Žydroji pakrantė: Monakas.

Vakar keliavome po Nicą ir Eze.

2018-10-08. Pirmadienis. Monakas.

Šiandien vyksime už Prancūzijos ribų - į su Prancūzija besiribojančią Monako kunigaikštystę (Monaco). Monakas yra antroji mano lankoma valstybė - nykštukė. Šios miniatiūrinės valstybės pavadinimas bei pasakojimai apie ją man visada skambėjo mįslingai, taigi, bandysiu pajusti nors mažos, bet turtingos valstybės aurą.

Į Monaką važiuosime 112 numerio autobusu (turėkite omenyje, jis nekursuoja sekmadienį).
Iš viešbučio pirmiausiai turime nusigauti į Gare Routière Nice Côte d'Azur autobusų stotį, Žydrosios pakrantės visuomeninio transporto tvarkaraštyje https://www.lignesdazur.com/en nurodomą kaip Nice Vauban.

Keliamės anksti, nes autobusas į Monaką išvyksta 09:00. Žinoma, galėjome važiuoti traukiniu iš netoli mūsų viešbučio esančios Nice Gare SNCF traukinių stoties, tačiau keliautojai vienbalsiai rekomenduoja rinktis 112 numerio autobusą, neva, juo važiuoti pigiau ir kelias vaizdingesnis.

Jei nuspręsite vykti į Monaką traukiniu, iš Nicos Gare SNCF/Gare Nice Ville traukinių stoties jis važiuoja Ventimiglia Stazione/Menton kryptimi kas pusvalandį. Bilieto kaina: 4,10 Eur.
Visą informaciją apie keliavimą traukiniais Prancūzijoje galima rasti čia:
www.sncf.com .

Einame į artimiausią Gare Thiers tramvajaus stotelę. Stotelėje esančiame bilietų pardavimo savitarnos aparate perku 10 eurų kainuojantį 10 važiavimų bilietą, kuriuo gali naudotis keli keleiviai.

Hopital Pasteur kryptimi važiuojantis tramvajus Nr. 1 kursuoja kas 5 minutes ir jo netrunkame sulaukti. Įlipusi į vagoną, prie bilietų skaitytuvo tris kartus pridedu 10 važiavimų bilietą. Pajudame.

Pirmadienį, darbo dieną, vagone važiuoja kur kas daugiau keleivių, nei vakar. Šiandien prancūzų, italų ir anglų kalbomis yra pranešami būsimų stotelių pavadinimai bei kita keleiviams svarbi informacija.

Kelionė iki Nice Vauban trunka 20 minučių. Išlipę tramvajaus stotelėje einame pro didelį parkingą ir netrukus pamatome akmeninę arką, šalia kurios kabo užrašas Gare Routiere. Šios dienos autobuso stotelės vieta mums jau yra žinoma, tad praėję arka, einame tiesiai į mums reikalingą platformą.

Prisirenka pilna stotelė žmonių, artėja laikas išvykti, o autobuso dar nematyti.

Ryte yra prognozuojamas silpnas lietus. Dangus juoduoja ir pradeda kirbėti nerimas, kad lietus sugadins ir šią dieną. Tačiau nepasiduodame nei lietaus nuojautai, nei vėluojančiam autobusui ir kantriai laukiame.

Pagaliau autobusas pasirodo, tačiau jo vairuotojas neskubėdamas nueina į stotį išgerti kavos.
Kai vairuotojas po kelių minučių sugrįžta, lipame ir sakome, kad važiuosime iki Monaco Monte Carlo. Deja, mūsų 10 važiavimų bilietas šiam maršrutui netinka. Vairuotojas kalba angliškai ir pasako, kad privalome pirkti atskirus bilietus. Neturime kur dėtis, perkame ir už kiekvieną sumokame po 1,50 Eur. Taigi, kad 112 numerio autobusu važiuoti pigiau – gali būti tik mitas (nebent gyvenate netoli jo stotelių ir iki jų pavažiuoti nereikia).

Didelė minia greitai sulipa į autobusą ir pajudame vėluodami geromis penkiomis minutėmis.

