Ar latviai visą naktį žiūrėjo Eurovizijos pusfinalį, ar dar ką šventė, tačiau visą naktį koridoriuje girdėjosi triukšmas, nuo kurio vis nubusdavau. Kiek po penkių nusprendžiu keltis. Susiruošiu, virtuvėje išgeriu kavos. Kai sėdėti nusibosta, patraukiu į autobusų stotį. Autobusas Ryga – Liepoja išvažiuos 07:05. Dar daug laiko, bet sėdėti hostelyje nebesinori.
Prie stotyje esančių kasų laukia nemaža eilutė norinčių nusipirkti bilietus. Manęs eilė neišgąsdina, nes žinau, kad ji juda greit. Tačiau pamačiusi bilietų pardavimo savitarnos aparatą, nusprendžiu jį išbandyti.
Bebandydama savitarnos automate nusiperku bilietą į Liepoją. Jis kainuoja 8,55 €. Aptarnavimo mokesčio nėra. Atsiskaitau banko kortele. Nusipirkti tikrai nesudėtinga. Biliete nurodomas maršrutas, autobuso išvykimo platforma ir vieta.
Iki autobuso yra likęs beveik pusvalandis, tad einu pasivaikščioti palei turgų ir kanalą.
Autobusas atvažiuoja likus penkioms minutėms iki išvykimo. Jis prisirenka beveik pilnas. Reisas tiesioginis, todėl mažai kur stoja ir man tai patinka.
Autobusų tvarkaraščius galima rasti čia: http://www.autoosta.lv/?lang=en
Traukinių: http://www.pv.lv/lv/
Autobusas švarus, tvarkingas, gerai vėdinamas. Tik skelbiamo nemokamo wifi pagauti taip ir nepavyko.Iš tikrųjų man wifi nė nebuvo aktualu, tiesiog smalsumo vedina vis bandžiau prisijungti.
Liepoją iš Vilniaus visuomeniniu transportu pigiausiai galima pasiekti važiuojant per Rygą. Iš Vilniaus į Rygą autobuso bilietas į vieną pusę kainuos 5 – 8 eurus, dar apie 10 eurų teks pakloti už bilietą nuo Rygos iki Liepojos.
Pajūrio gyventojams bus patogu pasinaudoti keleivių vežėjų bendrovės Ecolines maršrutu Klaipėda – Liepoja. Tiesa, ne sezono metu autobusas kursuoja antradieniais, penktadieniais ir sekmadieniais. Kaina: 6 Eur.
Sezono metu iš Klaipėdos autobusų stoties kasdien kursuoja maršrutinis autobusas į Rygą, stojantis ir Liepojoje. Deja, man reikalingu metu dar ne vasaros sezonas.
Tačiau autobusų Vilnius – Klaipėda – Vilnius bilietai kainuoja kosminius pinigus. Tokio paties maršruto traukinio bilietai kainuoja irgi nemažai (13 Eur į vieną pusę). Jau seniai esu nebe studentė, nuolaidos man negalioja. Kaip jau minėjau pasakodama apie Rygą, ieškau ir randu pigesnę alternatyvą: iš Vilniaus vykstu į Rygą, o iš Rygos - į Liepoją.
Rygą ir Liepoją skiria kiek daugiau nei 200 kilometrų.
Į Liepoją autobusas atvyksta laiku, 10:35. Atėjusi į Liepojos autobusų stotį - Stacija pamatau manęs laukiančią bendramintę. Abi pasvarstome, ar nevertėtų iš anksto įsigyti bilietų į Rygą, mat galvojame, kad sekmadienį gali būti daug keleivių iš „Coastline“ žygio grįžtančių tokiu pat būdu, kaip ir mes – autobusu į Rygą. Tačiau kol kas bilietų yra užtektinai, todėl neperkame. Liepojos bilietų pardavimo savitarnos aparatas jau ima komisinį mokestį. Smagiai plepėdamos patraukiame link Lielā iela gatvėje esančio “Liva hotel” viešbučio.
