnyčia yra mūsų tikslas.

Nuo San Sabino katedros turbūt kažkur ne ten pasukome, nes šv. Mikalojaus bazilikos niekaip nerandame. Einame dailiomis tyliomis gatvelėmis. Jau ir laikas pradeda spausti. Malonus pasivaikščiojimas pamažu virsta į erzinantį betikslį ieškojimą.

Kažkur pamačiusi pagyvenusią moteriškę, klausiu, kur yra Bazilika. Ji nukreipia eiti tiesiai, o nuo fontano sukti į dešinę.

Ėjimas tiesiai išveda už Miesto sienų. Iš pradžių susinervinu, bet paskui apsidžiaugiu pamačiusi, kad netikėtai atėjome prie Castello Svevo pilies, kurią planuodama kelionę ketinau pamatyti.

Bizantiškuoju - romėniškuoju architektūros stiliumi statyta Castello Svevo pilis kadaise tarnavo kaip gynybinis fortas. XV amžiuje kunigaikštienė Sforca pavertė pastatą rūmais - virš griovių pridėjo gynybinius ir kampinius bokštus, papuoštus Sforzų herbu – slibinu su karūna ant galvos ir žmogaus figūrėle nasruose. Šioje pilyje ramybės ir poilsio ieškojo energinga, veikli, novatoriška, kovinga, tačiau valdinga ir godi Bario kunigaikštytė, Lenkijos karalienė ir Lietuvos kunigaikštienė Bona Sforca. Deja, grįžusi iš Lenkijos, karalienė pilyje praleido paskutines gyvenimo dienas ir išėjo iš šio pasaulio artimiausių savo tarnų išduota ir nunuodyta. Lietuvos ir Lenkijos kraštui valdovė padarė daugiau darbų, nei savo gimtajam Bariui.
Kiek vėliau, kuomet Bario kunigaikštystė atiteko Neapolio karalystei, ši pilis atliko kalėjimo paskirtį. Iki mūsų dienų išsaugoti du normanų struktūrą išlaikę bokštai. Šiandien pilyje veikia muziejus.

Į Castello Svevo pilį pasidairome tik iš tolo. Aikštelėje pamatę fontaną, sukame į dešinę. Čia pat randame ir nuorodas, nukreipiančias į Baziliką. Tačiau pirmiausiai ateiname prie jau ne kartą matytos San Sabino katedros. Pasirodo, mūsų ankščiau buvo nusukta nuo pagrindinės gatvės. Todėl nebedarome senos klaidos ir Strada del Carmine gatve einame tiesiai tolyn.

Gatvė atveda prie Bari miesto globėjo švento Mikalojaus bazilikos. 11 amžiuje pradėta statyti ir masyviai atrodanti Basilica di san Nicola turbūt nesudomintų, jei ne daugybė sužinotų įdomių istorijų, dėl kurių norėjau šią šventovę pamatyti.

Viduje yra ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos antkapinis paminklas.

Vienoje bazilikos kriptoje esą ilsisi Kalėdų Senelio pirmtako Šv. Mikalojaus palaikai. Šventojo palaikai atgabenti į Barį iš Turkijos Miros miesto šventyklos (prisimename, kad lankėme šv. Nikolajaus bažnyčią, kai buvome Miroje). Palaikus norėta pergabenti į Veneciją, tačiau jie atkeliavo ir liko Baryje, nes buvo teigiama, jog šventasis norėjo būti palaidotas šiame mieste.
Kiti pasakoja, kad palaikus iš Konstantinopolio pavogė ir į Barį atgabeno žvejai.

Taigi, pasidairome į bažnyčią, kurioje prieš išvykdama į Krokuvą tuoktis su Žygimantu Senuoju meldėsi ir buvo palaiminta princesė Bona Sforca. Šios bažnyčios koplyčioje Bona buvo ir krikštyta.

Paskui leidžiamės į apačią. Pamatome bent kelis tikinčiuosius, labai karštai besimeldžiančius šventajam Mikalojui. Todėl nenorėdamos trukdyti greitai išeiname. Patraukiame į lauką.

Šalia šv. Mikalojaus bazilikos veikia suvenyrų parduotuvė. Ten galima nusipirkti stebuklingu laikomo iš šventojo kapo išsiskiriančio skysčio - Manos. Mes stebuklais netikime, todėl einame atgal į gatves. Pakeliui dar nusiperkame trūkstamas lauktuves.

Pati gražiausia senojo Bario gatvė.

Pažintinę Bario programą, kad ir greitomis, bet įvykdėme. Galiu tik patvirtinti, kad miestas visai nebaisus, senamiestis ir pajūris fantastiški, žmonės draugiški, prekeiviai neįkyrūs.
Dabar belieka nepamesti kelio atgal ir susirasti vietą pietums.