Šiandien autobuse prancūzų ir anglų kalbomis pranešamos būsimos stotelės.

Iki Eze village kelias mums jau pažįstamas ir jis yra labai vaizdingas. Skirtingai nei vakar, 112 numerio autobusas nesuka į Eze village Boulevard du Marechal Leclerc gatvę, o keleivius išleidžia pagrindiniame kelyje esančioje stotelėje prie parkingo. Iš autobuso išlipa didžioji dalis keleivių. Galbūt šiandien jiems pavyks pamatyti sausą Eze village.

O mes Eze nelipame ir netrukus pajudame tolyn. Pro autobuso langą Eze village yra labai gražus. Tačiau jei keliausite kaip ir mes: pirmą dieną į Eze village, kitą – į Monaką, tai rekomenduoju nesibaidyti vykti traukiniu. Mat už Eze village pakelėje atsiranda daug reklamų, užstojančių vaizdus, taigi, šio kelio gražumas realiai yra iki Eze.

Prieš Monaką papuolame į kamštį ir vietoje 50 minučių važiuojame ilgiau nei valandą. Lipame Monte Carlo stotelėje.

Monakas yra antra mažiausia valstybė pasaulyje (po Vatikano), kurios plotas tėra tik 2 km2 . Tačiau tai yra viena tankiausiai apgyvendintų valstybių pasaulyje – Monake gyvena virš 35 000 gyventojų.

Monaką sudaro net keli rajonai, tačiau turistams geriausiai žinomi yra senamiestis - Monaco Ville, turbūt visiems girdėtas Monte Carlo, uosto rajonai - La Condamine bei la Port, naujasis rajonas – Fontvieille ir Egzotiškieji sodai – Jardin Exotique.

Ko gero kiekvienas, išgirdęs Monako pavadinimą, jį susieja su Formulės 1 varžybomis ir kunigaikštystėje gyvenančiais turtuoliais.

Monte Carlo rajone išlipę iš autobuso, pirmiausiai užeiname į šalia stotelės esantį Turizmo informacijos centrą paprašyti Monako žemėlapio. Tiek maps.me, tiek google maps programos nerodo liftų vietų. Žinau, kad ant stataus kalnų šlaito įsikūrusiame Monake yra galimybė nusileisti žemyn ar pasikelti aukštyn naudojantis nemokamais liftais bei eskalatoriais ir šiuo patogumu norėtume pasinaudoti.

Taip pat mobiliuosiuose telefonuose išjungiame interneto ryšį, nes teko girdėti, kad juo pasinaudojus Monake, gali ateiti labai didelė sąskaita.

O dabar laikas į pažintį su valstybe – miestu Monaku. Prisipažinsiu, čia atvykus pirmas jausmas tikrai nėra pats geriausias, nes slegia tankiai sustatyti aukšti pastatai. Monake yra svarbus kiekvienas lopinėlis žemės, todėl taupant plotą pastatai paprastai šauna į aukštį.

Nuo turizmo informacijos centro laukia tik kelios minutės kelio jaukiu parku ir atsirandame prie garsiausios Monako įžymybės - Monte Carlo kazino.

Kazino šioje vietoje stovi nuo 1863 metų. Pastate taip pat veikia ir Monte Carlo teatras bei baletas. Abi pastato dalys turi kuo pasigirti: koncertų salėje dainavo tokios operos žvaigždės kaip Enrico Caruso, Placido Domingo, Luciano Pavarotti, o Monte Carlo lošimų namų prabangiosios salės buvo virtusios populiarių filmų filmavimo aikštelėmis.

Priešais kazino esančioje Place du Casino aikštėje yra žymioji skulptūra – Dangaus veidrodis, rodantis pasaulį atvirkščiai.

Atsisukame į už nugaros likusį miestą – valstybę.

Nusprendžiame užeiti pasižvalgyti po kazino. Ant laiptų pasitinka apsauga ir paprašo atsegti bei parodyti rankinių vidų. Kai kuriuos lankytojus patikrina detektoriumi, o mes nužingsniuojame į vidų.