Žinoma, galėjome važiuoti ir tramvajumi, Stacija stotelėje įsėsti į Mirdzas Kempes iela kryptimi važiuojantį tramvajų Nr 1, važiuojantį maršrutu Brivibas iela – Mirdzas kempes iela. Šios linijos tramvajus kursuoja kas 7 minutes. O išlipti Kurzemes stotelėje. Tačiau dar visa diena prieš akis, nusprendžiame pasivaikščioti.
Beje, jei kam įdomu, Liepojos visuomeninis transportas: http://www.liepajastransports.lv/en .
http://www.marsruti.lv/liepaja/#liepaja/map/en
Tramvajus: http://liepajas-tramvajs.lv/lv
Vienkartiniai Liepojos visuomeninio transporto bilietai galioja miesto autobusuose, mikroautobusuose, tramvajuose.
Kaina: 0,70 Eur.
Perkant iš vairuotojo: 0,80 Eur. Juos galima įsigyti visų tipų miesto viešoje transporto priemonėse.
Gatvė nuo tilto per kanalą iki pat mūsų viešbučio yra rekonstruojama, todėl eiti nėra malonu. Tačiau klausausi bičiulės nuotykių Karostoje, kurių jai labai pavydžiu, todėl nekreipiu dėmesio į kelio nepatogumus.
Pasiekiame viešbutį „Liva hotel“. Atvykstame per anksti, kambario dar negauname, tačiau registratorė padeda mūsų bagažą į saugyklą.
Su drauge eisime susipažinti su Liepoja, tačiau pirmiausiai sėdame ant suolo ir suderiname abiejų namų darbus. Kai abiejų pasiruošta informacija sugula į bendrą žemėlapį, patraukiame vykdyti suplanuotos pažintinės programos.
Liepoja (Liepāja) pirmą kartą paminėtas 1253 metų sutartyje, kurią pasirašė Kuršo vyskupas Heinrichas ir Livonijos ordino magistras, Piemarės kuršių žemėje minima žvejų gyvenvietė villa Liva. Vietovė per visą savo gyvavimo istoriją vadinta skirtingais pavadinimais. Smėlį reiškiantis pavadinimas „Lyva“ įvairiuose istorijos šaltiniuose minimas iki 16 amžiaus.
16 amžiuje žlugus Livonijos ordinui Kuršo žemės atitenka Prūsijai. Tas periodas buvo nelengvu momentu krašto istorijoje, tačiau netrukus Prūsijai priklausantis miestas atsigauna ir suklesti.
17 amžiaus pradžioje miestas grįžo į Kuršo hercogystės globą. 1625 metais Kuršo hercogas dovanojo Liepojai Miesto teises. Nuo 17 amžiaus vidurio miestas plėtėsi ir išgyveno didelį pakilimą, nors tuo metu teko patirti ir nemažai sunkumų: karus, marą, stichines nelaimes.
Pačioje 18 amžiaus pabaigoje Liepoja atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje.
19 amžiuje Liepoja iš nereikšmingo provincijos miestelio tapo pramonės centru ir tarptautinės reikšmės miestu. Buvo įkurta spaustuvė, taupomoji kasa, pastatyta laivų statykla, neužšąlantis uostas. Miesto augimui milžinišką šuolį davė1874 metais nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis.
Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu Liepoją buvo okupavę vokiečiai.
Šalia Liepojos veikė karinis miestelis Karosta (dabar - Liepojos miesto rajonas).
Šiuo metu Liepoja yra trečias pagal dydį Latvijos miestas ir muzikos sostinė. Tai taip pat trečias populiariausias pajūrio miestas, po Rygos ir Jūrmalos. Miestas yra įsikūręs sausumoje tarp Baltijos jūros ir Liepojos ežero, kuriuos jungia kanalas.