Piazza del Ferrarese ir Piazza Mercantile aikštėse pilna kavinių. Tačiau jose jau nebegirdėti to dūzgesio, koks buvo kuomet įžengėme į senamiestį. Siesta. Tačiau žinome, kad turistų lankomose vietoje vietinis verslas kai kada keičia savo įpročius ir dirba ne vien pietietišku ritmu.
Neradę didelio pasirinkimo, užeiname į spagetinę. Ji pilna žmonių. Padavėja kalba angliškai. Mus pasodina, paskui ilgam pamiršta. Priėjusi paklausia, ko mes norėsime. Ir atsiprašo, kad gali pasiūlyti tik gėrimų. Neva kavinėje daug žmonių, todėl nespėja suktis. Laukti reiktų kokį pusvalandį, tik tada galėtų priimti užsakymą karštam maistui. Mums viskas tinka. Juk esame įvykdę pažintinę programą ir gana pavargę, todėl poilsis tik į naudą.

Gauname užkandžių ir gėrimų.

Praeina daugiau nei pusvalandis. Mes kažkuo padavėjoms nepatikome, nes jos aptarnauja kitus, daug vėliau atėjusius klientus, o į mus dėmesio nekreipia. Galiausiai prieina. Su mama užsisakome spagečių, draugė – žuvies rinkinį. Praeina beveik valanda, draugė gauna krūvą jūros gėrio, o mes dar laukiame. Reikia valandos, kad išvirtų makaronus????

Galiausiai sulaukiame savo porcijų pačių neskaniausių kada nors valgytų makaronų…

Gerokai po penkių pajudame link stoties. Planavome užsukę į prekybos centrą nusipirkti trūkstamas lauktuves. Bet paklydimas senamiestyje turbūt užsuko kažkokį neigiamą sukutį: negana, kad ilgai ir neskaniai pietavome, tai eidamos sugebėjome pražiūrėti prekybos centrą, o likus nedaug kelio iki namų, laiku nepasukome reikiama gatve ir atsipeikėjome pastebėję, kad jau viaduku kylame virš traukinio bėgių. Ką gi, grįžtame vienu kvartalu atgal.

Radę traukinių stotį, senjorą paliekame pasėdėti aikštėje, o pačios einame susirinkti lagaminų.
Ir ką, durys tai neatsirakina. Rakiname 5 minutes, rakiname 10… 15… Rašau šeimininkui. Laimė, jis namuose ir atrašo, kad bus už kelių minučių. Pasirodo, durų tiesiog nepatraukėme…

Bet reikia džiaugtis, kad negatyvusis sukutis šioje vietoje išsikvepia. Čiumpame lagaminus ir einame į 19:00 Tempesta firmos autobusą. Nors iki išvykimo dar ketvirtis valandos, jis jau laukia keleivių. Vėl bilietas kainuoja kiekvienai po 4 eurus.

Vakarinis miestas pilnas automobilių ir kamščių. Net nesitiki, kad iki oro uosto autobusas nuvažiuos per pusvalandį. Bet nuvažiuoja. Paleidžia prie pat išvykimo salės durų.

Ilgokai pastovime, kol priduodame registruotą bagažą. Bario Karol Vojtyla oro uostas yra nedidelis, panašaus dydžio, kaip Vilniaus.

Saugumo patikra vykdoma keliomis eilėmis. Vėl ima šioks toks nerimas, kaip seksis praeiti mamai. Amens dokumentus tikrinančiam darbuotojui pasakau, kad mama turi klubo protezą. Jai pačiai prieš kelionę liepiau “iškalti” frazę “ho protesi d’anca”. Be to ji turi gydytojų pažymą anglų/lotynų kalba.

Į pažymą niekas nė nepažiūri. O varteliams sucypus, patikros darbuotoja gana abejingai apieškojo.

Taigi, gana greit atlikę nemaloniausias procedūras, einame pirkti likusių lauktuvių. Skrydis 21:45.
Teisingai pasirinkome 19:00 išvykimo iš Bario laiką. Nes nemažai sugaišome prie bagažo, paskui naršėme parduotuves ir pirkome trūkstamas lauktuves.
Tačiau skrendantiems be registruoto bagažo ir iš anksto pasirūpinusiems lauktuvėmis, drąsiai siūlau į oro uostą išvykti traukiniu kiek po septintos valandos vakaro.
Įlaipinimas prasideda gana anksti. Į lėktuvą lipame per rankovę. Dvi su puse valandos trukęs skrydis kiek prailgo.

Prieš mums grįžtant kelias paras lietumi ir žvarba kankinta Lietuva mus pasitinka pavasariška šiluma.


Tokia ta mūsų trumpa išvyka. Grazie e a presto.