Vestibiulyje pilna paprastai apsirengusių žmonių, spėjame, turistų grupių. Mes einame prie bilietų kasos. Kasininkė kalba angliškai. Paprašau trijų bilietų. Ji atsako, kad vienas kainuos 17 eurų, tačiau mes negalėsime lošti. Lošti mes neketiname, bet išsižioju iš nuostabos, nes esu girdėjusi, kad bilietų kaina tėra 10 Eur. Turime apsispręsti greitai, nes už mūsų jau nekantriai mindžikuoja eilė.

Kazino visos lankytumėmės pirmą kartą, todėl vis tik nusprendžiame užeiti. Šalia bilietų kasininkė mums pasiūlo audiogidus (pasirenkame rusų kalba) bei duoda kazino planą.

Audiogidu naudotis paprasta: tereikia paspausti salės numerį atitinkantį skaičių ir klausytis. Kasininkės duotame plane esantis piešinys leidžia suprasti, kurioje salėje esama ir kokį numerį spausti.

Audiogido pateikiama informacija yra trumpa, koncentruota ir įdomi. Taip pat galima pasirinkti platesnį meniu su pasakojimais apie architektus, meno kūrinių autorius ar įžymybes, besilankiusias viename ar kitame kambaryje.

Lankymo laikas neribotas, taip pat galima fotografuoti. Tiesa, draudžiama fotografuoti lošiančius ir personalą, tačiau lošimai prasidės tik nuo 14 valandos, tad personalo matėme nedaug, lošėjų – juo labiau.

Informaciją apie Monte Carlo kazino galima rasti čia: https://www.montecarlosbm.com/en/casino-monaco/casino-monte-carlo .

Vos įėję patenkame į prabangius rūmus. Jaučiamės tarsi muziejuje, tik viduryje salės stovintys lošimo stalai ir ruletės primena, kad čia - kazino.

Pirmiausiai apžiūrime Europos salę – salle Europe. Kiekviena salės detalė kvepia prabanga. Salę puošia aštuoni sunkiai sveriantys Bohemijos krištolo sietynai. Viršuje aplink kupolą esantys dekoruoti langeliai turi paslaptį: pro juos pirmasis kazino savininkas stebėjo žaidėjus.
Dabar šiame kazino vyksta Europos pokerio turnyrai.
Nustebina faktas, kad vietos gyventojai nemoka valstybei mokesčių, todėl kazino žaisti negali.

Labai sužavi Baltoji salė – salle Blanche. Salė buvo pastatyta kopijuojant prabangaus restorano modelį. Dabar čia stovi lošimų stalai ir prie jų renkasi ypatingai svarbūs asmenys, ko gero salės grožio nė nepastebintys.

Kazino gausu ir nedidelių privačių lošimo kambarių, tačiau man įspūdį palieka dar viena didelė salė – sallon Touzet.

Sallon Touzet puošia daugybė paveikslų, veidrodžių ir nepaprastai gražios stiklinės lubos.

Prabangios skulptūros – šviestuvai.

Galiausiai ateiname į Medičių salę - salle Medecin. Ji man pati jaukiausia. Gal todėl kad ilgą laiką salėje buvome vienintelės lankytojos.

Medičių salėje prabanga tviska sienos ir lubos.

Romantikos mėgėjai gali lošti su vaizdu į Žydrąją pakrantę.

Čia pat pamatome pirmąjį liftą.

Nė nepastebime, kaip apeiname visas lankytojams skirtas sales. Grįždamos apžiūrime praleistas sales ir dar kartą apeiname labiausiai patikusias. Už bilietus sumokėjome brangiai, bet nesigailiu dėl nei vieno išleisto euro, nes kazino vidus yra tarsi didelis muziejus.

Salle des Ameriques dabar įtaisyti lošimų automatai.

Prieš išeidamos iš kazino apsilankome prabangiausiame mano gyvenime matytame tualete ir, gražinę audiogidus, einame į lauką.

Monte Carlo kazino praleidę apie pora valandų, skubame link kitų objektų.