Liepoja turi tvirtas kultūros, meno ir sporto tradicijas. Šiltojo sezono metu mieste vyksta gausybė renginių, pradedant paplūdimio festivaliu „Vasaros garsai“, baigiant Kuržemės ralio varžybomis. Lankytojus vilioja Liepojos simfoninio orkestro pasirodymai.
Bandysime susipažinti su šiuo miestu ir atrasti įdomiausias miesto kertes.
Toli eiti ieškoti nė nereikėjo, mat čia pat ant šalia viešbučio esančio grindinio pamatome nupieštą natą.
Žinau, kad Liepoją galima pažinti sekant natas grindinyje, tačiau mes turime savo maršrutą ir einame juo vedinos.
Po minutės jau keliame akis į aukštą bažnyčios bokštą – tą patį bokštą, kurį matysime per savo kambario langą. Šis bokštas mums dažnai būdavo kelrodžiu grįžti į viešbutį.
Tai 18 amžiuje pradėti statyti liuteronų maldos namai - šventos Trejybės katedra. Bažnyčios durys atviros, užeiname, nes katedroje rasime didžiausius mechaninius ir niekada nerekonstruotus vargonus. Rašoma, kad juos sudaro apie 7000 vargonų vamzdžių.
Nors rekomenduojama paklausyti vargonų muzikos, bet šiuo metu vargonai tyli. Nusprendžiame čia ateiti vėliau, pamaldų metu.
Nuo katedros iki dar vieno objekto einame Baznicas gatve, tačiau šalia pamatome kažką įdomaus: tai Liepojos teatro rūmai ir šalia esantis Latvijos banko pastatas. Teatro rūmai siauroje gatvėje sunkiai telpa į objektyvą, o štai į banką ilgokai pasidairau.
Einame Skolas gatve, paskui – Jana, galiausiai pro kiemus ir sandėliukus išeiname į Barinu gatvę, kurioje taip pat randame šventos Trejybės katedrą, tik šįkart – stačiatikių.
Katedra nedidelė, bet labai jauki. Apeiname aplinkui, o iš visų pusių apžiūrėję grįžtame į gatvę.
Barinu iela 25 numeriu pažymėto namo šone randame lentelę. Pasirodo, šiame name yra buvusi spaustuvė, kurioje 1790 metais buvo išspausdintas I. Kanto kūrinys.
Barinu gatve leidžiamės žemyn. Šioje gatvėje yra labai daug senų ir apleistų pastatų. Nepaisant daugumos jų prastokos būklės, tie namai yra žavūs, o gatvė – jauki.
Barinu iela gatvėje.
Toje vietoje, kur Barinu gatvė kryžiuojasi su Kungu gatve, stovi didelis senas medinis pastatas. Užrašas ant namo sienos sako, kad tai yra vadinamas caro Petro I namelis.
Žymiajame name 1697 metais viešėjo pats Rusijos caras. Tuo metu čia buvo įsikūręs tuometinis ponios Hojer viešbutis, veikęs nuo 17 amžiaus, kuris vienintelis visoje Liepojoje turėjo vidaus tualetą.
Einame į už Petro I namelio esantį kiemą. Draugė sužinojusi, kad čia turėtų būti įsikūręs Menininkų kiemelis. Kiemelis atrodo jaukiai, tačiau jame vyksta remontai. Kad jau negalime laisvai pasidairyti po kiemą, čia pat esančiame pastate pamatome atvertas duris, šalia kurių kabo iškaba, informuojanti apie bendrą Latvijos ir Lietuvos projektą. Nustembame ir einame į vidų “pasicėkavyti”. Pasirodo, tai jaunimo dienos centras.
Sukame atgal ir Kungu gatve leidžiamės tolyn. Vėl akis džiugina medinė Kungu gavės architektūra. Liepoja mus pakerėjo.
Iš Kungu gatvės sukame į Malkas iela. Prieš akis atsiveria plati aikštė.
