2022-10-17, pirmadienis. Kaş - Çukurbağ.
Vakar lankėmės Kalkan.
Valgome paskutinius pusryčius Apollon viešbutyje, o po jų kelioms dienoms kelsimės į Kašo (Kaş) miestą.
Nors
ant Gelemišo (Gelemiş) dolmušų stotelėje sustojusio mikroautobuso stiklo esantis užrašas skelbia Kaş, bet
jo vairuotojas Pataros posūkyje liepia persėsti į kitą transporto priemonę.
Naujasis dolmušas, į kurį perlipame posūkyje, yra pilnas keleivių, važiuoti karšta. Pakeliui išlipdama
keleivė pagriebia mano kuprinę. Laimė, kaip tik tuo metu žiūrėjau į
išlipančius žmones ir spėjau sureaguoti.
Mes, išlipę Kašo autobusų stotyje, patraukiame į
naują gyvenamąją vietą. Įsikūrę, palydime mūsų amsterdamietę draugę į jos viešbutį, nes vakare
atvyksta jos vyras ir nuo rytojaus jie pradės atskirą kelionę, bet šią
dieną dar preleisime visa įprasta draugija.
Šiandienai esame numatę Likijos kelio etapą, vedantį nuo Čiukurbag (Çukurbağ) iki
Kašo. Atlikę apsigyvendinimo reikalus, patraukiame į autobusų stotį, kurioje sužinome, kad autobusas į Čiukurbagą bus negreitai. Pasitarę sėdame į taksi ir, sumokėję 190 lirų,
greitai bei patogiai pasieksime starto vietą.
Jei kam aktualu, Kašo autobusų stotyje kabo tokios geltonųjų taksi kainos (2022 metai):
Taksi mus išleidžia šalia Likijos kelio trasos. Nuo Çukurbağ iki Kaş yra 7 kilometrai. Trasa eina kalnuota vietove per aštrius akmenis, tad reikalingi batai tvirtu padu. Norėjosi pamatyti ir Phelos griuvėsius, tačiau į žygį išsiruošėme vėlai, tad suabejoju, ar suspėsime.
Programėlėje Trailsmart Likijos kelio atkarpa nuo Çukurbağ iki Kaş pristatoma kaip sunki, tačiau prieš keletą metų ja ėjusi viena mūsų kompanjonė patikina, kad realiai trasa yra nesunki. Ką gi, netrukus įsitikinsime.
Pirmasis Çukurbağ kaimo vaizdas nėra patrauklus, tad džiaugiamės pamatę menkiausias detales. Nykų kaimo vaizdą pagyvina spalvingas grafitis.
Paskui pasileidžiame akmenų sienų apjuosti žvyro keliu. Čia žygiuojant apima kiek geresnis jausmas.
Nustebina kažkur rasta vandens kolonėlė. Ja nepasinaudojame, bet ji tampa savotiška atrakcija.
Paskui praeiname kelis senus ir apleistus iš akmens pastatytus namus.
Çukurbağ kaimą pražygiuojame gana sparčiai. Už jo pamatome pastatytus kelis naujus namus, tačiau netrūksta ir atokių nedidelių senovinių sodybų.
Dar kiek ir į Çukurbağ kaimą dairomės iš tolo.
Likijos kelias pasuka nuo žvyrkelio ir kurį laiką einame siauru krūmokšniais apaugusiu ir grubiais bei aštriais akmenimis nusėtu takeliu. Vėliau prieiname akmenų nuklotus laukus.
Po keletos minučių vėl įsijungiame į kelią ir einame mums neįprastos spalvos laukais, nuspalvintais retų žalių krūmokšnių.
Atrodo, lietaus trūkumo šiomis dienomis nebuvo, tačiau žemės gruntas yra keistai suskilęs.
Kažkur vidury laukų sutinkame besiilsinčius didelius šunis.
Sutinkame iš priekio ateinančius žmones. Kraštovaizdis ir žmonės kai kur primena Afriką.
Priėję tankesnius krūmokščius, pametame kelią, bet kelias minutes paklaidžioję, grįžtame ten, kur reikia. Už krūmokščnių mūsų laukia staigmena, nes pasiekiame statų kalno pakraštį, nuo kurio prieš akis atsiveria nepaprastai graži Kaş įlankos panorama.
Bet labiausiai nustembame čia, atokioje vietoje, ant stačių uolų, radę ryžą katinėlį.
Šioje dieviškai gražioje vietoje prisėdame
pietų. Netrukus prie mūsų prisijungia ir katinas. Jis turbūt yra labai alkanas, nes iš visų jėgų bando nugriebti
pietų indą su maistu. Suprantame, jog jei norime pavalgyti pačios, pirma turime pamaitinti katiną.
Sonatai pavyksta užfiksuoti patį geriausią šios kelionės kadrą.
Kai
jau visi esame sotūs, galima pasigrožėti panorama. Apačioje gerai matosi besidriekiantis Kaš miestas,
jūra, o per vidurį, atrodo, čia pat esanti Graikijai priklausanti sala.
Nuo aukščio svaigsta galva. Bijau pagalvoti apie tai, kaip reiks nusileisti žemyn.
Kai iki soties atsimėgaujame gražia įlankos panorama, ateina laikas leistis žemyn. Nuo stačių uolų, ant kurių dabar esame, iki miesto yra 500 metrų aukščio skirtumas.
Iš pradžių kelias minutes pasiblaškome, kol randame taką. Jis iš tikrųjų nėra baisus ir sunkus. Gana status serpantinas zigzaguoja tarp krūmynų ir užstoja panoramą, tad lengvai koncentruojamės į taką ir netrunkame pastebėti aukštai virš mūsų likusias uolas, nuo kurių ką grožėjomės įlanka.
Nusileidimas status, tačiau takas nėra toks sudėtingas, kokius esame jau patyrę Likijos kelyje. Jo įvardijimas kaip sunkus yra klaidingas.
Kaş artėja.
Nusileidžiame per gerą valandą. Trumpam poilsiui sustojame apžvalgos aikštelėje.
Priekyje matome mečetę, netoli kurios mes gyvename.
Į Kaş senamiestį einame aplinkinėmis gatvėmis.
Iš kur bežiūrėtum, Kaş yra labai vaizdingas.
Kai
nusileidžiame į miesto centrą, prie mūsų prisijungia tik ką į Kašą
atvykęs bendražygės vyras. Visi kartu patraukiame senamiesčiu.
Miesto spalvos ir gyventojai.
Vienoje iš kavinių prisėdame atsigaivinti. Šiandien paskutinė diena, kai žygiavome visos kartu, tad simboliškai pakeliame po taurę.
Paskui vaikštome vakarėjančiomis Kašo gatvėmis.
Pačiame Kašo centre randame 4 amžiui prieš Kristų datuojamą Liūto sarkofagą - Aslanlı Lahit. Sarkofagas taip pavadintas, nes jo šonuose matomos keturios liūto galvos.
Rašoma, kad likiečiai tikėjo sielos nemirtingumu, todėl nebijojo mirties ir namą primenančių sarkofagų galima rasti visoje jų gyventoje teritorijoje.
Kašas yra jaukus ir žavus, su dailiais balkonėliais, žydinčiais žiedais.
Rašoma, kad Kašas, kaip gyvenama vietovė, jau egzistavo akmens amžiuje, tačiau šį miestą įkūrė likiečiai. Tuometinio miesto egzistavimą ir svarbą įrodo čia rasti likiečių sarkofagai. Tiesa, likiečiai miestą vadino Habesos arba Habesa.
Turkijos Respublikos pradžioje Kašas buvo nedidelis žvejų kaimelis, tačiau šiandien matome gyvą, pilną, gražų ir spalvingą turistų pamėgtą miestą.
Vaikštome gatvėmis. Miestas labai gyvas, gatvės ir kavinės pilnos žmonių. Nuo jų greitai pavargstame, tad ieškome tylesnių vietų.
Vakaro spalvos ir detalės.
Užsukame pavakarieniauti. Vakarienei vėl sukertu Beyti kebab.
Po vakarienės paslampinėjame po naktinį Kašą.
Eidamos link namų užsukame į Waikiki prekybos centrą, o tada jau ateina metas ilsėtis.