Pasitraukiame į šalį praleisti didelės ir erzinančios turistų grupės. Čia pat prie Jardins du Cafe de Paris parko pamatome dar vieną veidrodį, šįkart pasaulio aukštyn kojomis neverčiantį.

Nors, tausodama mamos kojas, nuo kazino iki jūros ketinau leistis liftu, bet nutariame eiti pėsčiomis. Prieš akis atsiveria Formulės 1 trasos posūkis, vadinama Monako Grand Prix trasos kilpa.

Kiekvienais metais gegužės mėnesį Monake vyksta autosporto Formulės 1 ralis. Automobiliai lenktyniauja siaurose Monako gatvėse, tuneliuose ir, žinoma, žymiajame posūkyje. Šalia posūkio yra "Fairmont" viešbutis, kuris paprastai būna rezervuotas keliems metams į priekį - didžiausi autosporto fanai čia susirenka stebėti Formulės 1 Monako etapo.

Mes leidžiamės prie jūros ir einame palei po ką tik minėtu "Fairmont" viešbučiu nutiesta judria gatve. Šiuo tuneliu varžybų metu taip pat skrieja Monaco Grand Prix varžybų dalyviai.
Tuneliu greitai lekiantys automobiliai kelia stiprų triukšmą ir mums eiti nėra malonu, bet galime pajusti šio už kiekvieną kvadratinį metrą kovojančio miesto - valstybės gyvenimą.

Kažkur pėsčiųjų takas nutolsta nuo judrios gatvės ir galime džiaugtis žydru dangumi bei saule.

Nusprendžiame pasivaikščioti palei uostą ir jį apeiname ramia gatve.

Vandenyje supasi prabangios jachtos.

Nors kelias tolimas, bet nė nepastebime, kaip jau dairomės po uosto rajoną, o aukštos pastatų dėžutės, pro kurias ką tik ėjome, yra priešais mus.

Kitas mūsų tikslas bus Okeanografijos muziejus. Matome, kad žmonės suka nuo uosto ir eina į po pastatu esančią arką. Spėju, kad ten turėtų būti liftas. Tačiau noriu pamatyti forto likučius, tad toliau einame pajūriu. Po to – keli laipteliai ir jau dairomės į fortą.

Fortas neatrodo labai įspūdingai ir specialiai iki jo eiti tikrai neverta. Tačiau įspūdingai atrodo vandenyje snaudžiančios didelės jachtos.

Iki Okeanografijos muziejaus veda vaizdingas pajūrio pėsčiųjų takas.

Pakrantės panorama fantastiškai graži, o dar ir saulė išsišvietė.

Radę suolą, sėdamės pailsėti ir užkąsti. Sulaukiame draugijos.

Po trumpo poilsio prieiname 1910 metais kunigaikščio Alberto I įkurtą Okeanografijos muziejų - Musée océanographique de Monaco.

Muziejus stovi ant aukštų stačių uolų, kurias prausia jūros bangos.

Šalia muziejaus yra parkingas. Žinau, kad iki muziejaus galima pakilti eskalatoriumi, tačiau įėję į parkingą matome tik žemyn važiuojantį eskalatorių. Ką darysi, teks lipti daugybe lauktų aukštyn.

Užlipę matome forto sienas.

Apačioje žaliuoja parkas.

Dar keli laipteliai – ir mes jau prie Okeanografijos muziejaus. Jo pakraštyje stovi aukštyn ir žemyn keliantis eskalatorius. Vis tik mes jo neradome.

Lipame aukštais į pastatą vedančiais laiptais ir kasoje perkame bilietus. Vienas akvariumą ir muziejų apimantis bilietas kainuoja 14 eurų.

Muziejuje yra gausi jūros augalų ir gyvūnų kolekcija, taip pat galima išvysti laivų, ginklų modelius ir maketus.
Į šį muziejų būtume nėję, tačiau mama nėra buvusi šiuolaikiniame akvariume, tad šį objektą pasirinkau kaip privalomą pamatyti vietą. Tačiau buvo įdomu ir man.

Apie Okeanografijos muziejų galima pasiskaityti čia: https://www.oceano.mc/en .

Apeiname daugybę salių su eksponuojamais vandenų gyventojais.
Pirmiausiai apžiūrime ryklius.

Paskui keistus ir spalvingus vandenų gyvius.

Apžiūrėję vandens gyventojus, kylame į viršutinį aukštą. Viršuje eksponuojami vandenyje gyvenančių jūrinių žinduolių griaučiai bei laivų maketai ir įranga. Ekspozicija moderni ir įdomi.

Lankytojus sudomina įgarsinti laivų kapitonų ir jūrininkų pasakojimai.

Okeanografijos muziejus iš tiesų įdomus. Jo lankymui patariama skirti net tris valandas. Trijų mes neišbuvome, bet apie pora – tikrai.

Pilnos įspūdžių trepsime į lauką. Šalia Okeanografijos muziejaus matome autobuso, nuvešiančio mus iki Monako Egzotiškųjų sodų, stotelę. Tačiau dar nelankėme Monako senamiesčio ir norime savo dėmesį skirti jam.

Monako senamiestis - Monaco Ville nesiskiria nuo kitų miestų senamiesčių: dailūs aukšti namai, siauros gatvės ir pulkai jose šurmuliuojančių keliautojų. Skirtumas nebent toks, kad kiekvienas Ville namas yra išpuoselėtas,o apleistų ar apgriuvusių ko gero nerasi.

Mes žingsniuojame link Monako katedros - Cathedrale de Monaco, kurios pilkos sienos netrunka atsirasti akiratyje.

Monako katedra pavadinta švento Mykalojaus vardu siekiant įamžinti čia prieš tai, iki 1874 metų, stovėjusią bažnyčią. Užeiname į vidų. Turtingo miesto – valstybės katedra yra gana kukli, nors turinti auksu spindintį altorių bei amžino poilsio priglaudusi kilmingus valstybės asmenis.

Dar keli žvilgsniai ir suksime tolyn link Monako kunigaikščio rūmų.

Pakeliui pasukame pro jaukų 1816 metais įkurtą Jardins de Saint Martin parką. Nuo parko prieigų atsiveria dar vieno Monako rajono – Fontvieille panorama.

Tai yra nauja, iš jūros atkovota Monako dalis. 1970 metais ant dirbtinai jūroje supiltos žemės iškilęs rajonas valstybės plotą padidino penktadaliu.

Sena ir nauja.

Laipteliais lipame į kalną ir netrunkame pasiekti prieš Monako kunigaikščio Alberto II rūmus esančią aikštę - Place du Palais.

Kunigaikštis Albertas II šalį valdo nuo 2005 metų. Prieš tai net 700 metų šalį valdė Grimaldžių dinastija.

Ilgai stebime palei rūmus žygiuojančią sargybą, kuri nuo 1817 metų saugo garbingiausios šeimos ramybę.

Netoli rūmų esančioje ledainėje perkame ledų (kamuoliukas 3,50 Eur, jei kam įdomu kaina) ir einame į aikštės pakraštyje esančią apžvalgos aikštelę.

Ši apžvalgos aikštelė man pati gražiausia, nuo jos matosi visa Monako panorama.
Taisomės ant suoliuko ir ilgai grožimės.

Visa valstybė - tarsi ant delno. 

Dabar jau būtų laikas Egzotiškiesiems sodams, bet visos jaučiamės pavargę. Egzotiškų augalų šiek tiek matėme vakar besilankydamos Vila Ephrussi de Rothschild viloje. Nutariame verčiau grįžti į Nicą.

Pirmą kartą pagalvoju apie tai, kaip reiks grįžti. Nors esu susirinkusi autobusų ir traukinių maršrutus, bet nuo apžvalgos aikštelės matau, kad stotis bus tolokai.
Iš Turizmo informacijos centro pasiimtame žemėlapyje pavaizduotas kelias iki stoties man yra neaiškus.
Maps.me programos trasų planuoklis atsisako veikti, tad tenka jungtis internetą ir kviesti į pagalbą google žemėlapius.
Google maršrutų planuoklis rodo galimybę iki traukinių stoties eiti pėsčiomis.

Šalia rūmų matome ženklą į „Elevator“, bet kas žino, kur jis nukels.
Kalnų šlaituose keliais aukštais išsidėsčiusiuose miestuose aš orientuojuosi prastai, todėl pasiduodu google sudaryto maršruto vedina.

Žemais ir patogiais laiptais nulipame į gatvę netoli uosto ir sekame ne tik google žemėlapiu, bet ir į Gare ferrovia rodančia nuoroda. Einame gatvėmis, bet staiga nuorodą pametame, belieka kliautis tik google siūlomu maršrutu.

Gatvėmis kopiame aukštyn. Vis dar stebiuosi tankiai sustatytais aukštais pastatais. Dabar jie jau nebeslegia, bet kelia susidomėjimą.

Pagaliau jau žiūrime į Monaką nuo traukinių stoties terasos. Ši nykštukinė valstybė – miestas man padarė labai didelį įspūdį ir su kaupu pateisino lūkesčius. Rekomenduočiau Monakui skirti visą dieną ar net dvi, nes čia yra į ką pažiūrėti ir ką veikti. Mes daug ko nespėjome.

Monako traukinių stotis yra giliai po žeme. Įėję į vidų, eskalatoriumi leidžiamės žemyn, o po to pagal nuorodą perėję platforma, dar kartą žemyn leidžiamės liftu. Ir kokio velnio lipome į tokį kalną, jei gavome nusileisti žemyn. Ech, tie kalnų šlaituose įsikūrę miestai, kuriuos man taip sunku perprasti.

Traukinių stoties bilietų kasa neveikia, tad bilietus perku iš automato. Automatas išmuša vieną bilietą trims. Vieno bilieto kaina yra 4,10 Eur. Moku banko kortele.

Bilietą pažymiu čia pat esančioje geltonoje dėžėje ir leidžiamės ieškoti traukinio.

Informacija apie traukinių grafikus yra skelbiama švieslentėse prie tako. Nicos ir Kanų kryptį rodančią švieslentę randame pačioje pabaigoje. 

Eskalatoriumi nusileidžiame į peroną. Arkos formos peronas išpuoštas daugybe šviesų, tad atrodo labai prabangiai. Tik nufotografuoti nespėju, nes iškart atvažiuoja traukinys
Jis sustoja tolokai, tenka paėjėti. Įlipdama pasiteirauju kitų keleivių, ar traukinys tikrai į Nicą bei Kanus, jie patvirtina, kad taip.
Atsisėdame, bet traukinys netrukus prisirenka sausakimšas.

Išlindęs iš požemių, traukinys rieda jūros pakrante. Iš pradžių kelias visai smagus, tik vėliau traukinys įvažiuoja į miestą ir pro langą matome tik tvoras bei pastatų sienas.

Vis tik gerai nusprendžiau pirmyn į Monaką atvažiuoti autobusu, o atgal – grįžti traukiniu.

Kelionė iki Nicos traukinių stoties trunka 20 minučių. Traukinys pirmiausiai sustoja Nice Riquer stotyje, o po to - Nice Ville.

Nice Ville arba Nice Gare SNCF stotis yra sename istoriniame pastate.

Einame ieškoti vakarienės. Noriu paragauti varlių šlaunelių - Les cuisses de grenouilles. Esu net susižymėjusi stoties rajone esančias vietas, kuriose jų būna, bet veikiančių kavinių nerandame. Viena turbūt visam užsidariusi, kitai ko gero dar siesta.

Supykę sukame link viešbučio ir einame į kaimynystėje esantį vakar lankytą Artimųjų rytų dvasios turintį restoraną Alounak.

Sakomės ėrienos – šiandien jos jau turi bei grafinėlį naminio vyno. Patiekalas lygiai toks pats, kaip vakar, skiriasi tik mėsa, bet šiandien valgosi skaniau.

Aptariame įdomią ir gražią dieną ir po vakarienės kylame ilsėtis.

Rytoj leisime dieną Nicoje.