Čia pat mūsų laukia dar vienas apžiūrėti suplanuotas objektas – aukštą bokštą į viršų iššovusi raudonų plytų liuteronų šv. Onos bažnyčia.
Šv. Onos bažnyčia yra seniausi Liepojos miesto maldos namai, kurie pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1508 metais.
Didžiausias šv. Onos bažnyčios turtas yra 1697 metais medžio drožėjo Nikolo Sefrenso darytas 9,7 metrų aukščio ir 10,5 metrų pločio altorius.
Užeiname pasidairyti. Altorius iš tiesų įspūdingas.
Befotografuodama bažnyčios įžymybę – altorių, pajutau ant peties sunkią ranką. Galvoju, kad draugė nori ką parodyti. Nė nespėju atsisukti, o senyva moteriškė draudžia fotografuoti ir liepia eiti melstis. Kiek pasimeldžiame, tada išeiname kur mums reikia.
Išėję pasidairome į plačią Kuršių aikštę. Tolėliau matosi dar vienos bažnyčios bokštai, ten vėliau irgi nueisime. Bendrakeleivė sužinojusi, kad netoliese šios kažkada stovėjo ir sinagoga, kuri iki mūsų dienų neišlikusi.
Kitoje nedidelės gatvės pusėje matome 1910 metais pastatytą ir pačiame miesto centre esančią Petro (Peters) turgavietę.
Einame pasidairyti į senojo pastato vidų.
Turgavietė buvo laikoma to meto architektūros novatyviu šedevru. Pro langus prie stogo į vidų patenka šviesa. Deja, vidus niekuo neypatingas.
Rašoma, kad turgavietėje galima nusipirkti iš šalyje užaugintų uogų pagaminto vyno. Taip pat galima paragauti “sklandrausis” – tradicinio Livonijos ordino patiekalo. Kol kas nenorime nei valgyti, nei vyno, tad nusiperkame ledų, kuriuos susmaližiaujame prisėdę ant suoliuko.
Paskui patraukiame prie iš tolo matytų dar vienos bažnyčios bokštų. Pakeliui apžiūrime Petro turgavietės pastatą.
O dar už kelių žingsnių ir bažnyčia.
Tai - šv. Juozapo katalikų katedra (Liepajas sv. Jazepa Katedrale). 19 amžiaus pabaigoje kadaise menkos katalikų bažnytėlės vietoje buvo pastatyta įspūdinga šventovė. Ji išties įspūdinga tiek dydžiu, tiek interjeru.
Internete radau informacijos, kad prie šios bažnyčios iškilimo prisidėjo ir daug lietuvių.
Einame į netoliese esantį pirmojo Latvijos prezidento vardu pavadintą Jano Čakstės parką (Jana Čakstes laukums). Mane labiau sudomina faktas, kad šis parkas yra aukščiausioje miesto vietoje – 11 metrų virš jūros lygio.
Parko viduryje šokančiuose fontanuose karštą dieną maudosi vaikai.
Parko pakraštyje pamatome mūsų akims nematytą informacinį stendą. Tai informacija apie Liepoją akliesiems. Vėliau tokių stendų matėme ir daugiau. Iki tol teko skaityti, kad tik pajūris pritaikytas neįgaliesiems, taip pat turi garsinius signalus akliesiems.
Einame Liepojos gatvėmis kur akys mato. Gatvėse daug medinės architektūros bei raudonų plytų pastatų. Pastatai vienas už kitą gražesni, o gatvės - jaukesnės.
Toma iela 37 numeriu pažymėtas namas patiks gotikos mėgėjams.
Liepojos architektūra.
Artėja laikas registracijai į viešbutį, tad sukame link jo. Pakeliui - vienas iš Liepojos universiteto pastatų. Atvažiuodamos žinojome, kad Liepojos universitete mokėsi ne vienas lietuvis. 1911 metais lietuvių Liepojoje gyveno labai daug. Tačiau nustebome sužinoję, kad čia, tuometinėje gimnazijoje, mokėsi pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius.
Pasidairome į kiemus.
Friča Brīvzemnieka iela 53 numeriu pažymėtame name šiuo metu yra įsikūręs restoranas su sodu. Šis 1880 metais pastatytas namas buvo rekonstruotas 2000 –aisiais ir yra gavęs apdovanojimą už interjerą, todėl verta užeiti ne tik pasigėrėti, bet ir pavalgyti. Tą ir darydavome, nes ši vieta buvo mūsų vakarienių vieta.
Klaidžiojame gatvėmis.
Paskui sukame į prabangiąją Graudu iela gatvę. Graudu iela 44 numeriu pažymėtame name nuo 1909 metų stovi augalų ir gyvūnų motyvais bei kolonomis padabintas gyvenamasis namas su parduotuvėmis.
Graudu iela 46 numeriu pažymėtame name buvo Oskaro Talio mados namai. Tai dar vienas Art Nouveau stiliumi pastatytas pastatas, atlaikęs ne vieną rekonstrukciją, tačiau išore liko nepakitęs.
Paskui sukame užkąsti. Užeiname į Doku pica ir skaniai užvalgome. Dabar jau laikas traukti į viešbutį. Pakeliui apžiūrime dar vieną Liepojos universiteto pastatą.
Štai ir mūsų viešbutis “Liva hotel”.
Įsikuriame. Dvivietį kambarį su bendrais patogumais užsakiau labai anksti, vos tik užsiregistravusi į žygį. Jis dviems naktims mums atsiėjo tik 40 eurų, kaina juokinga. Be pusryčių, bet jų mums nelabai ir reikėjo. O bendri patogumai tikrai nesudarė problemų. Vienas tualetas ir dušas kartu su tualetu priklauso 5 ar 6 kambariams, tačiau eilėse laukti neteko. Bendros erdvės švarios. Kambarys nedidelis ir kukliai apstatytas, tačiau tik nakvynei užteko.
Kiek pailsėję einame toliau susipažinti su Liepoja.
Zivju gatvėje (šalia mūsų viešbučio) Latvijos muzikantų garbės alėjoje galima pamatyti bronzines plokštes su muzikantų delnų atspaudų liejiniais. Ši muzikantų garbės alėja buvo atidaryta 2006 metais. Alėjoje kaip tik vis dar veikia pirmoji Latvijoje roko kavinė, kurioje dažnai skamba gyva muzika, yra saugomi latvių muzikantų dovanoti instrumentai, koncertų afišos.
Apsukame nedidelį ratą Liepojos senamiesčiu.
Patraukiame prie kanalo, jungiančio Liepojos ežerą ir jūrą. Pakeliui apžiūrime Didžiąją gintaro Koncertzale “Lielais dzintars” koncertų salę. Iš viso pastate yra trys salės. Didžioji salė talpina net tūkstantį žiūrovų.
Nuo koncertų salės iki kanalo – tik keli žingsniai. Matosi šalia kanalo esantys jaukūs pastatai.
Įspūdingai atrodo šalia kanalo eksponuojamas 750 miesto metinėms iš gintarų sukurtas smėlio laikrodis.
Paskui dairomės į Prekybos (Tirdzniecības) kanalą, jungiantį Liepojos ežerą ir jūrą.
Einame palei kanalą. Matosi ne tik sandėliai, bet ir vandenų technika.
Sukame į platų šiuolaikiniais bei Art Nouveau stiliumi pasidabinusiais pastatais apjuostą Kurmajas prospektą.
Tačiau labiausiai sužavi prospekte rastos skulptūros. Laivinieks.
Liepoja turi tris oficialiai patvirtintus simbolius: herbą, vėliavą ir himną. Savo herbą Liepoja gavo kartu su miesto teisių suteikimu 1625 metais, o vėliava pirmą kartą oficialiai paskelbta 1938 metais.
Himnas „Pilsēta, kurā piedzimst vējš“ (Miestas, kuriame gimsta vėjas) patvirtintas 1999 metais ir pirmą kartą buvo atliktas 2000 metais. Teksto autorius yra Māris Čaklais.
Kurmajas prospekte labai originaliai yra įamžintas Liepojos miesto himnas.
Miestą galima apžiūrėti ir keliaujant paskui natas: tiesiog sekti ant grindinio pažymėtas natas. Natų žaidimas pasirinktas ne šiaip sau, mat Liepojoje galimybę prisiliesti prie muzikos ras kiekvienas. Jos pilni parkai bei vakaro kavinės.
Kurmajas prospektas veda tiesiai prie 1977 metais pastatyto monumento žuvusiems jūreiviams ir žvejams atminti.
Pasidairome į netoliese ruošiamą rytdienos žygio stovyklą ir sukame prie monumento.
Nustembame prie monumento išvydę ornamentais išvedžiotą grindinį ir tik grįžę namo išsiaiškiname, kad tie raštai – paskutinė Liepojos himno dalis.
Dabar jau laikas imtis populiariausios Liepojos pasivaikščiojimų vietos– Liepojos promenados. Bet iš pradžių sukame į šoninius promenados takelius ir vaikštome parku. Labai greitai prieiname „Spoku koks“ - „Vaiduoklių medį”, sukurtą siekiant įamžinti legendinės Latvijos roko grupės „Līvi“ atminimą. Prie medžio dirba darbininkai, tad viso skulptūros žavesio pajusti negalėjome.
Netoli nuo „Vaiduoklių medžio“ randame didžiausius Latvijoje būgnus. Jie primena, kad Liepoja yra latvių muzikos sostinė.
Apžiūrime ir Gulbių tvenkinį - Gulbju dikis.
Tvenkinys labai žavus. Tiltu nueiname į salą viduryje. Gulbių nematome, bet aplink purškiantys fontanėliai kiek atvėsina.
Paskui grįžtame į parką. Parke fontanas neveikia.
Vaikštome parku. Jūrą nuo miesto centro skiria didelis ir gražus 70 hektarų ploto parkas, pasodintas 19 amžiaus pabaigoje.
Kai pajuntame, kad parko jau gana, leidžiamės prie jūros.
Liepojos paplūdimys platus, smėlis kietai sumuštas. Nusprendžiame, kad rytoj pajūriu žygiuoti bus labai spartu.
Besimėgaudamos šiltu vakaru ir ramia jūra, labai greitai prieiname dar vieną Liepojos simbolį - iš veidrodžių padarytą miesto pavadinimą.
Jūros pakrante ateiname iki monumento žuvusiems jūreiviams ir žvejams atminti.
Dabar jau grįšime į miestą ir ieškosime vietos vakarienei.
Nusprendžiame užsukti į mano jau minėtą Friča Brīvzemnieka iela 53 numeriu pažymėtame name esantį restoraną su sodu. Taisomės kieme. Aplinka labai jauki. Šalia netrunka pasigirsti ir daugiau lietuviškai kalbančių.
Vakarienė labai skani.
Sočios pro kiemo vartus per parką patraukiame į viešbutį. Gyvename išties puikioje vietoje.
Dar pasidairome į šalia viešbučio esančią Rožių aikštę, kurioje ilgą laiką veikė turgus, vėliau įkurtas rožių sodelis. Aikštėje randame kai ką sava.
Rožių aikštėje kol kas žydi pavasario gėlės.
Užeiname į prekybos centrą nusipirkti rytdienai pusryčių. Vaikštome ir smagiai kikename, nes aplink girdime tik lietuviškai kalbančius.
O viešbutyje įlipus į liftą, nė vargintis nereikia ir sava kalba paklausti, į kurį aukštą kitiems reikia.
Smagiai nusiteikę ruošiamės rytdienos žygiui ir einame ilsėtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą