Trenkturo organizuotame pėsčiųjų žygyje pirmą kartą dalyvavau pernai, žygiavau Nemuno kilpomis. Atrakcija mane labai stipriai įtraukė, todėl nedelsdama užsiregistruoju naujienlaiškiui į žygį "Liepoja 2018" gauti.
Tiesa, Trenkturas 2018 metais siūlo žygiuoti ir lietuvišku pajūriu, tačiau žygis vyks rugsėjo mėnesį. Tuo metu turėčiau būti tik ką grįžusi iš ilgo ir daug resursų pareikalausiančio žygio, todėl nusprendžiau išbandyti save pavasarį Latvijoje.
Be to Liepojoje man lankytis dar neteko, todėl pažintinę ir sportinę keliones sujungsiu į vieną.
2017 metų gruodžio mėnesio pradžioje elektroniniu paštu sulaukiu organizatoriaus kvietimo registruotis norimam Coastline trek žygiui. Kaip ir planavau, renkuosi Liepoja 2018.
Galima pasirinkti net penkis šio žygio variantus:
Geltonąjį – 10 kilometrų vienu ypu (aplink Liepoją);
Žaliąjį – 25 kilometrai per pusdienį (iki Perkonės ir atgal);
Mėlynąjį – 50 kilometrų per dieną (iki Bernati ir atgal);
Violetinį – 75 kilometrai iki aušros (iki Jūrmalciems ir atgal);
Raudonąjį – 100 kilometrų per parą (iki Papės ir atgal).
Kaip ir praeitą kartą renkuosi man optimalų – 25 kilometrų maršrutą. Išankstinės registracijos metu pasirinktos trasos dalyvio bilietas kainuoja 11 eurų. Praėjus mėnesiui – 2018 metų sausy - kaina jau buvo 15 eurų. Taigi, ledų porcijai (ir ne tik) jėgoms atgauti jau sutaupiau. Perkant dalyvio bilietą, pagal norus galima už papildomą kainą pasirinkti draudimą, žygio atributikos: marškinėlius ir ženkliuką. Nusprendžiu apsiriboti tik dalyvio bilietu. Tuo labiau, kad į žygeivio paketą turėtų įeiti vanduo, arbata, užkandžiai ir pietūs. Praeito žygio metu šių paslaugų man visiškai pakako. Į žygeivio paketą yra įskaičiuota ir pagalba poilsio punktuose, pervežimas nutraukus trasą, daiktų saugojimas. Taip pat pagrindiniai atributai: diplomas ir medalis.
Mano pasirinkto žaliojo - 25 kilometrų ilgio maršruto simbolis yra inkaras. Simboliška, bet po praeito karto mane tebėra užkabinęs labai didelis žygių inkaras. Įdomu, kaip seksis šį kartą, ar neteks nusivilti.
Žygiuojantiems 50 – 100 kilometrų žygio pradžia skelbiama 07:00. Mūsų 25 kilometrų trasos žygio pradžia numatoma 09:00. Šįkart skubėti niekur nereikės, nes nakvosime Liepojoje, o į namus pajudėsime tik sekmadienį.
Starto vieta yra prie vakar mūsų lankyto paminklo iš jūros negrįžusiems žvejams ir jūreiviams. Vakar vaikščiodamos matėme ruošiamą renginio vietą, tad žygis tikrai bus.
Apsidžiaugiu žemėlapyje matydama, kad atgal trasa suks kiek kita vieta, ne pajūriu.
Kaip ir prieš praeitą žygį, taip ir prieš šį iš organizatoriaus sulaukiau naujienlaiškių su žygiui naudinga informacija.
Organizatoriaus duomenimis, kiekvieno žygio metu trasoje dirba apie 250 žmonių, kurie rūpinasi sklandžiu dalyvių poilsio vietų įrengimu, aptarnavimu bei pramogomis. Kas 3-6 kilometrus įrengtuose punktuose groja muzika, pilstoma arbata, dalinamas vanduo, užkandžiai, o ilgesniųjų maršrutų pietų punktuose čia pat gaminamas ir karštas maistas.
Poilsio ir pagalbos punktuose nuolatos budintys renginio darbuotojai taip pat yra pasirengę suteikti reikiamą informaciją ar bet kokią pagalbą.
Tai tiek bendros informacijos. Laikas apžvelgti, kaip gi šįkart mums sekėsi.
Su bendražyge esame vyturiai, todėl abi nubundame dar prieš žadintuvą. Susiruošiame ir nesprendžiame, kad kambaryje sėdėti neverta. Verčiau eisime į žygio starto vietą.
Iki jos pėstute tėra nepilni du kilometrai. Iš pradžių einame besigėrėdamos gražiais Grauda gatvės pastatais. Po to įsukame į vakar žingsniuotą gatvę, kurioje yra skulptūros ir Liepojos himno ištraukos.
Tiesi gatvė nuveda prie pat paminklo negrįžusiems žvejams ir jūrininkams.
Šiandien aplink paminklą sujudimas. Vaikšto žmonės ir groja muzika.
Kioskų ir reklaminių stendų apjuosta aikštelė pilna žmonių. Iš visų pakraščių sklinda emocijos, juokas. 25 kilometrus einančių startas dar ne tuoj. Todėl perkame kavos. Besimėgaudamos ryto gaiva ir klausydamos renginio vedėjų pokalbių, akimis išlydime į žygį traukiančius ilgųjų distancijų žygeivius.
Gana greit sulaukiame savo laiko registruotis. Apsižiūrime žygeivio paketą.
Amunicija paruošta.
Devintą valandą išklausę Liepojos mero ir vicemero sveikinimų, į startą patraukiame ir mes.
Iki pirmo registracijos punkto lauks tik du kilometrai. Iš pradžių einame Liepojos parku, paskui sukame prie jūros ir žygį tęsime jūros pakrante.
Prisipažinsiu, po savo sunkios patirties žygiuoti puriu pajūrio smėliu Lenkijoje dėl pasirinkto 25 kilometrų maršruto kiek nerimavau. Tačiau platus Liepojos paplūdimys yra smarkiai supluktas, tad žygiuoti čia yra vienas malonumas.
Iš pat ryto šilta, tad striukė iškart keliauja į kuprinę. Danguje nei vieno debesėlio, tik nuo jūros pučiantis vėjas gaivina.
Gavę pirmąjį antspaudą į žygeivio pasą, trumpam atsikvėpiame Neptūno registracijos punkte. Čia galima pasidaryti momentinę nuotrauką arba parašyti mintis bei linkėjimus.
Be penkiolikos minučių dešimtą patraukiame tolyn į kelią. Iki antro registracijos punkto lauks 6 kilometrai.
Paplūdimys platus, pakrantė tvirta, žygiuojame sparčiai. Jūra rami, tolėliau nuo kranto maudosi paukščiai.
Einame smagiai plepėdamos.
Apie 11 valandą pamatome rodykles, nukreipiančias sukti nuo jūros.
Kylame per kopas ir traukiame į pušyną.
Čia mūsų laukia antrasis registracijos punktas – “Eglės” sanatorija, kuriame į žygeivio pasus uždedamas antspaudas, taip pat gauname arbatos ir sanatorijos atributą, kuris vėliau labai pravertė kaip "pašikniukas" sėdint ant žemės.
Leidžiamės į pušyną, taisomės medžių pavėsyje. Nuėjome tik 8 kilometrus, bet karštis padarė savo, todėl jaučiuosi visai be jėgų. Tačiau arbata ir iš kuprinės ištrauktas javainis jų netrunka atstatyti.
Dvidešimt minučių po vienuolikos pajudame nuo antrojo registracijos punkto.
Iki trečiojo registracijos punkto lauks 4 kilometrai. Žygiuojame pajūriu. Prie pakrantės vaizdo akys jau įprato, todėl stebiu nebe gamtą, o žmones.
Šiame žygyje labai daug žmonių nešasi lietuvišką atributiką. Ir ne šiaip sau, nes didžioji žygeivių dalis yra atvykę iš Lietuvos.
Traukiame pajūriu. Ilgainiui ėjimas man darosi monotonišku. Mat vaizdai tie patys, jūra rami, o saulė vis labiau kepina. Akys prašviesėja tolumoje pamačiusios ženklą.
Trasa per kopas pasuka į gyvenvietę. Nemaža dalis žygeivių paremia vietinį verslą, nes kaimo turizmo sodyboje perka ledų ar alaus.
Nuo kaimo turizmo sodybos trasa eina vėsiu mišku, kuriame įsikūręs Pasakų takas. Čia netrūksta įdomių eksponatų ir mezginiais papuoštų medžių.
Už Pasakų tako tiltu pereiname nedidelį upelį, tada dar kiek traukiame mišku, bet girdisi muzika, spėliojame, kad netoliese turėtų būti pietų vieta. Ir iš tiesų kai ką pamatome.
Ketvirtis po dvylikos pasiekiame Nicos/Benu vaistinės registracijos punktą. Ieškome pietų, tačiau Benu vaistinės ženklu pažymėtoje palapinėje gauname tik po stiklinę mineralais prisotinto gėrimo.
O aš jau buvau burnoje košės skonį pradėjusi jausti. Kur mano pietūs???
Nieko kito nelieka, kaip tik sekti rodykle ir žaliu keliuku kulniuoti iki kitos vietos.
O pietūs vos už kelių metrų.
Pamatome eilę pavėsinių, kuriose visas pulkas savanorių žygeiviams į lėkštes dėlioja perlinę arba grikių košę bei pilsto arbatą.
Pasakau, kad labai daug valgau ir paprašau papildomo šaukšto košės. Atsako, kad nieko tokio. Jei ką, galėsiu pakartoti.
Užsiimame vip vietą pavėsyje ir pietaujame bei ilgokai ilsimės. Vis tik nueita dvylika kilometrų, jau norisi pasėdėti.
Trečias antspaudas žygeivio pase yra, pietūs skaniai pilve guli. Mėgaujamės arbata ir pavėsiu. Šalia įsitaiso žavių kojinaičių savininkė. Iš šio žygio parsivešiu šiokią tokią lietuviškos atributikos nuotraukų kolekciją.
Pora minučių po pirmos valandos pakylame ir išeiname į tolimesnį kelią. Iki ketvirtojo registracijos punkto lauks 3 kilometrai.
Nors nuo dvigubos košės porcijos pukšiu, bet jaučiuosi atsigavusi ir gyvybinga. Iš pradžių apsidairome po sodybos “Jūrnieka Ligzda” teritoriją, po to jau niekuo neypatingu žvyrkeliu žygiuojame tolyn.
Kertame judrų A11 kelią. Žvyrkelis apaugęs aukšta augalija, o šalia jo yra nedidelius kanalas.
Paskui prieiname kažką panašaus į kadaise buvusią sodybą. Vidury laukų auga obelys, krūmai.
Įsukame į platesnį kelią, dabar jau per nedidelį kaimą vedantį.
Akiratyje - ketvirtasis registracijos punktas Liepojos ežeras/Perskindol, kurį pasiekiame lygiai antrą valandą.
Čia galima Perskindol tepalu atgaivinti pavargusias kojas. Tačiau man labiausiai patinka, kad gauname vaisių. Įsitaisiusi pavėsyje sušlamščiu bananą ir apelsiną.
20 minučių po dviejų išeiname iš Perskindol. Net 6 kilometrus žygiuosime iki paskutinio registracijos punkto. Trasa pasuka pro Liepojos ežerą.
Informacijos stende pasiskaitome apie ežerą.
Dabar eisime palei Liepojos ežerą.
Ežeras kol kas tikrai neprimena tradicinio ežero.
Kiek paėjus, ežere atsiranda vis daugiau didesnių ar mažesnių vandens properšų, kuriose maudosi paukščiai. Man čia labai patinka.
Liepojos ežeras buvo man tikru atradimu. Būtent ši atkarpa, o ne jūra, man buvo pati smagiausia ir įdomiausia viso žygio dalimi. Jei dar kada tektų nuvykti į Liepoją, Liepojos ežerui skirčiau daugiau dėmesio. O gal kitų metų žygis galėtų būti Liepojos ežero pakrante?
Bet kol kas žygiuojame nedideliu vieškeliu, einančiu meldais apaugusio ežero pakrante. Einat norisi pasukti paslaptingai vedančiais vos pastebimais keliukais. Be to čia yra įtaisyta ne viena paukščių stebykla. Ko jau ko, o paukščių čia netrūksta.
Vaizdai gražėja. Tik mano nesėkmei numiršta išorinė baterija, todėl taupant telefono energiją tenka išjungti daugumą programą ir apsiriboti minimaliu fotografijų skaičiumi. Gal ir gerai, kitaip čia ir nakvoti pasilikčiau.
Žydinčioje obelyje įsitaisę trasą rodantys ženklai.
Deja, gražųjį ežerą tenka palikti, nes ties Aucugals kaimu trasos rodyklės nurodo sukti į karštą ir neįdomų žvyrkelį. Žinome, kad einant žiedine trasa, tokių kelių išvengti nepavyks. Apsišarvavę kantrybe judėsime link Liepojos miesto.
Neįdomus kelias ir karštis padaro savo darbą, nes pradeda imti erzulys ir noras kuo greičiau baigti žygį. Imuosi ankstesnės pramogos: stebėti kitus žygeivius ir papildyti savo žygio metu surinktos lietuviškos atributikos kolekciją.
Akys nušvinta priekyje pamačiusios nedidelį pavėsį.
Atrodo, kad judrus A11 kelias, atvesiantis mus į miestą, jau čia pat. Bet, deja, vis dar tenka sekti į žvyrkelį rodančia rodykle.
Nuobodų kelią pagyvina žydinčių pienių laukai.
Pagaliau prieš akis matome išganingąjį ženklą.
Trumpam sėdame pavėsyje ant bordiūro ir atvėstame. Žygiuojančių žmonių minios. Juk žygyje dalyvauja virš 4 tūkstančių žygeivių, o pusė jų rinkosi 25 kilometrų distanciją.
Patraukiame į kelią. Nujaučiame, kad penktasis registracijos punktas jau nebetoli.
Štai ir paskutinis registracijos punktas Liepaja Travel/Birštonas, kurį pasiekiame be ketvirčio keturios valandos. Įveiktas 21 trasos kilometras. Pirmiausiai užsidedame antspaudus, paskui pasiimame po buteliuką vandens bei trapučių.
Įsitaisę pavėsyje suvalgome Saulės grūdo kukurūzų trapučių. Skanūs jie, apsidžiaugiau, kad ir šiame žygyje jų yra.
Dar pasidairome aplinkui ir eisime tolyn.
20 minučių poilsio, atrodo, nemažai, bet iki finišo neša sunkios kojos. Beliko paskutiniai 4 kilometrai.
Trasa eina Liepojos gatvėmis, po to suka į mūsų vakar lankytą Liepojos parką.
Lietuviai žygiuoja, latviai - mina.
Trasa traukia vėsia Liepojos promenada. Kelias lygus ir sparčiai einasi. Kabiname, kiek kojos neša, nes jau jaučiasi didėjantis nuovargis, norisi žygio pabaigos.
Liepoja stebina ne tik pastatais ir skulptūromis, bet ir poilsio zonomis, informacijos ženklais.
Liepoją drąsiai galima vadinti dviratininkų miestu. Dviračių takų tinklas mieste pradėtas rengti jau 2009 metais. Šiandien miestą yra išraizgęs net 40 kilometrų ilgio dviračių takų tinklas. Pagal bendrą dizainą Liepojos centre įrengtos dviračių aikštelės, kuriomis liepojiškiai labai didžiuojasi, o dažnas miesto svečias lieka maloniai nustebintas.
Sparčiai einame pirmyn. Kai kur parkas pakvimpa pušimis ir pajūrio smėliu.
Prieiname stadioną, iki kurio buvome atėję vakar, Žinome, kad nuo čia iki finišo jau nebe toli.
Į skulptūrą iš jūros negrįžusiems žvejams ir jūreiviams žvelgėme anksti ryte. Nė nepastebėjome, kaip matome ją vėl. Diena pralėkė taip greitai. Beliko paskutiniai žygio metrai.
Tas saldus žodis.
Registruojame savo finišą. Iš tos laimės net nepažymėjau, kokiu tiksliai laiku finišavome. Bet argi tai svarbu. Svarbu, kad turėjau puikią dieną, gerą žygį ir smagią bendražygę.
Diplomuotos ir pasidabinę medaliais patraukiame į artimiausią barą, pasilepiname bokalu alaus, paskui grįžtame į viešbutį.
Laikas dar nevėlus, o dušas atgaivina, todėl nusprendžiame dar išeiti pasivaikščioti. Padarome išvadą, kad šio žygio metu abi pavargome mažiau, negu Nemuno kilpų žygyje, nes nebuvo daug laipiojimų aukštyn žemyn kalvomis.
Patraukiame į Liepojos autobusų stotį. Ne, namo dar nevyksime, tik nusipirksime bilietus ir aplankysime dar vieną norėtą pamatyti objektą.
Pakeliui - kanalas, jungiantis jūrą ir mane šiandien labai sužavėjusį Liepojos ežerą.
Eidamos dairomės į gatve vis prabildantį tramvajų.
Apžiūrime pakelės kiemus.
Kažkur sukame į šalį, nes norime pamatyti didžiausią Latvijoje prieškario laikotarpiu pastatytą bažnyčią. Deja, bažnyčios durys jau užrakintos. Į vidų nevykusiai bandome pažiūrėti per rakto skylutę.
M. Liuterio bažnyčia iš ties didelė.
Dabar jau eisime į autobusų stotį. Pakeliui žvilgtelime į Aleksejaus cerkvę.
Mane sudomina tramvajų depas. Du ilsisi, o kiti zuja gatvėmis.
Gatvė visiškai tuščia. Tik vienas kitas praeivis nuskuba ir tramvajai bilda.
Dar kai kas nori būti paglostytas.
Pagaliau pamatome autobusų stotį.
Kasa dar dirba, perkame rytdienai aštuntos valandos autobuso į Rygą bilietus. Nustembame, kad bilietų yra užtektinai.
Dabar jau trauksime ieškoti vakarienės. Jaučiamės pavargę, todėl nusprendžiame važiuoti tramvajumi. Ne tik kojas palepinsime, bet ir transporto priemonę išbandysime.
Tramvajaus netrunkame sulaukti.
Bilietus perkame iš vairuotojo. Jie kiekvienai atsieina po 80 centų.
Liepojos pietinius ir šiaurinius priemiesčius jungianti tramvajų linija veikia nuo 1899 metų ir yra pati seniausia Baltijos šalyse. Tačiau vagonai nauji, švarūs ir šiuolaikiniai.
Pati geriausia vieta vakarieniauti – jau vakar lankytas Friča Brīvzemnieka iela 53 numeriu pažymėtame name esantis restoranas Pastnieka maja. Šį vakarą - net su gyva muzika.
Pavakarieniavę einame ilsėtis, nes esame gerokai pavargę. Juk ne tik žygio 25 kilometrus įveikėme, bet dar apie pora kilometrų iki žygio starto ir atgal teko eiti, o dar pasivaikščiojimas iki stoties. Jaučiamės labai gerai pasportavę.
2018-05-13. Sekmadienis. Namo.
Į autobusų stotį planavome važiuoti tramvajumi, tačiau mes anksti nubundame ir susiruošiame, todėl nusprendžiame eiti pėsčiomis.
Ankstų sekmadienio rytą miestas tylus ir tuščias. Rytas saulėtas. Stotį pasiekiame gana sparčiai, šiandien ji pasirodo esanti arčiau nei vakar.
Viduje veikia nedidelis užkandžių kioskas, kuriame nusiperkame kavos ir einame laukti autobuso.
Autobusas atvyksta laiku. Žmonių nėra daug.
Važiuodamos grožimės pakelėje žydinčiais sodais ir rapsų laukais.
Autobusas užsuka į Saldus miestelį. Vairuotojas pasako, kad stovės 15 minučių. Tuo pasinaudojame ir pasidairome aplinkui.
Iš tolo pasižiūrime į Saldus senamiestį, išuostome žydinčius alyvų krūmus. Labai greit ateina laikas riedėti toliau.
Kita autobusų stotelė bus Jelgavoje. Čia autobusas sustoja trumpam, tad nelipsime.
Pro autobuso langą spėju pamatyti, kad Jelgava yra labai patraukli. Neatmetu minties kada nors čia apsilankyti.
Išriedame į Rygą. Kelias neprailgsta ir netrukus lipame Rygos autobusų stotyje.
Iki mūsų autobuso į Lietuvą dar beveik dvi valandos, todėl einame papietauti.
Sukame į šalia turgaus esančią atsitiktinę kavinę. Pataikome į „zabiegalką“. Užsisakome kas sriubos, aš susigundau plovu. Plovas vidutiniškai skanus, tačiau porcija milžiniška, vos suvalgau.
Paskui slampinėjame po turgų. Visur aplink kvepia braškėmis. Kaina jų nemaža, 4 eurai ir daugiau. Todėl susilaikome nepirkusios.
Vaikštome palei miesto kanalą.
Luxexpress autobusas netrunka atvažiuoti. Nors pirkome bilietus atskirai, bet pavyksta susikeisti ir sėdime kartu.
Išvyka buvo puiki, laikas praėjo labai turiningai ir įdomiai.
Iki susimatymo kitąkart.
Pasakojimas apie Liepoją yra čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą