Žydroji pakrantė: Nica.

Vakar lankėmės Monake.

2018-10-09. Antradienis. Nica.

Nubundu anksti ir iškart į galvą lenda įkyri mintis apie tai, kaip šiandien, streiko dieną, reiks nusigauti iki oro uosto. Guliu ir naiviai tikiuosi išgirsti netoli viešbučio kursuojančio tramvajaus dundesį. Deja, gatvėje šįryt tylu. Ir atsitik taip, kad tas streikas būtent šiandien.

Atsikėlę susidedame lagaminus, kuriuos iki popietės paliksime viešbučio registratūroje.

Dar kartą peržiūriu Žydrosios pakrantės visuomeninio transporto tinklapį https://www.lignesdazur.com/en . Prisegtame pdf faile rašoma, kad į oro uostą vežantys 98 ir 99 numerio autobusai kursuos dalinai.

Viešbučio darbuotojas apie šios dienos autobusų darbą nieko atsakyti negali, todėl nutariame užsisakyti viešbučio darbuotojo pasiūlytą transferą, nors ir nepigiai, bet patogiai nugabensiantį mus į oro uostą.

Išsprendę šios dienos opiausią klausimą, išeiname praleisti paskutinės dienos Nicoje.

Pirmiausiai užsukame pasidairyti po Nicos katedrą - Notre – Dame de Nice. Pro katedrą praeidavome kasdien, tačiau tik šiandien randame ją atidarytą.

1860 metais pastatyta katedra yra didžiausia Romos katalikų bažnyčia Nicoje.

Ši neogotikos stiliaus katedra turi du keturkampius 65 metrų aukščio bokštus ir rozetę pastato viduryje.

Gerai pažįstama Avenue Jean Medecin gatve einame iki Massena aikštės. Kol kas ši diena atrodo įprastai, nematome jokių streikuotojų. Mums beeinant pravažiuoja vėliavomis apkabinėtas pikapas, iš kurio sklinda muzika bei kalbos. Taip ir nesupratome, kas streikuos: tik visuomeninis transportas ar streikas išplis plačiau. Nelabai ir gilinomės.

Vienintelis dalykas, kuris mus šiandien tikrai džiugina, tai saulė ir giedras dangus. Massena aikštė sušvinta kitomis spalvomis.

Apie Nicą šiek tiek esu rašiusi pirmoje pasakojimo apie Žydrąją pakrantę dalyje, tad informacijos nekartosiu. Plačiau aprašysiu tik naujai apžiūrėtus objektus.

Judame link Massena aikštėje stovinčio jau gerai pažįstamo Fontaine du Soleil fontano.

Nuo fontano traukiame į Anglų promenadą - Promenade des Anglais, nuo kurios pasisveikiname su jūra.

Saulėtą dieną jūros spalva yra magiškai žydra, tad pakrantė visiškai pateisina savo pavadinimą – Žydroji.

Anglų promenada traukiame iki Pilies kalvos - La colline du Château. Iš pat ryto promenada vaikšto gausybė žmonių.

Pakeliui nelieka nepastebėta saulės spindulių paryškinta baltutėlė Nicos opera – Opera de Nice.

Pastatas pastatytas 1882 metais ir pirmasis jame šeimininkavo miesto teatras. 1902 metais teatras buvo pervadintas į Opéra de Nice ir atstovauja visam Žydrajam krantui - Opéra Nice Côte d’Azur.

Lepinamos gamtos ir miesto grožio traukiame promenada.

Netrukus prieiname miesto sieną primenantį pastatą, už kurio matosi Nicos senamiestis. Senamiestį lankysime vėliau, o kol kas mūsų tikslas – Pilies kalnas. Tik ta Anglų promenada labai vaizdinga, tad vis stojame pasigėrėti miestu bei apačioje mėlynuojančia jūra.

Kai prieiname Pilies kalvą, iš tolo matosi į jos viršų vedantys laiptai. Žinau, kad Anglų promenados pabaigoje turi būti į kalną užkeliantis liftas. Jau gana, kad su liftais man nesisekė vakar Monake. Šiandien žūtbūt jį turiu surasti. Ieškoti nė nereikia, nes iš toli šviečia užrašas „Ascenseur du Chateau“.

Einame į po užrašu esantį įėjimą, paskui žingsniuojame ilgu tuneliu ir galiausiai randame liftą, kuriuo netrunkame pakilti į viršų.

Į Pilies kalną galima pakilti ir nuo Anglų promenados turistus vežančiu traukinuku.

Pakilę pasileidžiame į takus. Patinka, kad ant kalno pilna nuorodų ir informacijos apie istoriją.

Gynybinės sienos buvo pradėtos statyti 16 amžiuje siekiant nuo priešų apsaugoti Nicos ir Villefranche gyventojus.
Pilis šioje vietoje buvo taip pat įkurta 16 amžiuje, tačiau jos išlikusios nėra. 19 amžiuje ant išlikusių pamatų buvo pastatyti keli pastatai.

Mūsų kelias sustoja šalia pirmosios nuo Pilies kalno atsivėrusios panoramos.

Apžvalgos aikštelė nėra didelė, o į ją vis ateina nauji lankytojai, todėl neužsibūname, traukiame tolyn.

Atsitiktinai pamatytoje kavinėje nusprendžiame išgerti kavos ir suvalgyti bandelių.

Pasisotinę kalną išraizgiusiais takeliais traukiame ieškoti naujų įdomybių ir apžvalgos aikštelių.

Nuo vienos iš jų dairomės į anądien apeitą Nicos jūrų uostą – Port de Nice.

Nicos uosto paslaugos buvo pradėtos teikti 18 amžiaus viduryje. Poreikiui augant, 19 ir 20 amžiuje uostas buvo pertvarkytas.

Apžvalgos aikštelių yra ne viena. Iki jų veda tvarkingi ir dailūs takeliai. Pilies kalno parke netrūksta vaikų žaidimo aikštelių, sporto aikštynų.

Prieiname buvusių pilies pastatų ir sienų liekanas.

Paskui stačiai aukštyn vedančia gatve kylame iki aukščiausio Pilies kalvos taško.

Apylinkių panorama pritrenkia gerąja prasme.

Apačioje girdisi mitinguojančių balsai ir muzika, bet iš kur jie skamba – neaišku.

Vidurdienį netoli kažkas stipriai trinkteli, tarsi patranka iššauna. Net pritupiu.

Atsigrožėję panorama leidžiamės į žemiau esančią aikštelę. Į ją krinta didžiulė vandens siena. Vaizdas ir jausmas nepaprastas.

Keliame galvas aukštyn ir dairomės į virš vandens esančią aikštę, kurioje ką tik buvome.

Nuo dabartinės aikštelės gerai matosi Nicos senamiestis, į kurį netrukus trauksime.

Paskutinį kartą pažiūrėję į krintantį vandenį sukame link lifto.

Nusileidę einame į Nicos senamiestį. Seniausia Nicos miesto dalis vadinama Vieille Ville.

Iškart pamatome ilgą turgų.

Cours Saleya turgaus veikia kiekvieną rytą, išskyrus pirmadienį. Pirmadienio rytais šis turgus virsta Blusturgiu.

Perkame lauktuves. Paminėsiu kelias kainas:
Rankšluostėliai - 2,5 Eur;
Puodeliai su Nicos ar kitokiais vaizdais - 5 Eur;
Saldumynų iš marcipanų lapeliai, dėžutė - 9,90Eur;
Nuga turguje - 9,50 Eur;
Nuga parduotuvėje 100 gr - 5,50 Eur. (Į 100 gr įeina 4 maži gabaliukai.)

Apsipirkę sukame į senamiesčio gatves.

Nedidelėje maisto prekių parduotuvėje perkame apelsinų sulčių, kurių maža stiklinė kainuoja 2,90 Eur. Gerdama jas mintimis nusikeliu į žygį po Maljorkos kalnus.

Ateiname į Teismo rūmų aikštę - Place du Palais de Justice.

Paskui senamiesčio gatvėmis slampinėjame be jokio tikslo.

Ateiname prie senamiesčio katedros.

Nutariame pirma papietauti, o po to apžiūrėti katedrą. Sukame į čia pat esantį vienos keliautojos rekomenduotą La Rossettisserie restoraną http://www.larossettisserie.com/en/home.html .

Vis dar tikiuosi paragauti varlių šlaunelių - Les cuisses de grenouilles, tačiau restorano meniu jų nematau.

Užsisakome ėrienos, salotų ir vyno.

Labai skaniai papietaujame. Suprantame, kad į restoraną užsukome pačiu laiku, nes po mūsų atėjusių klientų darbuotojai jau nebepriima, o mums papietavus staliukai lauke buvo iškart surinkti.

Sočioms jau galima ir katedrą apžiūrėti.

Dar apeiname kelias parduotuves, pasidairome į ledainių vitrinas. Nesame saldumynų mėgėjos, o be to sočiai papietavome, tad liko neparagauti garsieji Fenocchio ledai, blynas iš avinžirnių miltų – socca, saldieji crepes, picos gabaliukus primenantys pissaladiere.

Nusprendžiame dar kartą užsukti į turgų, bet atėję į Cours Saleya aikštę gauname šoką: aikštėje, kurioje prieš kiek daugiau nei valandą driekėsi prekių pilni prekystaliai ir šurmuliavo prekeiviai bei perkantys, dabar yra visiškai tuščia. Kada jie spėjo viską susirinkti ir išeiti??? Tie pietų šalių gyvenimo niuansai...

Laiko iki kelionės į oro uostą dar yra, tad traukiame į Anglų promenadą.

Atsisveikinu su Pilies kalnu, kurio viršuje neseniai vaikščiojome.

Paskui leidžiamės prie vandens. Šiltą dieną yra daug besimaudančių.

Grįžtame į Anglų promenadą. Matau, kad gatve kursuoja į oro uostą vežantis 98 numerio autobusas, bet ar kursuoja 99 – nežinia. Kaip ten bebūtų, jau turime užsisakę pervežimą.

Kiek paėję sukame atgalios.

Paskutinius kilometrus iki viešbučio jau skubame, nes laiko liko nedaug. Kaip šiandien būtų pravertęs tramvajus.

Viešbutyje susirenkame lagaminus, o netrukus mūsų paimti atvyksta automobilis. Už pervežimą iš viso sumokame 35 eurus.

Priduodame tiek registruotą, tiek rankinį bagažą ir lengvai praeiname patikrą. Mama šypsosi, nes jos protezas šįkart net necypteli.

Vaikštome po parduotuves, po to ateina laikas įlaipinimui. Laipina pro rankovę.

Lėktuve šįkart aš sėdžiu atskirai nuo savo bendrakeleivių, bet kelionė neprailgsta: žiūriu nuotraukas ir mąstau apie įspūdingas Žydrojoje pakrantėje praleistas dienas.

Kelionių kryptis Nica idealiai tinka keliaujantiems visuomeniniu transportu.
Nors kraštas nėra pigus, tačiau galima rasti nebrangių viešbučių ar apartamentų.
Labai taupant galima užkąsti toliau nuo turistų pamėgtų vietų esančioje maitinimo įstaigose bei greito maisto užkandinėse.

Važiuoti ar nevažiuoti. Važiuoti, nes parsivešite krūvą gražių akimirkų.

Iki kito karto.